2018-12-11 Nr. AB-22620-3-61-3-02404-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5383-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02404-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-491 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui A. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi bei išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Departamentui atlikus patikrinimą nustatyta, kad uždaroji akcinė bendrovė „Ledel LT“ (toliau – ir UAB „Ledel LT“, Bendrovė) susijusi su fiktyviomis įmonėmis ir pateikti dokumentai tinkamai neįrodo veiklos, kuri buvo vykdyta per paskutinius 6 mėnesius, todėl pareiškėjas nesiekė užsiimti realia ūkine-komercine veikla Lietuvoje, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto. Departamentas pareiškėjui pritaikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, tačiau ši nuostata naudojama daugiau kaip išvada, pasekmės konstatavimas, o ne kaip savarankiškas pagrindas Sprendimui pagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, visi jo pateikti duomenys atitiko ir atitinka tikrovę, Sprendime jokie pareiškėjo Departamentui pateikti duomenys nepaneigti, todėl neegzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat manė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas pažymėjo, jog šiuo atveju nebuvo nuslėpti jokie duomenys, visi dokumentai ir informacija Departamentui tinkamai pateikta. Sprendimo išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neužsiėmė teisėta veikla Lietuvoje, yra be motyvų ir nepagrįsta, prieštarauja Departamento padarytai išvadai, kad visi pagrindai išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui egzistuoja. Pareiškėjas pabrėžė, kad yra teisėtos ir galiojančios sutartys, kurių pagrindu pareiškėjas įgijo 15 000 Bendrovės akcijų, t. y. 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo, o Juridinių asmenų registre (toliau – ir JAR) yra tinkamai išviešinti duomenys apie pareiškėją kaip Bendrovės direktorių, todėl Departamento išvada, kad pareiškėjo kaip Bendrovės direktoriaus veikla Lietuvoje yra neteisėta, būtų pagrįsta tik tuo atveju, jeigu būtų paneigtas pareiškėjo kaip Bendrovės direktoriaus statusas, bet tai nebuvo padaryta.

Pareiškėjas tvirtino, kad Bendrovės veikla yra reali ir teisėta, to Departamentas net neneigė, kas daro realia ir teisėta pareiškėjo kaip teisėto Bendrovės direktoriaus veiklą Lietuvoje. Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas – ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla, ši aplinkybė egzistuoja ir pareiškėjo atveju, todėl išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, yra nepagrista. Pareiškėjo teigimu, Departamentas neįrodė Įstatymo 35 straipsnio 2 ir 12 punktų sąlygų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, jog remiantis Sprendimu, Departamentas ne tik įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, tačiau ir iškvietė pareiškėją į apklausą, patikrino Bendrovę dėl veiklos, apklausė jos darbuotojus, įvertino kitą sprendimo priėmimui reikšmingą informaciją, susijusią su Bendrovės steigimu ir kitomis aplinkybėmis. Tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo buvimo Lietuvoje būtinumą, vykdant Bendrovės veiklą.

Visos nurodytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjo jo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje ir Šengeno erdvėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė. Šias išvadas patvirtina Sprendime aprašytos aplinkybės. Atsakovas nurodė, jog išnagrinėjus pareiškėjo pateiktas sutartis ir su šiomis sutartimis susijusias aplinkybes, Bendrovės banko sąskaitos 2017 m. birželio 1 d. – 2018 m. vasario 6 d. išrašą, 2018 m.

Bendrovės verslo planą, konstatuotina, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvoje, tai reiškia, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, o pareiškėjas – Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovės verslo partnerės siejamos su Baltarusijos Respublikos piliečiais, kurie Departamentui gerai žinomi kaip asmenys, užsiimantys tarpininkavimu, trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo su prašymu pateikti dokumentai neatitinka tikrovės ir kelia pagrįstų abejonių dėl Bendrovės veiklos skaidrumo ir realumo, kartu tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nesuinteresuotas realios ūkinės-komercinės veiklos Lietuvoje vykdymu. Abejones dėl Bendrovės veiklos perspektyvų ir galimybės išlikti konkurencinga rinkoje sustiprina ir jos finansiniai rodikliai, pagal kuriuos nustatyta, kad Bendrovės veikla iš esmės nesukuria pelno ir pridėtinės vertės. Remiantis pateiktais Bendrovės banko sąskaitų išrašais, Bendrovė pavėluotai pervesdavo priklausančias sumas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra).

Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovės direktorius 2018 m. vasario 28 d. Departamentui pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, tačiau jie nepagrindžia, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdė veiklą Lietuvoje. Pagal pateiktą Bendrovės 2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. vasario 28 d. išrašytų sąskaitų sąrašą Bendrovė pirmąją sąskaitą 2017 m. išrašė tik 2017 m. rugsėjo 28 d., t. y. pirmuosius tris 2017 m. ketvirčius Bendrovė iš esmės jokios veiklos nevykdė, tą patvirtina ir Bendrovės gautų sąskaitų sąrašas, kuriame pirmoji gauta sąskaita yra 2017 m. spalio 31 d.

Atsakovo teigimu, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo jo siekio užsiimti teisėta veikla UAB „Ledel LT“, t. y. pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas pažymėjo, jog atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar atvykstant į Lietuvą su Šengeno viza).

Taip pat pažymėjo, jog Sprendime nėra konstatuojamas faktas, kad Bendrovė yra fiktyvi, atvirkščiai, apie tai net neužsimenama.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktų nuostatomis.

7. Teismas pabrėžė, kad, įvertinus Departamento surinktus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjas, 2018 m. vasario 9 d. teikdamas Departamentui prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi ir motyvuodamas, jog jo Bendrovė jau 6 mėnesius atlieka vežimo paslaugas, teikė neatitinkančius tikrovės duomenis, nes darbuotojus pradėjo darbinti tik 2017 m. spalio mėn., o sąskaitas išrašė 2017 m. rugsėjo mėn. Taigi, teismo vertinimu, skundžiamame sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, neatitinka tikrovės, be to, gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

8. Teismas taip pat pabrėžė, kad nors pareiškėjas teigia, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, tačiau ši nuostata yra susijusi su leidimo laikinai gyventi išdavimo santykiais, ji nereglamentuoja ūkinių-komercinių santykių. Pabrėžė, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar atvykstant į Lietuvą su Šengeno viza). Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai nereikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, todėl jo nuolatinis buvimas Lietuvoje nebūtinas. Be to, teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

9. Teismo vertinimu, skundžiamo Departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismui nebuvo pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-491 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui A. B.“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 10. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjo teigimu, tiek anksčiau galiojusi, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (45 straipsnio 1 dalies 1 punktas) yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Pareiškėjas tvirtina, jog teismo sprendimas yra prieštaringas, nepagrįstai suteikiantis prioritetą atsakovui.

12. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netiesiogiai iškėlė Migracijos departamento interesus prieš pareiškėją.

13. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje ir Įstatymo atitikimus.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-491 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui A. B. teisėtumo ir Migracijos departamento įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįstumo.

17. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2017 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. XIII-382 redakcija) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma ir tuo atveju, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal 14 punktą (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) – jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu.

18. Ginčo santykius taip pat reglamentuoja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, 2018 m. vasario 9 d. teikdamas Migracijos departamentui prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi ir motyvuodamas, jog jo Bendrovė jau 6 mėnesius atlieka vežimo paslaugas, teikė neatitinkančius tikrovės duomenis, nes darbuotojus pradėjo darbinti tik 2017 m. spalio mėn., o sąskaitas išrašė 2017 m. rugsėjo mėn., ir padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai laikėsi pozicijos, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, neatitinka tikrovės, be to, gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra pateikta duomenų, kurie leistų suabejoti minėta pirmosios instancijos teismo išvada.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad minėtos Įstatymo nuostatos yra susijusios su leidimo laikinai gyventi išdavimo santykiais, bet ne su ūkinių-komercinių santykių reguliavimu. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui užkerta kelią vykdyti Bendrovei veiklą Lietuvos Respublikoje, kad Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai reikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo Lietuvos Respublikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

21. Teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos duomenys patvirtina, kad Bendrovė 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi į Migracijos departamentą pagal verslo planą nevykdė veiklos Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p.) ir kad pareiškėjas, siekdamas pasikeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų ir netenkino pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti ginčijamą atsakovo 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-491 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

23. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė