2023-06-28 Nr. AB-12788-3-61-3-02608-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-826-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02608-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – M. S. ir I. S.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro (toliau – ir atsakovas) Turto registrų tvarkymo tarnybos nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus (toliau – ir teritorinis registratorius, Registro tvarkytojas) 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. SPR4-9315 (14.5E) „Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimas prašymą atmesti“ (toliau – ir 2021 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimas); 2) panaikinti VĮ Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. CSPR-276 (toliau – ir Komisijos 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimas); 3) panaikinti VĮ Registrų centro teritorinio registratoriaus 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. SPR4-6544 (14.5E) „Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimas prašymą atmesti“ (toliau – ir 2021 m. birželio 2 d. Sprendimas 1) ir VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos nekilnojamojo turto kadastro departamento Vilniaus skyriaus (toliau – ir Kadastro tvarkytojas) 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. SPR5-8432 (14.4E) „Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimas prašymą atmesti“ (toliau – ir 2021m. birželio 2 d. Sprendimas 2); 4) panaikinti VĮ Registrų centro Komisijos 2021 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. CSPR-227 „Dėl teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų“ (toliau – ir Komisijos 2021 m. liepos 16 d. sprendimas); 5) įpareigoti VĮ Registrų centrą iš naujo atlikti veiksmus, kurie atlikti nesilaikant teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 str., Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 2 str., 12 str. 7 p., 15 str. 2 d. 11 p. ir 22 str. 2 p.); 6) priteisti iš atsakovo žyminį mokestį.

2. Pareiškėja paaiškino, kad skundžiami sprendimai riboja ir pažeidžia pareiškėjos teisę pilna apimtimi naudoti, valdyti ir disponuoti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas Nr. 6) ir yra priimti neįsigilinus į visas susijusias aplinkybes.

3. Nurodyta, kad 1999 m. spalio 2 d. kartu su mama R. D. B. lygiomis dalimis iš J. K. įsigijo Butą Nr. 6. 2008 m. lapkričio 4 d. mama R.D. B. savo Buto dalį padovanojo pareiškėjai. Taigi, šiuo metu pareiškėja yra vienintelė Buto savininkė. Pardavėja J. K. kartu su Buto Nr. 6 dokumentais perdavė ir Vilniaus miesto I apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Teismo sprendimas Nr. 1), bei informavo, kad dėl jai nuosavybės teise priklausančio Buto priklausinio rūsio patalpos su kaimyne J. B. vyko teisminis ginčas, kurį J. B. pralaimėjo. Bylos esmė – ieškovė J. B. padavė į teismą atsakovą O. K. tikslu iškeldinti pastarąjį iš 4,56 m2 rūsio patalpų, atsakovas O. K. pareiškė priešieškinį su reikalavimu, kad minėta rūsio patalpa būtų išimta iš Buto pirkimo-pardavimo sutarties. Teismas ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino aiškiai pažymėdamas, kad rūsio patalpa, kaip pagalbinės patalpos (priklausinys), buvo paskirtos atsakovui O. K.. Atmesdamas J. B. ieškinį O. K. dėl iškeldinimo iš aptariamų rūsio patalpų teismas patvirtinimo, kad O. K. yra teisėtas šių patalpų naudotojas ir valdytojas bei apsaugojo O. K. teisėtus interesus, būtent teisę pilna apimtimi naudoti, valdyti ir disponuoti nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – Butą.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad ir O. K., kuris buvo nekilnojamojo turto – Buto savininkas (nuo 1993 m. rugpjūčio 5 d. iki 1995 m. vasario 13 d.) ir šalis minėtame teismo procese, ir vėlesnė minėto nekilnojamojo daikto savininkė jo mama J. K. (nuo 1995 m. vasario 14 d. dovanojimo sutarties sudarymo iki 1999 m. spalio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo) naudojo ir valdė, ir pareiškėja nuosavybės teisės pagrindu valdė ir naudojo Buto priklausinį rūsį, kurio plotas 4,56 m2 yra aiškiai identifikuotas Teismo sprendime Nr. 1 ir jo buvimo vieta labai paprastai nustatoma iš VĮ Registrų centro turimų planų. Atkreiptas dėmesys, kad senos statybos namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), sandėliukai ir kitos pagalbinės patalpos, kuriomis nuosavybės teisės pagrindu naudojasi ir valdo Namo butų savininkai yra „-1“, „1“ ar net „2“ aukštuose. Į pareiškėjos nuosavybės teise valdomas ir naudojamas rūsio patalpas patenkama iš kiemo per atskirą rūsio patalpų įėjimą, kas ir pažymėta rusų kalba pridedamam plane. Joks galiojantis teisės aktas nenumato, kad rūsio patalpos fiziškai negali būti „1” namo aukšte. Namui negalima taikyti standartinio požiūrio, kad rūsio patalpos būtinai turi būti po žeme ar ne aukščiau nei „1” aukšte. Namas yra labai senas, priskiriamas paveldui – „1” ir „2”aukštai yra statyti XI–XIII a., „1” ir „2” aukštai priskiriami XIII–XVII a. statybai. Namo forma yra sudėtinga, numeracija gana chaotiška, visos patalpos yra nestandartinės, per daugybę metų yra padaryta daug perstatymų ir pertvarkymų, todėl standartinis požiūris vertinant šį namą yra visiškai netinkamas.

5. Pareiškėjos vertinimu, jos valdoma rūso patalpa visiškai atitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatas (kaip priklausinys nekilnojamojo turto registre gali būti įregistruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktas), nes pareiškėjos butas Nr. 6 ir rūsio patalpa yra Name. Šiuo atveju konstatuotina, kad argumentai dėl rūsio lokacijos, pateikti M. S. 2021 m. liepos 2 d. atsiliepime Komisijai ir Komisijos 2021 m. liepos 16 d. sprendime, yra visiškai nepagrįsti.

6. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Komisija 2021 m. liepos 16 d. sprendime teikia nuorodas į aptariamos rūsio patalpos matmenį 4,41 m2. Tačiau 2021 m. balandžio 29 d. Statinio (patalpos) kadastro duomenų nustatymo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu šiuolaikiniais lazeriniais prietaisais buvo atlikti aptariamos rūsio patalpos kadastriniai matavimai, kurių rezultatas – patikslintas patalpos matmuo 4,41 m2. Jis šiek tiek skiriasi nuo prieš daugelį dešimtmečių suformuoto matmens 4,56 m2, kuomet taip tiksliai išmatuoti ploto nebuvo techninių galimybių. Ši aplinkybė neturėtų būti nukreipta prieš pareiškėjos ginamus teisėtus interesus. Taigi, įgyvendindama savo teisę pilna apimtimi naudoti, valdyti ir disponuoti nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – Butą, visi buvę ir esami savininkai naudojo ir naudoja būtent aptariamas rūsio patalpas. Pareiškėja rūsio patalpa, kaip Buto priklausiniu, vadovaudamasi Teismo sprendimu Nr. 1, naudojosi nuo pat Buto su rūsiu įsigijimo (nuo 1999 metų), tebesinaudoja ir dabar, pareiškėja laikytina šalies, dalyvavusios minėtame teismo procese, teisių į nekilnojamąjį turtą – Butą, teisėta perėmėja.

7. Pareiškėja nurodė, kad Komisija 2021 m. liepos 16 d. sprendime pažymėjo, jog įsiteisėjęs Teismo sprendimas Nr. 1 niekada nebuvo teiktas VĮ Registrų centui, kad būtų įregistruotas juridinis faktas ir padaryti atitinkami pakeitimai nekilnojamojo daikto (buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas Nr. 5)), išjungiant 4,56 m2 patalpą. Todėl M. S. 2021 m. liepos 2 d. atsiliepime Komisijai pateikti teiginiai, kad Teismo sprendimas Nr. 1 buvo teiktas VĮ Registrų centui, yra neteisingi. Dar daugiau, kuriama melaginga istorija, kad įregistravus teismo sprendimą Buto nuosavybės dokumentuose atsiranda įrašas „rūsys“. Tokie teiginiai yra išgalvoti ir melagingi – Buto techninės apskaitos byloje, sudarytoje dar 1992 m. rugpjūčio 25 d., įrašas „rūsys“ jau buvo.

8. Pareiškėja pažymėjo, kad ji buvo įsitikinusi, jog minėtas teismo sprendimas laiku buvo pateiktas registratoriui, tačiau sužinojo, jog yra priešingai tik tuomet, kai pradėjo veiksmus siekiant apginti savo teises į aprašomą nuosavybės teisių pagrindu valdomą nekilnojamąjį turtą. Remiantis šia aplinkybe, jog minėtas teismo sprendimas nebuvo pateiktas registruoti atsakovui ir nebuvo padaryti atitinkami pakeitimai nekilnojamojo daikto registro įraše, buvo bandoma nesąžiningai ir savanaudiškai pasinaudoti pareiškėjai išvykus gyventi į užsienį 2017–2019 metais – buvo bandyta užgrobti pareiškėjos valdomas ir naudojamas aptariamas rūsio patalpas išdaužus vieną sieną iš patalpos pusės, pažymėtos plane (duomenys neskelbtini).

9. Pareiškėja teigė, kad būdama šalies, dalyvavusios minėtame teismo procese, teisių į nekilnojamąjį turtą – Butą su rūsiu, teisėta perėmėja, kategoriškai nesutinka su jai pritaikytu pagrindu, nurodant Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 punktą, pagal kurį yra priskirta asmenims, neturėjusiems teisės paduoti tokio prašymo. Pareiškėja yra vienintelė nekilnojamojo turto – Buto su rūsiu savininkė ir teisėta teisių į minėtą nekilnojamąjį turtą perėmėja. Taip pat pareiškėja kategoriškai nesutinka su skundžiamo sprendimo teiginiu, jog Teismo sprendimas Nr. 1 neturi įtakos pareiškėjos nuosavybės teisių įgyvendinimui nekilnojamojo turto – Buto atžvilgiu. Taip pat nesutinka su pareiškėjai taikomu Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktu, kuriame teigiama, kad įstatymai nenumato tokios galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjos įsitikinimu, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktas nustato, kad teismo sprendimas yra teisinis pagrindas registruoti nekilnojamojo turto registre daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą bei šių teisių suvaržymus. Pareiškėja nesupranta, kodėl atsakovas neįsigilina į Teismo sprendimą Nr. 1, nepaiso teisės aktų reikalavimų. Pareiškėja detalizavo, kad tretieji suinteresuoti asmenys apie situaciją Name, apie aktualų teismo sprendimą žino itin gerai, tačiau dėl savanaudiškų paskatų siekia užvaldyti pareiškėjos Buto rūsį.

10. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą prašė juos atmesti.

11. Atsakovas paaiškino, kad viešajame registre nuo 1992 m. lapkričio 17 d. sandėliukas, plane pažymėtas 5-4 (toliau – ir sandėliukas), įregistruotas kaip buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (t. y. Butas Nr. 5) sudėtinė dalis 1992 m. gegužės 10 d. parengtos Buto Nr. 5 kadastro duomenų bylos ir 1992 m. lapkričio 17 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Minėtos sutarties pagrindu į Butą Nr. 5 Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir Registras) nuo 1992 m. lapkričio 17 d. iki 2005 m. gruodžio 6 d. buvo įregistruotos J. B. nuosavybės teisės. Nuo 2009 m. liepos 29 d. Registre į Butą Nr. 5 (taip pat ir į sandėliuką) 2009 m. birželio 11 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. birželio 12 d. Nekilnojamojo daikto priėmimo-perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu yra įregistruotos M. S. nuosavybės teisės. Registro duomenų bazės išraše su istorija, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), matyti duomenys apie buvusius ir esamus Buto Nr. 5 savininkus bei sudarytus sandorius ir išduotus paveldėjimo teisės liudijimus ir nuosavybės teisės liudijimą. Pažymėtina, kad visi vėliau, po 1992 m. lapkričio 17 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryti Buto Nr. 5 sandoriai ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimai bei nuosavybės teisės liudijimas yra galiojantys, nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

12. Atsakovas detalizavo aplinkybes, susijusias su pareiškėjos 2021 m. gegužės 20 d. prašymo ir 2021 m. liepos 27 d. prašymo nagrinėjimu, skundžiamų sprendimų priėmimo motyvais. VĮ Registrų centras atkreipė dėmesį, kad pareiškėja Teismo sprendimą su motyvais pateikė tik Komisijai kartu su skundu dėl teritorinio registratoriaus ir kadastro tvarkytojo 2021 m. birželio 2 d. sprendimų. Priimant minėtus sprendimus buvo vertintas pareiškėjos pateiktas Teismo sprendimas be motyvų, Komisija pažymėjo, kad vertina skundžiamų 2021 m. birželio 2 d. sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą pagal jiems pateiktus dokumentus.

13. Dėl Teismo sprendimo (su motyvais) atsakovas paaiškino, kad minėtame sprendime nurodytos aplinkybės (kuriomis remiantis pareiškėja įrodinėja, kad teismas patvirtino O. K. nuosavybės teisę į Sandėliuką kaip į rūsį, įgytą kartu su Butu Nr. 6) apie Sandėliuką, kad „juo naudojosi šeima, gyvenusi 8 bute, jai iš buto išsikėlus, šis butas, kartu su sandėliuku kaip pagalbinės patalpos buvo paskirtos atsakovui“ neįrodo nei buvusio Buto Nr. 6 savininko O. K., nei dabartinės Buto Nr. 6 savininkės (pareiškėjos), nuosavybės teisės į Sandėliuką atsiradimo. Šiuo teismo sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl O. K. nuosavybės teisių į Sandėliuką pripažinimo, taip pat nebuvo nustatinėjamas faktas, kad 1993 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su Butu Nr. 6 įgytas neidentifikuotas rūsys yra būtent Sandėliukas, kuris pirmame aukšte, o ne rūsyje. Tai, jog Teismo sprendime (su motyvais) nurodyta, kad O. K. buvo paskirtas naudojimuisi Sandėliukas, nepatvirtina jo, o juo labiau pareiškėjos, nuosavybės teisių į Sandėliuką atsiradimo. O. K., norėdamas Sandėliuką įsigyti nuosavybės teise, turėjo jį privatizuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip matyti iš 1993 m. rugpjūčio 5 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), šia sutartimi O. K. įsigijo Butą Nr. 6 su rūsiu, tačiau sutartyje nėra jokių duomenų, kad O. K. būtų įsigijęs ir Sandėliuką. Pareiškėja 1999 m. spalio 2 d. Sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. lapkričio 4 d. Buto su rūsiu dalies dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo Butą Nr. 6 su rūsiu, tačiau šiose sutartyse taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad ji įsigijo Sandėliuką. Taigi Registre įrašyti duomenys apie Butą Nr. 6 atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti (2003 m. birželio 9 d. parengtą Buto Nr. 6 kadastro duomenų bylą, 1999 m. spalio 2 d. Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. lapkričio 4 d. Buto su rūsiu dalies dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2003 m. rugpjūčio 12 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (duomenys neskelbtini).

14. Dėl pareiškėjos vertinimo, kad Teismo sprendime aiškiai pažymėta, kad rūsio patalpa (taip vadinamas sandėliukas), kaip pagalbinės patalpos (priklausinys), buvo paskirtos O. K., atsakovas pastebėjo, kad pareiškėja klaidina teismą. Minėtame Teismo sprendime Nr. 2 nėra kalbama apie jokią rūsio patalpą, o tik apie Sandėliuką, kuris, kaip minėta, yra pirmame aukšte. Kaip matyti iš Buto Nr. 6 1993 m. rugpjūčio 25 d. parengtos Buto Nr. 6 formos (duomenys neskelbtini) ir iš Buto Nr. 6 2003 m. birželio 9 d. parengtos Buto kadastro duomenų bylos, šiuose dokumentuose nurodyta, kad Butas Nr. 6 yra su rūsiu, tačiau nėra jokių duomenų apie Butui Nr. 6 priklausantį Sandėliuką.

15. Atsakovo vertinimu, kad pareiškėjos argumentai dėl Namo amžiaus, kad joks galiojantis teisės aktas nenumato, kad rūsio patalpos fiziškai negali būti pirmame aukšte, yra nepagrįsti. Taip pat teiginiai, kad namas pastatytas labai seniai, todėl standartinis požiūris vertinant jį netinkamas, yra deklaratyvūs bei niekuo nepagrįsti. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurios šiuo metu reglamentuoja nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymą, anksčiau galioję Lietuvos TRS komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtinti Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodiniai nurodymai (toliau – ir Metodiniai nurodymai), kurie 1982 m. rugpjūčio 16 d. reglamentavo nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymą, aiškiai apibrėžė rūsio ir antžeminio (pirmo) aukšto sąvokas ir nustatė esminius skirtumus tarp šių pastato dalių. Kaip matyti iš 1982 m. rugpjūčio 16 d. parengtų Namo rūsio ir pirmo aukšto planų (o taip pat ir 1992 m. gegužės 10 d. parengto Buto Nr. 5 pirmo aukšto plano) Sandėliukas (kurio žymėjimas plane 5-4) yra pirmame aukšte, o ne rūsyje, todėl tai negali būti rūsys, kurį pareiškėja 1999 m. spalio 2 d. ir 2008 m. lapkričio 4 d. sutartimis įsigijo su Butu Nr. 6.

16. Dėl pareiškėjos teiginių, kad į jos valdomas ir naudojamas rūsio patalpas patenkama iš kiemo per atskirą rūsio patalpų įėjimą (pažymėta rusų kalba „vchod v podval“), atsakovas pastebėjo, kad pareiškėja, norėdama patekti į Sandėliuką, turėtų įeiti per atskirą įėjimą, iš kurio patenkama į Butą Nr. 5, t. y. ir į Sandėliuką, plane pažymėtą 5-4, kuris Registre įregistruotas kaip sudėtinė Buto Nr. 5 dalis (tai matyti iš pateikto 1982 m. rugpjūčio 16 d. parengto Pastato pirmo aukšto plano, 1992 m. gegužės 10 d. parengto Buto Nr. 5 pirmo aukšto plano, 2021 m. balandžio 29 d. parengto Buto Nr. 6 pirmo aukšto plano).

17. Atsakovo vertinimu, vadovaujantis NTRĮ, pareiškėja, norėdama Buto Nr. 6 registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti Sandėliuką, kartu su prašymu pakeisti Buto Nr. 6 kadastro ir registro duomenis, turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius jos nuosavybės teisės į Sandėliuką atsiradimą ir trečiojo suinteresuoto asmens M. S. nuosavybės teisės į Sandėliuką pasibaigimą. Nagrinėjamu atveju tokių dokumentų teritoriniam registratoriui pareiškėja nepateikė, todėl Registro tvarkytojas ir Kadastro tvarkytojas pagrįstai atsisakė Registre pakeisti Buto Nr. 6 kadastro ir registro duomenis, nurodant kad Butas Nr. 6 su rūsiu – Sandėliuku. Dėl minėtos priežasties (kad nepateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos nuosavybės teisę į Sandėliuką) ir dėl to, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Kadastrą ar juos pakeisti pateikia nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 str. 2 p.), Kadastro tvarkytojas pagrįstai atsisakė įrašyti Sandėliuko kadastro duomenis į Registrą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 punktas). Pagal teisinį reguliavimą ir teismų praktiką pareiškėjos pateikta Buto Nr. 6 2021 m. balandžio 29 d. byla nepatvirtina jos nuosavybės teisių į Sandėliuką atsiradimo.

18. Atsakovas pažymi, kad skundžiamu Komisijos 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pagrįstai nuspręsta, jog Teismo sprendimo pagrindu Buto Nr. 6 registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti registruojamas juridinis faktas apie Teismo sprendimą. Taip pat teritorinis registratorius 2021 m. rugpjūčio 5 d. Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad Teismo sprendimas nekeičia Buto Nr. 6 su rūsiu valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybių bei neturi įtakos šio nekilnojamojo daikto teisiniam statusui.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

20. Teismas nustatė, kad:

20.1. Viešajame registre nuo 1992 m. lapkričio 17 d. sandėliukas, plane pažymėtas 5-4, įregistruotas kaip Buto Nr. 5 sudėtinė dalis, 1992 m. gegužės 10 d. parengtos Buto Nr. 5 kadastro duomenų bylos ir 1992 m. lapkričio 17 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Minėtos sutarties pagrindu į Butą Nr. 5 Registre nuo 1992 m. lapkričio 17 d. iki 2005 m. gruodžio 6 d. buvo įregistruotos J. B. nuosavybės teisės. Nuo 2009 m. liepos 29 d. Registre į Butą Nr. 5 (ir į Sandėliuką) 2009 m. birželio 11 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. birželio 12 d. Nekilnojamojo daikto priėmimo perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu yra įregistruotos M. S. nuosavybės teisės.

20.2. Pareiškėja 2021 m. gegužės 20 d. prašyme VĮ Registrų centro prašė įregistruoti 4,41 kv. m ploto rūsio patalpą (sandėliuką), plane pažymėtą 5-4, kaip jos nuosavybės teise valdomo Buto Nr. 6 priklausinį.

20.3. Registro tvarkytojas, išnagrinėjęs prašymą ir pateiktus dokumentus, priėmė 2021 m. birželio 2 d. Sprendimą 1 ir pareiškėjos prašymą pakeisti duomenis apie Registre įregistruotą Butą Nr. 6 su rūsiu, prijungiant prie Buto Nr. 6 rūsio patalpą (sandėliuką) atmetė, nes pareiškėjos pateiktame Teismo sprendime (be motyvų) yra nuspręsta pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartį dalinai negaliojančia, išjungti 4,56 kv. m sandėliuką, tačiau nėra nurodyta, kur jis turėtų būti prijungtas ar kam jis priklauso nuosavybės teise. Nurodyta, kad minėtas teismo sprendimas nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisių į prašomą įregistruoti Sandėliuką atsiradimo, o kiti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos nuosavybės teisių atsiradimą, teritoriniam registratoriui nepateikti, todėl prašymas netenkinamas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai) 83 p., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 str. 3 d. 2 p., 29 str. 7 p.).

20.4. Kadastro tvarkytojas, išnagrinėjęs prašymą ir pateiktus dokumentus, priėmė 2021 m. birželio 2 d. Sprendimą 2, kuriuo netenkino pareiškėjos prašymo pakeisti Buto Nr. 6 su rūsiu kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre, kadangi vadovaujantis Registro nuostatų 66 p., nekilnojamasis daiktas gali būti įregistruojamas tik tada, kai kartu įregistruojamos daiktinės teisės į jį, o teritorinis registratorius 2021 m. birželio 2 d. priėmė Sprendimą atsisakyti įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į minėtą nekilnojamojo turto objektą (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 14 straipsnio 1 punktas).

20.5. Pareiškėja 2021 m. birželio 11 d. pateikė skundą Komisijai dėl 2021 m. birželio 2 d. sprendimų, kartu su skundu pateikė Teismo sprendimą su motyvais.

20.6. Komisija 2021 m. liepos 16 d. sprendimu paliko galioti Registro tvarkytojo 2021 m. birželio 2 d. Sprendimą ir Kadastro tvarkytojo 2021 m. birželio 2 d. sprendimą.

21. Teismas vadovavosi NTRĮ nuostatomis ir pažymėjo, kad nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad Registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Registre, teisingumą ir apsaugą. Registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

22. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl rūsio pirmame aukšte, teisės aktai apibrėžė rūsio ir antžeminio (pirmo) aukšto sąvokas ir nustatė esminius skirtumus tarp šių pastato dalių. Iš 1982 m. rugpjūčio 16 d. parengtų Namo rūsio ir pirmo aukšto planų, iš 1992 m. gegužės 10 d. parengto Buto Nr. 5 pirmo aukšto plano buvo nustatyta, kad Sandėliukas (kurio žymėjimas plane 5-4) yra pirmame aukšte, o ne rūsyje, todėl tai negali būti rūsys, kurį pareiškėja pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sandoriais įsigijo su Butu Nr. 6.

23. Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji buvo įsitikinusi, jog Teismo sprendimas buvo pateiktas VĮ Registrų centrui, kad jos Buto Nr. 6 techninės apskaitos byloje, sudarytoje dar 1992 m. rugpjūčio 25 d., įrašas „rūsys“ jau buvo, pareiškėjos nuosavybės teisės pažeidžiamos, teismas pabrėžė, jog dokumentai, kurių pagrindu į Butą Nr. 5 (kartu ir į Sandėliuką) įregistruotos M. S. nuosavybės teisės, yra galiojantys, nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi teritoriniam registratoriui Teismo sprendimas anksčiau, t. y. iki pareiškėjai teikiant 2021 m. gegužės 20 d. prašymą, nebuvo teikti, po 1992 m. lapkričio 17 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalies (kuria įgytas Sandėliukas) pripažinimo negaliojančia buvo išduotas 2005 m. lapkričio 28 d. nuosavybės teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. gegužės 5 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), kurie taip pat yra galiojantys, nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, ir dėl šios priežasties pareiškėjos nuosavybės teisės į Sandėliuką, kaip į Buto Nr. 6 priklausinį, registravimas nebūtų galimas.

24. Vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsniu, NTRĮ 29 ir 22 straipsniais, teismas nurodė, jog pareiškėja, norėdama Buto Nr. 6 registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti Sandėliuką, kartu su prašymu pakeisti Buto Nr. 6 kadastro ir registro duomenis, Registro tvarkytojui ir Kadastro tvarkytojui turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius jos nuosavybės teisės į Sandėliuką atsiradimą ir trečiojo suinteresuoto asmens M. S. nuosavybės teisės į Sandėliuką pasibaigimą. Teismo vertinimu, pareiškėja tokių dokumentų nebuvo pateikusi, todėl (nepateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos nuosavybės teisę į Sandėliuką; prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Kadastrą ar juos pakeisti pateikia nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo) Kadastro tvarkytojas pagrįstai atsisakė įrašyti Sandėliuko kadastro duomenis į Registrą.

25. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai (t. y. teritorinio registratoriaus 2021 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimas, 2021 m. birželio 2 d. Sprendimas 2 ir Komisijos 2021 m. liepos 16 d. sprendimas) yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos panaikinti nebuvo pagrindo. Teismas netenkinęs pareiškėjos skundo reikalavimo dėl minėtų sprendimų panaikinimo, nurodė, kad netenkina ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos pageidaujamus veiksmus. Kadangi teismo sprendimas buvo nepalankus pareiškėjai, teismas netenkino pareiškėjos prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas (priteisti žyminį mokestį).

III. 26. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde pabrėžia, kad ji 2021 m. rugpjūčio 11 d. padavė skundą, kurį 2021 m. rugsėjo 21 d. skundu papildė, ir prašė teismo panaikinti iš viso 5 atsakovo sprendimus, t. y. Registro tvarkytojo 2021 m. birželio 2 d. Sprendimą 1, Kadastro tvarkytojo 2021 m. birželio 2 d. Sprendimą 2, Komisijos 2021 m. liepos 16 d. sprendimą, Registro tvarkytojo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir Komisijos 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimą. Tačiau teismas pasisakė tik dėl 2021 m. birželio 2 d. sprendimų ir Komisijos 2021 m. liepos 16 d. sprendimo, o dėl kitų prašomų panaikinti sprendimų nepasisakė.

28. Teismas nepasisakė dėl esminės bylos aplinkybės – dėl juridinio fakto, t. y. dėl Teismo sprendimo ir dėl juo sukeltų pasekmių. Pareiškėjos vertinimu, buvo tik šališkai pacituoti VĮ Registrų centro teiginiai, kad minėtas teismo sprendimas su motyvais nebuvo pateiktas atsakovui. Pareiškėja pabrėžia, kad Teismo sprendimą su motyvais atsakovui pateikė iki Komisijos 2021 m. liepos 16 d. sprendimo ir vėlesnių sprendimų priėmimo.

29. Pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai vertino Buto Nr. 5 ir Buto Nr. 6 privatizavimo sutartis. Pareiškėja pakartojo, kad į patalpas, brėžinyje pažymėtas 5-4/4,56, pažymėtas įėjimas į rūsį. Taigi, logiška, kad per įėjimą į rūsį patenkama į rūsio patalpas, kito įėjimo į jas nėra, aptariamų patalpų faktinė būklė ir paskirtis visada buvo tokia pat (pagalbinės patalpos). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintomis Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėmis (toliau – ir Privatizavimo taisyklės), galiojusiomis ir butų privatizavimo metu, ir priimant Teismo sprendimą, rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į privatizuojamą buto bendrąjį naudingąjį plotą neįskaičiuojamas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad 1992 m. lapkričio 17 d. privatizavimo sutartimi yra privatizuota ginčijama patalpa, pažymėta 5-4/4,56. Minėtoje Buto Nr. 5 1992 m. lapkričio 17 d. privatizavimo sutartyje palikta tuščia eilutė, kur reikėtų pasisakyti apie rūsio patalpas. Be to, 1992 m. lapkričio 17 d. privatizavimo sutartimi nurodytas privatizuojamas plotas yra 75,31 kv. m, kuris yra 10,38 kv. m mažesnis už bylos medžiagoje pateiktame Buto Nr. 5 plane nurodytą bendrą šio buto plotą. Todėl darytina išvada, kad ir patalpa, pažymėta 5-4/4.56, ir kitos pagalbinės patalpos, Buto Nr. 5 plane, nėra ir pagal tuomet galiojusius teisės aktus negalėjo būti privatizuotos 1992 m. lapkričio 17 d. privatizavimo sutartimi.

30. Pareiškėja pabrėžia, kad Buto Nr. 6 privatizavimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad šis butas privatizuojamas su rūsiu (pažymint raide R), buvęs savininkas taip pat prašyme nurodė, kad nori privatizuoti butą su rūsiu.

31. Pareiškėjos vertinimu, nekilnojamojo turto administravimo tvarka ir praktika kito, sąvokos buvo vartojamos nenuosekliai. Rūsio ar kitos pagalbinės patalpos buvo privatizuojamos ar priskiriamos teismų sprendimais nereikalaujant jų kadastrinių matavimų ir konkretaus dokumentinio identifikavimo. Tačiau pokyčių trūkumai nekilnojamojo turto administravimo srityje neturi būti nukreipiami prieš sąžiningą nekilnojamojo turto naudotoją ir valdytoją. Teismo sprendime (su motyvais) teisėjas R. R. buvo nuoseklus, ginčo patalpą įvardijo sandėliuku (Privatizavimo taisyklėse buvo įtvirtinta sąvoka „rūsiuose įrengti sandėliukai“).

32. Teismas nepagrįstai vadovavosi Taisyklėmis ir Metodiniais nurodymais, atsakovas atsisako vertinti naujai atliktus patalpų kadastrinius matavimus. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė taikyti įgyjamąją senatį – nustatyti nuosavybės teisės įgijimo faktą į ginčo patalpas pagal įgyjamąją senatį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 straipsnio 2 dalimi, tačiau dėl šio prašymo teismas nepasisakė, nors tai turi esminės įtakos pareiškėjos nuosavybės – Buto Nr. 6 su rūsiu – valdymui, naudojimui ir disponavimui.

33. VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34. Atsakovo vertinimu, pareiškėja neskundė Registro tvarkytojo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, todėl teismas neturėjo pagrindo dėl jo pasisakyti.

35. Teismas nustatęs, kad dokumentai, kurių pagrindu Registre į Sandėliuką (kaip Buto Nr. 5 sudėtinę dalį) įregistruotos M. S. nuosavybės teisės, yra galiojantys, nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, pagrįstai konstatavo, kad ir dėl šios priežasties pareiškėjos nuosavybės teisės į Sandėliuką (kurio pažymėjimas plane 5-4), kaip Buto Nr. 6 priklausinį, registravimas nebūtų galimas.

36. Atsakovas sutiko su teismo išvada, kad prašymą pakeisti Buto Nr. 6 kadastro duomenis pareiškėja galėjo pateikti tik būdama Sandėliuko savininkė ar patikėtinė.

37. Pažymima, kad Registro tvarkytojas, priimdamas 2021 m. birželio 2 d. Sprendimą 1, ir Kadastro tvarkytojas, priimdamas 2021 m. birželio 2 d. Sprendimą 2, neturėjo šio Teismo sprendimo (kuris yra su motyvais), nes tuo metu jo neturėjo ir pati pareiškėja.

38. Dėl apeliantės teiginių, kad teismas netinkamai vertino butų privatizavimo dokumentus, atsakovas nurodo, jog Sandėliukas yra pirmame aukšte, todėl jo plotas ir buvo įskaičiuotas į Buto Nr. 5 bendrą plotą ir jis nebuvo nurodytas toje eilutėje, kurioje įrašomi duomenys apie rūsio patalpas, nes tai nėra patalpa, esanti rūsyje. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad Sandėliukas nėra ir negali būti rūsys, kuris nurodytas pareiškėjos įsigijimo dokumentuose ir Buto Nr. 6 privatizacijos 1993 m. rugpjūčio 5 d. sutartyje.

39. Kad Sandėliukas ankstesnei savininkei J. B. buvo parduotas kaip sudėtinė Buto Nr. 5 dalis, matyti iš Buto Nr. 5 kadastro duomenų byloje esančios 1992 m. rugsėjo 29 d. parengtos formos, kurioje išvardintos visos patalpos, sudarančios 75,31 m2 bendrą plotą. Iš šios formos akivaizdu, kad į 75,31 m2 bendrą plotą įeina ir Sandėliukas (4,56 m2). Taigi, akivaizdu, kad 1992 m. lapkričio 17 d. sutartimi Sandėliukas buvo privatizuotas kaip Buto Nr. 5 sudėtinė dalis. Atsakovo įsitikinimu, teisingos ir pagrįstos teismo išvados, kad Sandėliukas yra pirmame aukšte ir negali būti rūsys, kurį pareiškėja įsigijo su Butu Nr. 6.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos nekilnojamojo turto kadastro departamento Vilniaus skyriaus 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. SPR4-6544 (14.5E), 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. SPR5-8432 (14.4E) ir 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. SPR4-9315 (14.5E) bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2021 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. CSPR-227 ir 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. CSPR-276, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

41. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu R. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl pareiškėjos ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti R. B. skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

42. Pareiškėja su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti. Teigia, kad skundžiamame teismo sprendime nėra atsakyta į visus jos pareikštus pagrindinius ir esminius reikalavimus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat byla teismo išnagrinėta neatidžiai, nenuosekliai ir galimai šališkai.

43. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų normos. Nurodyto įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal to paties įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

45. Lietuvos Respublikoje daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo registre pagrindu galintys būti dokumentai, išvardinti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, o šio įstatymo 23 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys imperatyviai nustato, kokią informaciją ir kokius duomenis tokie 22 straipsnyje nurodyti dokumentai turi patvirtinti.

46. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 punktą, kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad prašymą padavę asmenys, neturėjo teisės jį paduoti. Minėto įstatymo 29 straipsnio 7 punkte reglamentuota, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre.

47. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kreipdamasi į VĮ Registrų centras dėl įrašo Nekilnojamojo turto registre pakeitimo R. B. kartu su prašymais pateikė tik Vilniaus miesto I-os apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (sprendimas be motyvų) ir Vilniaus miesto I-os apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (sprendimas su motyvais). Įvertinus šių sprendimų turinį (Sandėliuko nuosavybės teisių klausimas juose neaptartas), nėra pagrindo išvadai, kad jie patvirtina pareiškėjos nuosavybės teisės į Sandėliuką atsiradimą.

48. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2021 m. liepos 16 d. sprendime Nr. CSPR-227 išsamiai išanalizavo archyviniuose dokumentuose esančią medžiagą ir pagrįstai konstatavo, kad iš 1992 m. parengtos Buto Nr. 5 kadastro duomenų bylos į šio buto bendrą plotą (75,31 kv. m) buvo įtrauktas ir 4,56 kv. m ploto sandėliukas, kurio pažymėjimas plane 5-4. Nuo 2009 m. liepos 29 d. į Butą Nr. 5 yra įregistruotos trečiojo suinteresuoto asmens M. S. nuosavybės teisės 2009 m. birželio 11 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. birželio 12 d. nekilnojamojo daikto priėmimo-perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindais. Be to, atsakovo teisingai pastebėta ir dėl sandėliuko lokacijos.

49. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsniu, 23 straipsnio 2 dalimi, pareiškėja, norėdama Buto Nr. 6 registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti Sandėliuką, kartu su prašymu pakeisti Buto Nr. 6 kadastro ir registro duomenis, Registro tvarkytojui ir Kadastro tvarkytojui turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius jos nuosavybės teisės į Sandėliuką atsiradimą ir trečiojo suinteresuoto asmens M. S. nuosavybės teisės į Sandėliuką pasibaigimą. Taigi sutiktina, jog nagrinėjamu atveju tokių dokumentų teritoriniam registratoriui pareiškėja nepateikė, todėl Registro tvarkytojas ir Kadastro tvarkytojas pagrįstai atsisakė Registre pakeisti Buto Nr. 6 kadastro ir registro duomenis, nurodant kad Butas Nr. 6 su rūsiu – Sandėliuku.

50. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. rugsėjo 21 d. patikslintu skundu dėl papildomo reikalavimo prašė panaikinti ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. CSPR-276. Nors pirmosios instancijos teismas savo sprendime minėto atsakovo sprendimo nenurodė, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad teismas vertino VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Vilniaus skyriaus 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. SPR4-9315 (14.5E) teisėtumą ir pagrįstumą. Nors teismas aiškiai nepasisakė dėl atsakovo 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. CSPR-276, tačiau pareiškėjos prašomi atlikti veiksmai buvo grindžiami tų pačių anksčiau aptartų dokumentų pagrindu, todėl atsakovas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 7 punktu, 15 straipsnio 2 dalies 11 punktu ir 29 straipsnio 7 punktu, pagrįstai konstatavo, kad Registro tvarkytojui nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis juridinio fakto atsiradimą į Butą Nr. 6 su rūsiu, o teisės aktai tokiu atveju nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus, registruoti Registre.

51. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai ir dėl nuosavybės teisės įgijimo į ginčo patalpas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 str.).

52. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; ir kt.).

53. Vadovaudamasi šioje administracinėje byloje nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ginčijamuose sprendimuose atliktu ginčo situacijos teisiniu kvalifikavimu ir vertinimu, todėl konstatuoja, kad minėti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

54. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

55. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (sumokėtą žyminį mokestį). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos R. B. apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

56. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Ernestas Spruogis