2026-01-21 Nr. AB-1479-3-61-3-07174-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-76-602/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07174-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.3; 12.5.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas, mokesčių mokėtojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas, VMI, mokesčių administratorius) 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką Nr. (23.31-08) 467-84695 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo turto į biudžetą 1 248,75 Eur sumą. Pareiškėjo teigimu, bendra 1 248,75 Eur prievolių suma neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas mokesčių deklaracijų neteikė, jis yra asmuo su negalia, o mokesčių tarifai tokiems asmenims yra mažesni.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Inspekcijos mokesčių apskaitos 2022 m. balandžio 14 d. duomenimis, pareiškėjo mokestinė nepriemoką sudaro 1 248,75 Eur, iš kurių: 760 Eur apskaičiuoto žemės mokesčio už 2021 metus, 457,47 Eur apskaičiuoto žemės mokesčio už 2020 metus ir 31,28 Eur žemės mokesčio delspinigių. Inspekcija, prieš imdamasi išieškojimo veiksmų, apie nesumokėtus mokesčius Inspekcijos interneto svetainėje, paskyroje „Mano VMI“, 2022 m. sausio 27 d. paskelbė pareiškėjui skirtą pranešimą apie 1 228,05 Eur nesumokėtą žemės mokestį už 2020–2021 metus. Pareiškėjui nesumokėjus pranešime nurodytos skolos, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, buvo priimtas Sprendimas išieškoti 1 248,75 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Inspekcijoje 2022 m. spalio 27 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas pateikti susipažinti Sprendimą. Inspekcija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2022 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-41913 pakartotinai išsiuntė pareiškėjui Sprendimą.

5. Atsakovo teigimu, Inspekcija turi teisę priverstinai išieškoti mokesčius, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio. Nagrinėjamu atveju Sprendimas buvo priimtas, pareiškėjui nesumokėjus apskaičiuoto žemės mokesčio, todėl Inspekcija turėjo teisę vykdyti priverstinį išieškojimą MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

II. 6. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. balandžio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. G. skundą.

7. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); statiniai, esantys (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Žemės mokesčio deklaracijos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui už 2020 metus apskaičiuota žemės mokesčio suma yra 732 Eur, o už 2021 metus –760 Eur, mokesčio nepriemokos suma – 457,47 Eur, iš viso mokėti 1 217,47 Eur. Pareiškėjui laiku nesumokėjus žemės mokesčio, pradėti skaičiuoti delspinigiai. Pareiškėjas 2022 m. sausio 27 d. pranešimu „Mano VMI“ paskyroje buvo informuotas apie 1 228,05 Eur nesumokėtą žemės mokesčio skolą už 2020–2021 metus. Atsižvelgdama į tai, kad pranešime nurodyta žemės mokesčio skola nebuvo sumokėta, Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punkto ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą išieškoti 1 248,75 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto.

8. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė nesutinkantis su Sprendimu, nes jis (pareiškėjas) neteikė mokesčių deklaracijų, tačiau žemės mokestį apskaičiuoja ir deklaraciją užpildo mokesčių administratorius. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nesumokėjo apskaičiuoto žemės mokesčio už 2020–2021 metus, apskaičiuoto žemės mokesčio dydžio neginčijo, todėl VMI turėjo teisę vykdyti nesumokėto mokesčio išieškojimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad VMI yra kompetentinga priimti skundžiamą Sprendimą dėl nepriemokos išieškojimo. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių papildomų įrodymų, kurie patvirtintų jo reikalavimus, taip pat byloje nėra kitų argumentų, kuriais pareiškėjas nurodytų, kodėl jis nesutinka su Sprendimu. Pareiškėjas šios administracinės bylos nagrinėjimo metu buvo pasyvus ir nedalyvavo teismo posėdyje.

9. Teismas sprendė, kad atsakovo priimtas Sprendimas atitinka reikalavimus, keliamus administraciniam sprendimui, kurie įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje. Sprendimas priimtas remiantis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, jame nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, apskundimo tvarka.

10. Teismas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojui nesumokėjus ar nustojus mokėti mokesčius į valstybės biudžetą, mokesčių administratorius MAĮ 105 straipsnio nustatyta tvarka įgyja teisę priverstinai juos išieškoti, pritaikydamas to paties įstatymo 106 straipsnio 1 dalyje numatytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus.

11. Teismas, nenustatęs, kad nagrinėjamoje byloje būtų buvę atlikti veiksmai, pažeidžiantys pareiškėjo (mokesčių mokėtojo) teises, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad Inspekcija turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą priimti Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nei pareiškėjo nurodomais, nei kitais motyvais nėra pagrindo.

III. 12. Pareiškėjas S. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad bendra 1 248,75 Eur prievolių suma neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas mokesčių deklaracijų neteikė, jis yra asmuo su negalia, o tokiems asmenims mokesčių tarifai yra mažesni.

14. Pareiškėjas nurodo, kad jis negavo iš teismo pranešimų apie bylos nagrinėjimą, o pats teismas nebuvo aktyvus ir skundą išnagrinėjo nevisapusiškai. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis šioje byloje ginčijo nepagrįstai per didelius Sprendimu apskaičiuotus mokesčius, tačiau teismas sprendime vertino tik atsakovo teisę vykdyti priverstinį ieškojimą. Ginčo dalykas buvo ne galimybė atsakovui priimti sprendimą dėl priverstinio išieškojimo, bet Sprendime nurodytas mokesčio dydis, kuris yra net keturis kartus didesnis nei turėtų būti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas pažymi, kad žemės mokestį apskaičiuoja ir deklaraciją užpildo mokesčių administratorius. Pareiškėjui nesumokėjus žemės mokesčio už 2020–2021 metus, neginčijus apskaičiuoto mokesčio dydžio, Inspekcija turėjo teisę vykdyti nesumokėto mokesčio išieškojimą, priimant Sprendimą. Byloje buvo pateikti žemės mokesčio apskaičiavimą pagrindžiantys dokumentai. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kurie leistų abejoti žemės mokesčio apskaičiavimo teisingumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos Sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo turto į valstybės biudžetą 1 248,75 Eur sumą už 2020 metus ir 2021 metus nesumokėtą žemės mokestį, teisėtumo.

18. VMI 2022 m. balandžio 14 d. sprendimu, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nusprendė išieškoti į biudžetą iš mokesčių mokėtojo pareiškėjo turto 1 248,75 Eur sumą.

19. VMI apskaitos 2022 m. balandžio 14 d. duomenimis, pareiškėjo mokestinę nepriemoką sudarė: 760,00 Eur apskaičiuoto žemės mokesčio už 2021 metus, 457,47 Eur apskaičiuoto žemės mokesčio už 2020 metus ir 31,28 Eur žemės mokesčio delspinigių. VMI interneto svetainėje paskyroje „Mano VMI“ 2022 m. sausio 27 d. paskelbė pareiškėjui skirtą pranešimą apie nesumokėtą žemės mokestį už 2020 ir 2021 metus. Pranešimas 2022 m. vasario 3 d. išsiųstas pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)).

20. Žemės mokesčio deklaracijos duomenys už 2020 metus, suformuoti 2020 m. spalio 17 d., patvirtina, kad pareiškėjui apskaičiuota žemės mokesčio suma yra 732 Eur.

21. Žemės mokesčio deklaracijos duomenys už 2021 metus, suformuoti 2020 m. spalio 19 d., patvirtina, kad pareiškėjui apskaičiuota žemės mokesčio suma yra 760 Eur, mokesčio nepriemokos suma 457,47 Eur, iš viso mokėti 1 217,47 Eur.

22. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde teigė, kad VMI apskaičiuota suma yra pernelyg didelė, jis nėra teikęs jokių deklaracijų, pareiškėjas yra asmuo su negalia, o neįgaliems asmenims taikomos mokesčio lengvatos.

23. VMI procesiniuose dokumentuose pažymėjo, kad žemės mokestį apskaičiuoja ir deklaraciją užpildo mokesčių administratorius. Pareiškėjas nesumokėjo apskaičiuoto žemės mokesčio, apskaičiuoto mokesčio dydžio neginčijo, todėl VMI turėjo teisę vykdyti nesumokėto mokesčio išieškojimą, priimant Sprendimą. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kurie leistų abejoti žemės mokesčio apskaičiavimo teisingumu.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

25. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

V. 26. Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (toliau – ir Žemės mokesčio įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio tarifas – nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Savivaldybės taryba, siekdama, jog naujas konkretus mokesčio tarifas galiotų šios savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, naują konkretų mokesčio tarifą turi nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio liepos 1 dienos, neviršydama šio straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip <...>.

27. Žemės mokesčio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės mokestinė vertė yra žemės vidutinė rinkos vertė, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Žemės mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žemės vertinimą atlieka turto vertinimo įmonė. Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja skundų ir prašymų dėl žemės mokestinės vertės padavimo tvarką. Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnis nustato mokesčio lengvatas, įtvirtindamas subjektų sąrašą, kurie nemoka mokesčio bei subjektų sąrašą, kurie yra neapmokestinami mokesčiu (be kita ko, nurodant fizinius asmenis, kurių šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis (8 str. 3 d. 3 p.)).

28. Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokestį moka asmuo, buvęs žemės savininku mokestinio laikotarpio birželio 30 dieną. Preziumuojama, kad žemės savininku yra asmuo, kuris nurodytas Nekilnojamojo turto registre. Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokestį apskaičiuoja, centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos formos mokesčio deklaracijas užpildo ir centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka iki einamojo mokestinio laikotarpio lapkričio 1 dienos jas mokesčio mokėtojams pateikia mokesčio administratorius.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių išieškojimo yra akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013).

30. <...> sumos mokesčių, kuriuos deklaravo pats pareiškėjas, tačiau jų nesumokėjo, tai yra mokestinės prievolės, atsirandančios pagal įstatymą (MAĮ 66 str., 77 str., 73 str.). Mokesčių mokėtojui nemokant jo deklaruotų sumų, t. y. nevykdant pagal įstatymą atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti (MAĮ 105 str. 1 d. 2 p., 105 str. 2 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-179-602/2016).

31. MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis, kaip minėta, dėl žemės mokesčio, kur mokesčių mokėtojui atsiunčiamos suformuotos deklaracijos), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui pagrindą be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės. Be to, MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina įrodinėjimo mokesčių teisėje leistinumo taisykles, t. y. įtvirtina, kad mokestis gali būti deklaruojamas tik nustatytos formos dokumentuose ir kartu nustato prezumpciją, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-799/2013).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl mokesčių mokėtojo deklaruotų ir nesumokėtų mokestinių prievolių išieškojimo yra akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo motyvai dėl nesutikimo su mokestinės prievolės dydžiu negali turėti esminės reikšmės šiai bylai išspręsti. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl deklaruotų mokestinių prievolių vykdymo, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-799/2013).

33. Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vadovaujamasi ir žemės mokesčio išieškojimo atvejais, kai deklaracijas formuoja mokesčių administratorius, kaip tai yra įtvirtinta Žemės mokesčio įstatyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-190-602/2018).

VI. 34. Pareiškėjas skundžia administracinį aktą, kuriuo yra konstatuojamas būtinumas vykdyti jam pagal viešosios teisės normas mokesčių deklaracijų pagrindu atsiradusias prievoles, t. y. mokestines prievoles. Viena iš įstatyme nustatytų mokestinių prievolių įvykdymo priemonių ir yra išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Todėl mokesčių mokėtojo motyvai dėl nesutikimo su mokestinės prievolės dydžiu negali turėti esminės reikšmės šiai bylai išspręsti. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl deklaruotų (nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus suformuotuose deklaracijose nurodytų) mokestinių prievolių vykdymo neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad būtų buvę atlikti veiksmai, pažeidžiantys mokesčio mokėtojo teises. Mokesčių administratorius suformavo deklaracijas, kaip tai yra įtvirtinta Žemės mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojui atsirado pareiga per šiame įstatyme nustatytą terminą sumokėti mokestį. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad žemės mokestis per nustatytą terminą nesumokėtas, informavo mokesčio mokėtoją apie šį faktą.

35. Mokestinė prievolė pareiškėjui atsirado pagal Žemės mokesčio įstatymą mokesčių administratoriui teisės aktų nustatyta tvarka suformavus ir išsiuntus mokesčių mokėtojui žemės mokesčio, kuris administruojamas MAĮ tvarka, deklaracijas.

36. Minėta, kad sumos mokesčių, kuriuos deklaravo pats pareiškėjas, tačiau jų nesumokėjo, tai yra mokestinės prievolės, atsirandančios pagal įstatymą (MAĮ 66 str., 77 str., 73 str.). Mokesčių mokėtojui nemokant jo deklaruotų sumų, t. y. nevykdant pagal įstatymą atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti.

37. Žemės mokesčio atveju deklaracijas užpildo ne pats mokesčių mokėtojas, bet žemės mokesčio deklaracijas už mokesčio mokėtoją suformuoja mokesčių administratorius, kaip tai yra įtvirtinta Žemės mokesčio įstatyme. Mokesčių mokėtojui pagal Žemės mokesčių įstatymą atsiranda pareiga sumokėti mokestį, šios pareigos pobūdis yra analogiškas kaip ir pagal paties mokesčio mokėtojo užpildytas ir pateiktas deklaracijas – sumokėti mokestį. Pareiškėjas šios pareigos nevykdė. Žemės mokesčio įstatymo 6, 11 straipsniai patvirtina, kad mokesčių mokėtojas (arba kiti turintys įgalinimus subjektai įstatymų nustatyta tvarka) gali ginčyti ne mokesčių administratoriaus suformuotas deklaracijas, o faktinius duomenis ir norminius aktus, kuriais remiantis apskaičiuotas žemės mokestis (nustatyta žemės mokestinė vertė, savivaldybės nustatytas mokesčio tarifas).

38. Minėta, kad Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja skundų ir prašymų dėl žemės mokestinės vertės padavimo tvarką. Pareiškėjas nenurodė, kad būtų teikęs skundus šia tvarka. Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnis nustato mokesčio lengvatas, įtvirtindamas subjektų sąrašą, kurie nemoka mokesčio, bei subjektų sąrašą, kurie yra neapmokestinami mokesčiu. Pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė mokesčių administratoriui dokumentus, patvirtinančius, kad jis atitinka minėtas lengvatas arba mokesčių administratorius privalėjo turėti tokius duomenis iš viešų registrų. Šiuo atveju mokesčių administratorius savo procesiniuose dokumentuose akcentavo, kad mokesčių mokėtojas neginčijo mokesčio.

39. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas – išnagrinėjo bylą pareiškėjo neinformavęs apie teismo posėdį. 2024 m. sausio 15 d. byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2024 m. vasario 14 d., kuris buvo atidėtas 2024 m. balandžio 3 d., nes pareiškėjui neįteiktas teismo šaukimas, siųstas registruota pašto siunta pareiškėjo skunde nurodytu adresu. Iš Išrašo apie asmens darbovietę buvo nustatyta, kad apie pareiškėjo darbovietę Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų. Teismas, nustatęs, kad nėra galimybės žinomais adresais pareiškėjui paštu įteikti teismo šaukimo, vadovaudamasis ABTĮ 72 straipsnio 3 dalimi, teismo šaukimą pareiškėjui įteikė viešo paskelbimo būdu.

40. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl VMI taikytos materialinės teisės, proceso teisės normų nepažeidė, todėl keisti ar naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan