2021-11-10 Nr. AB-23601-3-61-3-01797-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3962-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01797-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 12PR-90 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su buvusia žmona susituokė (duomenys neskelbtini), po santuokos įregistravimo nusprendė įsigyti žemės sklypą ir jame pasistatyti namą. 2016 m. už žmonos pinigus buvo įsigytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) apskrityje. Pora pradėjo namo statybą ir 2017 m. užregistravo namą žmonos vardu. Namo statyba nebuvo baigta, reikėjo gauti paskolas jai užbaigti. Visos paskolos buvo gautos pareiškėjo vardu. Be to, jis pardavė namą (duomenys neskelbtini) srityje ir gautas lėšas investavo į namo statybas. Dėl sunkėjančios finansinės padėties ir turimų finansinių įsipareigojimų pareiškėjas nusprendė išvykti dirbti į užsienį, nes ten elektrikas darbas yra geriau apmokamas. Sutvarkęs visus reikalus ir gavęs (duomenys neskelbtini) darbo vizą, 2019 m. kovo 26 d. jis išvyko dirbti į (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2019 m. birželio mėn. pabaigoje gavo iš žmonos žinutę, jog ji pardavė namą bei nori su juo skirtis. Žmona jį apgavo, nes jis nebuvo informuotas apie namo pardavimą, nedavė leidimo jį parduoti. Žmona išsiskyrė su juo apgaulės būdu. Sužinojęs apie žmonos norą išsiskirti ir namo pardavimą, pareiškėjas grįžo į (duomenys neskelbtini) ir iš karto parašė pareiškimus į policiją, prokuratūrą ir teismą dėl to, kad buvo apgautas. Paskutinio teismo posėdžio metu (2019 m. spalio mėn.) žmonos advokatas niekam negirdint pasakė, kad jis baigtų priešintis, nes bus blogai. Pareiškėjas šiuos žodžius suprato kaip grasinimą fiziniu smurtu. Nors pareiškėjas galėjo skųsti sprendimus, tačiau jų neskundė.

4. Pareiškėjas nurodė, kad liko be pinigų, be gyvenamosios vietos ir kito turto. Jo vardu liko tik paskolos, tačiau jis nežino, kokią sumą yra skolingas šiuo metu. Nusprendęs vėl vykti į užsienį uždarbiauti bei gavęs Lietuvos nacionalinę D vizą, 2019 m. lapkričio mėn. išvyko dirbti į (duomenys neskelbtini), vėliau (2020 m. kovo mėn.) išvyko į (duomenys neskelbtini), ten jį apvogė, jis neteko dokumentų, valkatavo, pasiprašė prieglobsčio. Jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes neturi asmens dokumentų, pinigų, (duomenys neskelbtini) neturi, kur grįžti, ten jis būtų benamis.

5. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendimu ir išvada, kad jis yra migrantas, bet ne pabėgėlis, negrįžimo į (duomenys neskelbtini) priežastys yra ekonominio pobūdžio. Atsakovas neatliko jokio tyrimo dėl jo prašymo, Sprendime nėra išdėstyti motyvai, pagrindžiantys skirtumus tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio. Atsakovas iš vieno teiginio nusprendė, kad pareiškėjas yra ekonominis migrantas. Takoskyra tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio yra pakankamai siaura. Turėjo būti atliktas išsamesnis aplinkybių ir kilmės valstybės informacijos tyrimas. Pareiškėjo nuomone, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai ekonominis išvykimo motyvas, tačiau jis gali apimti ir politinį elementą.

6. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesurinko jokių duomenų, kokią įtaką (duomenys neskelbtini) turi advokatai, ar jie turi diskriminacinių, ekonominių, politinių, socialinių svertų prisidėti prie asmenų persekiojimo, galimybių drausti jiems ginti savo teises. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, ar advokatai yra susiję su valstybės institucijomis, ar jie yra nepriklausomi, ar asmenų persekiojimas galimas ir vyksta advokatams darant įtaką. Pareiškėjo teigimu, jis turi specialybę, tačiau yra įsitikinęs, kad kilmės valstybėje neturės darbo. Atsakovas neišsiaiškino, ar yra kokių nors socialinių, ekonominių priemonių, kurios varžytų galimybę rasti darbą, gyvenamąją vietą. Nenustačius reikšmingų aplinkybių, kad kilmės valstybėje nebūtų kliūčių įsidarbinti, turėti būstą, jog jam negresia diskriminacinio pobūdžio ribojimai, atsakovo Sprendimas nesuteikti jam prieglobsčio negali būti laikomas pagrįstu.

7. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nėra surinkęs informacijos apie (duomenys neskelbtini), nėra nurodytas joks šaltinis, kurio informacija atsakovas rėmėsi darydamas išvadą, jog nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, kilmės šalyje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Nėra pateikta atsakovo teiginius pagrindžianti informacija. Sprendimas nepatvirtina, kad apskritai buvo surinkta naujausia ir aktualiausia kilmės valstybės informacija, kuri būtų susijusi ir reikšminga sprendžiant apie asmens teisių padėtį pareiškėjo kilmės šalyje, saugumą ten grįžti ir gyventi nediskriminacinėmis, saugiomis sąlygomis. Atsakovas netinkamai atliko prašymo suteikti prieglobstį tyrimą, nesidomėjo žmogaus teisių, ekonomine padėtimi, diskriminacinių priemonių mastu ir išplitimu, dėl to pažeidė jam nustatytą pareigą tinkamai vykdyti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas emigravo iš kilmės valstybės bei jau kurį laiką bandė įsikurti kitose šalyse ((duomenys neskelbtini)), neplanuodamas grįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau vien asmens apsisprendimas palikti kilmės šalį bei nenoras grįžti savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos jam suteikimo būtinumo. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro išleistame Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove „migrantas“ apibrėžiamas kaip asmuo, dėl kitų, nei nurodyta [pabėgėlio] apibrėžime, priežasčių savanoriškai išvykstantis iš savo šalies turėdamas tikslą apsigyventi kitur. Tam jį gali paskatinti permainų ar nuotykių troškimas, šeimyninės ar kitos asmeninės priežastys. Nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino išvadą, kad prieglobsčio prašytojas yra migrantas, bet ne pabėgėlis, kadangi vertinant tiek jo išvykimo iš kilmės valstybės motyvus ir tikslus, tiek nurodytas priežastis, dėl kurių jis nenori grįžti į kilmės valstybę, neidentifikuoti realios persekiojimo rizikos požymiai. Pareiškėjo nenoras grįžti į (duomenys neskelbtini) priežastys yra ekonominio pobūdžio, tačiau ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“.

10. Atsakovas teigė, kad priimant sprendimą vertinama individuali prieglobsčio prašytojo informacija. Įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog iki išvykimo iš kilmės valstybės pareiškėjas asmeniškai patyrė veiksmus, kvalifikuotinus kaip persekiojimas. Pareiškėjo nenoro grįžti į (duomenys neskelbtini) priežastys yra ekonominio pobūdžio – (duomenys neskelbtini) jis neturi, kur gyventi, neturi darbo, dokumentų, kuriems gauti reikalingi pinigai.

11. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas atliko tyrimą ir, įvertinęs prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, nustatė, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė teisės aktus. Visos individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietis D. K. 2020 m. gruodžio 21 d. apie 14.10 val. buvo gražintas į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto PKP reisu BT 610 iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino III reglamentą. Apklausos metu užsieniečiui pasiūlius savanoriškai grįžti namo, asmuo atsisakė ir raštu pareiškė norą prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. 2020 m. gruodžio 29 d. atlikta pareiškėjo apklausa, užpildytas prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolas. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė persekiojimą arba grėsmę kilmės valstybėje, dėl kurių kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, kad, atvykus į (duomenys neskelbtini), jam nežinant žmona su juo išsiskyrė ir pardavė jų namą. Apie tai sužinojo po dviejų mėnesių. Grįžęs į (duomenys neskelbtini), pateikė pareiškimus prokuratūrai, policijai, teismui, tačiau visi jie buvo atmesti. Buvusios žmonos advokatas jį perspėjo, kad jis baigtų priešintis, nes kitaip bus nužudytas. Todėl 2019 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas išvyko į Lietuvos Respubliką. Lietuvos Respublikoje nuvyko į (duomenys neskelbtini), nes turėjo vizą ir dirbo viešbutyje elektriku. Vėliau (2020 m. kovo 13 d.) draugas jį pakvietė dirbti Prahoje, todėl išvyko pas jį. (duomenys neskelbtini) dirbo elektriku, tačiau nusprendė vykti į (duomenys neskelbtini), draugo laukė viešbutyje. Belaukiant draugo priėjo 4 romų tautybės asmenys ir pakvietė pasikalbėti bei kartu išgerti. Pareiškėjo nuomone, jis buvo apsvaigintas, kadangi kitą dieną pabudo lauke prie muziejaus ant žolės be daiktų ir dokumentų. Po šio įvykio 3 savaites valkatavo, kadangi neturėjo draugo kontaktų. (duomenys neskelbtini) 2020 m. rugpjūčio 19 d. paprašė prieglobsčio, tačiau buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką.

14. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento prieglobsčio skyrius 2021 m. balandžio 8 d. atliko pareiškėjo apklausą, kurios metu pareiškėjas kaip pagrindinį motyvą, dėl kurio išvyko iš (duomenys neskelbtini), nurodė, jog neturi, kur grįžti, neturi gyvenamosios vietos, žmona jį apvogė, be to, žmonos advokatas pasakė, kad nieko toliau nedarytų, nes bus blogai, o tai jis suprato kaip grasinimą užmušti arba sumušti, t. y. interpretavo kaip fizinį smurtą. Pareiškėjas apklausos metu teigė, jog neturi dokumentų ir neturi, kur grįžti, nes neturi gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), grįžęs būtų benamis. Be to, neturėdamas dokumentų, negalės įsidarbinti. Tam, kad susitvarkytų dokumentus, jam reikalingi pinigai, kurių jis neturi.

15. Migracijos departamentas 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. 12PR-90 nusprendė nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

16. Teismas rėmėsi 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis. Nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė, jog be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybė, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai ar mirties bausmė. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad kilmės valstybėje dalyvavo politinėje veikloje, priklausė religinei, etninei mažumai ar turėjo kokių nors problemų su valdžios institucijomis, kad jis buvo persekiojamas, jo atžvilgiu panaudoti smurto veiksmai ar buvo pažeistos žmogaus teisės bei pagrindinės laisvės. Remiantis prieglobsčio prašytojo byloje esančia informacija, nenustatyta, kad pareiškėjo išvykimo iš šalies tikslas buvo prašyti prieglobsčio, be to, ir pats pareiškėjas nurodė, jog iš kilmės valstybės išvyko dėl ekonominių priežasčių, siekdamas susirasti darbą. Lietuvos Respublikoje pateikė prašymą suteikti prieglobstį tik jį grąžinus, šiame prašyme taip pat nurodė, kad prieglobsčio prašo dėl ekonominių priežasčių.

17. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvados, kad pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra ekonominiai, todėl atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nustatė, kad vienintelis pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pateikimo tikslas – išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o ne gauti tarptautinę apsaugą nuo persekiojimo ar smurto, ir vertino, jog pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo priklausymo rizikos grupėms ar persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimų, todėl sprendė, jog nėra pagrindo vertinti, kad, pareiškėją grąžinus į kilmės šalį, jam galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai, kas galėtų prieštarauti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos bei laikino teritorinio prieglobsčio, nes pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

19. Teismas sutiko su Migracijos departamento Sprendimo išvada, kad pareiškėjas yra migrantas, bet ne pabėgėlis. Pareiškėjo teiginius, kad jam grasino buvusios žmonos advokatas, teismas vertino kaip subjektyvų pareiškėjo supratimą apie grasinimą, kadangi dėl galbūt tariamo grasinimo jis galėjo kreiptis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas. Nagrinėjamu atveju ekonominio pobūdžio priežastys negali būti prilyginamos persekiojimui.

20. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką. Sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo priimtas nepažeidžiant Įstatyme nustatytų terminų. Atsakovas priėmė sprendimą remdamasis motyvuota išvada, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad, pripažinus, jog ginčijamas atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas iš esmės tik pakartojo atsakovo motyvus, jog pareiškėjas yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis. Teismas savarankiškai neatliko tyrimo ir bylos aplinkybių vertinimo. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas nesurinko jokių duomenų, kokią įtaką (duomenys neskelbtini) turi advokatai, ar jie turi diskriminacinių, ekonominių, politinių, socialinių svertų prisidėti prie asmenų persekiojimo, galimybių drausti jiems ginti savo teises. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, ar advokatai, susiję su valstybės institucijomis, yra nepriklausomi. Nėra duomenų, ar advokatai vykdo asmenų persekiojimą. Atsakovas, kaip kompetentinga institucija, turėjo rinkti duomenis apie kilmės valstybės ir jos sistemos veikimą. Nesant aktualių duomenų, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas negalėjo susidaryti objektyvios nuomonės, ar dėl patirtų grasinimų pareiškėjui kyla reali grėsmė kilmės valstybėje. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstai įvertinti, kad atsakovas neįvykdė jam imperatyviai nustatytos pareigos.

23. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas apskritai nesurinko jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini). Nėra nurodyta jokio šaltinio, kurio informacija atsakovas rėmėsi darydamas išvadą, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, kilmės šalyje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Nėra pateikta atsakovo teiginius pagrindžianti informacija. Pirmosios instancijos teismas šio argumento visiškai nevertino, nors surinkti informaciją yra tiesioginė atsakovo pareiga, o jos nesilaikymas ar pažeidimas yra absoliutus Sprendimo negaliojimo pagrindas.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neištyrė ir nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad atsakovas netinkamai atliko tyrimą ir nesurinko duomenų apie kilmės valstybę, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, byla išnagrinėta nevisapusiškai ir neišsamiai. Pareiškėjas teigia, kad dėl to, jog atsakovas neįvykdė savo pareigos surinkti išsamią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, Migracijos departamentas ir teismas negalėjo atlikti vertinimo ir nustatyti papildomos apsaugos pareiškėjui poreikio bei būtinumo, t. y. kad jis kilmės valstybėje gali susidurti su kankinimu, žmogaus orumo ar teisių pažeidimais. Pareiškėjas savo pareigas įvykdė ir pateikė išsamią, nuoseklią informaciją, papasakojo jam žinomas aplinkybes ir biografijos faktus. Šiuo atveju jam negali būti perkelta informacijos surinkimo funkcija.

25. Pareiškėjas pažymi, kad, sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo, svarbus tiek objektyvusis, tiek subjektyvusis pagrįstos baimės elementas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino jo suvokimo ir baimės dėl patirtų grasinimų svarbos.

26. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais yra grindžiamos teismo padarytos išvados. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino Migracijos departamento, pareiškėjo argumentus bei surinktus duomenis. Atsakovas pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą, iš naujo nenagrinėja prieglobsčio prašytojo prašymo, o, atsižvelgdamas į prašyme nurodytas aplinkybes, vertina, ar Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinkantis teisės aktų nuostatas.

28. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Migracijos departamentas nesurinko kilmės valstybės informacijos apie tai, kokią įtaką (duomenys neskelbtini) turi advokatai, taip pat nesurinko informacijos apie (duomenys neskelbtini), todėl tyrimas nebuvo atliktas tinkamai ir išsamiai, atsakovas nurodo, kad priimant sprendimą vertinama ne kilmės valstybė, o individuali prieglobsčio prašytojo informacija. Tam, kad tyrimas būtų atliktas tinkamai, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tačiau tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais. Įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, kad iki išvykimo iš kilmės valstybės pareiškėjas asmeniškai patyrė veiksmus, kvalifikuotinus kaip persekiojimas „pabėgėlio“ apibrėžimo kontekste. Pareiškėjo nenoro grįžti į (duomenys neskelbtini) priežastys yra ekonominio pobūdžio.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

30. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas nepagrįstai nuvertino pareiškėjo suvokimo ir baimės dėl patirtų grasinimų svarbą. Migracijos departamentas atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas dėl Ženevos konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų. Įvertinus prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, nustatyta, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui. Atsakovas akcentuoja, kad, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, nustatant visiškai pagrįstą baimę, vertinamas tik objektyvusis jos elementas, nėra reikalavimo, kad būtų nustatytas ir subjektyvusis elementas. Apie visiškai pagrįstos baimės pagrįstumą sprendžiama atsižvelgus į objektyvią situaciją, t. y. baimė turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimai ir pan., t. y. prieglobsčio prašytojas turi pateikti individualus pobūdžio aplinkybes, kurios galėtų pagrįsti prieglobsčio reikalingumą.

31. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 12PR-90, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas kilmės valstybėje, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas pripažino, kad pagrindinis pareiškėjo atvykimo tikslas yra ekonominio pobūdžio priežastys, kurios negali būti prilyginamos persekiojimui.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nevisapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, teismas tik pakartojo atsakovo motyvus, jog pareiškėjas yra ekonominis migrantas.

35. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

37. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, sprendime išdėstė argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl papildomai jų nekartoja.

38. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021 ir kt.).

40. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, prieglobsčio bylose turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jį apgavo buvusi žmona, jis liko be pinigų, gyvenamosios vietos ir kito turto; jo vardu yra paimtos paskolos, tačiau jis nežino, kokią sumą jis yra skolingas šiuo metu; jis buvo išvykęs į užsienį užsidirbti, tačiau jį apvogė, jis neteko dokumentų, valkatavo, pasiprašė prieglobsčio. Pareiškėjas teigia, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes neturi asmens dokumentų, jam reikia pinigų, grįžęs į (duomenys neskelbtini) jis būtų benamis.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, jo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitus byloje esančius įrodymus, Migracijos departamento pateiktą užsieniečio bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti pagrobtam, kankinamam ar pan. Pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo jo pasakojimo dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus, savo išvykimą iš šalies jis grindė iš esmės ekonominio pobūdžio aplinkybėmis.

44. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus, nesant kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Migracijos departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas nenurodė duomenų, patvirtinančių, kad kilmės valstybėje jis buvo persekiojamas.

45. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Migracijos departamentas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, nesurinko duomenų apie tai, kokią įtaką (duomenys neskelbtini) turi advokatai, ar jie turi galimybių prisidėti prie asmenų persekiojimo, drausti jiems ginti savo teises, ar advokatai, susiję su valstybės institucijomis, yra nepriklausomi, ar asmenų persekiojimas galimas ir vyksta advokatams darant įtaką, teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentui kylanti pareiga surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę savaime nereiškia pareigos surinkti informaciją pareiškėjo pageidaujamais aspektais. Vien pareiškėjo deklaratyvūs argumentai, kad 2019 m. spalio mėn. vykusio teismo posėdžio metu advokatas niekam negirdint pareiškėjui pasiūlė nesipriešinti, o pareiškėjas šiuos žodžius suprato kaip grasinimą, nesuponuoja Migracijos departamentui rinkti informaciją apie advokatų su valstybės institucijomis galbūt susijusią veiklą asmenų persekiojimo aspektu. Pažymėtina ir tai, kad, kaip nurodė pareiškėjas, gavęs žinią apie žmonos norą išsiskirti ir namo pardavimą, jis grįžo į (duomenys neskelbtini), kreipėsi su pareiškimais į policiją, prokuratūrą ir teismą dėl to, jog buvo apgautas, tačiau pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, kad dėl tariamo advokato grasinimo jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas, kad jam buvo užkirstas kelias tai padaryti ir pan.

46. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Pareiškėjo nurodytos priežastys, kodėl jis negali grįžti į kilmės valstybę, yra ekonominio pobūdžio.

47. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas, jog visiškai pagrįsta baimė kiltų dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–2 p.). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nagrinėjamu atveju buvo pakankamos pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to Migracijos departamentas neturėjo pagrindo rinkti pareiškėjo nurodomus papildomus duomenis. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis jis grindė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, atliktas visapusiškai ir išsamiai, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

49. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3397-415/2021 ir kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė