2017-11-13 Nr. AB-21095-3-62-3-00096-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1229-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00096-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. buvo laikomas Kauno TI kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Akcentavo, kad Kauno TI kamerose buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų.

3. V. D. nurodė, kad Kauno TI kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro. Kalėdamas perpildytose ir higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją ir agresiją. Laikymo sąlygas Kauno TI V. D. prilygino nežmoniškoms, kankinančioms ir žeminančioms asmens orumą bei reikalavo atlyginti patirtą neturtinę žalą.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas V. D. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad V. D. Kauno TI buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. ir apie 96 procentus kalinimo laiko jam teko daugiau nei 3,6 kv. m kamerų ploto. Akcentavo, kad nurodydamas reikalaujamą ploto normatyvą, pareiškėjas rėmėsi negaliojančiu teisės aktu. Kauno TI pripažino, kad V. D. tam tikrais trumpais periodais teko mažiau ploto, nei reglamentuota teisės aktuose, tačiau pažymėjo, kad tai lėmė objektyvios ir nuo atsakovo atstovo valinių veiksmų nepriklausiusios priežastys.

7. Kauno TI nurodė, kad V. D. buvo sudaryta galimybė lankytis pasivaikščiojimų kieme, naudotis kiemeliais su sporto įranga, teniso kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, koplyčia, Socialinės reabilitacijos skyriaus ir medicinos specialistų pagalba, t. y. priemonėmis, skirtomis iš dalies kompensuoti per mažo ploto kameros sukeliamus nepatogumus.

8. Atsakovo atstovas akcentavo, kad Kauno TI yra nuolat tikrinamas Kauno visuomenės sveikatos centro, kuriam nustačius higienos normų pažeidimus, jie operatyviai taisomi. Pažymėjo, kad dėl apgyvendinimo sąlygų tuo metu, kai jos buvo netinkamos, pareiškėjas nesiskundė.

9. Kauno TI pažymėjo, kad pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, jog į sveikatos priežiūros specialistus dėl depresijos, jaučiamos baimės ir apatijos V. D. nėra kreipęsis. Iš priėmimų pas psichologą pirminio psichologinio vertinimo matyti, kad pareiškėjas Kauno TI prisitaikė, kameroje sutarė, emocinių sukrėtimų, baimės ar agresijos nenurodė. Atsakovo atstovo nuomone, jo pareigūnų veiksmai V. D. atžvilgiu buvo teisėti, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti.

II. 10. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI kamerose Nr. 207, Nr. 213, Nr. 222, Nr. 245 ir Nr. 336 buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. Teismas pažymėjo, kad V. D. nurodytu laikotarpiu kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 6 paras (nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2015 m. birželio 15 d. ir nuo 2015 m. spalio 3 d. iki 2015 m. spalio 4 d.) bei 4 kartus po pusę paros (2015 m. birželio 11 d., 2015 m. birželio 16 d., 2015 m. rugsėjo 24 d. ir 2015 m. rugsėjo 25 d.). Šių duomenų apie jam ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą pareiškėjas neginčijo, kitais objektyviais įrodymais minėti duomenys taip pat nėra paneigti.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiga paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateikti reikiamus dokumentus bei kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Nors teismas atsakovo atstovą du kartus įpareigojo pateikti duomenis, patvirtinančius kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, vėdinimo, temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio atitiktį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimams, tačiau reikalaujami dokumentai nebuvo pateikti. Atsižvelgęs į tai, V. D. nurodytus higienos reikalavimų pažeidimus Kauno TI kamerose Nr. 207, Nr. 213, Nr. 222, Nr. 245 ir Nr. 336 teismas pripažintino nustatytais.

13. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje jokių duomenų, jog jis dėl nusiskundimų psichine sveikata būtų kreipęsis į psichinės sveikatos priežiūros specialistus, nėra, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pateikta jokių įrodymų apie V. D. psichinės sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

14. Teismas pažymėjo, kad Kauno TI pareiškėjo kalinimo sąlygų minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui aspektu neužtikrino iš viso 8 paras, t. y. neveikė taip, kaip reikalavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas. Šie Kauno TI neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio apibrėžtį, kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su nurodytais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Teismas pažymėjo, kad galimybės kalinamąjį laikyti kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, nebuvimas, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

15. Teismas nustatė, kad Kauno TI ginčo laikotarpiu pareiškėjas įvairiais periodais buvo laikomas 6 mėnesius ir 4 paras, iš kurių 8 paras nežymiai buvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma (V. D. teko 3,21 kv. m ir 3,37 kv. m kamerų ploto). Teismas akcentavo, kad gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo tęstinis – pareiškėjas trumpais periodais su pertraukomis kalėjo mažesnio nei reglamentuotas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas patalpose. Be to, didžiąją kalėjimo Kauno TI laiko dalį V. D. teko daugiau nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto.

16. Teismas pastebėjo, kad Kauno TI laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė – galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir panašiai negali visiškai kompensuoti nuteistiesiems (suimtiesiems) tenkančio per mažo gyvenamojo ploto. Be to, nebuvo paneigti pareiškėjo argumentai dėl kalinimo sąlygų neatitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams ir šie pažeidimai buvo laikomi trukusiais visą pareiškėjo kalinimo Kauno TI laikotarpį.

17. Įvertinęs pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad V. D. dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ir kad jo sveikatos būklė būnant Kauno TI būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas padarė išvadą, kad nustatyti pažeidimai negali būti laikomi pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Nustatytos aplinkybės teismui sudarė pagrindą spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 100 Eur suma ir šią sumą jam priteisė iš atsakovo.

III. 18. Pareiškėjas V. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Apeliantas paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, susijusių su jo kalinimu Kauno TI nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis ir fizinę bei psichinę sveikatą žalojančiomis sąlygomis, prilyginamomis kankinimui.

20. Pareiškėjas pažymi, kad kalinimo laikotarpiu jam nebuvo skiriama 3,6 kv. m kamerų ploto, kadangi kameroje, kurio dalį ploto užima baldai ir tualetas, kartu su juo buvo laikomi 5 žmonės, todėl V. D. neturėjo vietos judėti. Nurodo, kad Kauno TI kamerose buvo šalta, tamsu, drėgna, trūko oro.

21. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo atstovo nevykdė teismo įpareigojimų pateikti duomenis apie Kauno TI kamerų būklę.

22. V. D. pažymi, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinių sukrėtimų, depresiją, pažeminimą, kančias, nuolat jautė baimę, apatiją ir agresiją bei neturėjo galimybės naudotis privatumu kasdieniame gyvenime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

24. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl V. D. prašymo priteisti jam 4 000 Eur neturtinės žalos, kurią jis kildina iš netinkamų kalinimo Kauno TI sąlygų, atlyginimą, pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. V. D. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai.

26. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą Kauno TI kamerose Nr. 207, Nr. 213, Nr. 222, Nr. 245 ir Nr. 336 nebuvo pažeista, pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kuriuose nurodyta, kada minėtose kameroje ir su kiek asmenų V. D. buvo laikomas (b. l. 12–16). Pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar Kauno TI pareiškėjo atžvilgiu pažeidė minimalaus ploto reikalavimus. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad laikant V. D. Kauno TI nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2015 m. birželio 15 d. įskaitytinai ir nuo 2015 m. spalio 3 d. iki 2015 m. spalio 4 d. įskaitytinai bei po pusę paros 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. birželio 16 d., 2015 m. rugsėjo 24 d. ir 2015 m. rugsėjo 25 d., buvo pažeista jo subjektinę teisė būti kalinam kameroje, kurioje pareiškėjui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Taigi, šį laikotarpį Kauno TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Visą kitą ginčo laikotarpį pareiškėjui kalint Kauno TI kamerose, minimalūs vienam asmeniui privalomo ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo oficialiai pateikta informacija, o V. D. teiginys, kad Kauno TI kamerose kartu buvo laikomi dar penki asmenys, nėra niekuo pagrįstas.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo argumentai, jog dalį kamerų ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodyti, jie nurodomi tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kai kokie nors argumentai ar reikalavimai nebuvo reiškiami skunde pirmosios instancijos teismui ir nebuvo nagrinėjami, jie negali būti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyku. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija apeliaciniame skunde nurodytų papildomų argumentų nevertina.

28. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų, patvirtinančių kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, vėdinimo, temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų neatitikties higienos reikalavimams vertino jo naudai ir higienos reikalavimų pažeidimus Kauno TI kamerose Nr. 207, Nr. 213, Nr. 222, Nr. 245 bei Nr. 336 pripažintino nustatytais.

29. V. D. teigimu, neužtikrinus tinkamų kalinimo Kauno TI sąlygų, jis buvo kankinamas. Pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau net ir nesant tokio tikslo, neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ar išskyrė jį iš kitų subjektų. Atsižvelgusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatyti Kauno TI pažeidimai nesudaro prielaidų V. D. patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti

31. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

32. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo trukmę, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį ir teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 100 Eur suma yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, pagrįstai nustatė visus Kauno TI padarytus pažeidimus ir tinkamai įvertino pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo V. D. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė