2017-12-13 Nr. AB-23596-3-64-3-00930-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2473-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00930-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2013 m. liepos 11 d. kartu su 6–8 asmenimis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurių plotas – apie 20 kv. m. Pareiškėjo teigimu, baldai kamerose užima 8 kv. m, sanitarinis mazgas – 2 kv. m ploto. Pareiškėjo manymu, jo laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, žiaurios, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, buvo tamsu, šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantys asmenys kamerose buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, ir kad tai žemina žmogaus orumą bei yra sudaromos konfliktinės situacijos tarp kalinių. Atvykstant ar išvykstant etapu, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir kt.), asmuo, esant žemai oro temperatūrai, buvo verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjo manymu, taip yra pasityčiojama iš žmogaus, žeminamas jo orumas ir garbė.

4. Pareiškėjas teigė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kt., patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 10 000 Eur.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

7. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktu, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą.

8. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl nėra galimybės pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, kartu su 2–6 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 60, kurioje vienam asmeniui teko nuo 2,95 kv. m iki 8,84 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo teigimu, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus, kadangi dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į areštines, pataisos namus, vyksta į teismus, taip pat pasivaikščiojimų, medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

9. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras netikrino kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės, šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

10. Anot atsakovo, Šiaulių TI kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu, padidinti natūralios šviesos gyvenamosiose kamerose, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir sumažinti drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą nėra įmanoma, nes Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą. Atsakovo teigimu, kaliniai, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės ir pelėsio. Remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, atsakovas teigė, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra, ir paaiškino, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas.

11. Pasisakydamas dėl sąlygų priėmimo ir paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje atsakovas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 užfiksuota, jog priėmimo ir paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje esančios 3 persirengimo kabinos tvarkingos ir išvalytos. Šio patikrinimo akto turinys paneigia pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje, o pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais.

12. Dėl nerūkančiųjų laikymo kartu su rūkančiais asmenimis atsakovas pažymėjo, kad, kaip užfiksuota Šiaulių TI 2012 m. rugsėjo 28 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plane Nr. 20/01-2459, pareiškėjas 2012 m. spalio 3 d. pateikė prašymą būti kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, o 2012 m. lapkričio 27 d. pateikė prašymą būti laikomas nerūkančiųjų kameroje, todėl 2012 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas buvo perkeltas į nerūkančiųjų kamerą Nr. 60.

13. Atsakovo manymu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, nepateikė jokių duomenų, kure leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas, be to, Šiaulių TI administracija laikėsi galiojančių teisės aktų reikalavimų.

14. Atsakovas prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga, atsižvelgdama į savo galimybes, siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 15. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

17. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2013 m. liepos 11 d., o į teismą kreipėsi 2016 m. balandžio 13 d., ir atsižvelgęs į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimams taikyti senaties terminą bei vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą reikalavimams iki 2013 m. balandžio 13 d.

18. Atsižvelgęs į Įsakymo 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui, ir įvertinęs faktinius duomenis apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas, teismas padarė išvadą, kad nuo 2013 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. liepos 11 d. pareiškėjui 44 dienas teko mažesnis gyvenamasis plotas nei nustatyta norma.

19. Analizuodamas kalinių laikymo sąlygas, susijusias su vėdinimu, apšvietimu, oro temperatūra ir drėgme kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teismas, įvertinęs Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 26 d. pažymą Nr. 62/08-291 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ ir kitus byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų nesilaikymo.

20. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas, kad rūkantys asmenys kamerose laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Atsižvelgęs į pareiškėjo 2012 m. spalio 3 d. prašymą, kuriame jis sutiko būti laikomas gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiaisiais asmenimis, ir 2012 m. lapkričio 27 d. prašymą, kuriame jis sutiko būti laikomas gyvenamojoje kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją teigdamas, jog yra nerūkantis, ir prašydamas užtikrinti jo teisę būti patalpose, kuriose nerūkoma, teismas darė išvadą, kad iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Higienos normos HN 73:2010 14 punkte numatytų reikalavimų.

21. Dėl sąlygų laikinojo laikymo kamerose teismas, atsižvelgęs į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 pateiktą informaciją, kad 2013 m. birželio 26 d. kratų atlikimo, švarinimo patalpos, 3 persirengimo kabinos buvo tvarkingos ir išvalytos, nurodė, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Higienos normos HN 73:2010 reikalavimų laikino sulaikymo kameroms.

22. Išanalizavęs pareiškėjo sveikatos istoriją ir kitus byloje pateiktus duomenis, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su jo sveikatos sužalojimu, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti, jog būtent dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.

23. Teismas pripažino, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik trejiems metams laiko nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI, t. y. delsė pasinaudoti teismine gynyba. Teismas nustatė, kad Šiaulių TI pareiškėjui tekęs kameros plotas nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Teismas nekonstatavo Konvencijos pažeidimo.

24. Atsižvelgęs į pažeidimo trukmę, į pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui 400 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

III. 25. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde nurodytas aplinkybes bei nurodo šias aplinkybes: sienos apipelijusios, nuo lubų byrėjo tinkas, tualetai – nepilnai aptverti, todėl neužtikrinamas privatumas. Be to, pareiškėjas prašo netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino, nes teigia, kad anksčiau jis nežinojo apie senaties terminą ir savo teises.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

28. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių, todėl galima daryti išvadą, jog apeliantas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos, pasipelnyti iš valstybės. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais neteisėtais atsakovo veiksmais. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Apeliacijos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d., kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo D. K. skundas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, pagrįstumas ir teisėtumas.

30. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, bei nurodo papildomas aplinkybes, dėl kurių jis patyrė neturinę žalą, t. y. tai, kad kamerų sienos buvo apipelijusios, nuo lubų byrėjo tinkas, tualetai – nepilnai aptverti, todėl nebuvo užtikrintas privatumas.

33. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis (pareiškėjas) praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2013 m. balandžio 13 d., nes sužinojo apie senaties terminą ir pažeistas teises tik tada, kai Vilniaus apygardos administracinėje byloje Nr. I-5361-789/2015 2015 m. gruodžio 17 d. sprendime buvo atnaujintas praleistas senaties terminas.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

35. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

36. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

37. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

39. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

40. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

41. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti nuo kalinimo Šiaulių TI pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2016 m. balandžio 13 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2013 m. balandžio 13 d.

42. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

43. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

46. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

47. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi kitoje byloje priimtu įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5361-789/2015, kurioje kitam asmeniui buvo atnaujintas praleistas senaties terminas dėl to asmens nurodytų individualių aplinkybių ir pateiktų įrodymų, susijusių su šio asmens sveikatos būkle. Senaties terminas toje byloje atnaujintas nustačius, kad asmens psichinė būsena neleido jam realiai suvokti, kad jo teisės pažeidžiamos.

48. Akcentuotina, kad pareiškėjas šioje byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, jog jo sveikatos būklė neleido jam suprasti ir suvokti jo teisių pažeidimų ir laiku kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

49. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 44 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto užtikrinimo. Dėl šio atsakovo pažeidimo buvo konstatuota, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti buvo nustatyta 360 Eur suma.

50. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pretenzijas dėl Higienos normos HN 73:2010 reikalavimų nesilaikymo (dėl ventiliacijos, šildymo, šviesos, apšvietimo, laikymo su rūkančiaisiais), nenustatė, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. nepripažino, kad minėtos pareiškėjo pretenzijos yra pagrįstos.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų turėtų būti pripažintos neteisingomis. Kaip jau minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde nurodytas aplinkybes bei nurodo papildomas aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme (sienos apipelijusios, nuo lubų byrėjo tinkas, tualetai – nepilnai aptverti). ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

52. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo patirtos neturtinės žalos, pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

53. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

54. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

55. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo (44 dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas) ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (400 Eur) nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 600 Eur.

56. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

57. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 600 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui D. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidinti iki 600 Eur (šešių šimtų eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė