2015-11-17 Nr. AB-22634-3-61-3-01659-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-884-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01659-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), (toliau – ir atsakovas) 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad 2014 m. vasario 6 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetą su skundu dėl Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos (toliau – ir Komisija) veiksmų (toliau – ir Skundas). Šis pareiškėjo skundas 2014 m. vasario 13 d. raštu Nr. S-2014-1287 buvo persiųstas pagal kompetenciją nagrinėti Teisingumo ministerijai, tačiau pareiškėjo 2014 m. kovo 5 d. gautame Teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 3 d. rašte Nr. (1.23.)7R-1460 (toliau – ir Raštas) pareiškėjo skundas išnagrinėtas nebuvo. Pareiškėjas paaiškino, kad Rašte Teisingumo ministerija nurodė pritarianti pareiškėjo skundžiamiems Komisijos veiksmams. Tai, pareiškėjo manymu, pažeidė jo teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę, numatytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnyje, taip pat pareiškėjas buvo ignoruojamas kaip civilinių santykių dalyvis, tuo pažeidžiant Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatas. Teigė, jog šie pažeidimai yra pakankamu pagrindu pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi, pažymėjęs, jog vien faktas, kad asmuo buvo priverstas savo pažeistas teises ginti teisme yra pakankamu pagrindu neturtinės žalos padarymo faktui konstatuoti, nurodęs, jog priklauso socialiai pažeidžiamiausių asmenų kategorijai, atkreipęs dėmesį į pažeistų teisinių vertybių svarbą, taip pat pažymėjęs, jog moralinė satisfakcija nagrinėjamu atveju nebūtų pakankama jo patirtai neturtinei žalai atlyginti bei atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką simbolinio neturtinės žalos dydžio priteisimo atvejais, pareiškėjas prašė jo ieškinį (t. y. šį skundą) tenkinti.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 8–10), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisingumo ministerija vadovavosi CK 6.245–6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatomis. Pažymėjo, kad jos kompetencijai nėra priskirta vertinti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijų veiksmų ir nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 164 straipsnio 6 dalyje bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 360 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė šių komisijų sprendimus per vieną mėnesį nuo jų priėmimo skųsti apylinkės teismui. Teigė, jog tai nurodė ir Rašte. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą Teisingumo ministerija nėra įgaliota aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų, todėl Rašte buvo pateikta tik Teisingumo ministerijos nuomonė, taigi jis negali būti prilyginamas administraciniam aktui pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, kaip nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Teisingumo ministerija paaiškino, kad Rašte nurodyta jos nuomonė – pritarimas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2014 m. sausio 13 d. nutarimui Nr. 59-1, yra pagrįsta apeliacinės instancijos teismų praktika. Pažymėjo, jog 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus BVK 158 straipsnio 2 dalies nuostatoms, numatančioms, kad lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, o pareiškėjui esant nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį ir kt., Komisijos sprendimas laikytinas teisingu. Nurodė, jog pagal EŽTT praktiką, teisė į lygtinį paleidimą nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį, todėl pareiškėjo argumentai dėl Konvencijos 13 straipsnio pažeidimų yra nepagrįsti. Be to, minėtas Konvencijos straipsnis garantuoja asmens teisę į veiksmingą teisminę gynybą, tuo tarpu Teisingumo ministerija nėra tinkamas subjektas skundams dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijų veiksmų nagrinėti, o Raštas neužkerta kelio pareiškėjui savo teises ginti teismine tvarka.

Teigė, kad iš viso to matyti, kad skundžiami Teisingumo ministerijos veiksmai yra teisėti, todėl dėl jų negali kilti deliktinė atsakomybė. Taip pat pastebėjo, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo jam fakto, nes skunde nurodyti jo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra subjektyvūs ir nepagrįsti. Pažymėjo, jog skiriasi pareiškėjo nurodytos EŽTT praktikos ir nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu (b. l. 35–37) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija Raštu pritarė Komisijos argumentams išdėstytiems 2014 m. sausio 13 d. nutarime Nr. 59-1, kuriuo, anot pareiškėjo yra kvestionuojamas Vilniaus apylinkės teismo sprendimas (Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu buvo panaikintas Komisijos 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimas, kuriuo išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymą buvo atsisakyta pristatyti pareiškėją Komisijai svarstymui dėl lygtinio paleidimo, o Komisija buvo įpareigota pristatyti pareiškėją Komisijai dėl lygtinio paleidimo klausimo svarstymo). Komisija 2014 m. sausio 13 d. nutarimu nutarė netaikyti pareiškėjui lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos pagal BVK 157 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Pažymėjo, jog neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Taip pat, kad valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kuriame taip pat numatytos ir viešosios atsakomybės sąlygos, kurių visuma turi būti nustatyta tam, kad būtų patenkintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Nurodė, jog neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nurodė, jog nuteistųjų asmenų prašymus dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų nagrinėja visuomeniniais pagrindais veikianti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu sudaryta kolegiali Komisija, kurios sudarymo tvarką, funkcijas ir teises bei darbo organizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1R-154 patvirtinti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Rėmėsi BVK 164 straipsnio 5 dalimi, kurioje numatyta galimybė per vieną mėnesį nuo jo priėmimo Komisijos nutarimą apskųsti vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismui ir pažymėjo, jog per įstatyme nustatytą terminą (šiuo atveju per vieną mėnesį nuo jo priėmimo) Komisijos nutarimo neapskundus apylinkės teismui, jis įsiteisėja. Atkreipė dėmesį, jog kitoms institucijoms teisė vertinti priimto Komisijos nutarimo teisėtumą įstatymu nenustatyta.

Įvertinęs bylos medžiagą ir faktines aplinkybes, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija Raštu įvertino persiųstą pareiškėjo skundą ir jame pateikė tik savo nuomonę pareiškėjui aktualiu klausimu. Nurodė, kad Teisingumo ministerija pareiškėjo atžvilgiu netaikė jokių neigiamo poveikio priemonių, o Rašte pateikta jos nuomonė laikytina informacinio–aiškinamojo pobūdžio, ji pati savaime pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukėlė, nes, net ir tuo atveju, jei byloje būtų sprendžiamas Rašto teisėtumo klausimas ir jis būtų panaikintas, pareiškėjo padėtis iš esmės nepasikeistų, kadangi vertinti Komisijos nutarimo pagrįstumą teisė suteikta tik teismui. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Teisingumo ministerijos veiksmuose (išreiškiant tik savo nuomonę) neteisėtų veiksmų nenustatyta, o nenustačius vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, valstybei prievolė atlyginti neturtinę žalą pagal CK 6.271 straipsnį nekyla.

III. Pareiškėjas M. N., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 41–42), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą ir nagrinėti bylą iš esmės bei patenkinti pareiškėjo skundą.

Be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Raštas sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui – pažeidė jo teisę gyventi teisinėje valstybėje, taip pat teisinio saugumo principą. Šias pasekmes lėmė Teisingumo ministerijos Rašte oficialiai išsakyta nuomonė, pritarianti Komisijos pasisakymams, jog galiojančio teismo sprendimo galima nevykdyti, o juo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių nepaisyti. Tokia nuomonė iš esmės atitinka veiką, uždraustą BK 1, 228 ir 245 straipsniais. Nurodo, kad tai pareiškėjui sukėlė psichologinį šoką, pažeminimo, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus ir iššaukė depresiją.

2. Jei būtų sprendžiamas Rašto teisėtumo klausimas, jį panaikinus pareiškėjo padėtis iš esmės pasikeistų, jei Teisingumo ministerija būtų teismo įpareigota pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (būtų įpareigota teisingai išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Komisijos veiksmų), būtų užkirstas kelias pareiškėjo teisių pažeidimams ateityje.

3. Pareiškėjas skundu neprašė vertinti Komisijos priimtų nutarimų dėl lygtinio paleidimo, nes tai daro bendrosios kompetencijos teismas BPK 360, 364 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymi, jog Komisijai nesant juridiniu asmeniu už jos padarytą žalą atsako Teisingumo ministerija ir Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, taigi Teisingumo ministerija galėjo tinkamai ištirti pareiškėjo skundą.

4. Byloje nagrinėjamas būtent Teisingumo ministerijos atsisakymas vykdyti savo pareigas, o ne Rašto teisėtumas.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Be argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Raštas keičia jo teisinę padėtį, todėl turėtų būti vertinamas kaip neteisėtas, kadangi vertinti Komisijos nutarimus gali tik teismas, o Rašte išdėstyta Teisingumo ministerijos nuomonė nėra laikoma oficialiu įstatymo aiškinimu.

2. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Teisingumo ministerija galėjo tinkamai ištirti Komisijos veiksmų teisėtumą ir imtis atitinkamų priemonių pažeidimams pašalinti.

3. Rašto teisėtumas konstatuotinas ir įvertinus jo turinį, kurio pareiškėjas net neginčija.

4. Pareiškėjas deklaratyviai nurodo Rašto neva jam sukeltas neturtines pasekmes, tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad Raštas, nekeičiantis pareiškėjo teisinės padėties, būtų jas visas sukėlęs, todėl darytina išvada, kad neturtinės žalos padarymo faktas nėra įrodytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą sieja su Teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 3 d. rašte Nr. (1.23.)7R-1460 išdėstyta pozicija, kurią pareiškėjas vertina kaip jo teisių pažeidimą, nes Teisingumo ministerija pritarė pareiškėjo skundžiamiems Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos veiksmams, kuriais jam netaikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog apeliacinis skundas nepagrįstas.

Administracinis teismas pagal savo kompetenciją, nustatytą ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, šioje byloje nagrinėja tik reikalavimą dėl viešosios civilinės atsakomybės taikymo, kadangi žalos atsiradimas grindžiamas valstybės valdžios institucijų, vykdančių viešojo administravimo subjekto funkcijas, neteisėtais veiksmais.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsniu. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 str. 2–4 d.), o „žala“ – tai turtinė žala bei nuostoliai (CK 6.249 str.) ir neturtinė žala, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsniu. Tik nustačius, kad valdžios institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, kyla valstybės civilinė atsakomybė (CK 6.271 str. 4 d.).

Spręsdamas ginčą administracinis teismas kiekvienu atveju, remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, nustato, ar tuo konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Tai sudaro administravimo subjekto tikrinamos veikos teisėtumo turinį ir jos įtaką asmenų teisėms bei interesams neigiamų padarinių požiūriu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Teisingumo ministerija pagal savo kompetenciją negalėjo daryti įtakos pareiškėjo skundžiamiems Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos veiksmams ir tuo pačiu revizuoti Komisijos 2013 m. sausio 13 d. nutarimą Nr. 59-1. Tokią poziciją Teisingumo ministerija išdėstė pareiškėjui 2014 m. kovo 3 d. rašte Nr. (1.23.)7R-1460 ir su tuo yra sutiktina.

Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniu skundu neneigia Teisingumo ministerijos kompetencijos ir tik pateikia savo nuomonę dėl atsakymo reikšmės jo galimam teisės pažeidimui ateityje.

Atsižvelgęs į visa tai, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis savarankiškai patikrinęs atsakovo Rašte nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir pažymi, kad Teisingumo ministerija veikė teisėtai, pareiškėjo teisių ir interesų nepažeidė, todėl pareiškėjas dėl to neturtinės žalos nepatyrė ir reikalavimas ją atlyginti yra nepagrįstas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė