2013-10-03 Nr. AB-5720-3-61-3-02696-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-1746/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02696-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.1.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SSPC-Technika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-238-561/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SSPC-Technika“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, akcinei bendrovei SEB bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Serfas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi su skundu (t. I, b. l. 1-6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 184 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodė, kad nuomos teise valdo žemės sklypą (unikalus Nr. 1901-0119-0014), esantį Technikos g. 7A, Kaune (toliau – ir Žemės sklypas). Per šį Žemės sklypą eina geležinkelio privažiuojamas kelias – inžinerinis statinys (unikalus Nr. 1999-8016-6014) (toliau – ir Geležinkelis). Nuosavybės teisė į šį nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre yra registruota trečiojo suinteresuotojo asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Serfas“ vardu, neturint teisinio ir faktinio pagrindo. Sudarant žemės nuomos sutartį nebuvo aptarta, kad nuomojamame Žemės sklype tretiesiems asmenims priklauso statiniai, įrenginiai, nebuvo nurodytos jų naudojimo sąlygos.

Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą, prašydamas išregistruoti UAB „Serfas“ nuosavybės teises į Geležinkelį. Paaiškino, jog daiktinės teisės į Geležinkelį UAB „Serfas“ vardu buvo įregistruotos remiantis 1998 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta tarp pardavėjo akcinės bendrovė (toliau – ir AB) „Dara“ ir pirkėjo UAB „Serfas“ bei 2002 m. rugsėjo 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu. Tvirtino, jog 1998 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp AB „Dara“ ir UAB „Serfas“, nėra pagrindas registruoti nuosavybės teises, nes pats pardavėjas AB „Dara“ neturėjo daiktinių teisių į šį nekilnojamąjį turtą.

AB „Dara“ vardu Geležinkelis nebuvo registruotas. Be to, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo suformuotas pats nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta notarine forma. UAB „Serfas“ neįregistravo savo nuosavybės teisės į Geležinkelį per tris mėnesius, kaip to reikalavo tuo metu galioję teisės aktai. Neturėdamas teisėto pagrindo įregistruoti nuosavybės teises, UAB „Serfas“ kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, kuris 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pripažino galiojančia 1998 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Serfas“ ir AB „Dara“ ir po šio sprendimo UAB „Serfas“ įregistravo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre.

Paaiškino, jog pareiškėjo prašymu buvo atnaujintas procesas minėtoje Kauno miesto apylinkės teismo byloje. Atnaujintas bylos nagrinėjimas baigėsi 2008 m. gruodžio 3 d. nutartimi, kuria civilinė byla buvo nutraukta. Priėmus minėtą teismo nutartį, neteko galios anksčiau byloje priimtas 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimas, kurio pagrindu buvo įregistruotos UAB „Serfas“ nuosavybės teisės į Geležinkelį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 3 dalis). VĮ Registrų centro Kauno filialas 2010 m. birželio 21 d. sprendimu tenkino pareiškėjo prašymą ir išregistravo UAB „Serfas“ nuosavybės teisę į Geležinkelį, tačiau šį sprendimą, išnagrinėjusi UAB „Serfas“ skundą, panaikino VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 184.

Komisija nurodė, jog remiasi tik 2002 m. rugsėjo 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu ir laiko jį galiojančiu. Komisijos priimtame Sprendime nėra argumentų dėl 1998 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo. Jame nurodoma, jog registratorius neturi teisės vertinti dokumentų turinio. Kauno miesto apylinkės teismui priėmus 2008 m. gruodžio 3 d. nutartį ir joje nepasisakius dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimo, registratorius neturėjo teisės išregistruoti UAB „Serfas“ nuosavybės teisių į Geležinkelį.

Pareiškėjas nurodo, jog registratorius nėra atleistas nuo pareigos žinoti įstatymą, o įstatymo nuostatų žinojimas ir jų taikymas nėra dokumentų turinio aiškinimas. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo argumentu, kad norint išregistruoti nuosavybės teises į daiktą, prieš tai turi būti išregistruojami su tuo daiktu susiję juridiniai faktai. Be to, pabrėžė, kad UAB „Serfas“ neskundė ir neprašė panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. birželio 21 d. sprendimo, o prašė tik ištaisyti netikslius ir klaidingus nekilnojamojo turto registro duomenis, todėl laikytina, kad VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija išėjo už UAB „Serfas“ skundo ribų.

Atsakovas pateikė atsiliepimą (t. I, b. l. 76-78), kuriame nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog nekilnojamojo turto registro dokumentų byloje esančiuose teismų sprendimuose nėra nurodyta, kad jais naikinamas Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimas. Pabrėžė, kad įstatymai nesuteikė registro tvarkytojui teisės tikrinti dokumentų turinio. Centrinis registratorius sprendė, kad UAB „Serfas“ nuosavybės teisių išregistravimas yra susijęs su dokumentų vertinimu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normų aiškinimu ir interpretavimu, o tai nepriklauso Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencijai. Pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, Geležinkeliui 2009 m. spalio 19 d. ir 2010 m. vasario 11 d. įregistruota hipoteka. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis (13 str. 2 d., 16 str. 2 d.) norint išregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, prieš tai turi būti išregistruojami su tuo nekilnojamuoju daiktu susiję juridiniai faktai. UAB „SSPC-Technika“ registro tvarkytojui nėra pateikusi dokumentų, patvirtinančių, kad juridinis faktas – hipoteka yra pasibaigusi ir/ar panaikinta įstatymų nustatyta tvarka, todėl, neišregistravus šio juridinio fakto, UAB „Serfas“ nuosavybės teisės išregistravimas iš Nekilnojamojo turto registro nėra galimas. Atsakovas nurodė, kad, priimdamas ginčijamą Sprendimą ir panaikinęs teritorinio registratoriaus sprendimą, už skundo ribų neišėjo, kadangi UAB „Serfas“ skunde aiškiai išdėstė savo prašymą, t. y. ištaisyti klaidingus duomenis, atstatant neteisingai panaikintus duomenis (įrašus) apie UAB „Serfas“ nuosavybės teisę į Geležinkelį.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Serfas“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 102-108), kuriame nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad civilinė byla, atnaujinus procesą Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-8600/2002, buvo nutraukta teismo 2008 m. gruodžio 3 d., nepakeitus ir nepanaikinus Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimo. Pažymėjo, kad šiuo metu Kauno miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-447-530/2010 pagal pareiškėjo UAB „SSPC-Technika“ ieškinį atsakovui UAB „Serfas“ dėl 1998 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Paaiškino, jog tik tuo atveju, kai nagrinėdamas bylą, kurioje atnaujintas procesas, teismas pakeičia ar panaikina iki proceso atnaujinimo byloje priimtą sprendimą, visi iki proceso atnaujinimo priimti teismų sprendimai netenka teisinės galios (CPK 371 str. 3 d.). UAB „Serfas“ teigimu, negalima tokia situacija, kai hipoteka liktų galioti niekam nuosavybės teise nepriklausančiam daiktui. Pažymėjo, jog UAB „Serfas“ negalėjo tinkamai įvertinti teritorinio registratoriaus veiksmų ginčijimo apimčių ir pagrindų, kadangi apie jo sprendimą nebuvo informuotas, todėl kreipėsi į centrinį registratorių Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. sprendimu (t. II, b. l. 136-141) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog šioje byloje surinkta faktinių duomenų visuma patvirtina, kad, išnagrinėjus civilinę bylą pagal UAB „SSPC-Technika“ ieškinį atsakovui UAB „Serfas“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp AB „Dara“ ir UAB „Serfas“, pripažinimo negaliojančia, Kauno apygardos teismui 2011 m. spalio 4 d. sprendimu pripažinus šią ginčijamą sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, geležinkelio atšakos privažiavimo kelią perdavus Lietuvos valstybei, geležinkelio atšakos privažiavimo kelias tapo Lietuvos valstybės nuosavybe, t. y. teismas darė išvadą, kad, išsprendus teisinį konfliktą civiline tvarka ir panaikinus 1998 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu buvo įregistruotos UAB „Serfas“ nuosavybės teisės, teisminio nagrinėjimo (ginčo) dalyko neliko, todėl nėra ir pagrindo tenkinti UAB „SSPC-Technika“ skundą, panaikinant skundžiamą Sprendimą.

Tvirtino, jog pareiškėjas nei skunde, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimas pakeistų jo teisių ir pareigų apimtį, kad skundo patenkinimas sukels pareiškėjui teisines pasekmes, bus apgintos pareiškėjo teisės ir įstatymo saugomi interesai. Pažymėjo ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas, iki šiol aktyviai gynęs savo teises, pasibaigus civilinės bylos nagrinėjimui ir teismams panaikinus pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu buvo įregistruotos UAB „Serfas“ nuosavybės teisės, siektų priimtų teismų sprendimų (Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutarties) vykdymo.

Teismas darė išvadą, kad VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos skundžiamas Sprendimas tiesiogiai nesuponuoja pareiškėjo UAB „SSPC-Technika“ teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo, o tai kartu reiškia, kad UAB „SSPC-Technika“ atžvilgiu jokių tiesioginių neigiamų pasekmių jis nesukelia, todėl pareiškėjo UAB „SSPC-Technika“ reikalavimas negali būti tenkinamas ir šiuo atžvilgiu.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 147-152), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Savo suinteresuotumą dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo grindžia aplinkybe, kad pareiškėjas yra Žemės sklypo, per kurį nutiestas Geležinkelis, nuomininkas. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 11 d. nutartyje pasisakė, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimas, priimtas byloje, kuri atnaujinus procesą nutraukta, negali būti laikomas galiojančiu. Nurodo, jog teismo sprendimas, kuriuo patenkinamas negatyvus ieškinys, nereikalauja priverstinio vykdymo, todėl pripažinus sandorį negaliojančiu registro tvarkytojas privalo anuliuoti įrašus, kurie buvo padaryti sandorio, vėliau teismo pripažinto negaliojančiu, pagrindu. Tokiai aplinkybei paaiškėjus teisme nagrinėjant bylą dėl registro tvarkytojo veiksmų, tai turi padaryti teismas, konstatuodamas registro tvarkytojo veiksmų neteisėtumą. Pažymi, jog pareiškėjui apgynus savo teises civilinėje byloje, jo teisių teisminė gynyba turėtų būti įgyvendinta pripažįstant pareiškėją tinkamu subjektu teikti prašymą registro tvarkytojui dėl UAB „Serfas“ nuosavybės teisių į Geležinkelį išregistravimo, nes taip būtų įgyvendintas palankus pareiškėjui civilinėje byloje priimtas sprendimas.

Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 166-167), kuriame nurodė, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad pareiškėjas nėra pateikęs prašymo išregistruoti UAB „Serfas“ nuosavybės teises į Geležinkelį bei Kauno apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įsiteisėjusių sprendimų. Teismo išaiškinimas nereiškia, kad pareiškėjas neturi teisės tokį prašymą teikti. Pažymi, jog vertinant skundžiamą Sprendimą turi būti atsižvelgiamą į jo priėmimo metu buvusią situaciją, kuomet 1998 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis teismo nebuvo pripažinta negaliojančia.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 158-159), kuriame nurodė, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Banko nuomone teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Serfas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 160-165), kuriame nurodė, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad 2,0745 ha valstybinės žemės sklypas, esantis Technikos g. 7a, Kaune, buvo išnuomotas UAB „Senukų statybos paslaugų centras“ Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 02-01-3460 ir 2003 m. gegužės 27 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2003-1500 pagrindu. Minėto įsakymo 2 punktu buvo nustatytas 658 kv. m kelio (geležinkelio) servitutas, suteikiantis teisę neatlygintinai važiuoti geležinkelio transporto priemonėmis per sklypą Technikos g. 7a iki žemės sklypų Technikos g. 7k, 7c ir 7e. Analogiški sklypo naudojimo apribojimai buvo numatyti ir valstybinės žemės nuomos sutarties 9 punkte. Pareiškėjas visas teises ir pareigas, kylančias iš valstybinės žemės nuomos sutarties perėmė gavęs Kauno apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 6 d. sutikimą Nr. 10-1427. Taigi apie valstybinės žemės sklypo apsunkinimus servitutu pareiškėjas žinojo dar 2001 metais, kai Kauno miesto valdybos 2001 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 79 buvo suformuoti valstybinės žemės sklypai bei teritorijų planavimo dokumentuose numatyti servitutai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių kaip jo teises pažeidžia UAB „Serfas“ nuosavybės teisių įregistravimas į geležinkelio kelio dalį, esančią pareiškėjo valdomame žemės sklype. Pareiškėjas netikslino savo pozicijos byloje, atsižvelgdamas į Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį. UAB „Serfas“ pažymi, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, laikėsi teisėtumo, įstatymo viršenybės ir kitų principų, nes joks teisės aktas nenumato galimybės išregistruoti nuosavybės teisę ir palikti daiktui įregistruotą hipoteką. Atsakovui priimant Sprendimą nebuvo pateiktas joks dokumentas, kurio pagrindu galėjo būti išregistruota UAB „Serfas“ nuosavybės teisė į ginčo objektą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SSPC-Technika“ apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 184 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu sprendimu atsakovas panaikino Kauno filialo 2010-06-21 sprendimą, kuriuo buvo tenkinti pareiškėjo UAB „SSPC-Technika“ 2010-06-10 ir 2010-06-18 prašymai išregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Serfas“ nuosavybės teisę į geležinkelio privažiavimo kelią (unikalus Nr. 1999-8016-6014, L 368,70 m), esantį Technikos g. 4C, Kaune, ir priėmė naują sprendimą, pareiškėjo prašymų netenkino vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, nes nepateikti dokumentai, patvirtinantys, kad UAB „Serfas“ nuosavybės teisė į šiuos statinius pasibaigė ir/arba dokumentai, kurių pagrindu įregistruota UAB „Serfas“ nuosavybės teisė yra įstatymų nustatyta tvarka panaikinti, pripažinti neteisėtais ar kitokiu būdu netekusiais galios.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl ginčijamo Sprendimo panaikinimo atmetė, padarė išvadą, kad įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-2659-530/2011, kuriuo buvo pripažinta negaliojančia 1998-03-09 pirkimo pardavimo sutartis dėl daiktinių teisių į geležinkelio privažiavimo kelią, geležinkelio atšakos privažiavimo kelias perduotas Lietuvos valstybei, byloje neliko ginčo dalyko – UAB „Serfas“ daiktinių teisių į geležinkelio atšakos privažiavimo kelią, todėl neliko pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nors ir neginčijo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad registro tvarkytojas privalėjo anuliuoti įrašus, kurie buvo padaryti sandorio, vėliau pripažinto negaliojančiu, pagrindu; šiai aplinkybei paaiškėjus teisme, registro tvarkytojo veiksmų neteisėtumą privalėjo konstatuoti teismas.

Pareiškėjas UAB „SSPC-Technika“, pateikdamas 2010-06-10 ir 2010-06-18 prašymus registro tvarkytojo Kauno filialui, teigė, kad UAB „Dara“ 1998-03-09 pirkimo-pardavimo sutartimi negalėjo UAB „Serfas“ perduoti daiktinių teisių į geležinkelio privažiavimo kelią, nes pati šių teisų nebuvo įgijusi teisėtu būdu; nurodė, kad nuosavybės teisė į geležinkelio privažiavimo kelią, einantį per pareiškėjo naudojamą žemės sklypą, UAB „Serfas“ vardu įregistruota neteisėtai, todėl registracija turi būti panaikinta. Pareiškėjas 20 745 kv. m žemės sklypu Technikos g. 7a Kaune naudojasi valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu, kuri sudaryta vadovaujantis Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 02-01-3460 šešiasdešimt šešeriems metams; šiuo įsakymu nustatytas 658 kv. m kelio (geležinkelio) servitutas.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimo tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Šių nuostatų 19 punktas numato, kad prašymai pakeisti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ir kt., registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ir kt.

Pareiškėjas byloje nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų jo suinteresuotumą išregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Serfas“ nuosavybės teises į ginčo geležinkelio atšakos privažiavimo kelią, kitaip tariant nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kaip pasikeistų pareiškėjo teisių bei pareigų apimtis, jei pasikeistų ginčo daikto savininkas. Pats pareiškėjas neturi teisinio pagrindo įregistruoti savo nuosavybės teises į ginčo geležinkelio atšakos privažiavimo kelią, juo naudojasi servituto teise, o tarnaujančiojo daikto savininko pasikeitimas neturi teisinės reikšmės viešpataujančiojo daikto valdytojo teisėms, nes pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka (CK 4.111 str. 2 d.).

Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27.3 punktas nustato, kad nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, patikrinama, ar nėra aplinkybių, numatytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje – t. y. aplinkybių, iš kurių nustačius bent vieną, prašymą atsisakoma tenkinti. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 punkte numatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines aplinkybes byloje, daro išvadą, kad pareiškėjas, būdamas viešpataujančiojo daikto teisėtu valdytoju, nepagrindė savo suinteresuotumo teikti prašymą dėl tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių išregistravimo, todėl vien šiuo pagrindu Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turėjo teisę atsisakyti tenkinti jo prašymą. Toks asmens, suinteresuoto daiktinių teisių įregistravimu (išregistravimu) teisės teikti prašymą registro tvarkytojui aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (nutartys administracinėse bylose Nr. A-492-3316/2011, A-520-2909/2012).

Nors pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių nenagrinėjo, iš esmės teisingai konstatavo, kad pareiškėjas nei skunde, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jo skundo reikalavimų patenkinimas pakeistų pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį, kad skundo patenkinimas sukels pareiškėjui teisines pasekmes, bus apgintos pareiškėjo teisės ir įstatymo saugomi interesai.

VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, priimdama 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 184, netyrė aplinkybės, ar pareiškėjas atitinka suinteresuotam asmeniui Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 punkte keliamus reikalavimus, skundą atmetė ir prašymo netenkino konstatavusi, kad nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys UAB „Serfas“ nuosavybės teisės teisių į ginčo statinį pasibaigimą, rėmėsi aplinkybe, kad UAB „Serfas“ nuosavybės teisė 2002 m. spalio 4 d. įregistruota Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimo pagrindu. Teisėjų kolegija pagrįstu pripažįsta atsakovo atsiliepime nurodytą argumentą, kad registro tvarkytojas, priimdamas sprendimus, remiasi tuo metu galiojančiais dokumentais. Priimant ginčijamą sprendimą, negalėjo būti atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2012, kuria buvo išaiškinta, kad UAB „Dara“ ir UAB „Serfas“ 1998 m. kovo 9 d. sudaryta sutartis buvo niekinė, bei kad Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimas, kuriuo ši sutartis buvo pripažinta galiojančia, neteko galios Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nutartimi nutraukus civilinę bylą Nr. A2-1192-199-2008. Šis teismo sprendimas, atsižvelgiant į jame pateikiamo teisės aiškinimo ypatumus, galėtų būti savarankiškas pagrindas teikti prašymą registro tvarkytojui dėl daiktinių teisių įregistravimo/išregistravimo, nes registro tvarkytojas nėra kompetentingas aiškinti teisę, tačiau tokį prašymą galėtų teikti tik subjektas, atitinkantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 punkte numatytus kriterijus. Teisėjų kolegija, nors ir nustatė kitus pareiškėjo skundo bei prašymų, kurie buvo teikiami registro tvarkytojui, atsisakymo tenkinti pagrindus, konstatuoja, kad byloje ginčijamas sprendimas yra iš esmės teisingas, todėl paliktinas galioti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija, nors ir ne su visais teismo sprendime išdėstytais motyvais sutinka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SSPC-Technika“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė