2015-11-10 Nr. AB-21672-3-61-3-02995-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1841-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02995-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. O. (I. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Alytaus pataisos namų, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas I. O. (I. O.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K), kuriame jis atlieka bausmę, nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, atskaičius tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, bei priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, taip pat atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose aiškinamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, jog pažeidžiamos jo teisės. Be to, tvirtino, kad nuo pat pirmų dienų laisvės atėmimo vietų pareigūnai grasino, jog tuo atveju, jeigu pareiškėjas kreipsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos, jis turės neatlygintinai plauti pasivaikščiojimų kambarius ir sporto salę, nebus išleistas lygtinai į laisvę, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus psichologiškai bei morališkai engiamas, pareiškėjo teigimu, tai ir buvo daroma. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nuo 2011 m. lapkričio 23 d. neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus su šeima bei sugyventine, todėl sugyventinė nusprendė su juo išsiskirti. Tuo tarpu trumpalaikiai pasimatymai suteikiami tik asmeniui iš anksto užsiregistravus pasimatyti su pareiškėju. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžė, kad tokiais veiksmais buvo žlugdoma jo šeimos gerovė ir ryšiai su šeima. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad siekdamas surinkti nežmoniškų gyvenimo sąlygų įrodymus, jis kreipėsi su prašymais pateikti informaciją, tačiau laisvės atėmimo vietų bei Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atsisakė priimti jo prašymus ir juos registruoti, motyvuodami tuo, jog pareiškėjas yra kvailas. Jie taip pat atsisakė siųsti pareiškėjo prašymus kitiems viešojo administravimo subjektams ir grasino, kad pareiškėjas gaus nuobaudą, jeigu dar kartą skųsis dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų arba bandys pateikti kokį nors su šia problema susijusį prašymą. Tais atvejais, kai pavykdavo išsiųsti prašymus, viešojo administravimo subjektai atsisakydavo pateikti informaciją arba pateikdavo ją netikslią ar neteisingą.

Pasisakydamas dėl kalinimo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje, pareiškėjas nurodė, kad joje jis periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. kovo 5 d. (kitu laiku kalėjo Šiaulių TI). Teigė, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose Nr. 2, Nr. 4 ir Nr. 19 jis buvo laikomas daugiau nei 5 mėnesius, o gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, kameros nebuvo remontuotos nuo XX a. Minėtose kamerose buvo 4 gulimos vietos, o jų maksimalus plotas siekė apie 10 kv. m, todėl vienam asmeniui teko apie 2,5 kv. m kameros ploto.

Kadangi langas buvo aptvertas grotomis, atidarius jį, ertmė siekdavo tik apie 25 proc. viso lango ploto. Taigi kameros nebuvo vėdinamos, todėl pareiškėjui dažnai trūko oro, buvo drėgna, drėgmė siekė apie 70 proc., todėl išskalbti rūbai pradėdavo pūti. Kameros prasivėdindavo tik pro langelį, esantį duryse, atnešus maisto davinį. Vidutinė kameros temperatūra žiemą buvo 12–14 °C šilumos. Tualetas, kuriame buvo įrengta išvietė (be sėdimo klozeto), nebuvo atskirtas nuo bendros gyvenamosios patalpos erdvės, todėl iš tualeto sklido smarvė, prie kurios prisidėjo ir pelėsių kvapas.

Vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo labai blogai, tualetinis popierius nebuvo duodamas. Kamerose plito tarakonai, tačiau patalpos nebuvo dezinfekuojamos. Asmenys vieną kartą per dieną 1 val. buvo išvedami pasivaikščioti į kiemelį, kurio plotas 7 kv. m, juo vienu metu naudojosi 4 žmonės. Pareiškėjas manė, jog 1 val. pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, kadangi šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf(92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke, o EŽTT pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis.

Duše buvo galima išsimaudyti kartą per savaitę po 15 min., muilas nebuvo suteikiamas, tokiomis sąlygomis pareiškėjas negalėjo laikytis higienos, buvo žalojama jo sveikata. Pastato sienose, kanalizacijoje, stogo dangoje buvo asbesto. Langai nebuvo valomi, areštinėje laikomiems asmenims nebuvo duodamas joks inventoriaus kamerai tvarkyti. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 kcal iki 1 600 kcal, pareiškėjas negaudavo jokių vitaminų ir vaisių, nors yra 1,87 m ūgio, 100 kg svorio. Buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai, dėl to socialinė integracija pareiškėjui tapo daug sudėtingesnė.

Klaipėdos AVPK areštinėje nebuvo kamerų, skirtų norintiems mesti rūkyti arba nerūkantiems, sergantiems tuberkulioze, infekuotiems žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV), o tai kėlė grėsmę ne tik pareiškėjo sveikatai, bet ir gyvybei.

Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2013 m. kovo 13 d. (kai nekalėjo Klaipėdos AVPK areštinėje) jis periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 9, Nr. 26, Nr. 42 ir Nr. 59, kuriose įrengta po 8 miegamąsias vietas, todėl jose buvo po 4 dviaukštes lovas. Kameros buvo nuolat užpildytos arba perpildytos, jose buvo laikoma 8–10 asmenų, todėl teko miegoti ant grindų ar stalo. Šiame kontekste pažymėjo, kad pagal EŽTT jurisprudenciją laisvės atėmimo vietose vienam asmeniui turi tekti ne mažesnis kaip 4 kv. m plotas, atskaičius baldų užimamą plotą. Taip pat nurodė, kad asmenys vieną kartą per dieną buvo vedami pasivaikščioti į kiemelį, kurio plotas iki 8 kv. m, vienu metu jame būdavo iki 10 žmonių. Kamerų langai buvo supuvę, o juos pakeisti, Šiaulių TI direktoriaus nuomone, nebuvo įmanoma. Žiemą kamerose buvo šalta, temperatūra siekė 11–12 °C šilumos, o vasarą buvo 28–32 °C šilumos. Kamerose nebuvo vėdinimo – vienintelis vėdinimo šaltinis buvo langelis duryse, kuris buvo atidaromas dalinant maisto davinį. Kamerose drėgmė siekė apie 75 proc. Tualete buvo įrengta išvietė (be sėdimo klozeto), iš kurios sklido dujų kvapas. Dezinfekcija buvo atliekama kartą per 2 savaites. Šiaulių TI pastato konstrukcijoje buvo asbesto, kuris darė žalą pareiškėjo sveikatai. Kamerose nebuvo šaldiklio, todėl nebuvo sudarytos sąlygos laikyti maistą. Į dušą buvo galima nueiti kartą per savaitę. Šiaulių TI nebuvo leidžiami ilgalaikiai pasimatymai, o tai žlugdė pareiškėjo šeimos gerovę ir santykius su žmona ar sugyventine.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad virš 10 metų bausmę atliko Alytaus PN nežmoniškomis sąlygomis. Paskutinį kartą Alytaus PN bausmę atliko laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. vasario 26 d. Pažymėjo, kad Alytaus PN apie 70 proc. nuteistųjų yra infekuoti ŽIV, jie buvo laikomi kartu su sveikais asmenimis, tai kėlė didelį pavojų pareiškėjo sveikatai, kadangi jis galėjo būti tyčia užkrėstas. Taip pat tvirtino, kad Alytaus PN jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti 4 kv. m gyvenamasis plotas, atskaičius baldų užimamą plotą, trūko ventiliacijos ir šildymo. Kartu akcentavo, kad kamerose tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros patalpos erdvės, juo naudojosi 50–60 asmenų. Dušu, kuriame buvo įrengti 5 dušo purkštuvai, buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, o juo vienu metu galėjo naudotis iki 50–60 asmenų. Aplinkui gyvenamąsias patalpas buvo įrengti telefono ryšio blokatoriai, kurie darė žalą sveikatai – pareiškėjui nuolat skaudėdavo galvą, jį pykindavo. Draugai ir giminės neturėjo teisės pareiškėjui perduoti maisto, vaisių ir daržovių, o pareiškėjui Alytaus PN duodamame maiste nebuvo vitaminų, jis taip pat negaudavo vaisių. Maisto davinių kaloringumas buvo 1 400–1 700 kcal.

Dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas akcentavo, kad 2013 m. kovo 14 d. jis buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K dvivietėje kameroje Nr. 223, kurios plotas 6,83 kv. m. Nors minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, jis manė, kad buvo pažeistas reikalavimas, jog vienam asmeniui turi tekti ne mažesnis kaip 4 kv. m plotas, atskaičius baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pareiškėjas pažymėjo, kad šioje kameroje buvo labai šalta, temperatūra siekė iki 10 °C šilumos, o drėgmė buvo apie 70 proc. Kameros langai buvo supuvę, pro jų tarpus pūtė vėjas. 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjas po skundų buvo perkeltas į kamerą Nr. 88A, kurios plotas 7,64 kv. m, o joje kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 2 asmenys.

Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad teismo nuosprendis tuo metu jam dar nebuvo įsiteisėjęs, tačiau jis buvo laikomas kartu su už sunkius nusikaltimus nuteistais asmenimis. Tą pačią dieną, t. y. 2013 m. kovo 21 d., pareiškėjo prašymu, jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 93, kurios plotas 7,94 kv. m, o joje buvo laikomi 2 asmenys. Pareiškėjo nuomone, kamera Nr. 93 nebuvo remontuojama nuo 2000 metų. Šioje kameroje esančios lovos buvo surūdijusios, ant sienų įsiveisęs grybelis, medinės grindys supuvusios, iš jų išlindusios vinys.

Langai, kurių rėmai supuvę, praleido iki 10 lx natūralios dienos šviesos. Tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, įrengtas šalia kameros durų, todėl pareigūnams atidarius duris, jie galėjo pamatyti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį. Tuo tarpu 90 proc. kamerų duris atidarančių asmenų buvo moterys. Ventiliacijos nebuvo, kadangi ji buvo užsikimšusi ir per vėdinimo angas buvo išvedžioti elektros bei televizijos antenų laidai, todėl trumpojo jungimo atveju galėjo kilti gaisras, o tai kėlė grėsmę ne tik pareiškėjo sveikatai, bet ir gyvybei.

Kadangi Lukiškių TI-K šaldiklių nebuvo, pareiškėjas neturėjo sąlygų maistui laikyti. Kameroje nebuvo stalo, todėl apie 8 mėnesius pareiškėjas valgė sėdėdamas ant lovos. Nuo 2014 m. vasario mėn. jis buvo perkeltas į dvivietę 6,5 kv. m ploto kamerą Nr. 228, kuri yra rūsyje. Kameros temperatūra buvo apie 13 °C šilumos, drėgmė siekė apie 65 proc. Kameroje nebuvo vėdinimo, tualetas neatskirtas nuo kameros bendros erdvės, klozetas praleido vandenį. Pro langą patekdavo tik 15–20 proc. dienos šviesos. Nebuvo kur džiovinti išskalbtus drabužius, todėl pareiškėjas juos džiovino ant lovos.

Priemonės langams valyti bei kameroms tvarkyti taip pat nebuvo duodamos, tualetas nedezinfekuojamas. Nusiprausti buvo leidžiama tik kartą per savaitę po 15 min. Maisto kaloringumas siekė 1 400–1 700 kcal. Pareikalavus priklausančio maisto davinio, buvo skiriamos nuobaudos, o į skundus buvo neatsakoma. Ne darbo dienomis, kai nebuvo vadovų, pareiškėjas gaudavo tik apie 50 proc. jam priklausančio maisto davinio. Lukiškių TI-K buvo galima pasirinkti arba eiti pasivaikščioti, arba į sporto salę. Į pasivaikščiojimo kiemelį pareiškėjas buvo išvedamas kartą per dieną po 1 val. 30 min.

Tačiau dėl vietos trūkumo 80 proc. bausmės atlikimo laiko pareiškėjas nejudėjo. Be to, nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, jis neturėjo teisės lankyti mokyklą, apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje, buvo draudžiama pledais uždengti lovas. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K laikomi asmenys buvo verčiami dirbti neapmokamus darbus, tvarkyti patalpas, nors tai turėjo daryti įstaigos darbuotojai.

Pareiškėjas papildomai akcentavo, kad jis apie 40 kartų buvo etapuojamas netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad automobilių, kuriais jis buvo etapuojamas, kameros buvo padarytos iš organinio stiklo, jos nebuvo vėdinamos, šildomos, nebuvo įrengti saugos diržai, langai. Sveiki asmenys buvo etapuojami kartu su sergančiaisiais. Automobilių plotas buvo apie 8 kv. m, o vienam asmeniui teko apie 1 kv. m ploto kartu su sėdima vieta. Etapuojant pareiškėją iš Lukiškių TI-K į Klaipėdos AVPK areštinę, kai kelionė trukdavo apie 10 val., jam buvo duodamas maisto davinys, kurį sudarė 500 g vandens, 20 g sūrio, 100 g duonos ir apie 50 g dešrelė. Etapuojant į Alytaus PN, asmenys buvo vežami geležiniuose automobilių kėbuluose, kuriuose buvo medinis apie 30 cm pločio ir 4 m ilgio suolas. Kameros plotas buvo apie 1 kv. m. Kartu su asmeniniais daiktais, kurių galima turėti iki 30 kg, tokioje kameroje buvo etapuojama nuo 8 iki 10 asmenų. Kelionė trukdavo daugiau nei 2 val., jos metu buvo sunku kvėpuoti.

Apibendrindamas, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tokios žiaurios, nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, t. y. jis patyrė didelę neturtinę žalą, todėl prašė priteisti jam reikalaujamo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 52–58) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad tik 2013 m. kovo 13 d. vakare pareiškėjo gyvenamojoje kameroje buvo 3 asmenys, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, tačiau laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų nuostatas. Kartu paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama.

Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Kartu nurodė, jog sanitariniame mazge turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Papildomai akcentavo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Teigė, jog įstaigoje valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiuo aspektu pabrėžė, kad 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus maisto laboratorinius tyrimus, nustatyta nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energinė vertė buvo 2 856 kcal. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1-38 buvo patvirtintas Lukiškių TI-K laikomų asmenų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarkos aprašas, kuris nustato įstaigoje laikomų asmenų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarką.

Tuo tarpu įstaigos administracija pareiškėjo skundų dėl apsipirkimų Lukiškių TI-K nebuvo gavusi. Be to, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K trumpalaikiai pasimatymai organizuojami remiantis teisės aktais, o ilgalaikių pasimatymų kambariai nėra įrengti. Dėl pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K laikomi asmenys buvo verčiami dirbti neapmokamus darbus, tvarkyti patalpas, nors tai turėjo daryti įstaigos darbuotojai, atkreipė dėmesį, kad įstaiga netaiko specialių priverstinių priemonių ir neverčia nuteistųjų atlikti darbus, kurių pagal teisės aktus jie negali dirbti.

Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 88–91) prašė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Klaipėdos AVPK pažymėjo, kad įstaigai yra išduoti galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai eksploatuoti visas areštinės kameras, o pareiškėjas, būdamas Klaipėdos AVPK areštinėje, nusiskundimų ar pageidavimų dėl laikymo sąlygų nepateikė. Be to, paaiškino, kad kiekvienoje areštinės kameroje yra įrengtos bei atitvertos prausyklos ir tualetai. Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. kovo 5 d. iš viso buvo laikomas 104 dienas ir tik 14 dienų jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti 3,6 kv. m minimalus kameros plotas. Tačiau minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo labai nedideli, t. y. vieną dieną pareiškėjui teko 3,25 kv. m, o 13 dienų – 3,54 kv. kameros ploto. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl šio pažeidimo būtų kilusios neigiamos pasekmės, be to, jis nebuvo laikomas areštinėje blogesnėmis sąlygomis nei kiti areštinėje laikomi asmenys. Atsižvelgęs į tai, Klaipėdos AVPK atkreipė dėmesį, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 97–106) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. birželio 18 d. pažymos Nr. 69/06-2527 matyti, kad pareiškėjas į įstaigą pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. sausio 4 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. kovo 13 d. (iš viso 283 dienas), jam periodiškai teko nuo 1,62 kv. m iki 16,69 kv. m gyvenamojo ploto.

Tačiau Šiaulių TI pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Kartu akcentavo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu jo laikymo kameroje Nr. 9 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams buvo atlikti 2012 m. balandžio 11 d. ir 2012 m. birželio 25 d. (patikrinimų išvados surašytos 2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-105 ir 2012 m. liepos 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-237), patikrinimų metu nustatyta, kad kameroje reikalingas paprastasis remontas, dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, tačiau nustatyti nežymūs natūralaus apšvietimo, dirbtinės naktinės apšvietos, oro temperatūros ir oro judėjimo greičio pažeidimai.

Kita vertus, iš 2012 m. liepos 2 d. patikrinimo akto Nr. EP-237 matyti, kad oro temperatūros pažeidimas nenustatytas. Šiame kontekste akcentavo, jog Higienos normos HN 76:2010 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte.

Šiame kontekste pabrėžė, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su šiais darbais. Be to, nurodė, kad kamerų būklė priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio, o Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog laisvės atėmimo vietoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su laikymo sąlygomis kamerose.

Kartu pažymėjo, kad tiek mikroklimato, tiek apšvietos parametrams būdingas momentinis kintamumas. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų paaiškino, jog pareiškėjas Šiaulių TI pasivaikščioti buvo vedamas su tiek asmenų, kiek jų kalėjo jo laikymo kameroje. Tuo tarpu nei Taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžių. Taip pat akcentavo, kad Šiaulių TI dušai, klozetai gyvenamosiose kamerose, gyvenamosios kameros įrengti pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo purkštuvus, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Papildomai pabrėžė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas teisės aktų numatytas inventorius, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam, jų prašymu, yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Šiaulių TI atliekama kamerų dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija, tai patvirtino ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikęs Šiaulių TI patalpų atitikimo higienos normoms patikrinimą. Be to, pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamos dezinfekcijos vykdymo ir nešvaraus tualeto įstaigos direktoriui nebuvo pateikęs. Taip pat nurodė, kad pareiškėjui jo laikomo tardymo izoliatoriuje metu teisė į ilgalaikius pasimatymus teisės aktuose nebuvo numatyta.

Pasisakydamas dėl maisto raciono ir energetinio vertingumo, Šiaulių TI nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 14 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog patikrinimo dienos maisto raciono bendras kalorijų kiekis buvo nepakankamas (bendra paros davinio praktinė energinė vertė buvo 1 844 kcal). Tačiau Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 27 d. atlikto patikrinimo metu cheminiam ištyrimui buvo paimtas Šiaulių TI laikomiems nedirbantiems vyrams skirto paros maisto racionas ir nustatyta, kad patikrinimo dienos maisto raciono bendra energetinė vertė atitinka patvirtintą normą.

Atitinkamai UAB „Pontem“ 2014 m. kovo 6 d. raštas Nr. 05-09-94 „Dėl patikrinimų metu nustatytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ patvirtina, kad mėginių paėmimo vietoje buvo atliktas neplaninis auditas ir atlikti papildomi cheminiai tyrimai gaminamo maisto energetinei vertei ištirti, tyrimų rezultatai atitiko nustatytas ribas. Šiuo aspektu papildomai akcentavo, kad duomenų, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, įstaiga neturi, tokių duomenų nepateikia ir pareiškėjas.

Apibendrindamas, Šiaulių TI pažymėjo, kad neišskyrė pareiškėjo iš kitų laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymų nenumatytų apribojimų, o pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, o Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 160–162) prašė pareiškėjo reikalavimams dėl galimai padarytos neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą ir jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę įstaigoje periodiškai atliko nuo 2001 m. kovo 20 d. iki 2013 m. vasario 26 d. Visais bausmės atlikimo laikotarpiais pareiškėjas gyveno 8 ir 9 lokalinių sektorių 2, 9, 17 arba 18 būriuose. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, kad visos miegamosios patalpos buvo bendrabučio tipo, nerakinamos net naktį. Taigi pareiškėjas dienotvarkėje nustatytu laiku turėjo judėjimo laisvę po visą teritoriją. Be to, pažymėjo, kad būrių, kuriuose gyveno pareiškėjas, gyvenamosios patalpos yra geros būklės, įrengtos 2003 metais.

Gyvenamuosiuose kambariuose yra po 8 vieno aukšto lovas, kurios ne visada būna užimtos, kadangi nuteistieji išvyksta etapais, būna trumpalaikiuose ar ilgalaikiuose pasimatymuose, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos intensyvaus stebėjimo izoliatoriuje. Taigi, kiekvienam nuteistajam užtikrinamas minimalus 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotas. Kartu akcentavo, kad tualetai yra įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, juose įrengta mechaninė ventiliacija, sanitariniai mazgai įrengti su mūrinėmis pertvaromis bei užsklandomis, užtikrinančiomis privatumą.

Taip pat nurodė, kad įstaigoje ŽIV infekuotų asmenų būna iki 300, t. y. apie 20 proc. visų nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN. Papildomai paaiškino, kad šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamosios patalpos yra šildomos, jų temperatūra nebūna žemesnė, nei nustato teisės aktai. Maistas, gaminamas pataisos namų valgykloje, yra kaloringas ir įvairus. Kalorijų kiekis nebūna mažesnis, nei nustatyta teisės aktuose, t. y. nedirbantiems asmenims maisto energetinė vertė nebūna mažesnė nei 2 298 kcal. Be to, asmenims, atvykstantiems į ilgalaikius pasimatymus su nuteistaisiais, nėra draudžiama atsinešti skanų ir kaloringą maistą.

Dėl mobiliojo ryšio blokavimo įrangos pabrėžė, kad ji atitinka teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu dėl prausimosi duše pažymėjo, kad 8 lokalinio sektoriaus dušo diena yra ketvirtadienis, o 9 lokalinio sektoriaus – trečiadienis. Vienam nuteistajam buvimo duše laikas neribojamas ir dušo dieną juo naudotis savo nuožiūra galima nuo 8 val. iki 16 val. Dušo patalpoje įrengti 5 dušo purkštuvai, vienu metu jais naudojasi iki 5 asmenų. Alytaus PN taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nebuvo laikomas blogesnėmis sąlygomis nei kiti nuteistieji, o atlikdamas bausmę, jis į įstaigos administraciją dėl gyvenimo sąlygų ar sveikatos pablogėjimo nesikreipė.

Taigi, Alytaus PN manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą. Papildomai pabrėžė, kad pareiškėjas savo nepagrįstais reikalavimais Alytaus PN padarė papildomas išlaidas, kurių paskaičiavimą įstaiga pateiks teismui pasibaigus bylos nagrinėjimui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 4–9) prašė skundą dalyje dėl netinkamų konvojavimo sąlygų atmesti kaip nepagrįstą.

Viešojo saugumo tarnyba, visų pirma, atkreipė dėmesį, kad į teismo posėdžius asmenų nekonvojuoja. Taip pat paaiškino, kad neturi duomenų apie pareiškėjo konvojavimą 2012 m. gruodžio 21 d., 2013 m. sausio 13 d., 2013 m. sausio 17 d., 2013 m. sausio 20 d., 2013 m. sausio 31 d. ir 2013 m. kovo 1 d., o kitomis datomis pareiškėjas buvo konvojuotas „Volkswagen Crafter“ markės specialiaisiais automobiliais, kurie yra vienaukščiai mažieji autobusai, pritaikyti kaliniams vežti. Nurodė, kad, vadovaujantis teisės aktais, visuose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos, atsarginiai išėjimai.

Tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais – transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu bei kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Tuo tarpu teisės aktuose nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengtas tualetas ar saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui, o pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus saugos diržus privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.

Be to, pabrėžė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, atlikusi patikrinimus, nenustatė, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama asmenims konvojuoti. Taip pat akcentavo, kad Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Atitinkamai konvojuojant pareiškėją, konvojuojamų asmenų skaičius neviršijo automobiliuose įrengtų sėdimų vietų skaičiaus, o dažnai būdavo konvojuojama daug mažiau asmenų, negu leidžiama.

Dėl maisto davinių nurodė, kad Viešojo saugumo tarnyba neaprūpina konvojuojamųjų maistu, tačiau, vadovaujantis teisės aktais, konvojuoti nepriimami asmenys, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu jų lydėjimas iki paskirties punkto ir atgal truktų ilgiau nei 6 val. Tuo tarpu pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, etapavimo metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, apie tai konvojaus viršininkas būtų padaręs įrašus kelionės žiniaraštyje. Tačiau konvojaus kelionės žiniaraščiuose nėra užfiksuota pareiškėjo skundų ar prašymų.

Šiame kontekste Viešojo saugumo tarnyba pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pareiškėjui žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 156–180) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, 2013 m. kovo 13 d. vakare pažeidė pareiškėjo teises, neužtikrindama teisės aktais nustatyto ploto gyvenamojoje patalpoje Nr. 111 bei tinkamai neįrengdama tualeto; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė; pareiškėjo ir Alytaus PN prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtus.

Pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K veiksmų, teismas, visų pirma, nurodė, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Taigi teismas sprendė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje vienam asmeniui būtų skiriama ne mažiau kaip 4 kv. m ploto, atskaičius tualeto, sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas taip pat nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 419 dienų, iš kurių tik 1 vakarą jam nebuvo skirta pakankamai ploto – 2013 m. kovo 13 d. vakare laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, jam teko 2,48 kv. m kameros ploto, t. y. 1,12 kv. m arba 31 proc. mažiau, nei nustato teisės aktai, todėl buvo pažeisti Įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Tačiau šiame kontekste teismas pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo laikomas tik 1 vakarą, toks kalinimas negali būti laikomas sukėlusiu pareiškėjui didžiulę žalą.

Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Lukiškių TI-K tualetas nėra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra prie kameros durų, todėl, jas atidarius, matomi gamtinius reikalus atliekantys asmenys, nėra vėdinimo, teismas konstatavo, kad tualetą atskirianti 1,5 m aukščio pertvara nėra tinkamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, o tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje vertintinas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Nors pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad kameros Nr. 223 ir Nr. 228 yra įrengtos rūsyje, o pagal Higienos normos HN 76:2010 20 punktą naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose, teismas akcentavo, kad tos pačios higienos normos 2 punkte įtvirtinta, jog ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju Higienos normos HN 76:2010 20 punktas neturi būti taikomas. Be to, teismas pabrėžė, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 2 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3.)-13.16.-783 matyti, jog 2013 m. vasarą Lukiškių TI-K kameroje Nr. 223 oro temperatūra buvo 27,1 °C, o santykinė oro drėgmė sudarė 60,2 proc. Atitinkamai 2014 m. balandžio mėn. santykinė oro drėgmė Lukiškių TI-K kameroje Nr. 228 sudarė 48,3 proc. Taigi, šie rodikliai atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus.

Tuo tarpu duomenų apie kitų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę nėra pateikta. Teismas kartu akcentavo, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. birželio 17 d. pažymoje Nr. 24-3834 nurodyta, jog visos kameros vėdinamos natūraliai per langą, o Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu tikrintos Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliai per atidaromus langus, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimų. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų taip pat matyti, kad pareiškėjo teiginiai dėl pelėsio buvimo Lukiškių TI-K kamerose nepasitvirtino, apšvietimo pažeidimai Lukiškių TI-K kamerose nenustatyti.

Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 25 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-866 pažymėta, kad patalpų valymui, sanitarinių įrenginių dezinfekcijai naudojama kalcinuota soda, kuri skiriama kiekvienai kamerai, duomenys apie kalcinuotos sodos išdavimą registruojami žurnale, o patikrintose kamerose buvo valymui skirtas inventorius. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad byloje kitų duomenų nėra, teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad nėra duodamos priemonės langams bei kameroms tvarkyti, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisės pareiškėjui kartą per savaitę praustis duše pažeidimo teismas taip pat nenustatė. Papildomai pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtintos nuostatos, jog kamerose turi būti buitiniai prietaisai maistui žemos temperatūros sąlygomis laikyti, o Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad dienos patiekalų energetinė vertė 2013 m. gruodžio 19 d. buvo 2 856 kcal, t. y. maisto norma atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginius, kad jo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 400 kcal iki 1 700 kcal, vertino kaip nepagrįstus.

Nors pareiškėjas nurodė, kad pareikalavus priklausančio maisto davinio, buvo skiriamos nuobaudos, teismas atkreipė dėmesį, kad šio teiginio jis nepagrindė, t. y. nenurodė, kada ir kam konkrečiai dėl to buvo skirta nuobauda, taip pat nenurodė, į kokius jo konkrečius skundus ir kokie pareigūnai nekreipė dėmesio arba dėl jų rašymo grasino. Teismas taip pat pažymėjo, kad suteikiant pareiškėjui galimybę kasdien pasivaikščioti gryname ore po 1 val. ir 30 min., nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Kartu nurodė, kad teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog ilgalaikių pasimatymų suteikimas pareiškėjui nepriklausė.

Atsižvelgęs į pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką, teismas, be kita ko, sprendė, kad ilgalaikių pasimatymų pareiškėjui nesuteikimas tardymo izoliatoriuje yra proporcinga teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemonė. Be to, atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog Lukiškių TI-K, liepdamas tvarkyti patalpas, būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas patvirtina, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto bei tualeto tinkamo neatskyrimo, tačiau šį pažeidimą vertino kaip mažareikšmį, kuriuo padaryta žala kompensuojama jo pripažinimu.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 296 dienas iš kurių nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, pareiškėjas buvo laikomas tik 13 dienų. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui kalint Šiaulių TI ginčo laikotarpiu iš viso 283 dienas jam nebuvo skirta pakankamai ploto. Atitinkamai 48 dienas iš minėto laikotarpio ploto neatitikimas konstatuotas neginčijamai, o likusias 235 dienas ploto dydis buvo nepastovus, t. y.

Įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai buvo pažeisti iš dalies, kadangi nėra nurodyta, kiek asmenų konkrečiu laikotarpiu buvo laikoma tam tikroje kameroje, o mažesnis laikomų asmenų skaičius atitinka reikalavimus. Tačiau atsakovo atstovui nepateikus tikslesnių duomenų, teismas padarė išvadą, kad visą nurodytą laikotarpį pareiškėjui nebuvo skiriama pakankamai ploto. Kita vertus, teismas akcentavo, kad kalinamųjų skaičiaus kaita turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Todėl teismas sprendė, kad už šį laiką pareiškėjui priteistina mažesnė kompensacija. Be to, teismas nurodė, kad iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. birželio 19 d. pažymos Nr. 62/08-138 matyti, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose nuo likusio kameros ploto yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, unitazų nėra, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas ir įrengimas nėra tinkamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas ir tai vertintina kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Teismas kartu pabrėžė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-105 pažymėta, jog apgyvendinimo kameroje Nr. 9 sienos nelygios, išdaužytos, lubų dažai atsilupę, durys į sanitarinį mazgą sulaužytos, kameroje reikalingas paprastasis remontas. Oro temperatūra šioje kameroje 2012 m. balandžio 11 d. buvo 17,2 °C, neapibrėžtis 0,18 °C, o santykinė oro drėgmė – 36,6 proc., neatitikimas 0,98 proc. Taigi buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų dėl oro temperatūros pažeidimas, tačiau kameros santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus, dezinfekcijos pažeidimai nebuvo nustatyti.

Tuo tarpu iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 2 d. patikrinimo akto Nr. EP-237 matyti, kad Šiaulių TI apgyvendinimo kameroje Nr. 9 2012 m. birželio 25 d. oro temperatūra buvo 19,8 °C ir tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Kitų duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, temperatūrą bei santykinę oro drėgmę ginčui aktualiu laikotarpiu nėra. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl vėdinimo, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimų pažeidimas nenustatytas, kadangi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 pažymėta, jog įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus natūralios traukos kanalais, o Šiaulių TI 2014 m. birželio 19 d. pažymoje Nr. 62/08-138 nurodyta, kad nėra galimybės įrengti papildomą vėdinimo sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį.

Pareiškėjo skundo argumentus dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose ir pasivaikščiojimų trukmės teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus, kadangi pasivaikščiojimų kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja. Šiuo aspektu kartu akcentavo, kad iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akto Nr. EP-254 matyti, jog Šiaulių TI ant pastato stogo, ketvirtame aukšte, yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį, objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, taip pat yra žymos apie jų valymą, sergantiems tuberkulioze asmenims paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas, be kita ko, sprendė, jog pareiškėjui būnant Šiaulių TI, jam nepriklausė ilgalaikių pasimatymų suteikimas, o tai laikytina proporcinga teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens buvimo tardymo izoliatoriuje laiką, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ilgalaikių pasimatymų neskyrimą lėmė neteisėti pareigūnų veiksmai. Teisės pareiškėjui kartą per savaitę praustis duše pažeidimo teismas taip pat nenustatė. Papildomai pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose turi būti buitiniai prietaisai maistui šaltai laikyti.

Dėl asbesto buvimo Šiaulių TI pastato konstrukcijose teismas nurodė, kad iš Šiaulių TI 2013 m. rugsėjo 26 d. rašto Nr. 17/01-1602 matyti, jog Šiaulių TI režiminio korpuso stogas yra dengtas skarda, asbesto dalių nerasta, o nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti šiais teiginiais. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas patvirtina, jog Šiaulių TI pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, tualeto tinkamo neatskyrimo bei temperatūros reikalavimų.

Atsižvelgęs į Alytaus PN prašymą pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą, teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Remiantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. Atitinkamai iš Alytaus PN pateiktų duomenų matyti, kad šioje įstaigoje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas laikotarpiais nuo 2001 m. kovo 20 d. iki 2004 m. balandžio 16 d., nuo 2006 m. gegužės 9 d. iki 2006 m. spalio 26 d., nuo 2008 m. vasario 5 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. vasario 26 d. Tuo tarpu skundą teismui dėl žalos atlyginimo pareiškėjas paštu išsiuntė 2014 m. birželio 3 d. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2011 m. birželio 2 d.

įskaitytinai praleido ieškinio senaties terminą. Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o jo argumentai, jog EŽTT nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jis jautė didelius dvasinius, psichologinius ir emocinius išgyvenimus.

Taigi, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Tuo tarpu Konvencijos 3 straipsnis sudaro tik materialų reikalavimo tenkinimo pagrindą, o tai, kad pareiškėjas nežinojo, jog pagal EŽTT formuojamą praktiką už nepakankamą kameros plotą galima prisiteisti kompensaciją, nėra aplinkybė, su kuria būtų galima sieti sužinojimą apie teisių pažeidimą. Nors pareiškėjas nurodė, kad jam buvo draudžiama skųstis grasinant nuobaudomis ir pan., teismas akcentavo, jog jis nenurodė, kokius konkrečius veiksmus ar sprendimus norėjo skųsti, kada tai buvo, kokie pareigūnai jam grasino, todėl šias aplinkybes laikė nenustatytomis.

Be to, atkreipė dėmesį, kad teisminėje praktikoje nėra nustatyta pavyzdžių, jog tokie grasinimo veiksmai būtų įprastai taikomi. Todėl, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi, padarė išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 3 d. Pasisakydamas dėl šio laikotarpio, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) 111.1 ir 111.2 punktus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Tačiau teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. vasario 26 d. Nuo 2011 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas 2 būrio 20 brigadoje, o nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. vasario 26 d.

– 18 būrio 180 brigadoje. Taigi jis gyveno 8 ir 9 sektoriuose. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad mažiausias miegamasis kambarys, kuriame buvo 8 lovos, buvo 34,13 kv. m ploto, o miegamuosiuose kambariuose, kurių plotai buvo 21,67 kv. m ir 22,29 kv. m, buvo po 6 lovas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad asmenys bendrabučių tipo patalpose buvo laikomi nepažeidžiant ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Be to, pažymėjo, kad iš Alytaus PN pateiktų duomenų matyti, jog patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tualetai yra atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, unitazai veikia, jie atitverti užtvaromis, priekyje yra užsklandos, šiose patalpose veikia ištraukiamoji ventiliacija, prausykla taip pat yra atskiroje patalpoje.

Teismo vertinimu, toks tualeto ir prausyklos įrengimas bei atskyrimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Nors Alytaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akte Nr. PA-346 pažymėta, kad atlikus 32 oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės matavimus, oro temperatūra 20 matuotų vietų neatitiko Higienos normos HN76:2010 26 punkto reikalavimų, teismas pažymėjo, kad oro temperatūra 18 °C šilumos nesiekė tose patalpose, kuriose atėjus atlikti matavimų langai buvo atviri, šiose patalpose oro temperatūra svyravo nuo 15,5 °C iki 17,7 °C.

Tuo tarpu santykinė oro drėgmė visose matuotose vietose atitiko higienos normų reikalavimus. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad byloje nėra nurodyta, kuriose konkrečiai gyvenamosiose patalpose temperatūra neatitiko keliamų reikalavimų, teismas sprendė, jog šiuo atveju negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Dėl vėdinimo nurodė, kad patalpos Alytaus PN vėdinamos natūraliai per atidaromus langus, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimų, langus valo būryje įdarbinti nuteistieji, o byloje šiuo aspektu pažeidimai nenustatyti.

Iš Alytaus PN pateiktų duomenų taip pat matyti, kad dienos patiekalų energetinė vertė buvo 2 363–2 453 kcal, taigi atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjo teiginiai, kad jo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 400 kcal iki 1 700 kcal, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, Seimo kontrolierius 2011 m. rugsėjo 30 d. pažymoje Nr. 1/3D-2517 pažymėjo, kad vizito dieną maistas buvo tiekiamas pagal valgiaraščius: dirbantiems vyrams, nedirbantiems vyrams, vegetarams. Visi valgiaraščiai buvo iškabinti valgyklos patalpose. Kalbantis su nuteistaisiais, skundų dėl tiekiamo maisto kokybės nebuvo gauta.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Alytaus valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai patikrinus Alytaus PN valgyklą, pažeidimai taip pat nenustatyti. Patikrinus įsigijimo dokumentus ir apskaitą, nustatyta, kad patiekalams gaminti sunaudotų žaliavų kiekiai atitiko patvirtintas normas. Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 10 d. neatitikimų nenustatyta. Teismas kartu akcentavo, kad Alytaus PN draudimas giminėms ar artimiesiems, atvykusiems į ilgalaikį pasimatymą, atsinešti bet kokį sveiką, skanų ir kaloringą maistą, nėra nustatytas, o nuteistieji, nenorintys maitintis nuteistųjų valgykloje, gali pirkti maistą įstaigoje esančioje parduotuvėje ir maitintis pirktu maistu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog Alytaus PN apie 70 proc. nuteistųjų yra infekuoti ŽIV, jie buvo laikomi kartu su sveikais asmenimis, tai kėlė didelį pavojų pareiškėjo sveikatai, kadangi jis galėjo būti tyčia užkrėstas, teismas atkreipė dėmesį, jog Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio 29 d. patikrinimo akte Nr. PA-3 nurodyta, kad ŽIV perduodamas per kraują, lytiniu keliu. ŽIV neplinta oro lašiniu būdu, buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu, todėl ŽIV turintys asmenys gali gyventi bendruomenėje su sveikais asmenimis.

ŽIV infekcijos profilaktikai Alytaus PN kasmet sudaromas ir vykdomas ŽIV plitimo mažinimo priemonių planas, tvirtinamas įstaigos direktoriaus įsakymu. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad specialus ŽIV infekuotų asmenų izoliavimas nėra būtinas ir tokių asmenų neatskyrimas pareiškėjui negalėjo kelti grėsmės. Teismas taip pat sprendė, kad Alytaus PN mobiliojo ryšio blokavimo įranga atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir negalėjo daryti neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, kadangi Alytaus visuomenės sveikatos centrui 2011 m. sausio 12 d. atlikus operatyviąją kontrolę dėl mobiliojo ryšio blokavimo sistemų darbo ir jų poveikio sveikatai, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų laboratorija atliko 21 elektromagnetinių laukų energijos srauto tankio matavimą 8 ir 9 lokalinių sektorių kiemuose bei miegamuosiuose kambariuose ir nustatė, kad išmatuotas energijos srauto tankis neviršijo leistinų normų.

Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Alytaus PN pareigūnai nepažeidė teisės aktų reikalavimų, o nesant nustatytos vienos iš valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje teismas nurodė, kad pagal Policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės) 80 punktą, policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose iš viso buvo laikomas 130 dienų, iš kurių nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, jis buvo laikomas 73 dienas. Taigi, pareiškėjui būnant Klaipėdos AVPK areštinėje, 57 dienas jam nebuvo skirta pakankamai ploto. Teismas kartu pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Higienos normos HN 76:2010 20 punktas, numatantis, jog naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose, netaikytinas, kadangi tos pačios higienos normos 2 punkte įtvirtinta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Tačiau, įvertinęs Klaipėdos AVPK areštinės vyresniojo specialisto 2013 m. birželio 23 d. aktą, iš kurio matyti, kad tualeto sienelės aukštis yra 1,2 m ir 1,3 m, teismas sprendė, kad tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Kita vertus, teismas nenustatė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo išduotos būtiniausios asmens higienos priemonės, kaip tai numatyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 83 punkte, todėl padarė išvadą, kad šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti pažeidimą.

Kadangi pareiškėjas nusiskundimų ar pageidavimų dėl kameros atitikimo higienos normų reikalavimams, dėl vėdinimo, oro temperatūros ar santykinio oro drėgnumo areštinės administracijai nereiškė, teismas sprendė, jog šis pažeidimas taip pat laikytinas nenustatytu. Juolab kad Klaipėdos AVPK areštinės viršininko 2014 m. birželio 22 d. tarnybiniame pranešime pažymėta, jog areštinės kameros atitinka higienos normų reikalavimus, kamerose yra įrengta vėdinimo sistema, o duomenų, kokia buvo oro temperatūra ar santykinis oro drėgnumas, institucija neturi.

Įvertinęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių nuostatas, teismas konstatavo, kad leidžiant pareiškėjui kasdien pasivaikščioti gryname ore po pusantros valandos, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Be to, teismas akcentavo, kad pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 21 punktą, nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ilgalaikių pasimatymų neskyrimą pareiškėjui lėmė neteisėti pareigūnų veiksmai.

Atsižvelgęs į tai, kad dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio maitinimo pareiškėjas į Klaipėdos AVPK administraciją nesikreipė, teismas taip pat padarė išvadą, jog maisto kokybė jam atrodė tinkama. Juolab kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011 m. gruodžio 22 d., tačiau reikalavimus teismui dėl maisto kokybės pareiškė tik 2014 m. birželio 3 d. išsiųstame skunde. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Klaipėdos AVPK areštinėje nebuvo kamerų, skirtų norintiems mesti rūkyti arba nerūkantiems, taip pat sergantiems tuberkulioze, infekuotiems ŽIV, o tai kėlė grėsmę ne tik pareiškėjo sveikatai, bet ir gyvybei, teismas akcentavo, jog iš Klaipėdos AVPK areštinės bendruomenės slaugytojos 2014 m. birželio 23 d. pažymos matyti, kad remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d.

įsakymu Nr. V-946 patvirtintais Infekcijų kontrolės reikalavimais, visi sergantys ar įtariami sergantys infekcinėmis ligomis pacientai yra izoliuojami. Tuo tarpu ŽIV nėra oro lašiniu būdu, socialinių ar buitinių kontaktų metu užkrečiama liga ir šia liga infekuotų asmenų izoliavimas nėra būtinas. Be to, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 10.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Tačiau jokių nuostatų dėl rūkančiųjų bei nerūkančiųjų izoliuoto laikymo policijos areštinėse nėra nustatyta, o pareiškėjas plačiau aplinkybių dėl rūkančiųjų laikymo atskirai nuo nerūkančiųjų nepaaiškino ir nenurodė, kad pats yra nerūkantis, o būtent dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis patyrė žalą. Taigi, teismas konstatavo, kad minėtas pažeidimas laikytinas neįrodytu. Kartu pabrėžė, kad byloje nėra duomenų dėl kamerų dezinfekavimo, langų nevalymo ir prasto jų atsidarymo, asbesto pastato konstrukcijoje bei parazitų (tarakonų) buvimo, taip pat, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas, todėl šiuos pareiškėjo teiginius teismas vertino kaip nepagrįstus.

Teismas nenustatė ir teisės pareiškėjui kartą per savaitę praustis duše pažeidimo, kadangi pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto bei tualeto tinkamo neatskyrimo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo dalies dėl konvojavimo sąlygų, teismas nurodė, kad remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pagal konvojavimo paraiškas pareiškėją ginčo laikotarpiu konvojavo planiniu maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius, jis buvo konvojuojamas automobiliais „Volkswagen Crafter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) konvojų sudarė 2 automobiliai, kuriais daugiausiai buvo vežami 28 asmenys.

Iš transporto priemonių registracijos liudijimų matyti, kad minėti automobiliai priskiriami M2-CWK tipui ar kategorijai. Vadovaujantis Valstybinės kelių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų 8.2 ir 15.6.3 punktais, šios transporto priemonės yra skirtos keleiviams vežti, jos turi daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams, o techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė ne didesnė kaip 5 t;

šių transporto priemonių kėbulai yra pritaikyti vežti kalinius. Be to, Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) patvirtina, kad nurodytos transporto priemonės, kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus. Taigi, teismas nenustatė, kad Viešojo saugumo tarnyba, naudodama minėtus automobilius žmonių pervežimui, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sunkvežimiai, kuriais jis buvo konvojuojamas, teisiniu požiūriu negali būti naudojami asmenims konvojuoti ir jų būklė yra netinkama.

Teismas kartu akcentavo, kad byloje esantys Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2014 m. gegužės 12 d. dirbtinės apšvietos matavimo protokolas Nr. F-A-167 bei ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolas Nr. F-M-175 patvirtina, jog buvo tikrinta sunkvežimių atitiktis nustatytiems reikalavimams ir automobiliai, kuriais ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) reikalavimus.

Taigi, pareiškėjo teiginius dėl vėdinimo trūkumo teismas atmetė kaip nepagrįstus. Papildomai pažymėjo, kad temperatūros duomenys automobiliuose nėra pateikti, tačiau atsižvelgiant į specialiojo transporto pritaikymą kaliniams vežti bei į tai, kad jie atitiko techninius reikalavimus, darytina išvada, jog jos turėjo užtikrinti pakankamą temperatūrą, kad asmenys nebūtų kankinami šalčiu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad 2013 m. kovo 4 d., kai buvo konvojuojama daugiausiai asmenų, t. y. 28 asmenys, iš tos dienos kelionės žiniaraščio matyti, jog dėl vietos trūkumo nebuvo paimtas vienas asmuo.

Be to, iš kitų kelionės žiniaraščių matyti, jog atitinkamais atvejais buvo surašomi tarnybiniai pranešimai dėl vietos trūkumo ir trūkstant vietos konvojuojamieji nebuvo imami. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo vežamas perpildytose kamerose, yra pagrįsti. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra labai ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga, todėl pareiškėjo argumentai dėl vietos nepakankamumo laikytini nepagrįstais.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog sveiki asmenys buvo etapuojami kartu su sergančiaisiais, teismas pabrėžė, kad Konvojavimo taisyklių 95 punkte nustatyta, jog vienas iš pagrindų priimti konvojuojamuosius iš Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinių policijos įstaigų areštinių – konvojuojamojo asmens byla užantspauduotame pakete su asmens bylos pažyma. Pažymoje nurodytinų duomenų sąrašą nustato Konvojavimo taisyklių 64 punktas, o 64.11 papunktis imperatyviai reikalauja gydytojo išvados apie konvojuojamojo sveikatą, esant būtinumui – ir apie konvojuojamojo sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti.

Medicinos specialistų įrašas „vykti gali“ konvojavimo dokumentacijoje yra būtinas, priešingu atveju pareiškėjas nebūtų priimtas konvojuoti. Konvojavimo taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad konvojuojamųjų, kurie serga aktyvia plaučių tuberkulioze arba kitų kategorijų konvojuojamųjų pažymose įrašoma: „sergantis pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiama liga“, „izoliuoti nuo kitų konvojuojamųjų“ ir kita. Nesant atitinkamų įrašų konvojuojamųjų pažymose, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnams nekilo pareiga sergančius asmenis vežti atskirai nuo sveikų, todėl jų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais.

Be to, vadovaujantis Konvojavimo taisyklų 103.7 punktu, sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiama liga, jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje, vežami atskiroje kameroje. Kiti konvojuojamieji konvojuojami atskirai tik tuo atveju, jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje (Konvojavimo taisyklių 104 p.). Tačiau pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad kartu su pareiškėju buvo konvojuojami sergantys asmenys. Tuo tarpu pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės konvojuojant buvo pažeistos, turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu įkalinimo įstaigų ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnams.

Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Tačiau Viešojo saugumo tarnybos konvojaus vykdymo planinių maršrutų dokumentacijoje konvojuojamųjų nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. Pareiškėjas nei dėl maitinimo konvojuojant, nei dėl kitų konvojavimo sąlygų nesiskundė, taip pat teismui nepateikė jokių Viešojo saugumo tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų.

Šiuo aspektu teismas papildomai akcentavo, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis buvo kankinamas, nustatymas (Konvencijos 3 str.). Vadinasi, nuteistasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Tačiau jokios panašios aplinkybės dėl asmens konvojavimo nebuvo nustatytos, o nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas.

Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl byloje nustatytų pažeidimų, t. y. dėl to, jog Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, tualeto neatskyrimo, temperatūros bei kitų reikalavimų, teismas, be kita ko, nurodė, kad iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo matyti, jog jis į medikus kreipėsi dėl ausies bei nugaros skausmų, miego sutrikimų ir nerimo. Tačiau, nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, teismas pažymėjo, jog pagal susiklosčiusią teismų praktiką kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Atitinkamai teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgęs į pažeidžiamos vertybės pobūdį, mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 300 000 Lt (86 886 Eur) neturtinės žalos atlyginimą neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatydamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas įvertino Lietuvos Respublikoje nustatytus socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžius ir atkreipė dėmesį, kad žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.

Papildomai pasisakydamas dėl pareiškėjo ir Alytaus PN prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas skundas žyminiu mokesčiu neapmokestintas, o duomenų apie kitas patirtas išlaidas, šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalis, pareiškėjas nepateikė, todėl teismas neturi galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumą. Taigi, dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Analogišku pagrindu teismas nenagrinėtu paliko ir Alytaus PN prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas kartu pažymėjo, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paduoti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III. Pareiškėjas I. O. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui neteisėtai taikė 3 metų senaties terminą, netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą ir laikotarpį, kuriuo jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, taip pat netinkamai, nesivadovaudamas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nustatė jam priteistinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo netinkamos ir buvo pažeistos jo teisės, o dėl to jis patyrė žalą, tačiau nepagrįstai nepriteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog pareiškėjas buvo etapuotas iš Lukiškių TI-K į Alytaus PN bei iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K ir Lukiškių TI-K praleido ne vieną savaitę nežmoniškomis sąlygomis – buvo laikomas 7 kv. m ploto kamerose su dar 3 asmenimis. Taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K pietų metu negaudavo karšto maisto davinio, kadangi tuo laiku buvo mokomas kompiuterių klasėje. Be to, pabrėžia, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, o anksčiau kreiptis į teismą pareiškėjas negalėjo, kadangi EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo su jais susipažinti. Papildomai paaiškina, jog pirmosios instancijos teismo prašė taikyti 4 kv. m, o ne 3,6 kv. m kameros ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui, į šią normą neįskaičiuojant kameroje esančių baldų bei kito inventoriaus užimamo ploto, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 9–10) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą nepakeistą. Klaipėdos AVPK mano, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išsiaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 13–16) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant tik pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties. Kartu akcentuoja, kad EŽTT praktikoje nėra nustatyta, koks konkretus plotas turėtų būti skiriamas kalinamajam. Tuo tarpu aplinkybė, kad pareiškėjas kalinimo metu patyrė stresą, nepatogumus, yra natūrali jo kalinimo pasekmė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 17–18) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą nepakeistą. Viešojo saugumo tarnyba mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamų sąlygų sudarymo konvojavimo metu nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, o tik subjektyviu pareiškėjo suvokimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą. Viešojo saugumo tarnyba taip pat nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo prašoma priteisti 300 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, Šiaulių TI, Alytaus PN ir Klaipėdos AVPK areštinėje, taip pat iš netinkamų konvojavimo sąlygų Viešojo saugumo tarnybos automobiliais, atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį jo atžvilgiu, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam būtų skiriama ne mažiau kaip 4 kv. m ploto, atskaičius tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir iš esmės padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo teiginius, jis iš esmės nekonkretizavo ir aiškiai nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo teiginių.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau aptars tik pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktus konkrečius argumentus.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui neteisėtai taikė 3 metų senaties terminą, pažymėtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui neteisėtai taikė senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsnyje toks terminas nėra nustatytas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, be kita ko, nurodė, kad jis virš 10 metų atliko bausmę Alytaus PN nežmoniškomis sąlygomis, paskutinį kartą bausmę atliko nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. vasario 26 d.

Byloje esantys duomenys (I t., b. l. 161) patvirtina, kad pareiškėjas Alytaus PN su pertraukomis buvo laikomas nuo 2001 m. kovo 20 d. iki 2013 m. vasario 26 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą, be kita ko, kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Alytaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. birželio 3 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 38), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN, priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. birželio 2 d. imtinai.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, t. y. kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką už netinkamas kalinimo sąlygas galima prisiteisti kompensaciją, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, jog pažeidžiamos jo teisės, atsižvelgus į pareiškėjo nurodomą dėl, jo teigimu, netinkamų kalinimo sąlygų patirtą neturtinę žalą, vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi tuo atveju, jeigu su pareiškėju buvo elgiamasi netinkamai, jis buvo žeminamas ir kankinamas, pareiškėjas turėjo objektyviai suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Alytaus PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN, priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. birželio 2 d. imtinai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma 4 kv. m, o ne 3,6 kv. m kameros ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, į šią normą neįskaičiuojant kameroje esančių baldų bei kito inventoriaus užimamo ploto, teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Šiame kontekste atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 111.1 ir 111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) arba 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog minėtos nuostatos yra teisėtos, todėl pareiškėjo teiginys, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje turėtų būti 4 kv. m, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab kad tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Be to, EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Kartu akcentuotina, jog nei Įsakymas Nr. V-124, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumatė, kad į juose įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus, areštinės ir pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose ir (ar) pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Atitinkamai vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą policijos įstaigų areštinėse nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Pabrėžtina, kad būtent šią normą ir taikė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo dalies dėl jo laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje.

Kita vertus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šiuo aspektu akcentuotina, kad įvertinus Klaipėdos AVPK areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų užimamą plotą (I t., b. l. 95), kuris, kaip minėta, pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas, konstatuotina, jog pagal byloje esančius duomenis (I t., b. l. 93–94) ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidžiant Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimus buvo laikomas 83 dienas, tačiau 26 dienas iš šio laikotarpio vienam asmeniui teko 4,77–4,84 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo tik gana nežymiai mažesnis (iki 0,23 kv. m) nei Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytas minimalus. Tuo tarpu dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Alytaus PN atitikimo teisės aktų reikalavimams bei laikotarpių, kuriais pareiškėjas šiose įstaigose buvo laikomas (ne)pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl jų nebekartoja.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad neturtinę žalą jis, be kita ko, patyrė dėl to, jog Lukiškių TI-K pietų metu negaudavo karšto maisto davinio, kadangi tuo laiku buvo mokomas kompiuterių klasėje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui šie argumentai nebuvo nurodyti ir šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, o remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo argumentas nevertintinas.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį ir nepagrįstai nepriteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašą (I t., b. l. 30–37), pareiškėjo sveikatos sutrikimų būtent dėl jo kalinimo sąlygų nenustatė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ar Klaipėdos AVPK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Atsižvelgusi į minėtas byloje nustatytas aplinkybes ir į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi pažeidimų pobūdį, mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimai nebuvo nepertraukiami, pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma nuolat kito, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI ir Klaipėdos AVPK areštinėje nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų priteistos sumos laikytinos adekvačiomis pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, jos atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. EŽTT yra ne kartą pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. O. (I. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius