2024-05-22 Nr. AB-8200-3-61-3-02727-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-99-789/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02727-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 14.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AUGA Grūduva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AUGA Grūduva“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AUGA Grūduva“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sprendimą, įformintą 2021 m. liepos 22 d. raštu Nr. RM-33271, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2021 m. liepos 8 d. prašymą (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti VMI iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma (13 852 Eur) sumažinti padidintu tarifu už išgautą požeminį vandenį apskaičiuotą sumą (20 781,60 Eur); 3) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pateikė VMI 12 mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (formos kodas KIT708) ir apmokėjo jose deklaruotas sumas už išgautą požeminį vandenį (iš viso 13 852 Eur). Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. AS-103 (toliau – ir Departamento sprendimas) patvirtino Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. liepos 16 d. patikrinimo aktą Nr. PA78-20, kuriuo nurodyta sumokėti 138 544 Eur mokestį už išgautą požeminį vandenį, apskaičiuotą pritaikius didesnį mokesčio tarifą, kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėjas iš vandenvietės išgavo 129 719 kub. m požeminio vandens, neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) leidimo ir sutarties. Pareiškėjas nesutiko su sprendimu, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1020-541/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03322-2020-7) (toliau – ir VAAT Sprendimas) tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – sumažino Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. AS-103 patvirtintą padidintu tarifu apskaičiuotą mokestį už be leidimo išgautą vandenį nuo 138 544 Eur iki 20 781,60 Eur. 2021 m. gegužės 31 d. VMI įvedė šią sumą į Mokesčių apskaitos informacinę sistemą (toliau – ir sistema) kaip pareiškėjo prievolę valstybei. 2021 m. liepos 7 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma (13 852 Eur) sumažinti padidintu tarifu už išgautą požeminį vandenį apskaičiuotą sumą (20 781,60 Eur) (toliau – ir prašymas). Atsakovas skundžiamu Raštu atsisakė tenkinti šį prašymą.

3. Pareiškėjas iš esmės sutinka, kad paprastu tarifu sumokėtos sumos turi „susidengti“. Tačiau ginčijamame Rašte nepagrįstai teigiama, kad tai turi būti atliekama pareiškėjui teikiant nulines mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (formos kodas KIT708), o atsiradusią mokesčio permoką įskaitant į padidintu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą. Pildant deklaraciją, nėra galimybės pasirinkti už išgautus gamtos išteklius mokėti padidintu tarifu, taigi VMI faktiškai rekomenduoja pareiškėjui teikti neteisingą informaciją, nes pateikti nulines deklaracijas yra tik vienas būdas – deklaracijoje pažymėti, jog suvartoto vandens kiekis yra 0. Pareiškėjo nuomone, VMI, gavusi sprendimą iš Departamento, turėjo ištirti ir nustatyti, ar pareiškėjas mokėjo mokestį paprastu tarifu, ir jei mokėjo, tai sumažinti Departamento apskaičiuotą mokestį padidintu tarifu jau sumokėtomis sumomis pagal paprastą tarifą.

4. VMI, netenkindama pareiškėjo 2021 m. liepos 8 d. prašymo paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma (13 852 Eur) sumažinti padidintu tarifu už išgautą požeminį vandenį apskaičiuotą sumą (20 781,60 Eur), negali remtis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio nuostatomis, kadangi pareiškėjas neprašo apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Mokestis (20 781,60 Eur) jau yra „apskaičiuotas“ įsiteisėjusiu VAAT Sprendimu. Atsakovas privalo vykdyti šį sprendimą, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-543-492/2020 pateiktus išaiškinimus, t. y. pareiškėjo jau sumokėta mokesčio dalimi sumažinti didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą. Kaip teigė atsakovas, pareiškėjas taip pat neprašo „įskaityti“ jo paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėtą sumą (13 852 Eur) į mokėtiną sumą pagal teismo sprendimą (20 781,60 Eur). Departamentas 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. AS-103 patvirtino 2020 m. liepos 16 d. patikrinimo aktą Nr. PA78-20, kuriuo už išgautą požeminį vandenį nurodyta sumokėti 138 544 Eur mokesčio, apskaičiuoto pritaikius padidintą mokesčio tarifą. VAAT sumažino 138 544 Eur sumą iki 20 781,60 Eur. Taigi pareiškėjui atsirado papildoma 6 929,60 Eur (20 781,60 – 13 852) mokesčių nepriemoka. Pareiškėjui neaišku, kodėl ir kokiu pagrindu atsakovas neįskaičiuoja jau sumokėtų 13 852 Eur, kurie sumokėti už tą patį išgautą požeminį vandenį, į mokėtiną 20 781,60 Eur sumą. Atsakovas turi traktuoti pareiškėjo sumokėtus 13 852 Eur kaip dalinį 20 781,60 Eur prievolės apmokėjimą, o ne kaip pinigus, kurie sumokėti be jokio teisinio pagrindo.

5. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 11 d. Departamentas priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. išgavo požeminio vandens išteklius (129 719 kub. m), neturėdamas leidimo, kurį išduoda Tarnyba. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, pritaikant didesnį mokesčio tarifą, pareiškėjui buvo priskaičiuota 138 544 Eur mokėtina mokesčio suma. Patikrinimo akte taip pat konstatuota, jog pareiškėjas išgauto požeminio vandens apskaitą vykdė bei teikė 2017, 2018, 2019 m. I–IV ketvirčių mokestinių laikotarpių deklaracijas, laikydamasis įstatyme nustatytų terminų. Pateiktų deklaracijų pagrindu susiformavo 13 852 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma, kurią pareiškėjas yra sumokėjęs. Pareiškėjas nesutiko su šiuo Departamento sprendimu ir apskundė jį teismui, kuris tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priėmė sprendimą, kuriuo sumažino didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą (138 544 Eur) iki 20 781,60 Eur. Atsakovo vertinimu, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, o tai pagrindžiantys argumentai išdėstyti VMI Rašte.

7. MAĮ 68 straipsnyje įtvirtinta mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis. Pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusią MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakciją, 2021 m. mokestį už valstybinius gamtos išteklius galima apskaičiuoti ir perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius (2021) ir trejus praėjusius (2020, 2019 ir 2018) kalendorinius metus. VMI duomenimis, 2021 m. birželio 23 d. pareiškėjas pateikė patikslintas 2017–2019 m. mokestinių laikotarpių deklaracijas, nurodydamas nulines mokestines prievoles. VMI priėmė pareiškėjo teiktas 2018–2019 m. mokestinių laikotarpių patikslintas deklaracijas. Jų pagrindu susidariusi 8 331 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius permoka buvo automatiškai įskaityta, padengiant dalį didesniu tarifu priskaičiuotos mokesčio sumos. VMI atmetė pareiškėjo patikslintas deklaracijas už 2017 m. I–IV ketvirčių mokestinius laikotarpius dėl suėjusio senaties termino, kadangi, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio nuostatomis, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas yra suėjęs. Todėl VMI neturėjo teisinio pagrindo priimti patikslintų deklaracijų už 2017 m. mokestinius laikotarpius, o taip pat neturėjo teisinio pagrindo įskaityti už šiuos mokestinius laikotarpius sumokėtą mokestį už valstybinius gamtos išteklius, padengiant dalį didesniu tarifu apskaičiuotos mokesčio sumos.

8. Pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalį, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus, priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai. Jeigu, mokesčio mokėtojo vertinimu, deklaracijoje pateikti duomenys neatitinka tikrovės, jis turi teisę patikslinti ją, jei nėra suėjęs senaties terminas. Šios įstatyminės nuostatos buvo nurodytos Rašte pareiškėjui. Pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog jis, laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos, teikia (tikslina) deklaracijas savarankiškai. Taigi nėra pagrindo teigti, jog VMI rekomendavo teikti patikslintas nulines deklaracijas. Pagal MAĮ 16 straipsnio 1 dalį, ne VMI, o Departamentas teikia paaiškinimus mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaravimo ir mokėjimo klausimais. 2021 m. birželio 23 d. pareiškėjas pateikė deklaracijas už 2017–2019 m. mokestinius laikotarpius, nurodydamas nulines prievoles. Pareiškėjo atstovas buvo informuotas apie šią aplinkybę VMI rašte. Kadangi pareiškėjas pats teikė patikslintas deklaracijas su nulinėmis prievolėmis, pateiktas teiginys apie tai, kad VMI rekomendacijos lėmė tokių veiksmų atlikimą, laikytinas nepagrįstu.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „AUGA Grūduva“ skundą.

10. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

10.1. 2020 m. spalio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. AS-103 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 138 544 Eur mokestį, sumažinant jį iki 13 854 Eur. VAAT Sprendimu nusprendė tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies, t. y. Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu patvirtintą mokesčio už be leidimo išgautą vandenį pakeisti, sumažinant jį nuo 138 544 Eur iki 20 781,60 Eur, teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį. Šis VAAT Sprendimas įsiteisėjo 2021 m. gegužės 1 d.;

10.2. pareiškėjas kreipėsi į VMI su 2021 m. liepos 8 d. prašymu „Dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius“ (toliau – ir prašymas), prašydamas padidintu tarifu už išgautą požeminį vandenį apskaičiuotą sumą (20 781,60 Eur), kuri buvo nurodyta VAAT Sprendime, sumažinti paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma (13 852 Eur);

10.3. VMI Raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydama, kad Departamentas patvirtino patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad 2017–2019 m. laikotarpiu pareiškėjas išgavo požeminio vandens išteklius, neturėdamas Tarnybos išduoto leidimo. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui buvo priskaičiuota 138 544 Eur mokėtina mokesčio suma už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikant didesnį mokesčio tarifą. VAAT Sprendimu sumažino didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą iki 20 781,60 Eur. Pareiškėjas teikė minėtų mokestinių laikotarpių deklaracijas, laikydamasis įstatyme nustatytų terminų, jų pagrindu susiformavo 13 852 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma, kurią pareiškėjas yra sumokėjęs. Pareiškėjas prašė sumažinti padidintu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma;

10.4. VMI Rašte paaiškino, kad 2021 m. birželio 23 d. pareiškėjas pateikė patikslintas deklaracijas už 2017–2019 m. laikotarpius, išskyrus 2018 m. IV ketvirtį, nurodydamas nulines mokestines prievoles. Patikslintų 2018 ir 2019 m. mokestinių laikotarpių deklaracijų pagrindu pareiškėjui susidarė 8 331 Eur mokesčio permoka, kuri buvo automatiškai įskaityta, padengiant dalį didesniu tarifu teismo sprendimu priskaičiuotos mokesčio sumos. Pareiškėjas nepatikslino 2018 m. IV ketvirčio deklaracijos. Deklaracijos patikslinimo atveju susidarytų 1 111 Eur mokesčio permoka, kuri taip pat gali būti įskaitoma, padengiant dalį teismo sprendimu priskaičiuotos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumos;

10.5. VMI Rašte taip pat atkreipė dėmesį, jog, pagal MAĮ 68 straipsnį, yra ribojama galimybė apskaičiuoti ir perskaičiuoti mokestį. Minėtoje įstatymo normoje nustatytas senaties terminas yra naikinamasis. Vadovaujantis nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusia MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcija, 2021 m. galima tikslinti deklaracijas už einamuosius (2021) ir tris praėjusius (2020, 2019 ir 2018) kalendorinius metus. Pareiškėjo pateiktos patikslintos deklaracijos už 2017 m. I–IV ketvirčius buvo atmestos dėl suėjusio senaties termino.

11. Teismas pažymėjo, jog, pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalį, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus, priklausančius mokėti mokesčius mokėtojas deklaruoja savarankiškai. Atitinkamai Įstatymo 7 straipsnis numato, jog mokesčių mokėtojas pats teikia deklaracijas už išgautus požeminio vandens išteklius. Jeigu, mokesčių mokėtojo vertinimu, deklaracijoje pateikti duomenys neatitinka tikrovės, jis turi teisę ją patikslinti, jei nėra suėjęs senaties terminas. Šios įstatyminės nuostatos buvo išaiškintos pareiškėjui Rašte. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas 2021 m. birželio 23 d. pateikė patikslintas (2017–2019 m.) mokestinių laikotarpių deklaracijas, nurodydamas nulines mokestines prievoles. Mokestinių laikotarpių (2018–2019 m.) patikslintos deklaracijos VMI buvo priimtos. Be to, VMI automatiškai įskaitė minėtų deklaracijų pagrindu susidariusią 8 331 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius permoką, padengiant dalį didesniu tarifu priskaičiuotos sumos. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jis nepateikė už 2018 m. IV ketvirtį patikslintos deklaracijos, todėl mokesčio permoka nebuvo įskaityta.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į paprastu tarifu pareiškėjo sumokėtas sumas, nurodydamas, jog, pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokestį arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokestį, sausio 1 dienos.

13. Teismas sprendė, jog VMI pagrįstai galėjo apskaičiuoti ir perskaičiuoti mokestį už valstybinius gamtos išteklius ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius, kaip tai numato MAĮ 68 straipsnio 1 dalis. Tai, kad pareiškėjas nepateikė patikslintos deklaracijos už 2018 m. IV ketvirtį, buvo jo paties pasirinkimu neatliktas veiksmas, o už 2018–2019 m. patikslintos deklaracijos buvo priimtos – jų pagrindu susidariusi 8 331 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius permoka buvo automatiškai įskaityta, padengiant dalį didesniu tarifu priskaičiuotos sumos. VMI pagrįstai atmetė dalį dėl 2017 m. I–IV ketvirčio mokestinių laikotarpių dėl suėjusio senaties termino. Todėl ginčijamu Raštu pareiškėjo prašymas pagrįstai buvo netenkintas.

14. Teismo vertinimu, VMI, priimdama ginčijamą Raštą, veikė savo kompetencijos ribose, Raštas priimtas, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Skundžiamas Raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) keliamus reikalavimus sprendimų turiniui, Raštas priimtas, vadovaujantis aktualiu ginčui galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III. 15. Pareiškėjas UAB „AUGA Grūduva“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo patikslintą skundą. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas teigia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino. Šiuo atveju pareiškėjas neprašė apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Mokestis (20 781,60 Eur) jau yra apskaičiuotas VAAT Sprendimu. MAĮ 68 straipsnio 1 dalis galėtų būti taikoma tik tuomet, jeigu nebūtų įsiteisėjusio ir vykdomo teismo sprendimo. Todėl Bendrovės deklaracijos dėl suėjusio senaties termino negalėjo būti atmestos, o senaties terminas neturėjo būti taikomas.

17. Pareiškėjo manymu, teismas nevertino to, kad šiuo atveju negalėjo susidaryti mokesčio permoka (skirtumas). Neaišku, kodėl ir kokiu pagrindu VMI neįskaičiavo jau sumokėtų 13 852 Eur į mokėtiną 20 781,60 Eur sumą, kurie buvo sumokėti už tą patį dalyką – išgautą požeminį vandenį. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VMI turėjo sumažinti didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą Bendrovės jau sumokėta mokesčio dalimi. Ydinga VMI pozicija lemia tai, kad skirtingi mokesčių mokėtojai atsiduria nelygiavertėje padėtyje: mokesčių už išgaunamą vandenį visai nemokėjęs subjektas tiesiog susimoka Departamento apskaičiuotą mokestį padidintu tarifu, o paprastu tarifu mokesčius mokėjęs subjektas susimoka ne tik mokestį padidintu tarifu, bet ir praranda paprastu tarifu sumokėtus pinigus.

18. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas sutinka, kad didesniu tarifu Bendrovei priskaičiuota mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma (20 781,60 Eur) turi būti mažinama jos pateiktų 2017–2019 m. mokestinių laikotarpių Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijų pagrindu apskaičiuota ir į valstybės biudžetą sumokėta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma (13 852 Eur). VMI nekvestionuoja nuostatos, kad didesniu tarifu priskaičiuota mokesčio suma gali būti mažinama, atimant iš jos įprastu tarifu sumokėtą mokestį. Tačiau padidintu tarifu priskaičiuotos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumos sumažinimas, atimant įprastu tarifu apskaičiuotą šio mokesčio sumą, turėtų būti vykdomas, perskaičiuojant įprastu tarifu apskaičiuotą ir deklaruotą mokesčio sumą, atsižvelgiant į MAĮ 68 straipsnyje įtvirtintą mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties institutą.

20. Bendrovė, pateikdama 2017–2019 m. mokestinių laikotarpių deklaracijas ir sumokėdama jų pagrindu apskaičiuotas sumas (13 852 Eur), įvykdė jai tenkančias mokestines prievoles. Bendrovei 2021 m. birželio 23 d. patikslinus šias deklaracijas, VMI priėmė tik Bendrovės pateiktas patikslintas 2018–2019 m. mokestinių laikotarpių deklaracijas. Atitinkamai 2017 m. I–IV ketvirčių mokestinių laikotarpių deklaracijos buvo atmestos, nes senaties terminas yra pasibaigęs. Nesant kitų MAĮ 68 straipsnyje nurodytų taikytinų senaties išimčių, 2021 m. laikotarpiu Bendrovė negalėjo pateikti (patikslinti) 2017 m. mokestinio laikotarpio deklaracijų bei perskaičiuoti susidariusių mokesčio už valstybinius gamtos išteklius prievolių. Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas laikytinas naikinamuoju.

21. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-543-492/2020 nepaneigia VMI pozicijos, kad, esant teismo sprendimui dėl didesniu tarifu apskaičiuotos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumos, Bendrovės sumokėta mokesčio suma gali būti įskaitoma ar grąžinama MAĮ 87 straipsnyje nustatyta tvarka.

22. VMI yra iš dalies tenkinusi Bendrovės prašymą sumažinti padidintu tarifu už išgautą požeminį vandenį apskaičiuotą mokesčio sumą (20 781,60 Eur) paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma (13 852 Eur), t. y. VMI įskaitė 8 331 Eur mokesčio permoką, susidariusią pagal Bendrovės 2021 m. birželio 23 d. pateiktas patikslintas 2018–2019 m. mokestinių laikotarpių deklaracijas. Atitinkamai VMI nepriėmė 2017 m. I–IV ketvirčių mokestinių laikotarpių deklaracijų, pasibaigus šių laikotarpių mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminui. Todėl šių deklaracijų pagrindu susidariusios mokesčio už valstybinius gamtos išteklius prievolės nepakito, nesusidarė mokesčio permoka, kuri galėtų būti grąžinta (įskaityta). Vadinasi, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jis neprašė VMI apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius.

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog VAAT Sprendime nurodė, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius ir tai atlikti įstatymuose nustatytu terminu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI Rašto teisėtumo ir pagrįstumo ir prašymo įpareigoti VMI iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad VMI galėjo apskaičiuoti ir perskaičiuoti mokestį už valstybinius gamtos išteklius ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius metus (MAĮ 68 str. 1 d.), VMI pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymo dalį dėl suėjusio senaties termino (dėl 2017 m. I–IV ketvirčio mokestinių laikotarpių).

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju susidarė mokesčio permoka (skirtumas). VAAT sprendimu nustačius mokėtino mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydį, VMI turėjo įskaičiuoti į mokėtiną 20 781,60 Eur sumą jau sumokėtą 13 852 Eur sumą.

27. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas pateikė VMI mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (formos kodas KIT708) ir apmokėjo jose deklaruotas sumas už išgautą požeminį vandenį (iš viso 13 852 Eur). Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas ir pareiškėjui nustatyta sumokėti 138 544 Eur mokestį už išgautą požeminį vandenį, apskaičiuotą pritaikius didesnį mokesčio tarifą. Nesutikdamas su Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į VAAT, kuris 2021 m. kovo 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1020-541/2021 pakeitė Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu patvirtintą mokesčio už išgautą vandenį dydį, sumažindamas jį nuo 138 544 Eur iki 20 781,60 Eur.

28. Taigi VAAT sprendimu buvo nustatyta didesnė nei pareiškėjo deklaruota 13 852 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma – 20 781,60 Eur.

29. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas sumokėjo 13 852 Eur mokesčio už naudingąsias iškasenas sumą pagal laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pateiktas deklaracijas. Įsiteisėjus VAAT sprendimui, pareiškėjas tikslino deklaracijas. Atsakovas ginčijamame Rašte nurodė, kad patikslintų 2018 m. ir 2019 m. mokestinių laikotarpių deklaracijų pagrindu Bendrovei susidarė 8 331 Eur mokesčio permoka, kuri buvo automatiškai įskaityta, padengiant dalį VAAT sprendimu didesniu tarifu priskaičiuotos mokesčio sumos. Taigi nėra ginčo, kad VAAT sprendimu pripažinta 20 781,60 Eur dydžio pareiškėjo mokestinė prievolė apėmė ir tas mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumas, kurias pareiškėjas deklaravo ir sumokėjo į valstybės biudžetą 2017–2019 m. Tai pripažino mokesčių administratorius, leidęs patikslinti 2018 ir 2019 m. ginčo mokesčio deklaracijas bei įskaitydamas susidariusias permokas nepriemokai, kuri susidarė VAAT sprendimo pagrindu, padengti.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kyla dėl pareiškėjo sumokėtos pagal laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pateiktas deklaracijas mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumos įskaitymo į VAAT sprendimu nustatytą 20 781,60 Eur mokėtiną mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumą. Atsakovas ginčijamu sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo sumažinti pagal VAAT sprendimą susidariusią ir apskaitytą 20 781,60 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nepriemoką pareiškėjo į valstybės biudžetą sumokėta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dalimi.

31. Pagal MAĮ 2 straipsnio 11 dalį mokesčio nepriemoka apibrėžiama kaip mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma. Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (MAĮ 2 str. 20 d.). Mokestinė prievolė pasibaigia, be kita ko, kai mokestinė prievolė yra įvykdoma (MAĮ 93 str. 1 d. 1 p.). Vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo būdų – mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimas (MAĮ 82 str. 1 p.)

32. Atsakovas Rašte pripažįsta, kad pareiškėjas sumokėjo 13 852 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumą ir nurodo, kad šios sumos dalis (8 331 Eur) buvo įskaičiuota į VAAT sprendimu nustatytą mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumą kaip permoka, pareiškėjui patikslinus 2018 metų (išskyrus 2018 m. IV ketvirčio) ir 2019 metų deklaracijas. Tačiau atsakovas nepripažįsta, kad pareiškėjo sumokėta likusi 5 521 Eur suma taip pat turėtų būti įskaičiuota į VAAT sprendimu nustatytą mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumą. Kitaip tariant, nors atsakovas, viena vertus, pripažįsta, kad pareiškėjas jau yra sumokėjęs 5 521 Eur aptariamo mokesčio į valstybės biudžetą, tačiau, kita vertus, atsisako šia suma sumažinti ginčo nepriemoką (įskaityti jau sumokėtą sumą nepriemokai padengti).

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas MAĮ nuostatas, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad 5 521 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma, kurią pareiškėjas jau yra sumokėjęs pagal 2017–2019 m. deklaracijas, yra nesumokėta. Taigi pripažintina, jog pareiškėjas jau yra įvykdęs dalį jam VAAT sprendimu nustatytos mokestinės prievolės, todėl ši įvykdytų prievolių dalis negalėjo ir negali būti laikoma mokestine nepriemoka ginčui aktualių mokesčių įstatymų nuostatų taikymo prasme. Todėl darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė sumažinti pagal VAAT sprendimą apskaitytą ginčo nepriemokos dydį pareiškėjo deklaruota ir sumokėta aptariamo mokesčio likusia suma, t. y. nepagrįstai atsisakė įskaityti 5 521 Eur minėtai nepriemokai padengti.

34. Priešingas šios individualios situacijos vertinimas ne tik lemtų nepagrįstą pareiškėjo dvigubą apmokestinimą (t. y. reikalavimą dar kartą sumokėti tas sumas, kurias pareiškėjas jau yra sumokėjęs į valstybės biudžetą), bet ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su mokestiniuose teisiniuose santykiuose taikomais teisingumo ir protingumo kriterijais, kuriais savo veikloje privalo vadovautis ir mokesčių administratorius (MAĮ 8 str. 3 d.).

35. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu, prašydamas įskaityti visą sumokėtą 13 852 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumą į pagal VAAT sprendimą apskaitytą 20 781,60 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nepriemokos sumą, tačiau iš skundžiamo Rašto ir bylos faktinių aplinkybių, dėl kurių nėra ginčo, matyti, kad atsakovas jau yra įskaitęs dalį sumokėto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumos (8 3331 Eur) į pagal VAAT sprendimą apskaitytą 20 781,60 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nepriemokos sumą. Taigi, nors pareiškėjas ginčija atsakovo Raštą visa apimtimi, tačiau šiuo Raštu pareiškėjo prašymo dalis buvo iš esmės patenkinta.

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas panaikinti skundžiamo Rašto dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymo dalį dėl sumokėtos 5 521 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumos įskaitymo į pagal VAAT sprendimą apskaitytą 20 781,60 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nepriemokos sumą, ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti šią pareiškėjo prašymo dalį iš naujo.

37. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, tenkinant pareiškėjo skundą iš dalies, panaikinant Rašto dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymo dalį dėl sumokėtos 5 521 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumos įskaitymo į pagal VAAT sprendimą apskaitytą 20 781,60 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nepriemokos sumą, bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti šią pareiškėjo prašymo dalį iš naujo.

38. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

39. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas yra sumokėjęs 33,75 Eur žyminį mokestį (22,5 Eur už skundą ir 11,25 Eur už apeliacinį skundą). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, jam iš atsakovo priteistina 11,25 Eur (33,75 Eur x 0,3) žyminio mokesčio suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AUGA Grūduva“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AUGA Grūduva“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. liepos 22 d. rašto Nr. RM-33271, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AUGA Grūduva“ 2021 m. liepos 8 d. prašymo dalį dėl 5 521 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumos įskaitymo į 20 781,60 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nepriemokos sumą, susidariusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-1020-541/2021 pagrindu, ir įpareigoti atsakovą Valstybinės mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo nagrinėti šią pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AUGA Grūduva“ 2021 m. liepos 8 d. prašymo dalį.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AUGA Grūduva“ skundo dalį atmesti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „AUGA Grūduva“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 11,25 Eur (vienuolika eurų dvidešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė