e5b9473077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-657/2012

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00549-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutarimo J. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 17 d. nutarimu panaikino 2010 m. birželio 30 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Analizės ir administracinės veiklos grupės (toliau – ir Institucija) vyresniojo specialisto R. P. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 52-14-KP6-1-1876 (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo J. J. (toliau – ir J. J.) buvo paskirta administracinė nuobauda – 150 Lt (šimto penkiasdešimties litų) bauda už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje padarymą, ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog administracinėn atsakomybėn J. J. patraukta už tai, kad ji 2010 m. balandžio 7 d., apie 16 val. 30 min., Alytaus mieste, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje (ties sankryža su šalutine Ugniagesių gatve), vairuodama automobilį „Nissan A. T.“ atbuline eiga, neįsitikino, jog tai daryti saugu ir atsitrenkė į iš paskos važiavusį bei jau sustojusį automobilį „Nissan A. T.“, vairuojamą nukentėjusiojo A. S., bei šį automobilį apgadino, tokiais savo veiksmais pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 119 punktą.

Pažymėjo, jog J. J. prašė Institucijos Nutarimą panaikinti ir jos atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, nes ji administracinio teisės pažeidimo nepadarė, o dėl eismo įvykio yra kaltas nukentėjusysis, kuris nesilaikė saugaus atstumo tarp transporto priemonių, laiku nesustojo ir atsitrenkė į jau stovinčio jos automobilio galinę dalį. Nurodė, jog įvertinus byloje pateiktų įrodymų visetą, nėra galimybės spręsti, kodėl Institucijos pareigūnas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą ir priimdamas sprendimą skirti administracinę nuobaudą J.

J., išskirtinai rėmėsi nukentėjusiojo paaiškinimu ir atmetė J. J., taip pat jos dukros paaiškinimų duomenis. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog Institucijos visiškai nenurodytos aplinkybės, kurias reikalauja nurodyti ATPK 286 straipsnis ir todėl tampa neaišku, už kokius konkrečius priešingus teisei veiksmus pareiškėjai paskirta administracinė nuobauda, priešingai – iš ginčijamame nutarimo turinio analizės įmanoma padaryti tik abstrakčią prielaidą, jog administracinė nuobauda J. J. paskirta už eismo įvykio įvykdymą, pažeidus KET 119 punkto reikalavimus.

Pažymėjo, jog nagrinėjamame eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojai, taip pat liudytojai pateikia iš esmės prieštaringas eismo įvykio kilimo versijas, todėl šiuo atveju būtina nustatyti, ar kurio nors eismo dalyvių versija yra patvirtinta kitais bylos įrodymais. Akcentavo, jog nešališkų, betarpiškai mačiusių transporto priemonių susidūrimo mechanizmą, pašalinių asmenų nagrinėjamu nebuvo. Išdėstė, jog į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai betarpiškai susidūrimo mechanizmo nematė, visas eismo įvykio aplinkybes jie sužinojo iš J.

J. bei nukentėjusiojo, kitų asmenų, todėl jų parodymai – tai tik išvestiniai įrodymai, nesudarantys savarankiško bei pakankamo pagrindo J. J. skundui atmesti arba patenkinti. Nurodė, jog visi kiti liudytojai yra arba J. J., arba nukentėjusiojo pažįstami, įvykio aplinkybes jie aiškina priešingai, nors iš esmės buvo beveik greta vienas kito ir tai teismui duoda pakankamą pagrindą pagrįstam įtarimui, jog jie yra suinteresuoti bylos baigtimi arba J. J., arba nukentėjusiojo naudai. Transporto priemonių apgadinimų pobūdis, lokalizacija taip pat nesudaro pakankamo pagrindo kategoriškai išvadai, ar J.

J. važiavo atbuline eiga, ar nukentėjusysis nesavalaikiai stabdė savo transporto priemonę, daryti. Pažymėjo ir tai, kad byloje esanti eismo įvykio vietos schema, nėra pakankamai informatyvi, nes joje net nepažymėtas atstumas nuo J. J. automobilio iki gatvių važiuojamosios dalies krašto, nuotraukose užfiksuotos aplinkybės taip pat patikimai nepatvirtina nė vieno eismo įvykio dalyvio versijos – t. y. iš šių įrodymų neįmanoma nustatyti eismo įvykio kilimo mechanizmo, kurį transporto priemonių vairuotojai bei liudytojai apibūdina priešingai.

Pridūrė, jog byloje taip pat jokiomis priemonėmis neužfiksuoti J. J. automobilio ratų protektoriaus pėdsakas, kuris, remiantis policijos pareigūno parodymais, ir buvo vienas iš pagrindų surašyti pažeidimo protokolą J. J., bet ne nukentėjusiam, be to, teismo posėdžio metu liudytojas tiksliai negalėjo apibūdinti minėtų pėdsakų kilmės, formos, išsidėstymo. Nurodė, jog įvykio vietos nuotraukų, oro sąlygų, transporto priemonių judėjimo greičių prieš pat susidūrimą duomenys teismui kelia pagrįstą abejonę, ar tokie pėdsakai iš viso galėjo likti nuo pareiškėjos automobilio ratų ant ketaus dangčio, esančio judrios gatvės važiuojamojoje dalyje.

Apibendrino, jog teigti, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo būtent J. J. padarytas KET 119 punkto pažeidimas, nėra pagrindo, todėl remiantis in dubio pro reo principu, spręstina, kad J. J. kaltė padarius jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą šiuo atveju nebuvo visiškai įrodyta, bei bylą, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 punkto, nutraukė.

II. A. S., nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97 – 99), kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir palikti galioti Institucijos Nutarimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė į liudytojų V. R. ir J. B. parodymus, nesulygino jų su policijos pareigūnų duotais paaiškinimais po eismo įvykio. Teigia, jog teismas neįvertino ir jo parodymų, kad visa situacija pasikeitė atvykus nukentėjusiojo draugui, tuomet J. J. pradėjo viską neigti. Tikina, jog neatsižvelgta ir į liudytojo J. B. duotus parodymus, kuris matė, kad J. J., buvo išvažiavusi su automobiliu į važiuojamosios juostos dalį tiek, kad kliudė pravažiuoti iš kairės pusės atvažiuojančioms transporto priemonėms. Taip pat pažymi, jog pareigūnas A. L. tiek savo tarnybiniame pranešime, tiek teismo posėdžio metu akcentavo, jog J. J. teigė, kad ji įsijungė atbulinę pavarą ir lyg pavažiavo atgal, nes viskas įvyko staiga ir ji negalėjo nieko suprasti, be to, uždavus klausimą, kodėl nenori taikiai susitarti su nukentėjusiuoju, ji atsakė, kad jeigu nukentėjusysis sumokės 100 litų, tada jinai sutiks pasirašyti ant eismo įvykio deklaracijos, nes priešingu atveju jai pabrangs draudimas. Be to, byloje buvo parodyta, kad ant ketaus dangčio matėsi žymė, kuri buvo daug platesnė už automobilio rato padangos plotį. Atkreipia dėmesį, jog J. J. pateiktose nuotraukose, kuriomis rėmėsi teismas užfiksuota automobilių padėtis ir atstumas tarp jų yra netikslus, jos padarytos jai patogiu kampu. Taip pat pažymi, jog J. J. nedalyvavo paskutiniame teismo posėdyje, o jo ir jo atstovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą jai nedalyvaujant, teismas atmetė, tokiu būdu pasielgdamas neteisėtai.

J. J. atsiliepimu į A. S. apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su tuo, kad teismas nevisapusiškai išsiaiškino bylos aplinkybes. Pažymi, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pinigų iš jos reikalavo būtent jis, kai į eismo įvykio vietą atvyko jo pažįstamas meistras ir pasakė, kad automobilio remontas kainuos 250 litų. Tikina, jog tuomet apeliantas pradėjo skambinti savo pažįstamiems į policiją, o nei vieno liudytojo, kuriuos vėliau nurodė apeliantas, įvykio vietoje nebuvo ir dėl jų apklausimo A. S. kreipėsi tik praėjus daugiau nei dviems mėnesiams. Pažymi, jog liudytojo J. B. eismo įvykio vietoje nebuvo, o pareigūnams ji nesakiusi, kad į kitą automobilį atsitrenkė pavažiavusi atbuline pavara, priešingai – pareigūnai tai užfiksavo, remdamiesi A. S. paaiškinimais. Taip pat nurodo, jog ant gatvės šulinio (ketaus dangčio) nebuvo likę jokių protektoriaus žymių, nes tai būtų užfiksavę eismo įvykio vietą apžiūrėję pareigūnai. Pažymi ir tai, jog nesutinka su tuo teiginiu, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi išimtinai jos pateiktais įrodymais, be to, apeliantas pats galėjo rinkti įrodymus eismo įvykio vietoje. Priduria, jog, nors ir nedalyvavo paskutiniame teismo posėdyje, ji dalyvavo visuose prieš tai vykusiuose posėdžiuose, kurių metu apeliantas turėjo galimybę užduoti visus jam rūpimus klausimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

J. J. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, nenustačius jos veikoje pažeidimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį sudėties.

Nukentėjusysis tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija, teigdamas, jog jis neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, nepilnai ištyrė bylos liudytojų parodymus ir nepalygino jų su teismo posėdžio metu policijos pareigūnų duotais parodymais.

ATPK 127 straipsnyje numatyta atsakomybė už KET pažeidimą, nulėmusį kitų asmenų sužalojimą ir kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą).

Pažymėtina, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pastebėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006).

Teismas nagrinėdamas skundo argumentus neišvengiamai turėjo nustatyti, ar nubaustojo asmens veikoje yra jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimų sudėtis, kurią sudaro keturi organiškai tarp savęs susiję objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, esantys sudėties elementais: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Kalbant apie pažeidimo subjektyviąją pusę svarbu buvo nustatyti, ar inkriminuoti KET pažeidimai buvo transporto priemonių susidūrimo priežastimi ir ar apkaltintasis asmuo pažeidė inkriminuotus KET reikalavimus. Apygardos administracinis teismas, kaip matyti iš nutarimo, įvertinęs surinktųjų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad J. J., kuri, pastebėtina nuo pat pradžių nuosekliai neigė padariusi jai inkriminuotą pažeidimą, nubausta nepagrįstai ir tokį sprendimą argumentavo, be kita ko, akcentuodamas, jog byloje eismo įvykio dalyviai teikia prieštaringas įvykio versijas, o betarpiškų eismo įvykio liudytojų nėra, todėl nepakanka duomenų konstatuoti, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo būtent J. J. padarytas KET 119 punkto pažeidimas. Padarytasis įrodymų vertinimas atitinka įtvirtintas ATPK 257 straipsnyje nuostatas – įrodymai vertinami pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Pridurtina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi, o jokių galimybių pašalinti nustatytuosius prieštaravimus nėra, pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principu ir bylą J. J. atžvilgiu nutraukė, nenustačius jo kaltės minėto pažeidimo padarymu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad betarpiškai eismo įvykį mačiusių, nesuinteresuotų ir galinčių tikrąją įvykių eigą atkurti asmenų byloje nenustatyta ir atmeta apelianto teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo liudytojų parodymus. Atkreiptinas dėmesys, jog apie eismo įvykį neva mačiusius liudytojus J. B. ir G. B. apeliantas savo pirminiuose paaiškinimuose nieko neužsiminė, tačiau juos nurodė tik kur kas vėliau, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jie yra apelianto pažįstami (b. l. 63), kas suteikia pagrindą jų parodymus vertinti kritiškai. Pažymėtina ir tai, jog teismo posėdžio metu apklausti pareigūnai, nors ir pažymėjo, kad J. J. įvykio vietoje buvo sutrikusi, patvirtino, jog ji tiksliai nepasakė, kas kaltas (b. l. 88), kitų objektyvių duomenų byloje, kad ji vienareikšmiškai pripažino savo kaltę, t. y. tai, jog atbuline pavara įvažiavo į A. S. automobilį, byloje taip pat nėra. Pažymėtina, jog neabejotino pagrindo teigti, kad į A. S. automobilį atbuline pavara įvažiavo būtent J. J., nesudaro ta aplinkybė, jog į eismo įvykio vietą atvykę pareigūnai pamatė ant gatvės šulinio dangčio ratų žymę, nes ji nebuvo tinkamai užfiksuota, be to, abejotina, ar žymė ant šulinio dangčio, byloje nesant kitų objektyvių įrodymų, gali įtikinamai parodyti J. J. vairuojamo automobilio kryptį ar manevrus, t. y. tokiu būdu pagrįsti teiginį, jog ji išties važiavo atbula. Pridurtina, jog vienareikšmiškai nustatyti J. J. vairavimo atbula ir įvažiavimo į A. S. automobilį fakto galimybės nesudaro ir kiti rašytiniai bylos duomenys – nuotraukos ir eismo įvykio vietos schema, todėl apygardos administracinis teismas, įvertinęs visus šiuos duomenis bylą jos atžvilgiu, nesant ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pažeidimo sudėties, nutraukė.

Nurodytina ir tai, jog teisėjų kolegija nesutinka su tais apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas paskutinio posėdžio metu nepagrįstai atmetė jo prašymą bylos nagrinėjimą atidėti, jame nedalyvaujant J. J.. Atkreiptinas dėmesys, jog J. J., kaip ir apeliantas, dalyvavo ligtoliniuose teismo posėdžiuose, todėl jis galėjo jų metu užduoti jai visus rūpimus klausimus ir pagrindo teigti, kad minėtu veiksmu buvo suvaržytos jo procesinės teisės, byloje nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog apeliacinio skundo argumentai negali būti pripažinti pakankamais, kad būtų naikinamas apygardos administracinio teismo nutarimas, kuriuo panaikintas Institucijos Nutarimas dėl nubaudimo. Apygardos administracinio teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo

144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

A. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius