2016-05-19 Nr. AB-11134-3-62-3-02752-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-85-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02752-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apygardos probacijos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. N. skundą atsakovui Kauno probacijos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. N. (toliau – ir pareiškėja) patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Kauno apygardos probacijos tarnybos (toliau – ir atsakovas) laikotarpiu 2012 m. liepos 1 d. – 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 1 priedo ir (arba) Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalies ar 41 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo (b. l. 14–17).

Pareiškėja skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Teigė, jog vadovaujantis neteisėtomis pripažintomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto normomis jai buvo skaičiuojamas ir mokamas mažesnis darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jos teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovas Kauno apygardos probacijos tarnyba (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą (b. l. 20–23) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi teisingai kompensuoti. Iki 2014 m. gegužės 1 d. nustatytas terminas atitinkamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarkai parengti. Taigi, atitinkamas teisėkūros subjektas ėmėsi reikalingų teisėkūros veiksmų, nustatant visiems valstybės tarnautojams susidariusių patirtų praradimų kompensavimo būdus ir periodiškumą, todėl manė, kad prievolės dėl keliamo ginčo bus sureguliuotos teisės aktu. Nurodė, kad darbo užmokesčio dalies pareiškėjai neišmokėjimą sąlygojo ne atsakovės veiksmai, o Lietuvos valstybė, nustačiusi Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, dėl kurio pareiškėja negavo prašomo priteisti darbo užmokesčio, todėl manė, kad atsakove turi būti Lietuvos valstybė. Atsiliepime taip pat prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, motyvuojant Lietuvos valstybės sunkia ekonominė ir finansinė padėmi.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino: priteisė iš Kauno apygardos probacijos tarnybos 3818,19 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti) L. N. Sprendimo įvykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies, 24 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatomis. Pritaikius 25 straipsnio 3 dalies ir 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatas, pareiškėjai buvo nustatytas sumažintas priedas už suteiktą kvalifikacinę klasę ir buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis.

Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013. Nagrinėjamu atveju teismas neišvengiamai yra saistomas Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tai reiškia, jog nepašalinus nustatyto pažeidimo mokant pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei ABTĮ normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog pažeistos asmens teisės pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai turi būti ginamos.

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Vadinasi, būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį darbdavys – valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbdavio funkcijas įgyvendino Kauno apygardos probacijos tarnyba, kurioje pareiškėja dirba Savivaldybių probacijos skyriuje, veikiančiame Alytaus miesto ir rajono savivaldybėse, vyresniosios inspektorės pareigose. Kauno apygardos probacijos tarnybai taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas, pareiškėjai mokant darbo užmokestį už atliktą darbą, pareiškėja patyrė praradimus. Nors pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, nagrinėjamu atveju nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama tik dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Tokios nuostatos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Pagal byloje esančius duomenis taikant nurodytas nuostatas, per laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjai neišmokėta 3818,19 Lt darbo užmokesčio suma (b. l. 27–28). Kadangi už netinkamą atlikto darbo apmokėjimą tiesiogiai atsakinga įstaiga, turėjusi pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent– Kauno apygardos probacijos tarnyba, todėl pareiškėjai neišmokėta 3818,19 Lt darbo užmokesčio suma priteistina iš atsakovo Kauno apygardos probacijos tarnybos, o reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio sumą iš Lietuvos valstybės atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas, įvertinęs atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymo argumentus, ir vadovaudamasis ABTĮ 851 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad atsakovas tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat, kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo, bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjos teisę gauti atlyginimo nepriemoką, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjai buvo mokama žymiai mažesnė negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų ir nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnis 2013 m. gruodžio 13 d. įstatymu Nr. XII-633 yra papildytas nuostata, nustatančia, kad jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Kadangi 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, sprendimo vykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams.

III. Atsakovas Kauno apygardos probacijos tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 61–64) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime išsakytų argumentų – t. y. dėl rengiamo kompensavimo mechanizmo. Kauno apygardos probacijos tarnybos pateikiamas darbo užmokesčio skirtumo paskaičiavimas gali neatitikti įstatymo leidėjo nustatytų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nuostatų. Mano, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos valstybė nepagrįstai delsia nustatyti neišmokėtos atlyginimų dalies kompensavimo tvarką, nėra teisinio pagrindo šio ginčo nagrinėjimo metu konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimo.

2. Mano, kad šiuo atveju bylos nagrinėjimas galėjo būti atidėtas iki kol taps aiškios visos bylos aplinkybės, tai yra taps aiškus kompensavimo mechanizmas. Mano, kad byla turėjo būti sustabdyta iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priims procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. I-578-624/2013 ir I-4039-624/2013.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja L. N. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. N. nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo A lygio 8 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo pareigas ir jai buvo suteikta I kvalifikacinė kategorija. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija) ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) buvo nustatytas toks Kalėjimų departamento ar jam pavaldžios įstaigos pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad: Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija,) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija; 2010 m. birželio 30 d. redakcija; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydį.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjos darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, o ne dėl Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatų, reglamentuojančių Kalėjimų departamento ar jam pavaldžios įstaigos pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius, taikymo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nepaisant to, kad buvo nurodyta netinkama konkrečiu pareiškėjos atveju taikyta norma, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjos pažeistas teises apginti, priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno apygardos probacijos tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Kauno apygardos probacijos tarnybos. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Kauno apygardos probacijos tarnybos apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. N. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan