2016-10-26 Nr. AB-20276-3-61-3-02029-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-724-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02029-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. (V. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0090; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 1A-125; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Muitinės departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendime Nr. 1A-125, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0090, buvo nurodyta, jog jis skundžiamas per 20 dienų nuo jo gavimo Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau pareiškėjui šį sprendimą apskundus Komisijai, ši 2016 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolu Nr. PP-137-(7-77/2016) pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą, nurodydama, kad pareiškėjas šį sprendimą pasirinktinai turėjo teisę skųsti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjo atstovas, gavęs minėtą Komisijos posėdžio protokolą 2016 m. balandžio 27 d., 2016 m. gegužės 3 d. skundą padavė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Pastaroji 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 2R-136(4R-289) atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nurodžiusi, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą šiam sprendimui apskųsti.

Pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė 2016 m. gegužės 17 d., tačiau prašo atsižvelgti į tai, kad buvo sunku įvertinti ginčo pobūdį – ar tai yra mokestinis ginčas, ar dėl individualaus administracinio akto, ir tik gavus Komisijos protokolą, tapo aišku, kuri institucija turi nagrinėti skundą. Taigi, pareiškėjo nuomone, termino skundui paduoti praleidimą iš esmės nulėmė ne visai aiški skundo nagrinėjimo procedūra, dėl ko buvo pasirinktos neteisingos institucijos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo atmetė ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 straipsnio 1 dalies nuostatas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimui, priimtam išnagrinėjus skundą dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo, apskųsti nėra numatyta privaloma jo apskundimo Komisijai tvarka, tačiau pareiškėjas ja pasinaudojo, nors turėjo teisę iki 2016 m. balandžio 11 d. tiesiogiai kreiptis dėl jo į teismą. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos priežastys skundui dėl šio sprendimo paduoti nepripažintinos svarbiomis. Nors pareiškėjas teigia, kad gavęs Komisijos protokolą, išsiaiškino, kuri institucija turi nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Muitinės departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1A-125, dėl šio sprendimo pagrįstumo 2016 m. gegužės 3 d. vis tiek kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, žymiai praleidęs nustatytus terminus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas Mindaugas Paukštė, kuriam buvo siunčiami ir Komisijos, ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimai. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas netinkamai naudojosi išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, taip pat pasirinkdamas netinkamas institucijas skundui paduoti, negali būti pripažįstama kaip objektyvi ir sudaranti pagrindą aplinkybė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-526-438/2016). Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, ir skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir terminą skundui paduoti atnaujinti.

Pareiškėjo teigimu, jis ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas apginti savo teises, tačiau dėl viešojo administravimo subjekto nurodytos apskundimo tvarkos nekonkretumo bei dviprasmiškumo nebuvo galima nustatyti, kokia ikiteisminė instancija priima skundus dėl Muitinės departamento sprendimo. Nei Muitinės departamento sprendime, nei Vilniaus teritorinės muitinės sprendime nebuvo tiksliai nurodyta, kas priima skundus, todėl, nusprendus, kad ginčas susijęs su mokesčių teise, skundas buvo persiųstas Komisijai, o ši išaiškino, jog skundas nagrinėtinas Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje. Pareiškėjo teigimu, negalima teigti, jog buvo vilkinamas laikas ar stengiamasi piktnaudžiauti teisine sistema. Pareiškėjas, kreipdamasis tiek į Komisiją, tiek į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, termino skundui paduoti nebuvo praleidęs. Tai, kad ginčijamame sprendime nenurodyta tiksli jo apskundimo tvarka, prieštarauja gero viešojo administravimo principui ir apsunkina pareiškėjo teisę į gynybą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo faktinę situaciją, bet neįvertino aplinkybių visumos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirasis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad terminas skundui paduoti praleistas ne dėl pagrįstų objektyvių nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, ir jo neatnaujinęs, pareiškėjo skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas svarbiomis priežastimis vertina tai, kad ginčijamame Muitinės departamento sprendime jo apskundimo tvarka nebuvo tiksliai ir aiškiai nurodyta, todėl ir buvo kreiptasi ne į tas institucijas.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Muitinės departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimu, kuriuo patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas. Muitinės departamento sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka – teisė per nustatytą terminą kreiptis į Komisiją arba Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjas šią savo teisę įgyvendino ir skundą padavė Komisijai, tačiau ši skundą paliko nenagrinėtą, konstatavusi, kad tai nėra mokestinis ginčas, todėl šio skundo nagrinėjimas nepriklauso jos kompetencijai. Komisija išaiškino, kad skundas dėl Muitinės departamento sprendimo turėjo būti paduotas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, kad netinkamas Muitinės departamento sprendimo apskundimo tvarkos nurodymas prieštarauja gero viešojo administravimo principui bei galėjo suklaidinti ir šiuo atveju suklaidino pareiškėją paduodant skundą Komisijai, neįgaliotai nagrinėti tokio pobūdžio ginčų. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė (dėl institucijos, kuriai galėjo būti paduotas skundas nagrinėjamu atveju) pareiškėjui tapo žinoma gavus 2016 m. balandžio 26 d. Komisijos posėdžio protokolą, t. y. 2016 m. balandžio 27 d. Vadovaudamasis šiuo išaiškinimu, pareiškėjas 2016 m. balandžio 29 d. padavė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kartu prašydamas atnaujinti skundo dėl Muitinės departamento sprendimo padavimo terminą. Šios komisijos 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 2R-136(4R-289) pareiškėjo skundą atsisakyta priimti dėl to, kad praleistas skundo padavimo terminas, o šio termino atnaujinimo klausimo Vyriausioji administracinių ginčų komisija nėra įgaliota spręsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teismui nurodo, jog į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją kreipėsi dėl atstovo klaidos, netinkamai pasirinkus instituciją, žinybingą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai byloje atstovavo bei skundą parengė ir teismui padavė jo atstovas advokatas Mindaugas Paukštė. Pareiškėjas, pavesdamas teisinius klausimus spręsti profesionaliam teisininkui – advokatui, kuris pagal savo išsilavinimą ir einamas pareigas privalo žinoti ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei tinkamai, profesionaliai atstovauti atstovaujamajam, šiuo atveju negali remtis tuo, kad advokatas nežinojo ar suklydo dėl institucijos, įgaliotos spręsti termino atnaujinimo klausimą, ir dėl to praleido skundo padavimo terminą. Šiuo atveju yra svarbu ir tai, kad advokatas yra profesionalus teisininkas, kuriam, kaip tokia profesine veikla besiverčiančiam asmeniui, yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei kitiems visuomenės nariams, todėl advokatas privalo patikimai, atidžiai, rūpestingai, sąžiningai ir nuosekliai atstovauti atstovaujamojo interesams ir ginti jo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-433-662/2015). Teismų praktikoje laikoma, kad pareiškėjo atstovo advokato veiksmai, netinkamai rūpinantis pareiškėjo galbūt pažeistų teisių ir interesų gynyba, pagal minėtą teismų praktiką, negali būti laikoma objektyvia, nuo pareiškėjos valios nepriklausančia priežastimi, lėmusia skundo padavimo termino praleidimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė