2021-12-01 Nr. AB-25728-3-61-3-01216-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2711-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01216-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Rozalimo Švč. M. Marijos Vardo parapijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Rozalimo Švč. M. Marijos Vardo parapijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Zarasų krašto muziejui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Rozalimo Švč. M. Marijos Vardo parapija (toliau – ir Parapija) padavė teismui skundą (kurį vėliau patikslino), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2020 m. kovo 2 d. raštą Nr. S2-574 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Pareiškėjas nurodė, kad:

1.1. Parapija 2019 m. lapkričio 28 d. prašymu (toliau – ir prašymas) kreipėsi į Lietuvos Respublikos kultūros ministrą, prašydama įpareigoti Zarasų krašto muziejų (toliau – ir Muziejus) grąžinti jai skulptūrą „Marija Sopulingoji“ (toliau – ir skulptūra). Parapija prašymą grindė tuo, kad skulptūra nuosavybės teise priklauso jai, taip pat skulptūra yra įtraukta į Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir ši skulptūra 1993 m. buvo pavogta iš Parapijos, o šiuo metu yra saugoma Muziejaus fonduose. Atsakovas Rašte nurodė, kad nėra įrodymų, jog skulptūra muziejų fondui atiteko neteisėtai. Informacijos apie tai, kad skulptūra priklausė bažnyčių parapijoms, buvo, ir ši informacija buvo žinoma valstybės institucijoms. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) žinojo, kad skulptūra yra dingusi nuo 1993 m. birželio 30 d. Parapija papildomai pateikia inventoriaus sąrašo kopiją ir Parapijos istorijos kopiją, kurios įrodo, kad skulptūra iki jos dingimo buvo pareiškėjo nuosavybe. Pareiškėjas niekuomet ir jokia forma neatsisakė savo teisių į turimas skulptūras.

1.2. Pareiškėjas neprašė, kad Ministerija jam surinktų informaciją. Pareiškėjas prašė įpareigoti Muziejų grąžinti skulptūrą. Ministerijos Rašte šiuo klausimu nėra pasisakyta, t. y. nėra pasisakyta, kad Ministerija neturi kompetencijos nagrinėti pareiškėjo prašymą. Tai, kad Ministerija išnagrinėjo ši prašymą, įrodo, kad Ministerija turi įgaliojimus ir kompetenciją tenkinti pareiškėjo prašymą arba jo netenkinti. Todėl Ministerijos argumentai, kad Raštas yra konkretus, aiškus ir išsamus, yra nepagrįsti. Jei teismas šioje byloje pripažintų, kad Ministerija neturi įgaliojimų spręsti pareiškėjo prašyme nurodytų klausimų, darytina išvada, kad Ministerija pateikė pareiškėjui klaidinantį atsakymą, t. y. pagal pateiktą atsakymą būtų galima suprasti, kad Ministerija išnagrinėjo pareiškėjo prašymą kaip jai kompetentingą, o teisme jau teigia, kad neturėjo ir neturi įgalinimų priimti sprendimus, kurių savo prašyme prašė pareiškėjas. Dėl to ir Ministerijos teiginys, kad ji veikė savo kompetencijos ribose ir pateikė išsamią informaciją pareiškėjo nurodytu klausimu, yra klaidinantis ir neaiškus. Ministerija Rašte apie savo kompetenciją atsakyti ar neatsakyti į pareiškėjo konkretų prašymą (ne dėl informacijos pateikimo) nieko nenurodė, o tai neatitinka gero viešojo administravimo principo.

1.3. Lietuvos dailės muziejus (dabar – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) (toliau – ir Dailės muziejus) skulptūrą perdavė tik nuolatiniam saugojimui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, muziejai Lietuvoje skirstomi į nacionalinius, respublikinius, savivaldybių, žinybinius ir kitus. Nacionalinius muziejus steigia, reorganizuoja, pertvarko ir likviduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o Ministerija įgyvendina kitas teisės aktuose nustatytas šių įstaigų savininko teises ir pareigas (Muziejų įstatymo 4 str. 2 d.). Respublikinius muziejus steigia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o šių įstaigų savininko teises ir pareigas įgyvendina Ministerija arba kitos ministerijos (Muziejų įstatymo 4 str. 3 d.). Pagal Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. ĮV-515 (2020 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-64 redakcija) (toliau – ir Dailės muziejaus nuostatai), 2 punktą Muziejaus savininkas yra valstybė. Muziejaus savininko teises ir pareigas įgyvendina Ministerija. Ministerija sprendžia jos kompetencijai priskirtus klausimus. Taigi, Ministerija, kaip Dailės muziejaus savininkas, turi kompetenciją tenkinti pareiškėjo prašymą ir įpareigoti Muziejų skulptūrą perduoti pareiškėjui, nes skulptūra Muziejui buvo perduota tik nuolatiniam saugojimui, o ne disponavimui.

1.4. Ministerijos teiginiai, kad pareiškėjas neįrodo savo nuosavybės teisės į ginčo skulptūrą, yra nemotyvuoti. Atsakovas įsigijo vogtą skulptūrą, kuri yra grąžintina tikrajam savininkui, ir Ministerija yra kompetentinga spręsti klausimą dėl skulptūros grąžinimo Parapijai iš Muziejaus.

2. Atsakovas Ministerija atsiliepimu (atsiliepimu į patikslintą skundą) prašė pareiškėjo skundą (patikslintą skundą) atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

2.1. Ministerija teisinių pasekmių Raštu negalėjo sukurti tretiesiems asmenims, o būtent – Muziejui. Muziejus yra Zarasų rajono savivaldybės biudžetinė įstaiga – savivaldybės muziejus, o savivaldybių muziejus steigia savivaldybės taryba (Muziejų įstatymo 4 str. 5 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 13 punktu gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas (dalyvavimas kultūros plėtros projektuose, muziejų, teatrų, kultūros centrų ir kitų kultūros įstaigų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas, likvidavimas ir jų veiklos priežiūra, savivaldybių viešųjų bibliotekų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas ir jų veiklos priežiūra) yra savarankiškoji savivaldybės funkcija. Vadovaujantis Zarasų krašto muziejaus nuostatų, patvirtintų Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. T-108 (toliau – ir Muziejaus nuostatai), 7 punktu, muziejaus savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – Zarasų rajono savivaldybės taryba.

2.2. Skulptūra yra teisėtai įtraukta į Muziejaus rinkinių apskaitą. Teisėtą įtraukimą į apskaitą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, o būtent Zarasų krašto muziejaus 1999 m. sausio 8 d. priėmimo aktas Nr. 1 ir Zarasų krašto muziejaus rinkinių pirkimo komisijos 1999 m. sausio 20 d. protokolas Nr. 1. Dėl to, kad skulptūra yra įtraukta į savivaldybės muziejaus, t. y. Zarasų krašto muziejaus, vertybių apskaitą ir yra Muziejaus rinkinio dalis, nepagrįsti Parapijos teiginiai, kad Ministerija, kaip Dailės muziejaus savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, gali įpareigoti savivaldybės muziejų perleisti Parapijos nuosavybėn savo apskaitoje turimą Muziejaus vertybę. Ginčo dėl fakto, kad skulptūra yra Muziejaus vertybių apskaitoje ir jam perduota nuolatiniam saugojimui, nėra. Ministerija negali įpareigoti nepavaldų Muziejų grąžinti Parapijai galbūt pavogtą skulptūrą.

2.3. Ministerija taip pat nėra kompetentinga institucija taikyti ir įgyvendinti Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir pripažinti, kad Muziejaus fondo vertybė – skulptūra – yra neteisėtai atitekusi Muziejui, todėl turėtų būti grąžinama ankstesniam savininkui. Ginčai dėl nuosavybės teisės pažeidimo sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, ieškinį pateikiant bendrosios kompetencijos teismui. Ministerijos Raštas negali nei sukurti, nei pakeisti Parapijos nuosavybės teisės į skulptūrą.

2.4. Visa prašymo dėl įpareigojimo grąžinti Parapijai skulptūrą nagrinėjimo eiga akivaizdžiai pagrįsta teisėtumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Būtent teisėtumo principas reiškia, kad valstybės valdžios institucija veikia savo kompetencijos ribose, vadovaudamasi savo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Surinkus, išanalizavus, apibendrinus informaciją, Rašte nurodyta, kad 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skyrė Dailės muziejui tikslines lėšas liaudies meno skulptūrų kolekcijai, kurią sudarė 200 vnt. skulptūrų, įsigyti. Įsigijus liaudies meno skulptūrų kolekciją, Dailės muziejaus Rinkinių komplektavimo komisijos 1998 m. balandžio 29 d. posėdyje nuspręsta 93 skulptūras, tarp kurių buvo ir šio ginčo skulptūra, perduoti Muziejui. Sudarant kolekcijos sąrašus Dailės muziejaus darbuotojai aprašė kiekvieną skulptūrą, užfiksavo jų būklę, tačiau jokios informacijos ar požymių, kad kai kurios iš įsigytų skulptūrų anksčiau priklausė bažnyčių parapijoms, nebuvo rasta. Taigi, Dailės muziejus teisėtai, panaudodamas tikslines valstybės lėšas, įsigijo vertybes. Nėra duomenų, kad muziejus galbūt neteisėtai įsigijo vertybes, pasisavino jas ar pan.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl Ministerijos Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 28 d. atsakovui pateikė prašymą. Pareiškėjas prašė atsakovo įpareigoti Muziejų skulptūrą grąžinti Parapijai nuolatiniam saugojimui. Nurodė, kad Skulptūra, įtraukta į Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių registrą, 1993 m. buvusi pavogta iš Parapijos, šiuo metu saugoma Muziejaus fonduose, nuosavybės teise priklauso Parapijai. Ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą, 2019 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. S2-3276 „Dėl informacijos apie skulptūrą Marija Sopulingoji pateikimo“, adresuotu Muziejui ir Zarasų rajono savivaldybei, kreipėsi į nurodytas institucijas, prašydama pateikti Ministerijai informaciją apie visas skulptūros įsigijimo ir įtraukimo į Muziejaus rinkinių apskaitą aplinkybes.

Muziejus 2019 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. S(1.17)-136 „Dėl informacijos apie Marijos Sopulingosios skulptūrą pateikimo“ informavo Ministeriją, nurodydamas skulptūros įtraukimo į Muziejaus rinkinių apskaitą teisėtumą patvirtinančius dokumentus – 1999 m. sausio 20 d. protokolą Nr. 1 ir išrašą iš 1999 m. sausio 20 d. protokolo Nr.

1. Be to, Ministerija 2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. S2-3482 „Dėl skulptūrų šv. Petras ir Marija Sopulingoji įsigijimo“ kreipėsi į Dailės muziejų, prašydama pateikti informaciją apie visas skulptūros įsigijimo bei perdavimo Muziejui aplinkybes. Dailės muziejus 2020 m. sausio 8 d. raštu Nr. V.5-6 „Dėl skulptūrų šv. Petras ir Marija Sopulingoji įsigijimo“ informavo Ministeriją, kad 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skyrė Dailės muziejui tikslines lėšas liaudies meno skulptūrų kolekcijai, kurią sudarė 200 vnt. skulptūrų, įsigyti.

Įsigijus liaudies meno skulptūrų kolekciją, Dailės muziejaus Rinkinių komplektavimo komisijos 1998 m. balandžio 29 d. posėdyje buvo nuspręsta 93 skulptūras, tarp kurių buvo ir ginčo skulptūra, perduoti Muziejui. Sudarant kolekcijos sąrašus Dailės muziejaus darbuotojai aprašė kiekvieną skulptūrą, užfiksavo jų būklę, tačiau jokios informacijos ar požymių, kad kai kurios iš įsigytų skulptūrų anksčiau priklausė bažnyčių parapijoms, nebuvo rasta. Atsižvelgdama į gautą informaciją, Ministerija Raštu pareiškėjui paaiškino, jog buvo kreiptasi į atitinkamas institucijas ir surinkus bei apibendrinus gautą informaciją, t. y. iš Muziejaus ir Dailės muziejaus Ministerijai pateiktų skulptūros įsigijimą pagrindžiančių dokumentų, Ministerija neturi pagrindo daryti išvadą, jog skulptūra muziejų fondui atiteko neteisėtai.

Informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, išskyrus atvejus, kai jos muziejų fondui yra atitekusios neteisėtai po 1990 m. kovo 11 d.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 14 dalimi, 14 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2021 m. liepos 16 d.) 1 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnio 5 dalimi, 4 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5, 41 ir 41.2 punktais, darė išvadą, kad institucijos ir įstaigos, atsakydamos į asmens prašymą pateikti informaciją, turi pateikti visą teiktiną jų disponuojamą informaciją. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas neatsakė į Parapijos prašymą, kuriuo ji prašiusi įpareigoti Muziejų perduoti skulptūrą Parapijai nuolatiniam saugojimui, sutikti su tokia pareiškėjo pozicija nėra pagrindo: atsakymas į prašymą parengiamas atsižvelgiant į prašymo turinį. Šiuo atveju Ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą, pateikė disponuojamą informaciją, nurodydama, jog neturi duomenų, kad Muziejus galbūt neteisėtai įsigijo vertybes ar jas pasisavino.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl fakto, jog skulptūra yra Muziejaus vertybių apskaitoje ir jam perduota nuolatiniam saugojimui, nėra. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad Dailės muziejus perdavė nuolatiniam saugojimui Muziejui 93 skulptūras, jos buvo įtrauktos į Muziejaus rinkinių apskaitą bei buhalterinę apskaitą kaip ilgalaikis materialusis turtas ir nuo tada yra Muziejaus rinkinių dalis. Muziejus yra Zarasų rajono savivaldybės biudžetinė įstaiga – savivaldybės muziejus, o savivaldybių muziejus steigia savivaldybės taryba (Muziejų įstatymo 4 str. 5 d.). Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 13 punktu gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas (dalyvavimas kultūros plėtros projektuose, muziejų, teatrų, kultūros centrų ir kitų kultūros įstaigų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas, likvidavimas ir jų veiklos priežiūra, savivaldybių viešųjų bibliotekų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas ir jų veiklos priežiūra) yra savarankiškoji savivaldybės funkcija.

8. Teismas dėl pareiškėjos teiginio, kad skulptūra 1993 m. galbūt buvo pavogta iš Parapijos, todėl turėtų būti perduota Parapijai, pabrėžė, jog ginčai dėl nuosavybės teisės pažeidimo sprendžiami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, ieškinį pateikiant bendrosios kompetencijos teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė duomenų ar aplinkybių, galinčių patvirtinti, kad esą Ministerija, nagrinėdama Parapijos skundą, būtų pažeidusi VAĮ reikalavimus, vilkinusi jos kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą ar atsisakiusi jas atlikti. Skundžiamame Rašte įvertintos pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, nurodyti skundžiamo Rašto priėmimo motyvai ir aplinkybės, jo apskundimo tvarka. Darytina išvada, kad atsakovas, parengęs Raštą, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą nepažeisdamas administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų savo kompetencijos ribose.

9. Teismas konstatavo, kad Ministerija pateikė turimą informaciją, nurodė, kokiais duomenimis rėmėsi, atsakydama į prašymą, todėl pareiškėjo argumentai dėl nepagrįsto informacijos suteikimo, dėl atsisakymo ją suteikti yra nepagrįsti. Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Rašto panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl Rašto panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

10. Teismas, netenkinęs pareiškėjo skundo, atmetė ir pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

III. 11. Pareiškėjas Parapija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo: 1) pridėti prie bylos Kultūros paveldo centro 2020 m. leidinį „Kultūros paminklai“; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad:

11.1. Parapija buvo pateikusi įrodymus, kad: 1) Ministerija 1998 m. žinojo apie ginčo skulptūros priklausymą pareiškėjui. Tačiau teismas šių pareiškėjo argumentų visiškai nevertino, dėl jų nepasisakė. Nors teismas konstatavo savo pareigą vertinti atsakovo kompetenciją, ir pareiškėjas skunde teigė, kad spręsti pareiškėjo nurodytą klausimą yra atsakovo kompetencija, o atsakovas teisme teigė, kad tai ne jo kompetencija, teismas šiuo klausimu skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė. To nepadaręs, teismas išvengė atsakymo į pareiškėjo argumentą, jog, jei atsakovas neturi įgaliojimų spręsti pareiškėjo prašyme nurodytų klausimų, tokiu atveju atsakovas pateikė pareiškėjui klaidinantį atsakymą, t. y. pagal pateiktą pareiškėjo apskųstą atsakymą būtų galima suprasti, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą kaip priskirtą jo kompetencijai, o teisme jau teigė, kad neturėjo ir neturi įgalinimų priimti sprendimus, kurių savo prašyme prašė pareiškėjas. Taigi teismas nieko nepasisakė apie atsakovo kompetenciją, nors tai buvo ginčo klausimas šioje byloje. Ministerija nagrinėja asmenų prašymus, skundus, priskirtus Kultūros ministerijos kompetencijai. Atsakovas Rašte apie savo kompetenciją atsakyti ar neatsakyti į pareiškėjo konkretų prašymą (ne dėl informacijos pateikimo) nieko nenurodė, argumentus dėl kompetencijos neturėjimo pateikė tik teisme, o tai neatitinka gero viešojo administravimo principų.

11.2. Teismas nurodė, kad įstatymas nustato institucijos pareigą prašančiajam asmeniui pateikti turimo, o ne asmens norimo gauti turinio informaciją, tačiau šis teismo argumentas yra kritikuotinas. Pirma, pareiškėjas neprašė informacijos, pareiškėjas prašė įpareigoti Muziejų grąžinti skulptūrą. Antra, pats teismas skundžiamame sprendime neįvertino pareiškėjo į bylą pateiktų dokumentų.

11.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi VAĮ 2 straipsnio 14 dalimi, 14 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 5 punktu, nes nurodomos normos taikytinos asmens prašymui, kuris nesusijęs su jo teisių pažeidimu, o pareiškėjo prašymas buvo susijęs su jo teisių pažeidimu. Teismas nurodė, kad šiuo atveju atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą, pateikė disponuojamą informaciją, nurodydamas, jog neturi duomenų, kad Muziejus galbūt neteisėtai įsigijo vertybes ar jas pasisavino. Taigi, teismas jau vertino, ar pagrįstas yra atsakovo teiginys, kad valstybė neturėjo duomenų apie neteisėtą vertybių įgijimą, tačiau niekaip nepagrindė išvados, jog atsakovas teisus, teigdamas, jog: „neturi duomenų, kad muziejus galimai neteisėtai įsigijo vertybes ar jas pasisavino“. Pareiškėjas būtent šiuo aspektu tiek patikslintame skunde, tiek teismo posėdžio metu nurodė nesutikimo su šia teismo išvada argumentus (1) yra pagrindas skulptūrą grąžinti pareiškėjui, kadangi ši skulptūra muziejų fondui atiteko neteisėtai po 1990 metų kovo 11 d.;

2) skulptūrą Muziejui 1999 m. sausio 8 d. perdavė Dailės muziejus, ir, vadovaujantis 1999 m. sausio 20 d. protokolu Nr. 1, ši skulptūra buvo įtraukta į Muziejaus rinkinių apskaitą;

3) informacijos apie tai, kad skulptūra priklausė būtent pareiškėjui, buvo, ir ši informacija buvo žinoma valstybės institucijoms, o būtent i) Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro Architektūros, technologijos objekto apraše 1993 m. birželio 16 d. fiksuota, kad Parapijoje yra šis inventorius: 24 meno kūriniai – vietinės reikšmės dailės paminklai, 3 iš jų puošia bažnyčios eksterjerą (tarp kurių buvo ir skulptūra); ii) Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio 2014 m. liepos 11 d. apžiūros akto 3 punkte nurodoma, kad yra skulptūrinė Nukryžiuotojo grupė (4 skulptūros) 9838 (DV1840), būklė patenkinama, o „Marijos“ skulptūra dingusi 1993 m. birželio 30 d.

Tame pačiame apžiūros akte nurodoma, kad iš viso Kultūros vertybių registre registruotos pareiškėjo 29 pavienės ir 5 kompleksinės vertybės. Patikrinimo metu nustatyta, kad iš 34 vertybių vietoje yra 27 vertybės, 7 vertybės nerastos, iš jų: 3 vertybės dingusios apie 1978 m., 1 vertybė dingusi 1993 m., 1 vertybės dingimo metai nežinomi). Tad Kultūros paveldo departamentas skulptūros perdavimo Muziejui momentu 1998 m. neabejotinai žinojo, kad skulptūra yra dingusi nuo 1993 m. birželio 30 d. Be to, pareiškėjas į bylą pateikė ir inventoriaus sąrašo kopiją, ir Parapijos istorijos kopiją, kurios įrodo, kad skulptūra iki jos dingimo buvo pareiškėjo nuosavybe, bei nurodė, kad pareiškėjas jokia forma neatsisakė savo teisių į turimas skulptūras.

Teismas šių pareiškėjo pateiktų dokumentų visiškai nevertino.

11.4. Teismas dėl pareiškėjo teiginio, kad skulptūra 1993 m. galbūt buvo iš jo pavogta, todėl turėtų būti jam perduota, pažymėjo, jog ginčai dėl nuosavybės teisės pažeidimo sprendžiami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, ieškinį pateikiant bendrosios kompetencijos teismui, todėl tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokia išvada nepagrįsta. Pagal byloje esančius dokumentus ginčo skulptūros savininkas jos perdavimo Muziejui momentu buvo ir iki šiol yra Dailės muziejus, o ne Zarasų rajono savivaldybė. Tai įrodo 1998 m. birželio 29 d. eksponatų perdavimo-priėmimo laikinam saugojimui aktas Nr. 8, kuriuo Dailės muziejus nuolatiniam saugojimui perdavė skulptūrą Muziejui. Pagal Dailės muziejaus nuostatų 2 punktą muziejaus savininkas yra valstybė, o savininko teises ir pareigas įgyvendina Ministerija. Taigi, atsakovas, kaip Dailės muziejaus savininko teises įgyvendinanti institucija, turi kompetenciją tenkinti pareiškėjo prašymą ir įpareigoti Muziejų ginčo skulptūrą perduoti pareiškėjui, arba įpareigoti Dailės muziejų tai padaryti, nes ginčo skulptūra Muziejui buvo perduota tik nuolatiniam saugojimui, o ne disponavimui.

11.5. Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė turimą informaciją, nurodė, kokiais duomenimis rėmėsi, atsakydamas į prašymą, todėl pareiškėjo argumentai dėl nepagrįsto informacijos suteikimo, dėl atsisakymo ją suteikti yra nepagrįsti. Nesutiktina su tokia teismo išvada, kadangi: 1) atsakovas neatskleidė pareiškėjui informacijos, kad, jo nuomone, ne atsakovo kompetencija yra spręsti pareiškėjo nurodomą klausimą; 2) atsakovo pateiktas vertinimas, kad ginčo skulptūros perdavimo metu 1998 m. nebuvo duomenų apie tai, kad ji pavogta, yra melagingas, nes pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma apie tai, jog ginčo skulptūra iš pareiškėjo buvo pavogta.

11.6. Teismas nepagrįstai atsisakė trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą įtraukti Dailės muziejų, kaip ginčo skulptūros savininką, kadangi akivaizdu, kad bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms. Šis pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teismas taipogi nepagrįstai atsisakė apklausti pareiškėjo nurodytus asmenis liudytojais, kurie galėjo teismui patvirtinti, jog Muziejuje esanti ginčo skulptūra yra ta pati, kuri iki jos dingimo buvo pas pareiškėją. Be to, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pareiškėjui tapo žinoma, kad valstybės (Kultūros paveldo centro, kurio savininkas yra valstybė) 2020 m. išleistame leidinyje „Kultūros paminklai”, penktame pridedamo dokumento puslapyje, nurodoma ginčo skulptūra, esanti būtent pas pareiškėją. Ši aplinkybė įrodo, kad skulptūra priklauso pareiškėjui, ir atsakovui tai ir buvo, ir yra žinoma.

12. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

12.1. Teismas sprendime aiškiai pasisakė, kad Ministerija pateikė jos turimą informaciją, o iš Ministerijos pateiktų dokumentų taip pat padarė išvadas, kad Ministerija nepažeidė teisės aktų. Nors pareiškėjas nurodo, kad teismas taikė ne tas apeliaciniame skunde išvardintas teisės normas, tačiau neatskleidžia, o kurias teisės normas, jo manymu, teismas turėjo taikyti. Parapija buvo pateikusi Ministerijai tiesiog raštą (į kurį Ministerija atsakė), apie kurį pasisako teismas ir kuriame buvo išdėstytas prašymas, bet ne skundas. Teismas teisingai ir pagrįstai įvertino administracinėje byloje esamas faktines aplinkybes, tarp jų ir Ministerijos abiejuose atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą pateiktą medžiagą ir argumentus.

12.2. Pareiškėjas klysta, teigdamas, kad pagal byloje esančius dokumentus ginčo skulptūros savininkas jos perdavimo Muziejui momentu buvo ir iki šiol yra Dailės muziejus, o ne Muziejus. Ginčo skulptūra yra teisėtai įtraukta į Muziejaus, o ne į Dailės muziejaus rinkinių apskaitą. Teisėtą įtraukimą į apskaitą patvirtina administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai, o būtent Zarasų krašto muziejaus 1999 m. sausio 8 d. priėmimo aktas Nr. 1 ir Zarasų krašto muziejaus rinkinių pirkimo komisijos 1999 m. sausio 20 d. protokolas Nr. 1 Tai patvirtino Zarasų krašto muziejus Ministerijai 2019 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. S-136-(1.17), kuris yra pateiktas administracinėje byloje.

Muziejui priėmus ilgalaikiam ar laikinam saugojimui eksponatus, jie turės būti grąžinti juos perdavusiam fiziniam ar juridiniam asmeniui po tam tikro laiko (po metų ar dviejų, priklausomai, kaip buvo sutarta), o priėmus nuolatiniam saugojimui, jie įtraukiami į visus muziejaus, priėmusio eksponatus, pagrindinius muziejaus eksponatų apskaitos dokumentus ir tampa to muziejaus rinkinio dalimi. Visos muziejinės vertybės, esančios muziejaus eksponatų apskaitoje, turi būti įtraukiamos ir į buhalterinę apskaitą ir turėtų būti apskaitomos kaip ilgalaikis materialusis turtas.

Dailės muziejus perdavė nuolatiniam saugojimui Muziejui 93 skulptūras, jos buvo įtrauktos į Muziejaus rinkinių apskaitą bei buhalterinę apskaitą kaip ilgalaikis materialusis turtas ir nuo tada yra Muziejaus rinkinių dalis. Taigi, paneigtina pareiškėjo pozicija, kad Ministerija, kaip įgyvendinanti Dailės muziejaus savininko teises ir pareigas, turi kompetenciją tenkinti pareiškėjo prašymą ir įpareigoti Muziejų ginčo skulptūrą perduoti pareiškėjui, nes tokia pozicija lieka nepagrįsta jokiais įrodymais, ir jokie kiti įrodymai nėra pateikti.

Taip pat akivaizdu, kad Ministerija Raštu negali sukurti teisinių pasekmių Muziejui, o pareiškėjas (apeliantas) nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde taip ir nenurodė konkrečios įstatymo nuostatos, suteikiančios teisę Ministerijai spręsti dėl ginčo skulptūros nuosavybės teisės ir įpareigojimo savivaldybės muziejui, kuris net nėra pavaldumo santykiuose su Ministerija, grąžinti galbūt pavogtą skulptūrą. Be to, kaip akcentavo ir teismas sprendime, ginčo dėl fakto, kad skulptūra yra Muziejaus vertybių apskaitoje ir jam perduota nuolatiniam saugojimui, nėra, todėl toks reikalavimas be jokių įrodymų laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

12.3. Ministerija nesuklaidino pareiškėjo, ir, kaip teismas pagrįstai nurodė priimtame sprendime, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, nepažeisdama teisės aktų nuostatų. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, pateikė turimą informaciją, nurodė, kokiais dokumentais rėmėsi, atsakydamas į prašymą, todėl pripažino, kad pareiškėjo argumentai dėl nepagrįsto informacijos suteikimo, dėl atsisakymo ją suteikti yra nepagrįsti. Teismas taip pat pagrįstai neįtraukė Dailės muziejaus trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes pareiškėjas klysta, teigdamas, kad bylos baigtis gali turėti įtakos šio muziejaus teisėms ir pareigoms. Šis muziejus, kaip jau įrodyta, neturi savo apskaitoje vertybių, dėl kurių priklausomybės kyla ginčas. Nauji įrodymai šioje administracinėje byloje gali būti pateikti, tačiau jie įrodomosios galios šioje byloje negali turėti, nes jokių naujų faktinių aplinkybių nepatvirtina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas prašo panaikinti Ministerijos Raštą ir įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė apie atsakovo kompetenciją grąžinti pareiškėjui skulptūrą, o pasisakė tik apie atsakovo pareigas pateikti informaciją, vadovavosi netinkamomis VAĮ nuostatomis, nepagrįstai atsisakė trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą įtraukti Dailės muziejų, kaip ginčo skulptūros savininką.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

16. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčas, kurį kelia pareiškėjas, byloje iš esmės kyla dėl įpareigojimo grąžinti nuosavybę, t. y. skulptūrą. Vadinasi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas savo sprendime, ginčai dėl nuosavybės teisės sprendžiami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, ieškinį pateikiant bendrosios kompetencijos teismui, o administraciniai teismai šiuo aspektu neturi galimybės nagrinėti ginčo iš esmės. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nepasisakė apie atsakovo kompetenciją grąžinti pareiškėjui skulptūrą, o pasisakė tik apie atsakovo pareigas pateikti informaciją.

17. Antra vertus, pareiškėjui pasikreipus į Ministeriją su prašymu dėl skulptūros grąžinimo, ši privalėjo raštu atsakyti į minėtą prašymą. Administracinis teismas, priėmęs nagrinėti tokio atsakymo į prašymą teisėtumą, jį galėjo įvertinti tik tuo aspektu, ar pareiškėjui buvo atsakyta VAĮ nustatyta tvarka. Tai pirmosios instancijos teismas atliko, konstatavo, kad Ministerija pateikė turimą informaciją, nurodė, kokiais duomenimis Ministerija rėmėsi, atsakydama į prašymą, pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl nepagrįsto informacijos suteikimo, dėl atsisakymo ją suteikti yra nepagrįsti, pabrėžė, jog atsakovas, parengęs Raštą, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą nepažeisdamas administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų savo kompetencijos ribose.

18. Pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą įtraukti Dailės muziejų, kaip ginčo skulptūros savininką, taip pat nėra pagrįstas, nes administracinis teismas nenagrinėjo ir neturėjo nagrinėti nuosavybės teisės ginčo, todėl Dailės muziejaus teisės šiuo aspektu niekaip nebuvo ir negalėjo būti pažeistos.

19. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Be to, pareiškėjo į bylą pateikti duomenys įrodo, kad viešojo administravimo institucijos nemato galimybių perduoti skulptūros pareiškėjui, kol šis teismine tvarka neįrodys, jog skulptūra nuosavybės teise priklauso pareiškėjui ir yra neteisėtai po 1991 m. kovo 11 d. atitekusi Muziejui (žr. Zarasų rajono savivaldybės mero 2021 m. kovo 31 d. raštą Nr. (6.27 E)3-424).

20. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, netenkinamas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Rozalimo Švč. M. Marijos Vardo parapijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė