2021-09-29 Nr. AB-20732-3-61-3-03917-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-667-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03917-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, toliau – ir Lukiškių TI-K), 13 400 Eur (po 100 Eur už parą) neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjo teisės ir laisvės buvo pažeistos jį kalinant Lukiškių TI-K nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. birželio 26 d.

2.2. Sąlygos kamerose prilygo kankinimui – trūko inventoriaus, gyvenamojo ploto. Kameros perpildytos, sąlygos jose antisanitarinės. Dėl ploto trūkumo pareiškėjas negalėjo mankštintis, judėti. Kameroje buvo netinkama minkštojo inventoriaus būklė, netinkamos gulėjimui pasenusios lovos, be to, dienos metu inventorius buvo paimamas, todėl pareiškėjui teko gulėti ant šaltos metalinės lovos, dėl ko šis susirgo. Tik 2019 m. birželį Lukiškių TI-K administracija dėl jo nugaros raumenų būklės leido pareiškėjui turėti jogos kilimėlį ir minkštąjį inventorių.

2.3. Pareiškėjas galėjo praustis tik kartą per savaitę. Pačioje švarykloje buvo daug pelėsio, rūdžių, šiukšlių. Gyvenamojoje aplinkoje elektros laidų ir šiltinimo trasų izoliacijai buvo naudojamas asbestas. Taip pat buvo netinkamas kamerų vėdinimas, netinkamai įrengtas klozetas (ertmė grindyse), dėl kurio sklido blogas kvapas. Sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo likusios kameros erdvės, pareiškėjas buvo stebimas tiek Lukiškių TI-K darbuotojų, tiek kitų kalinių.

2.4. Kamerose nebuvo tinkamų valymo priemonių, o jų paprašius neretai reikėjo laukti savaitę laiko, dėl ko nebuvo galimybės palaikyti tinkamos kameros švaros. Nebuvo įrengta spintelių drabužiams laikyti, todėl pareiškėjui tai daryti teko plastmasinėse dėžėse, skirtose laikyti betonui, taip pat nebuvo pakabų, o pakabinama lentynėlė indams ir maistui per maža, todėl pareiškėjas šiuos daiktus laikė dėžėse prie lovos ir po ja. Be to, dėl sumontuotų grotų nebuvo galimybės prieiti prie lango, paprašius jas nuimti, kad būtų galima nusivalyti langus, reaguojama nebuvo. Atvykus į Lukiškių TI-K, pareiškėjui kiekvieną kartą teko laukti laikino sulaikymo kameroje 2–7 valandas, kurios plotas neviršija 60 cm, o joje buvo laikomi dar 1–2 asmenys. Išvykstant buvo paimami asmeniniai pareiškėjo daiktai, kurie sugrįžus į Lukiškių TI-K nebuvo grąžinami, jeigu tai buvo penktadienis, iki pirmadienio pietų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą jį atmesti.

4. Vilniaus PN atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Lukiškių TI-K administracija nedarė įtakos suimtųjų, nuteistųjų, atvykstančiųjų ir esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturėjo teisinio pagrindo.

4.2. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už jų tvarką atsakingi buvo patys nuteistieji. Kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengti stalai su kėdėmis, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti, taip pat pakabos priklausomai nuo lovų kiekio. Nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato reikalavimo iš kameros ploto eliminuoti baldais užstatytą plotą. Tualetas nuo likusios kameros yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 metro aukščio.

4.3. Langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta atitinka higienos normas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Jei suimtasis (nuteistasis) su savimi turėjo ne visas higienos priemones, buvo išduodamos tos higienos priemonės, kurių jis neturi, vėliau higienos reikmenys išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Vieną kartą per savaitę patalynė skalbiama nemokamai. Suimtieji kasdien po valandą galėjo pasivaikščioti gryname ore, laikomi gyvenamosiose kamerose, turėjo galimybę išsikviesti nuolat budintį prižiūrėtoją.

4.4. Gyvenamųjų statinių konstrukcijose nebuvo asbesto, šiferio lakštais padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti užpildu, todėl į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai nebuvo pavojingi.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė 240 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V‑124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (teisės akto redakcija galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d. ir nuo 2019 m. kovo 7 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose tinkamas plotas (3,6 kv. m.) pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį.

7. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis turėjo galimybę nusiprausti duše tik vieną kartą per savaitę ir tai žemino orumą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu vandeniu, todėl pažeidimo šiuo aspektu nenustatė.

8. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo privatumas visą laikotarpį (91 parą) buvo pažeistas dėl sanitarinio mazgo neatitvėrimo nuo kameros. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas 76 paras kameroje buvo laikomas vienas, teismas nustatė, kad pažeidimo intensyvumas nebuvo didelis.

9. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad asmens sveikatai dėl asbesto pakenkta nebuvo, o paties asbesto buvimo faktas pastato konstrukcijoje žalos nepagrindžia. Teismas pabrėžė, kad asbestas į aplinką neišsiskiria ir pavojus sveikatai nekilo.

10. Teismas pažymėjo, kad grotų ant kamerų langų įrengimas įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punkte, todėl teismas neteisėtų valstybės institucijų veiksmų dėl grotų įrengimo nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus PN 2019 m. birželio 28 d. raštu atsakė pareiškėjui į jo 2019 m. gegužės 20 d. teiktą skundą, kad gavus asmens prašymą apsauginės grotos nuimamos tol, kol bus išvalytas langas, o baigus valymo darbus, apsauginės grotos vėl uždėdamos.

11. Teismas nustatė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Lukiškių TI-K minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas, pareiškėjui išduotas naujas čiužinys ir pagalvė pagal jo pateiktą prašymą, minkštojo inventoriaus paėmimas dienotvarkėje nustatytam laikui atitinka teisės aktų (Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139; HN 134:2015) reikalavimus, todėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo aspektu teismas nenustatė.

12. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, jog kamerose netrūko valymo priemonių ir jų išdavimas atitiko HN 134:2015 37 punktą, todėl pareiškėjo argumentus dėl kameros valymo priemonių inventoriaus neišdavimo teismas atmetė.

13. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius dokumentus, padarė išvadą, kad dėžių įrengimas ne maisto produktams laikyti numatytas teisės aktuose ir tokia dėžių paskirtis neprieštarauja teisės aktų (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14 p.) reikalavimams. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas buvo informuotas apie aplinkybę, jog dėžės skirtos ne maisto produktams, o kitiems asmeniniams daiktams laikyti. Pareiškėjas teismui nenurodė konkrečių kamerų, kuriose neturėjo galimybės lentynoje laikyti maisto produktų ar susidėti maisto produktų į kameroje įrengtą spintelę. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl pakabų įrengimo taip pat nėra įrodyti, nes, patikrinus kamerą Nr. 217 nustatyta, kad pakabos buvo įrengtos, o pareiškėjas teismui konkrečių kamerų, kuriuose pakabos galėjo būti neįrengtos nenurodė ir šio teiginio nedetalizavo.

14. Įvertinęs nurodytus faktinius duomenis ir teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 4 ir 211 punktai; Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau ir – Vidaus tvarkos taisyklės) 571 punktas), teismas padarė išvadą, kad teisės aktai nustato galimybę nuteistajam laikinai išvykstant iš įkalinimo įstaigos paimti jo asmeninius daiktus, tačiau neįtvirtinta laiko per kurį tokie daiktai privalo būti grąžinti nuteistajam grįžus atgal į įkalinimo įstaigą, nėra įpareigojimo, jog daiktai privalo būti grąžinti tą pačią dieną nuteistajam grįžus į įkalinimo įstaigą. Iš aukščiau analizuotų faktinių aplinkybių matyti, kad daiktai pareiškėjui buvo grąžinti ne tą pačią, o kitą darbo dieną po jo atvežimo į įkalinimo įstaigą dėl tos priežasties, jog daiktų sandėlio darbo laikas jau buvo pasibaigęs. Taip pat matyti, kad paties pareiškėjo veiksmai irgi lėmė vėlesnį daiktų grąžinimą, kuomet pareiškėjas aktą dėl asmeninių daiktų priėmimo pateikė įkalinimo įstaigos administracijai jau pasibaigus sandėlio darbo laikui. Be to, pareiškėjas iš viso nenurodė, kaip dėl šios aplinkybės galėtų kilti neturtinė žala. Teismas nurodė, kad šiuo atveju aktuali aplinkybė, jog pareiškėjas turėjo teisę atsirinkti daiktus, kuriuos nori palikti įkalinimo įstaigos sandėlyje, o kuriuos siekia vežtis kartu ir turėti grįžus į įkalinimo įstaigą, taigi pareiškėjas turėjo teisę pasilikti su savimi buityje naudojamus asmeninius daiktus, jog galėtų nedelsiant juos naudoti grįžus į įkalinimo įstaigą. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių teismas nenustatė.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su švarykla, teismas nurodė, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tikrindamas kameras Nr. 123, 217, 221, 223, 280, 336 pažeidimų dėl netinkamo vėdinimo nenustatė. Nors kameroje Nr. 221 nustatyti nežymūs temperatūros, dirbtinės apšvietos pažeidimai ir pelėsio požymiai, teismas pažymėjo, kad šie pažeidimai buvo itin nedideli (dirbtinė apšvieta nustatyta 184 lx vietoj HN 134:2015 nustatytų 200 lx., temperatūra buvo 17°C, vietoj 18°C), o pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai dėl tokių nežymių pažeidimų jam kilo neturtinė žala. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys duomenis nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovo atstovas būtų neužtikrinęs higienos normų reikalavimų gyvenamosiose patalpose tokiu mastu, jog pareiškėjui dėl to galėtų kilti reali neturtinė žala. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodytus pareiškėjo teiginius atmetė ir konstatavo, kad nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą dėl gyvenamųjų patalpų neatitikties higienos normų reikalavimams.

16. Apibendrindamas teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje nustatyti neturtinės žalos pagrindai šioje byloje yra, todėl taikytina CK 6.271 1 dalis.

17. Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjui priteisė 240 Eur neturtinės žalos dydis.

III. 18. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, bylą išnagrinėti iš esmės ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 13 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjas teigia, kad jam teko apie 2 kv. m kameros ploto, o visą kitą plotą užėmė baldai ir sanitarinio mazgo pertvara ir sanitarinio mazgo plotas.

20. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo orumo pažeidimus, susijusius su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu. Teismas, konstatuodamas, jog pažeidimų intensyvumas nebuvo didelis, neįvertino, kad administracijos atstovai į kamerą ateidavo po 8–10 kartų per parą, o prižiūrėtojai bent po 30 kartų per parą. Be to, teismui pripažinus, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, atkreiptinas dėmesys, jog jis užėmė trečdalį kameros ploto, į ką teismas neatsižvelgė, skaičiuodamas jos plotą.

21. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pasivaikščiojimo kiemelio kontūruose, kuriuose yra asbesto, lizdus suka paukščiai, todėl kyla dulkės.

22. Pareiškėjas nurodo, kad buvo išduodamos juodos dėžės ir jos buvo skirtos betonui maišyti.

23. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nustatė tiek šviesos trūkumą, tiek kameros temperatūros neatitikimą, tiek aplinkybę, jog patalpose buvo pelėsis.

24. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktą kameroje turėjo būti šaldytuvas maistui susidėti.

25. Pareiškėjas pažymi, kad buvo etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę sukandžiotas blakių, buvo visas išbertas, susirgo prostata, nes kameroje Nr. 221 buvo labai šalta.

26. Pareiškėjas paaiškina, kad jam buvo leista turėti kameroje čiužinį ir jogos kilimėlį, tačiau Lukiškių TI-K to neužtikrino, todėl pareiškėjui pablogėjo sveikata, nes teko gulėti ant šaltos metalinės lovos. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo prideda 2019 m. lapkričio 6 d. medicininį pažymėjimą Nr. MP-AM252, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas kameroje gali turėti čiužinį.

27. Pareiškėjas pakartoja argumentus, susijusius su aplinkybe, kad jis, grįžęs iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, negalėjo pasiimti savo daiktų.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3120-556/2017.

29. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl kalinimo Lukiškių TI-K jam atsirado įvairių sveikatos problemų.

30. Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31. Vilniaus PN sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytais argumentais bei papildomai pabrėžia, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde remiasi abstrakcijomis bei nepateikia konkrečių įrodymų dėl neteisingo bylos išnagrinėjimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. S. reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. birželio 26 d.

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 240 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad ginčijamu laikotarpiu buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas taip pat nurodė, kad byloje esantys duomenis nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovo atstovas būtų neužtikrinęs higienos normų reikalavimų gyvenamosiose patalpose tokiu mastu, jog pareiškėjui dėl to galėtų kilti reali neturtinė žala. Kitų pareiškėjo teisių pažeidimų teismas nenustatė.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskaičiavo pareiškėjui kameroje tekusį plotą, neįvertino privatumo pažeidimo masto, neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl asbesto. Pareiškėjas taip pat teigia, kad daiktams laikyti buvo išduodamas netinkamas inventorius (juodos dėžės, skirtos betonui maišyti), Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nustatė pažeidimus, tačiau pirmosios instancijos teismas į juos neatsižvelgė. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pablogėjo jo sveikata.

35. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Pasisakydama dėl pareiškėjo prie apeliacinio skundo pridėto 2019 m. lapkričio 6 d. medicininio pažymėjimo Nr. MP-AM252, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. birželio 26 d., todėl pareiškėjo pateiktas dokumentas nėra aktualus.

37. Pasisakydama dėl gyvenamojo ploto normos užtikrinimo, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kalinimo metu, nustatė, kad pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą (I t., b. l. 65), sprendžia, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,71 kv. m iki 7,71 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m).

Pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, būtina atsižvelgti ir į sanitarinių įrenginių bei baldų užimamą plotą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro gyvenamosios patalpos ploto turėtų būti atimtas joje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, turi būti įskaičiuojamas į bendrą patalpos plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017).

Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus patalpos ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš gyvenamosios patalpos ploto turėtų būti atimtas patalpos įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Taigi, pabrėžtina, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas. Kadangi šiuo atveju nebuvo nustatytas vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį argumentą.

38. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl privatumo pažeidimo intensyvumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 91 parą buvo laikomas kameroje, kurioje sanitarinis mazgas atskirtas nuo bendro kameros ploto 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys, kad dalį laikotarpio (76 paras) pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog aplinkybė, kad asmuo kameroje visą laiką ar dalį laikotarpio buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad šiuo laikotarpiu jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Tačiau vertinama, kad tuo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį su dar bent vienu asmeniu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo kameroje kali vienas, yra mažesnio masto ir nesukelia asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-628-415/2021; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2177-415/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2726-520/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2822-520/2020). Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti privatumo pažeidimą, o į aplinkybę, jog pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, atsižvelgiama sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos būdo ir dydžio.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus dėl asbesto pastatų konstrukcijoje. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-472-822/2021 ir kt.). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-418-822/2021 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog žala dėl pastato konstrukcijoje esančio asbesto jam atsiranda todėl, kad nuteistieji gali pradėti ardyti pastatą ir asbesto dulkės pateks į orą, t. y. pareiškėjas skundą šiuo aspektu grindė iš esmės hipotetiniais, į ateitį nukreiptais teiginiais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos argumentus atmetė.

40. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl netinkamo inventoriaus (dėl dėžės ir dėl šaldytuvo kameroje nebuvimo), teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Reikalavimai tokiai dėžei teisės aktuose nėra nurodyti, pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kokius nepatogumus ar žalą jis patyrė dėl to, kad jam teko laikyti daiktus būtent tokioje dėžėje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Pabrėžtina, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkto nuostatas, teigdamas, jog kamerose turi būti šaldytuvas. Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas įtvirtina, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą. Taigi, iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad nėra privaloma kameroje įrengti šaldytuvą.

41. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino higienos normų pažeidimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas vertino, kad kameroje Nr. 221 nustatyti temperatūros, dirbtinės apšvietos pažeidimai ir pelėsio požymiai, tačiau teismas, įvertinęs pažeidimų mastą, konstatavo, kad jie yra nežymūs (dirbtinė apšvieta nustatyta 184 lx (pagal HN 134:2015 14 punktą turėjo būti 200 lx), temperatūra buvo 17 °C (pagal HN 134:2015 19 punktą turėjo būti 18 °C). Įvertinęs byloje esančius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, pirmosios instancijos teismas kitų pažeidimų nenustatė. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai dėl tokių nežymių pažeidimų jam kilo neturtinė žala. Įvertinusi nurodytus pažeidimus, teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Akcentuotina, kad pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo labai šalta, nors temperatūra buvo žemesne tik 1 laipsniu, todėl tokie pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai.

42. Pareiškėjas teigia, kad iš jo buvo paimama patalynė, todėl jam teko gulėti ant šalto metalinio gulto ir dėl to pablogėjo jo sveikata, taip pat pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo leista kameroje turėti jogos kilimėlį. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. birželio mėnesį jam buvo leista turėti tiek jogos kilimėlį, tiek patalynę ir minkštą miegamąjį inventorių. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte, be kita ko, nustatyta, jog patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl sveikatos būklės turėjo būti paliekama patalynė. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš byloje pateiktų duomenų apie pareiškėjo sveikatą (IV t., b. l. 130, 135) matyti, kad pareiškėjui buvo rekomenduota tęsti gydomosios fizkultūros pratimus ant turimo jogos kilimėlio, todėl Vilniaus PN nepagrįstai neleido pareiškėjui turėti kameroje jogos kilimėlį, tačiau akcentuotina, kad nurodytuose medicininiuose dokumentuose nėra rekomendacijų pareiškėjui leisti dienos metu turėti patalynę, todėl šis pareiškėjo teiginys atmetamas.

43. Pareiškėjas akcentuoja, kad, jam grįžtant iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K, jo daiktai nebuvo laiku grąžinami. Pasisakydama dėl šių pareiškėjo argumentų, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 571 punktą laikinai išvykstantiems iš pataisos įstaigos į tardymo izoliatorių nuteistiesiems leidžiama pasiimti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, o laikinai išvykstantiems į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą – šių taisyklių 18 priedo 3 punkte bei 1.15, 2.2, 2.5, 4.1, 4.2, 4.3, 4.9, 4.13, 4.15, 4.19 ir 5.5 punktuose nurodytų vaistinių preparatų, drabužių, higienos ir kitų reikmenų. Laikinai išvykstančio iš pataisos įstaigos nuteistojo pasiimamų daiktų bendroji masė neturi viršyti 10 kilogramų. Į šio punkto pirmojoje pastraipoje nurodytą svorį neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiaga. Daiktai, kurių nuteistasis nepasiima laikinai išvykdamas iš pataisos įstaigos, perduodami saugoti ir nuteistajam grąžinami jam sugrįžus į pataisos įstaigą. Nuteistojo palikti greitai gendantys maisto produktai sunaikinami, daiktai, kurių nuteistasis (suimtasis) nepasiima laikinai išvykdamas iš tardymo izoliatoriaus (pataisos įstaigos), perduodami saugoti ir nuteistajam grąžinami jam sugrįžus į tardymo izoliatorių (pataisos įstaigą). Pirmosios instancijos teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

43.1. Pareiškėjas su nusiskundimu dėl nesavalaikio asmeninių daiktų grąžinimo kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją su 2019 m. kovo 12 d. prašymu. Vilniaus PN 2019 m. balandžio 26 d. atsakė pareiškėjui, jog 2019 m. kovo 5 d. pareiškėjas buvo atvežtas į Lukiškių TI-K 17.00 val., kadangi daiktų sandėlis dirba iki 16.00 val. daiktų grąžinti tą pačią dieną nebuvo galimybės, todėl daiktai grąžinti kitą dieną.

43.2. Pareiškėjas dėl daiktų saugojimo patalpos kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją 2019 m. gegužės 24 d. skundu (I t., b. l. 58). Vilniaus PN 2019 m. birželio 25 d. paaiškino pareiškėjui, kad suimtųjų ir nuteistųjų daiktai laikomi specialiai tam įrengtose ir nuo grindų pakeltose lentynose (I t., b. l. 57).

43.3. Vilniaus PN 2019 m. gegužės 29 d. raštu taip pat pateikė pareiškėjui informaciją, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K 2019 m. gegužės 17 d., pareiškėjas nepateikė aktų dėl asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų priėmimo, pagal kuriuos pareiškėjui turėjo būti grąžinti asmeniniai daiktai, ir tokius aktus pateikė tik 15.05 val., kai daiktų sandėlio darbo laikas jau buvo pasibaigęs, nepaisant to, įkalinimo įstaigos administracija išdavė pareiškėjui įstaigai priklausančius indus, tačiau pareiškėjas juos priimti atsisakė

44. Įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisės aktai nustato galimybę nuteistajam laikinai išvykstant iš įkalinimo įstaigos paimti jo asmeninius daiktus, tačiau neįtvirtinta laiko per kurį tokie daiktai privalo būti grąžinti nuteistajam grįžus atgal į įkalinimo įstaigą, nėra įpareigojimo, jog daiktai privalo būti grąžinti tą pačią dieną nuteistajam grįžus į įkalinimo įstaigą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog paties pareiškėjo veiksmai irgi lėmė vėlesnį daiktų grąžinimą, kuomet pareiškėjas aktą dėl asmeninių daiktų priėmimo pateikė įkalinimo įstaigos administracijai jau pasibaigus sandėlio darbo laikui, taip pat aktuali aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo teisę atsirinkti daiktus, kuriuos nori palikti įkalinimo įstaigos sandėlyje, o kuriuos siekia vežtis kartu ir turėti grįžus į įkalinimo įstaigą, t. y. pareiškėjas turėjo teisę pasilikti su savimi buityje naudojamus asmeninius daiktus, jog galėtų nedelsiant juos naudoti grįžus į įkalinimo įstaigą. Taigi, nors pareiškėjas nurodo, kad jam daiktai nebuvo išduodami dėl to, jog sandėlio darbuotoja išeidavo anksčiau laiko, bylos medžiaga šie pareiškėjo teiginiai yra paneigti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nuteistiesiems yra užtikrinami būtinieji poreikiai, todėl vien dėl to, kad pareiškėjas gaudavo savo daiktus kitą dieną, jis negalėjo patirti tokio pobūdžio ir masto nepatogumų, kurie galėtų sukelti neturtinę žalą, be to, iš bylos medžiagos (III t., b. l. 65) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo išvykęs tik 3 kartus.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

46. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus nustatytų Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 91 parą nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (76 paras pareiškėjas kameroje buvo vienas); nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. birželio mėnesio pareiškėjui nepagrįstai neleista kameroje turėti jogos kilimėlį; pareiškėją laikant kameroje Nr. 221 buvo nežymiai pažeistos HN 134:2015 nuostatos (14 p., 19 p., 39 p.), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (240 Eur) laikytina adekvačia ir proporcinga. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl nurodytų pažeidimų pablogėtų pareiškėjo sveikata, kad pareiškėjas būtų patyręs ilgalaikes neigiamas pasekmes. Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė pažeidimą, kurio nebuvo nustatęs pirmosios instancijos teismas (nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. birželio mėnesio pareiškėjui nepagrįstai neleista kameroje turėti jogos kilimėlį), pažymėtina, kad, įvertinus nurodyto pažeidimo mastą, pobūdį ir trukmę, nenustačius neigiamų padarinių pareiškėjo sveikatai, spręstina, kad šiuo atveju nėra pagrindo didinti pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

48. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3120-556/2017, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos – pareiškėjo nurodytoje byloje buvo pripažinta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, o nagrinėjamu atveju tokio pažeidimo nėra nustatyta. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis nurodyta nutartimi.

49. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo kalinimo sąlygas bei jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė