2015-10-08 Nr. AB-19424-3-62-3-01089-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1560-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01089-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 7–15), prašydamas panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 1124 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 2S-3576 bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jam Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 1124 buvo paskirta nuobauda – uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Paaiškino, jog minėta drausminė nuobauda jam buvo paskirta už tai, kad jis 2014 m. birželio 16 d. padarė bausmės atlikimo režimo pažeidimą, t. y. apie 07.35 val. jis buvo sulaikytas, įtarus, kad gali su savimi turėti uždraustų daiktų, pareigūnai norėjo atlikti dalinę asmens apžiūrą, tačiau jis apieškomas nesileido, bandė išprovokuoti konfliktą, grasino teismais ir skundais, buvo agresyviai nusiteikęs, vartojo necenzūrinius žodžius.

Tačiau pareiškėjas nesutiko su ginčijamu nutarimu ir manė, kad jis yra neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi nuobauda skirta neatlikus išsamaus tyrimo, pareiškėjo teikti paaiškinimai raštu ir žodžiu nebuvo tinkamai įvertinti, nors pareiga įrodyti režimo pažeidimą ir asmens kaltę tenka institucijai. Pareiškėjo nuomone, skiriant jam nuobaudą ir Kalėjimų departamentui paliekant galioti paskirtą nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, o Marijampolės PN bandė nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes.

Šiuo aspektu pareiškėjas akcentavo, kad 2014 m. birželio 16 d. buvo šilta, jis buvo apsirengęs sportinėmis kelnėmis, marškinėliais, apsiavęs šlepetėmis, todėl buvo akivaizdžiai matyti, jog jis neturi ir negali turėti jokių draudžiamų daiktų, tačiau pareigūnas vis tiek nusprendė atlikti dalinę asmens kartą kontrolės priežiūros posto (KPP-3) patalpose, kuri nebuvo uždara, tai yra bendro naudojimo patalpos, čia nuolat vyksta tiek nuteistųjų, tiek pareigūnų ir kitų pataisos namuose dirbančių asmenų (tame tarpe ir moterų) judėjimas, joje yra antisanitarinės sąlygos.

Vėliau pilna krata buvo atliekama budėtojų dalies patalpoje, jam buvo liepta nusirengti nuogai, daiktus dėti ant nešvarių grindų, kratos metu pareigūnas nedėvėjo vienkartinių pirštinių. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad pataisos namų pareigūnas P. R. vartojo necenzūrinius žodžius, iš jo juokėsi, tyčiojosi. Todėl pareiškėjas patyrė stresą, nervinę įtampą, nepilnavertiškumo jausmą, pažeminimą, buvo morališkai sugniuždytas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad atlikus kratą jis buvo nuvestas į laikino sulaikymo kamerą, kuri yra apie 6 kv. m ploto, joje buvo 16–20 nuteistųjų, todėl jis net neturėjo kur atsisėti, jam teko stovėti, kameroje nebuvo ventiliacijos, apšvietimo, tvyrojo dvokas.

Teigė, jog asmens kratos protokole jam nebuvo leista įrašyti savo pastabų, nusiskundimų, o pareigūnas savavališkai įrašė, jog pretenzijų nėra. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijama nuobauda jam paskirta nepagrįstai, kadangi pažeidimo jis nepadarė, o atsakovas neatliko jokio tyrimo dėl pareigūno P. R. neteisėtų veiksmų, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio bei Europos kalinimo taisyklių reikalavimus.

Pareiškėjas papildomai nurodė, kad nuo 2014 m. birželio 2 d. antstoliui areštavus jo sąskaitą, jis ir taip neturėjo galimybės pirkti maisto produktus. Tačiau dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, nepagrįstai paskirtos nuobaudos jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės, jis nuolat jaučia baimę, apatiją.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 64–65) nurodė, kad su skundu nesutinka ir mano, jog jis yra nepagrįstas. Marijampolės PN tvirtino, kad nagrinėjamu atveju drausminė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 143 straipsnio reikalavimų, skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes bei į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Marijampolės PN paaiškino, kad pareigūnas P. R., įtaręs, jog nuteistasis gali turėti uždraustų daiktų, bandė atlikti dalinę asmens kratą, tačiau nuteistasis apieškomas nesileido, bandė išprovokuoti konfliktą, grasino teismais ir skundais, elgėsi agresyviai bei vartojo necenzūrinius žodžius. Todėl, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (toliau – ir Instrukcija), 145.5, 146 ir 149 punktais, buvo nuspręsta nuteistajam atlikti visą asmens kratą, jis buvo nuvestas į budėtojų patalpose esančią patalpą, kurioje tokios kratos yra atliekamos. Atsižvelgiant į tai, pabrėžė, kad minėtais veiksmais nuteistasis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto reikalavimus. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjo sulaikymo metu daugiau sulaikytų nuteistųjų nebuvo, todėl pareiškėjo teiginiai, jog sulaikymo kameroje jis buvo laikomas su dar 16–20 nuteistųjų, yra melagingi. Marijampolės PN tvirtino, kad pareiškėjo teiginiai, jog pareigūnas elgėsi nemandagiai, jį žemino ir pan., taip pat yra niekuo nepagrįsti ir melagingi, o pareiškėjo teiginius dėl netinkamų sąlygų priežiūros postuose bei kratų patalpoje paneigia Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktas Nr. PT-272.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 129–134) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamu Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 1124 nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – pareiškėjui paskirta už tai, kad jis 2014 m. birželio 16 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. apie 07.35 val. jis buvo sulaikytas, įtarus, kad gali su savimi turėti uždraustų daiktų, pareigūnai norėjo atlikti dalinę asmens apžiūrą, tačiau jis apieškomas nesileido, bandė išprovokuoti konfliktą, grasino teismais ir skundais, buvo agresyviai nusiteikęs, vartojo necenzūrinius žodžius.

Taigi pareiškėjui nuobauda paskirta už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto reikalavimų pažeidimą. Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 2S-3576 pareiškėjo skundas atmestas ir jam paskirta nuobauda palikta galioti. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad BVK (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d.) 110 straipsnyje įtvirtintos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (1 p.) ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymus (2 p.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.4 punkte (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 8 d.) nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių – nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių. BVK 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.

Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje. Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis.

Todėl BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymus (BVK 110 str. 1 d. 1 ir 2 p.).

Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 str.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuoja BVK 143 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Teismas kartu akcentavo, kad kratų ir apžiūrų laisvės atėmimo vietose atlikimo tvarką bei sąlygas reglamentuoja Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 13 d.). Instrukcijos 143 punkte numatyta, jog suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant).

Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines (Instrukcijos 144 p.). Įtarus, kad suimtasis arba nuteistasis turi daiktų, kuriuos jam turėti draudžiama, nuteistajam atliekama visa krata (Instrukcijos 145.5 p.). Visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama.

Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią.

Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visa krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas (Instrukcijos 146 p.). Minėtos Instrukcijos 149 punkte numatyta, jog suimtajam (nuteistajam) elgiantis įtartinai, jam gali būti atliekama visa krata. Atlikus kratą (išskyrus laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 145.3, 147.1, 147.2 punktuose numatytus atvejus) surašomas protokolas.

Atlikus bendrąją kratą, jei ji neįforminama laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 166 punkte nustatyta tvarka, surašomas suvestinis protokolas. Paėmus iš suimtųjų ir nuteistųjų jiems draudžiamus turėti daiktus ar jiems pareiškus pretenzijų dėl kratos eigos, apie tai surašomas protokolas.

Atsižvelgęs į minėtas nuostatas, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2014 m. birželio 16 d. padarė bausmės atlikimo režimo pažeidimą, t. y. apie 07.35 val. jis buvo sulaikytas, įtarus, kad gali su savimi turėti uždraustų daiktų, pareigūnai norėjo atlikti dalinę asmens apžiūrą, tačiau jis apieškomas nesileido, bandė išprovokuoti konfliktą, grasino teismais ir skundais, buvo agresyviai nusiteikęs, vartojo necenzūrinius žodžius.

Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino liudytojas P. R., kuris nurodė, jog pareiškėjas buvo sulaikytas, įtarus, kad gali su savimi turėti uždraustų daiktų, pareigūnas norėjo atlikti nuteistojo dalinę asmens apžiūrą, tačiau nuteistasis elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, bandė išprovokuoti konfliktą, nesileido apieškomas, todėl buvo nuvestas į budėtojų dalį, kur jam atskiroje patalpoje buvo atlikta visa krata. Atlikdamas kratą, kaip visada, pareigūnas mūvėjo vienkartines pirštines, necenzūrinių žodžių nevartojo, pareiškėjo nežemino, iš jo nesijuokė.

Teismas pabrėžė, kad šiuos liudytojo parodymus patvirtina pareigūnų tarnybiniai pranešimai. Tuo tarpu netikėti liudytojo P. R. parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi jie nuoseklūs, neprieštarauja faktinėms bylos bei tarnybiniame pranešime nurodytoms aplinkybėms, be to, nėra jokių duomenų teigti, kad liudytojas turi pagrindą pareiškėją apkalbėti. Nors pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeista kratos atlikimo tvarka, teismas akcentavo, kad kratos protokole nuteistasis pasirašė, jokių pastabų ar pretenzijų nenurodė, o jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam nebuvo leista įrašyti pastabas, byloje nėra ir pareiškėjas teismui nepateikė.

Liudytojo D. Š. parodymus, kad pareiškėjas kontrolės poste pareigūnui negrasino, nevartojo necenzūrinių žodžių, nebuvo agresyviai nusiteikęs, tai darė pats pareigūnas P. R., teismas atmetė, kadangi minėtas liudytojas kartu su pareiškėju atlieka bausmę, kartu vyko į teismo posėdį, todėl teismas jo parodymus vertino kaip bandymą padėti pareiškėjui išvengti atsakomybės. Papildomai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju budėtojų dalyje vykusios visos kratos liudytojas D. Š. nematė ir šių aplinkybių paaiškinti negalėjo.

Pareiškėjo teiginius, jog pareigūnas elgėsi nemandagiai, jį žemino, iš jo juokėsi, tyčiojosi, vadino jį necenzūriniais žodžiais, teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad tai patvirtina pareigūno P. R. 2014 m. rugpjūčio 20 d. papildomas tarnybinis pranešimas Nr. 14/07-2614. Teismas taip pat nurodė, kad jokiais patikimais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog kratos metu pareigūnas nuogomis rankomis čiupinėjo jo lytinius organus bei nuogus piršus kišo į užpakalio išangę, o laikino sulaikymo kameroje pareiškėjas buvo laikomas su dar 16–20 nuteistųjų, todėl, būdamas neįgalus, negalėjo atsisėsti, kad priežiūros postuose bei kratų patalpoje yra netinkamos antisanitarinės sąlygos.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo sulaikymo metu apie 07.40 val. daugiau sulaikytų nuteistųjų nebuvo, tai patvirtina Tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų padarytus bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus registracijos žurnalo įrašai, be to, minėtus pareiškėjo teiginius dėl netinkamų sąlygų priežiūros postuose bei kratų patalpoje paneigia Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktas Nr. PT-272. Nors pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad prieš skiriant jam nuobaudą nebuvo atliktas išsamus tyrimas, pareiškėjo pateikti paaiškinimai raštu ir žodžiu nebuvo tinkamai įvertinti, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir neginčijamų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Todėl šį skundo motyvą teismas vertino kaip nepagrįstą ir atmestiną. Pareiškėjo skundo motyvus, jog jam paskirta nuobauda yra neadekvati galimai padaryto režimo pažeidimo sunkumui ir pobūdžiui, teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus. Šiuo aspektu akcentavo, kad BVK 142 straipsnyje yra numatytos tokios nuobaudų rūšys:

1) papeikimas;

2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės;

3) draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų ir kt. Visos nuobaudos yra išdėstytos nuo švelniausios iki griežčiausios. Taigi, pareiškėjui paskirta nuobaudos rūšis, teismo nuomone, yra adekvati padarytam pažeidimui. Apibendrindamas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis minėtais teisės aktais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, liudytojų parodymais, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, surinktų įrodymų pakankamumu, jų nuoseklumu, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti skundžiamą Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 1124 ir Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. Nr. 2S-3576, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, kad išnagrinėjus pareiškėjo nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas neįrodė ir žalos egzistavimo fakto. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia neturtinę žalą, nurodant, kaip ji gali pasireikšti. Tačiau pareiškėjo neigiami emociniai išgyvenimai nebuvo niekaip įrodyti, dėl to nėra pagrindo neturtinės žalos faktui nagrinėjamoje situacijoje konstatuoti. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė nei Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, nei to, kad jis patyrė neturtinę žalą. Tuo tarpu nenustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 141–153), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinant Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 1124 ir Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 2S-3576 bei priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi liko neišnagrinėti jo skundo argumentai, neištirti visi byloje esantys įrodymai, nepateikti argumentai, kodėl teismas atmetė pareiškėjo pateiktus įrodymus. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį, jog kratos protokole pasirašė tik dėl aplinkybių, kad kratos metu draudžiami daiktai nebuvo rasti, tačiau protokole įrašyti pretenzijas dėl kratos jam pareigūnas neleido. Be to, teigia, kad Tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų padarytus bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus registracijos žurnalas nepaneigia, jog nagrinėjamo įvykio metu sulaikymo kameroje pareiškėjas buvo laikomas su dar 16–20 nuteistųjų, o teismas nepagrįstai atmetė liudytojo D. Š. parodymus. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant, kadangi jis norės duoti paaiškinimus.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 168) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą nepakeistą. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 169–171) taip pat prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą nepakeistą. Kalėjimų departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant, kadangi jis norės duoti paaiškinimus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nesuformulavo, tik prašė bylą nagrinėti jam dalyvaujant, nurodydamas, jog norės duoti paaiškinimus, jokių kitų argumentų dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pareiškėjas nenurodo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti duodamas paaiškinimus teismo posėdyje. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 101–104, 125–127). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 1124, kuriuo pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus, ir Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 2S-3576, kuriuo minėtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš to, jog jam buvo nepagrįstai paskirta minėta nuobauda, o asmens krata buvo atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja bei plačiau dėl jų nepasisako.

Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamo Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 1124 (b. l. 66), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis 2014 m. birželio 16 d. apie 07.35 val. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi vykdant tarnybą priežiūros poste KPP-3 buvo pastebėtas ir sulaikytas, įtarus, kad su savimi gali turėti uždraustų daiktų, pareigūnas norėjo atlikti jam dalinę asmens kratą, tačiau jis apieškomas nesileido, bandė išprovokuoti konfliktą, grasino teismais ir skundais, buvo agresyviai nusiteikęs, vartojo necenzūrinius žodžius, t. y. pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto reikalavimus, buvo skirta nuobauda – uždrausti vieną mėnesį pirkti maisto produktus.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog minėtų įstatymo normų, kurios nustato specialiąsias nuteistųjų pareigas, konstrukcija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, kurie nustato konkrečias nuteistųjų elgesio taisykles (režimo reikalavimus).

Todėl sprendžiant dėl nuobaudos nuteistajam paskyrimo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, turi būti nustatyta ne tik tai, kokį bendrojo pobūdžio reikalavimą, nurodytą blanketinėje įstatymo normoje, pažeidė nuteistasis, o ir tai, kokių būtent BVK normas įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų konkrečias nuostatas jis pažeidė (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1672/2008, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013 ir kt.). Atitinkamai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkte (redakcija, galiojusi nagrinėjamo įvykio metu) įtvirtinta, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių – nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių.

Šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.).

Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė skundžiamame Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 1124 nurodytą jam inkriminuotą bausmės atlikimo režimo pažeidimą. Pabrėžtina, jog tai iš esmės patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 66–83, 115–120), tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju apklausto tiesiogiai nagrinėjamą įvykį užfiksavusio ir tarnybinį pranešimą surašiusio pareigūno P. R. parodymai.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėto liudytojo parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka jo tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Juolab kad minėtas pareigūnas nagrinėjamą pažeidimą užfiksavo atlikdamas savo tiesiogines funkcijas, o byloje nėra jokių duomenų, jog jis būtų suinteresuotas bylos baigtimi, šališkas ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ir jam pakenkti. Be to, pareigūno P. R. 2014 m. birželio 16 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, jog sulaikius pareiškėją, įtarus, kad jis su savimi gali turėti uždraustų daiktų, pareiškėjas priešinosi ir neleido atlikti jam dalinę kratą, vartojo necenzūrinius žodžius ir pan., savo parašu iš esmės patvirtino nagrinėjamo įvykio metu kartu su minėtu pareigūnu dirbęs pareigūnas V.

B. (b. l. 67). Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, be kita ko, minėto pareigūno tarnybinių pranešimų duomenimis ir parodymais, duotais teismo posėdžio metu. Tuo tarpu dėl liudytojo D. Š. parodymų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie vertintini kritiškai, juolab kad pats liudytojas nurodė, jog yra pareiškėjo pažįstamas. Byloje taip pat nenustatyta, kad asmens krata pareiškėjui buvo atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Nors pareiškėjas tvirtina, kad pareigūnas jam neleido į kratos protokolą įrašyti pretenzijas dėl kratos, tokios aplinkybės byloje nenustatytos, o liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas pareigūnas P. R., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 124), aiškiai pažymėjo, kad pareiškėjas jam tik nurodė, jog rašys skundą, bet jokių konkrečių pretenzijų būtent dėl kratos neišsakė. Atitinkamai liudytojas D. Š. kratos atlikimo metu kratos atlikimo vietoje nebuvo ir šių aplinkybių paaiškinti objektyviai negalėjo.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skundžiami Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 1124 ir Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 2S-3576 yra teisėti bei pagrįsti ir nėra jokio pagrindo juos naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius