2020-09-16 Nr. AB-17208-3-61-3-03875-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1324-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03875-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas baigėsi dėl reorganizacijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo-izoliatoriaus kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kali nuo 2001 metų. Visus šiuos metus kameroje turėjo ir televizorių, ir kambarinę televizijos anteną, o televizijos priedėlį nusipirko prieš 10 metų. Šiemet televizijos antena sugedo, todėl paprašė vaikų, kad nupirktų naują ir perduotų jam per perdavimų-priėmimo skyrių. Vaikai kelis kartus bandė televizijos anteną perduoti, tačiau pareigūnai televizijos anteną priimti atsisakė. Paaiškino, kad nuteistieji turi kabelinę televiziją, todėl skaitmeninės televizijos matyti nėra būtina. Neturėdamas televizijos antenos pareiškėjas negali žiūrėti pamėgtų televizijos kanalų. Pareiškėjas su skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, vėliau į Kalėjimų departamentą, tačiau abi institucijos jo skundų netenkino, atsisakė leisti perduoti televizijos anteną. Atkreipė dėmesį, kad po skundų pateikimo Lukiškių TI-K patyrė psichologinį spaudimą. Dėl minėtų aplinkybių patyrė dvasinius ir fizinius skausmus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 4 dalis nustato, jog nuteistiesiems, išskyrus BVK 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos Įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – PĮVTT). PĮVTT 18 priedas nustato baigtinį nuteistiesiems leidžiamų su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašų. Į šį sąrašą yra įtraukti televizijos priedėliai antžeminei televizijai, jeigu nuteistieji juos įsigijo iki 2016 m. balandžio 1 d. Antenos su papildomu stiprintuvu nėra įtrauktos į PĮVTT 18 priedo sąrašą. Manė, kad PĮVTT 18 priede išdėstyto sąrašo 4.19 punkto reikalavimai („Gydytojo rekomenduotos medicinos priemonės, kiti daiktai ir reikmenys, būtini šio priedo 4.5, 4.9, 4.18 papunkčiuose ir 5 punkte nurodytiems daiktams, reikmenims ir elektros prietaisams eksploatuoti“) labiau taikytini elektros prietaisų gamintojo sukomplektuotoms dalims, be kurių šis prietaisas paprasčiausiai neveiks (pavyzdžiui, elektros laidas, maitinimo blokelis ir panašiai), o ne visiems prietaisams bei priedams, kuriuos tik galima prijungti prie televizoriaus.

5. Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 96-3332 „Dėl skaitmeninės antenos“ informavo pareiškėją, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistiesiems leidžiama turėti televizijos priedelius antžeminei televizijai, jeigu nuteistieji juos įsigijo iki 2016 m. balandžio 1 d. Pareiškėjui taip pat išsamiai buvo išaiškinta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, atliekantys tarnybą Siuntinių, perdavimų ir smulkiųjų paketų su spaudą priėmimo bei pasimatymų biure, atsisakę priimti iš laisvės pareiškėjui perduodamą televizijos įrangą, teisės aktų nepažeidė.

6. Pareiškėjo skunde nurodyti Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamento raštai yra parengti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija organizuodama savo veiklą vadovaujasi galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais ir privalo užtikrinti, kad suimtieji ir nuteistieji jų laikytųsi. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių bei pataisos įstaigų veiklą, nesuteikia Lukiškių TI-K įgaliojimų oficialiai aiškinti įstatymus, kitus teisės aktus ar jų laikymo praktiką, todėl šiame rašte pateikta Lukiškių TI-K administracijos nuomonė keliamais klausimais negali būti laikoma oficialiu teisės aiškinimu ar konkrečios faktinės situacijos sprendimu.

7. Lukiškių TI-K laikomam nuteistajam S. K., kaip ir kitiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, yra sudaryta galimybė nemokamai naudotis kabeline televizija, todėl jis turi galimybę naudoti savo televizorių pagal paskirtį. Kabeline televizija transliuojami pagrindiniai lietuviški kanalai, filmų kanalai bei informacinio pobūdžio kanalai. Pažymėjo, kad kalinimas pats savaime sukelia suvaržymų, apribojimų ir nepatogumų, riboja daugelį įprastų gyvenimo normų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. spalio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-650-822/7018 konstatavo, jog nei BVK ir PĮVTT, nei kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtintas televizijos kanalų, kuriuos leidžiama ar draudžiama žiūrėti nuteistiesiems (suimtiesiems), sąrašas, taip pat nėra reglamentuota televizijos kanalų, kuriuos matyti sudaromos sąlygos kaliniams, nustatymo tvarka ar pareiga kalinimo įstaigai sudaryti sąlygas kaliniams matyti visus jų pageidaujamus televizijos kanalus, taip pat nėra numatyta tokia nuteistųjų teisė, taigi pagal taikytiną teisinį reguliavimą galimybės žiūrėti tam tikrus televizijos kanalus suteikimas nuteistiesiems yra kalinimo įstaigos administracijos diskrecija. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad atsižvelgiant į didelį egzistuojančių televizijos kanalų kiekį, būtų neproporcinga reikalauti kalinimo įstaigos sudaryti galimybes matyti bet kurį Europoje ar pasaulyje transliuojamų televizijos kanalų. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos kalinamiesiems matyti įvairaus pobūdžio televizijos kanalus, todėl kaliniams yra sudarytos pakankamos sąlygos gauti informaciją televizijos kanalais ir susipažinti su visuomenės reikalais. Lukiškių TI-K administraciją nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų gauti informaciją, žinias ar švietimą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis 2019 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nesuteikiant jam galimybės turėti skaitmeninės televizijos antenų.

10. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja BVK ir PĮVTT. BVK įtvirtinti pataisos įstaigų režimo reikalavimai. Šio įstatymo prasme režimas apibrėžiamas kaip diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma (BVK 112 str.1 d.). Aptariamo BVK 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato PĮVTT. PĮVTT 18 priedo, numatančio nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, jo 5–5.8 punktuose (Elektros prietaisai) nėra numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama turėti televizoriaus priedėlius antžeminei televizijai. PĮVTT 18 priedo 5 punkte nustatyta, kad leidžiama turėti televizoriaus priedėlius antžeminei televizijai, jeigu nuteistieji juos įsigijo iki 2016 m. balandžio 1 d., t. y. nuo 2016 m. balandžio 1 d. draudžiama įsigyti televizoriaus priedėlius antžeminei televizijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas priedėlio sudedamąją dalį – anteną norėjo įsigyti jau pasibaigus PĮVTT nustatytam įsigijimą leidžiančiam laikotarpiui, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjui vaikų atneštą priedėlio sudedamąją dalį – anteną.

11. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirsl prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Goldcr prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą.

12. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentui pateiktų pareiškėjo skundų turinį ir dėl jų priimtus Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento atsakymus, konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl neobjektyvaus ir nenuodugnaus skundų išnagrinėjimo yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas atsakė į pareiškėjo skunde iškeltus klausimus, priimti atsakymai yra pagrįsti ne tik objektyviais faktiniais duomenimis, bet ir teisės aktų nuostatomis.

13. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui kilusius išgyvenimus ir moralines kančias, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunde išdėstė nekonkrečius, tik labai abstrakčius ir deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Teismas dar kartą akcentuoja, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Kaip minėta, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

14. Nagrinėjamu atveju teismas priėjo išvadą, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus (neveikimą), kas yra viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.

III. 15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Pareiškėjas teigia, kad vaikai jam atnešė televizijos anteną kartu su nauju televizoriumi. Teigia, kad turi teisę į kokybišką, o ne analoginę televiziją, taip pat turi teisę pasirinkti, kokias nekoduojamas skaitmenines televizijos programas žiūrėti. Paaiškina, kad parašius skundą Kalėjimų departamento direktoriui, patyrė labai stiprų psichologinį spaudimą, grasinimus, kreipėsi pas psichologą, ištiko infarktas.

17. Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas, be kita ko, pateikia samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

21. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

22. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.).

23. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas priedėlio sudedamąją dalį – anteną norėjo įsigyti jau pasibaigus PĮVTT nustatytam įsigijimą leidžiančiam laikotarpiui, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjui vaikų atneštą priedėlio sudedamąją dalį – anteną. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70; 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – ir netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

24. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Pareiškėjas nepateikė jokių byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė