2016-02-24 Nr. AB-4382-3-64-3-03589-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-137-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03589-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. B. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos (toliau – ir Administracija) 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymą Nr. 929, 2004 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. 136-1762, 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 136-4560 dėl neteisingai atkurtos nuosavybės teisės į žemę A. J.; įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Raseinių žemėtvarkos skyrių patenkinti pareiškėjos prašymą, rašytą 1991 m. spalio 2 d. Ariogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. D., T., A. ir S. žemės valdą 2,18 ha ir D. K., D. M., D. B. ir St. žemės valdą – 1,12 ha. Pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, kuriame nurodė, kad terminą praleido dėl objektyvių priežasčių: yra jau senyvo, 72 metų amžiaus, visą gyvenimą gyveno dorai ir sąžiningai, visą laiką tikėjo, kad sesuo susipras, pasitaisys ir savo priesaiką ir pažadą dėl žemės grąžinimo ištesės. Visą laiką tikėjosi ir vylėsi, kad teismai ir prokuratūra, į kuriuos kreipėsi, įžvelgs ir pripažins sesers A. J. pareiškėjai padarytą nusikalstamą veiką ir jos žmogaus teisių šiurkštų pažeidimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. nutartimi pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir termino skundui paduoti neatnaujino, o pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą atsisakė priimti, nes praleistas skundo padavimo terminas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjos ginčas su seserimi dėl jai grąžintos žemės tęsiasi nuo 2006 metų, pareiškėja neneigia, kad apie skundžiamus įsakymus, jų turinį žinojo jau 2009 metais.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu, jos pačios subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Pareiškėja, žinodama apie priimtus įsakymus, jau 2009 metais kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją su prašymu juos panaikinti. Teismas nurodė, kad iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2009 m. gegužės 25 d. rašto Nr. 2.1-168-(1.14) matyti, jog prašymas dėl galimai suklastotų dokumentų persiųstas pagal kompetenciją nagrinėti Klaipėdos apygardos prokuratūrai, taip pat nurodyta, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracija išnagrinės kitus pareiškėjos prašyme keliamus reikalavimus ir apie priimtus sprendimus informuos atskiru raštu. Duomenų ar įrodymų, kad pareiškėja būtų skundusi Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atsakymus, nepateikė.

Teismo vertinimu, jokių objektyvių priežasčių ar veiksnių, sukliudžiusių per ABTĮ 33 straipsnyje numatytą terminą efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise ir pateikti skundą dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 929, Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 13.6-1762 ir 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 13.6-4560 panaikinimo, pareiškėja nenurodė. Pareiškėja nepateikė neabejotinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad jai laiku įgyvendinti procesines teises ar atlikti procesinius veiksmus sutrukdė kokios nors objektyvios aplinkybės, kurios teismo galėtų būti pripažintos svarbiomis. Teismas sprendė, kad pareiškėja skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, nes įgyvendindama savo procesines teises buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, todėl termino skundui paduoti dėl Administracijos 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 929, Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 13.6-1762 ir 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 13.6-4560 panaikinimo teismas neatnaujino.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Tarnybos Raseinių žemėtvarkos skyrių patenkinti jos prašymą, rašytą 1991 m. spalio 2 d. Ariogalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. D., T., A. ir S. žemės valdą 2,18 ha ir D. K., D. M., D. B. ir S. žemės valdą – 1,12 ha, teismas rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad teismas, esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, gali pavesti viešojo administravimo subjektui atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus tik tuo atveju, jei asmuo pateikia įrodymus, kad jis prieš iškeldamas ginčą teisme dėl viešojo administravimo subjekto įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, prieš tai būtent tuo klausimu kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, o šis prašymą atmetė, neatsakė į jį ar asmuo nesutinka su priimtu sprendimu. Teismas vertino, kad pareiškėjos prašymas įpareigoti atlikti veiksmus yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko įsakymus – tai prašymas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese, kuris aukščiau minėtais įsakymais buvo užbaigtas. Administracijos 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 929, Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 13.6-1762 ir 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 13.6-4560 A. J. (pareiškėjos seseriai) buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą – į žemę, į kurią dabar nori nuosavybės teises susigrąžinti pareiškėja. Teismui neatnaujinus termino skundui paduoti dėl aukščiau minėtų įsakymų panaikinimo, teismas nurodė, kad negali būti nagrinėjamas ir prašymas įpareigoti patenkinti pareiškėjos 1991 m. spalio 2 d. prašymą.

III. Pareiškėja N. B. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundą nagrinėti iš esmės. Pareiškėja nurodo, kad teismas nevertino jos žmogaus teisių ir Konstitucijos pažeidimo. Pareiškėjos teigimu, teismas nevertino, kad atkuriant nuosavybės teisę į žemę, ji buvo valstybės tarnautojų J. K., E. L. ir sesers A. J. suklaidinta.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjos N. B. prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėja atskirajame skunde neginčija aplinkybės, kad ji į teismą kreipėsi praleidusi skundo padavimo terminą, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino, pareiškėjos teigimu, dėl svarbių priežasčių praleisto skundo padavimo termino.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pažymėtina, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1155-261/2015).

Kaip minėta, pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes, su kuriomis ji sieja termino paduoti skundą praleidimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja, prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodė, kad jos sesuo jai pažadėjo, jog neapgaus ir geranoriškai grąžins jai žemės dalį. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, jai jau 2005 metais tapo žinoma sesers pozicija netesėti pareiškėjos nurodomo žodinio susitarimo. Taip pat pareiškėja žinojo ir jos teismui nurodomas aplinkybes, kad jos sesuo yra „žemo išsilavinimo ir intelekto moteris, turinti teistumą už vagystę“. Pareiškėja taip pat nurodė, kad jos sesuo klaidino teismą melagingais parodymais. Tačiau net ir turėdama tokią informaciją, bei būdama, kaip pati nurodo, išsilavinusi, pareiškėja vis tiek nurodo tikėjusi, kad sesuo susipras, ką yra padariusi, ir pasitaisys. Taigi, pareiškėja pati pripažino pasirinkusi rizikingą elgesio modelį ir terminą skundui paduoti praleido dėl išimtinai nuo jos valios priklausiusių subjektyvių priežasčių. Teisėjų kolegija pareiškėjos nurodomo jos suklaidinimo, kad sesuo geranoriškai pažadėjo grąžinti jai žemės dalį, šiuo atveju nelaiko svarbia termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi.

Pareiškėja jokių kitų objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių svarbių aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju galėtų būti vertinamos kaip ekstraordinarios ir sudarančios pagrindą atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo terminą, nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad šiuo atveju skundo padavimo termino praleidimą lėmė būtent subjektyvūs pareiškėjos veiksmai (neveikimas), kadangi ji, žinodama, jog yra priimti atitinkami sprendimai dėl, jos manymu, neteisingai atkurtos nuosavybės teisės, nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo. Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad šiuo atveju pareiškėja terminą skundui paduoti praleido būtent dėl savo neveiklumo, o toks pareiškėjos elgesys vertintinas kaip nerūpestingumas bei nepateisinama priežastis atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsisakęs priimti pareiškėjos skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais ar kitais pagrindais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. B. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius