2019-11-27 Nr. AB-22479-3-62-3-02258-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1596-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02258-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. buvo laikomas perpildytose Kauno TI kamerose. Atvykęs į Kauno TI pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą, skirtą sveikiems asmenims, nors jo asmens byloje buvo dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo neįgalumą. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI kamerose sanitarinis mazgas atitvertas 2 m aukščio atitvaromis, paliekant viršuje 50–60 cm oro tarpą, todėl iš tualeto sklisdavo kvapai, kurie pareiškėjui sukeldavo papildomus dusulio priepuolius. Kamerose taip pat nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, temperatūra bei vėdinimas. Dėl blogų sąlygų dar labiau pablogėjo pareiškėjo sveikata – konstatuotas (duomenys neskelbtini), pareiškėjas netgi buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Dėl to pareiškėjas prarado galimybę savarankiškai pasinaudoti sanitariniu mazgu – jame nebuvo jokių atramų ar rankenų, todėl pareiškėjas turėjo kreiptis pagalbos į kitus asmenis bei neteko privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjo teigimu, jis apie šias aplinkybes žodžiu informavo Kauno TI pareigūnus, bet reikiamos pagalbos nesulaukė. Atsiradusi judėjimo negalia taip pat atėmė iš pareiškėjo galimybę naudotis teise į kasdienius pasivaikščiojimus, kadangi Kauno TI pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti 3 aukšte, o pareiškėjui, kenčiančiam nepakeliamus skausmus, laipioti laiptais buvo per daug sudėtinga. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, jog prieš pervežant ir grįžus į Kauno TI nuteistieji laikomi laikino sulaikymo kamerose, kuriose tamsu, drėgna, žema oro temperatūra, o unitazas įrengtas grindyse. Šiose kamerose asmenys laikomi daugiau nei 2 val., todėl būdavo alinama pareiškėjo sveikata, be to, jis negalėjo laiku gauti medicininės pagalbos bei medikamentų, kadangi, kol būdavo atliekamos visos procedūros (krata, skirstymas po kameras, švarinimas), pasibaigdavo gydytojo darbo laikas. Į pareiškėjo prašymus perkelti į kamerą, skirtą neįgaliesiems, buvo atsakoma, kad nėra tokių galimybių. Per visą laikymo Kauno TI laikotarpį pareiškėjas tik vieną kartą parai buvo patalpintas į kamerą, skirtą judėjimo negalią turintiems asmenimis. Maistas Kauno TI buvo tiekiamas atšalęs. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, atsirado depresija, pareiškėją žemino kiti nuteistieji.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti iš dalies, t. y. pripažinti, kad pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 3,6 kv. m plotas kameroje nebuvo užtikrintas tik 11,5 dienos, o kiti pareiškėjo skundo motyvai ir reikalavimai yra nepagrįsti, patirtos neturtinės žalos vertinimas neproporcingas padaryto pažeidimo trukmei, dydžiui ir intensyvumui. Pareiškėjas buvo kalinamas tinkamai įrengtoje ir higienos normas atitinkančioje kalinimo įstaigoje, kurioje nebuvo jokių kitų jo kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių. Kauno TI kamerose šviesa sklinda nuo lango ir nuo šviesos šaltinių pritvirtintų prie lubų. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą per parą, tačiau tai daryti jis atsisakė dėl sveikatos problemų. Kauno TI sanitariniai mazgai įrengti laikantis higienos normų, sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, kurio konstrukcija neleidžia kanalizacijos dujoms išeiti į patalpą. Sanitariniame mazge taip pat įrengta praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą ir yra atskirtas nuo kameros 2,1 m aukščio atitvarais. Kauno TI įrengti dvejų tipų kamerų langai – atidaromi su dvigubais rėmais ir neatidaromi. Kameros su atidaromais langais ventiliuojamos per langus, o visuose sanitariniuose mazguose veikia ištraukiamoji ventiliacija. Kamerose su neatidaromais langais įrengta mechaninio vėdinimo sistema, languose taip pat įrengta orlaidė natūraliai ventiliacijai. Patikrinus Kauno TI suimtųjų ir nuteistųjų asmenų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų įstaigos vadovybei registrus, duomenų apie pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus nerasta. Kauno TI neturi žinių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į institucijas, kontroliuojančias laisvės atėmimo vietų įrengimo ir eksploatavimo priežiūrą, šios institucijos neatliko patikrinimų dėl skunde išdėstytų aplinkybių.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 68 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais pareiškėjui netinkamomis sąlygomis kalint Kauno TI nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d.

7. Dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neužtikrintos minimalios kameros ploto normos pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Kauno TI periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 139, 155, 169, 206, 213, 245, 326, 335, 343, 349. Pagal atsakovo pateiktus duomenis teismas nustatė, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto normos nebuvo užtikrintas 14 parų (pareiškėjui trūko nuo 0,52 kv. m gyvenamojo ploto). Teismas taip pat pažymėjo, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Kauno TI kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, tinkama temperatūra, vėdinimas, buvo tiekiamas atšalęs maistas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų. Įvertinęs atsakovo į bylą pateiktas fotonuotraukas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kameroje šviesa sklinda nuo lango, kameros langai atidaromi, tinkami vėdinimui, sanitarinis mazgas turi atskirą nuo likusios patalpos oro šalinimo sistemą, kamerose įrengta mechaninė ventiliacija. Byloje nepateikta įrodymų –Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, todėl teismas nurodė, jog vertindamas į bylą pateiktus dokumentus negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl aukščiau nurodytų sąlygų galėjo patirti papildomų nepatogumų. Teismas taip pat pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Byloje nenustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamą apšvietimą, temperatūrą, ventiliaciją, atšalusį maistą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginius dėl netinkamo kamerų apšvietimo, netinkamos temperatūros, bei ventiliacijos, atšalusio maisto pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą izoliuoti sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos ir gana aukštos sienelės įrengimą patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo neįgalumu, sanitarinių mazgų, kamerų bei pasivaikščiojimo kiemelių nepritaikymu neįgaliesiems, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-185-634/2016 ištyręs kaltinamojo (pareiškėjo) medicininius dokumentus konstatavo, kad pagrindų atleisti kaltinamąjį nuo bausmės dėl ligos nėra. Įvertinęs atsakovo pateiktas fotonuotraukas teismas sprendė, kad Kauno TI kamerose yra įrengti sėdimi klozetai, byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjo būklė buvimo Kauno TI laikotarpiu buvo tokia, kad jis savarankiškai be pašalinių pagalbos negalėjo pasinaudoti tokios konstrukcijos klozetu. Atsakovo atstovo teigimu, teisė pasivaikščioti pareiškėjui buvo užtikrinta. Pats pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą per parą, tačiau pasivaikščioti jis atsisakė dėl sveikatos problemų. Todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų sąlygų kamerose ar dėl sanitarinio mazgo pritaikymo neįgaliesiems.

11. Kaip abstrakčius bei nepagrįstus teismas vertino ir pareiškėjo argumentus, kad prieš pervežant ir grįžus į įstaigą nuteistieji daugiau nei 2 val. būdavo laikomi laikinojo sulaikymo kamerose, kuriose buvo tamsu, drėgna, žema oro temperatūra, unitazas įrengtas grindyse ir kad dėl to būdavo alinama pareiškėjo sveikata, nebuvo galimybės gauti medicininės pagalbos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių pažeidimo aplinkybių, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

12. Vertindamas duomenis apie pareiškėjo sveikatą pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tačiau šia liga pareiškėjas sirgo dar iki patenkant į Kauno TI. Remiantis 2016 m. birželio 3 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės duomenimis, pareiškėjui diagnozuotos (duomenys neskelbtini), tačiau nėra pagrindo teigti, jog jų atsiradimui įtakos turėjo netinkamos pareiškėjo laikymo sąlygos Kauno TI (minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas 14 parų). Pareiškėjas taip pat pateikė teismui 2017 m. gegužės 18 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizę, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas buvo konsultuotas psichiatro, tačiau aptariama konsultacija vyko praėjus daugiau kaip pusei metų nuo šioje byloje vertinamojo laikotarpio pabaigos, todėl teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad minėta konsultacija yra susijusi su netinkamomis laikymo sąlygomis Kauno TI. Teismas laikė, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

III. 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad pareiškėjo teisė į minimalaus kameros ploto užtikrinimą buvo pažeista, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas nepagrįstai, nes yra neproporcingas padarytai žalai.

14. Kauno TI apeliaciniame skunde nurodo, jog minimalus kameros plotas pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas 11,5, o ne 14 dienų, taigi teismas nustatė ilgesnį, nei faktiškai buvo, pažeidimo laikotarpį, be to, nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista trumpą laiką, pažeidimas nebuvo tęstinis, buvo itin nežymus. Nagrinėjamu atveju nėra objektyvių galimybių nustatyti, ar pareiškėjas dėl to patyrė papildomų neigiamų išgyvenimų, todėl išvada, kad pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, yra nepagrįsta ir nustatant žalos atlyginimo būdą negali būti vertinama. Tinkamas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas šiuo atveju būtų pripažinimas, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-440-525/2018.

15. Pareiškėjas V. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka.

16. Atsiliepime pareiškėjas nurodo, jog Kauno TI pats nustatė kameros ploto normos pažeidimą, atimdamas iš pareiškėjo galimybę savarankiškai įrodyti, kad ši pareiškėjo teisė buvo pažeista ilgesnį laiką. Kauno TI pareiškėjui 2017 metais nepateikė prašytos informacijos apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą, jose esančių sanitarinių mazgų bei baldų užimamą plotą, taip pat kamerose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, todėl pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą.

Pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą Kauno TI nenurodė, kiek asmenų buvo laikoma kamerose, todėl pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista tik 11,5 dienos. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI kameroje Nr. 213 buvo įrengtos trijų aukštų lovos, o kameroje buvo laikomi 4–5 asmenys, trijų aukštų lovos buvo įrengtos ir kameroje Nr. 145; kameroje Nr. 349 buvo laikomi 4 asmenys; nuo 2016 m. kovo 24 d. – iki 2016 m. birželio 3 d. kameroje Nr. 326 buvo penkios dviaukštės lovos ir vienu metu kalėjo net 7 asmenys.

Pareiškėjas pažymi, kad tardymo izoliatoriaus kameros plotas, atskaičius sanitarinio mazgo ir kameroje esančių baldų užimamą plotą, neturėtų būti mažesnis kaip 4 kv. m. Baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, vertino atsakovo pateiktus neteisingus duomenis, todėl neteisingai nustatė pareiškėjo patirtos žalos dydį. Pasak pareiškėjo, teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl sanitarinių mazgų įrengimo.

Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad būdamas neįgalus kamerose buvo laikomas su jaunesniais ir fiziškai stipresniais asmenimis, dėl to patyrė psichologinį ir fizinį spaudimą. Pasivaikščioti į kiemelį pareiškėjas buvo vedamas laiptais, nors Kauno TI įrengtas liftas. Laikinojo sulaikymo kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjas būdavo laikomas po 3–4 val. Kauno TI pareiškėjui būdavo tiekiamas atšalęs maistas, o kameros neatitiko higienos reikalavimų. Dėl kalinimo sąlygų Kauno TI pareiškėjas teigia susirgęs (duomenys neskelbtini), pablogėjo jo sveikata, pažeidimai nebuvo mažareikšmiai, todėl pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 14 dienų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, priteisė jam 68 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, kurį pateikė (išsiuntė paštu) 2018 m. balandžio 12 d., pareiškėjas V. V. taip pat reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei juo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, dėsto su tuo susijusius motyvus, prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, tačiau apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimo nėra pateikęs, nors tokia teisė minėtame teismo sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas reikalavimų dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimo ir (ar) prašymo dėl šio sprendimo apskundimo termino atnaujinimo nereiškia, todėl nagrinėjamu atveju šį pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktą procesinį dokumentą nėra pagrindo vertinti kaip apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo atsiliepime į Kauno TI apeliacinį skundą išdėstytų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų nevertins, o šioje administracinėje byloje pasisakys tik dėl Kauno TI apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

19. Nagrinėjamu atveju Kauno TI nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia dviem argumentais, t. y. kad teismas neteisingai nustatė pažeidimo laikotarpį, taip pat kad pažeidimas buvo trumpas, nežymus ir netęstinis, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui neturėjo būti priteistas.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

22. Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui Kauno TI kamerose tekusio ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ redakcijos 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

23. Iš Kauno TI į bylą pateiktos 2017 m. lapkričio 21 d. pažymos Nr. 11-4875 apie pareiškėjo kalinimą įstaigoje matyti, kad minimalus kameros plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas tik kalint Kauno TI kameroje Nr. 213: 2015 m. birželio 12–15 d., 2015 m. liepos 1–2 d., 2015 m. liepos 4–6 d. – visą dieną, o 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. birželio 16 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. liepos 3 d. ir 2015 m. liepos 7 d. – po pusę dienos, t. y. pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą (3,6 kv. m) ginčo laikotarpiu Kauno TI nebuvo užtikrinta 11,5 dienos. Taigi pirmosios instancijos teismas suklydo nustatydamas pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpį (trukmę).

24. Nepaisant minėto apsirikimo, atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant ir pareiškėjo sveikatos būklę ginčo laikotarpiu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nors nustatytas minimalios kameros ploto normos pažeidimas ir buvo trumpalaikis, tačiau šiuo laikotarpiu pareiškėjui tekęs kameros plotas, atsižvelgiant į kameroje įrengtą sanitarinį mazgą, buvo mažesnis nei 3 kv. m, o remiantis EŽTT formuojama praktika 3 kv. m daugiavietėse kamerose, į juos neįskaičiuojant sanitarinių įrenginių užimamo ploto, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistų teisių pripažinimas negali būti laikomas pakankamu jo pažeistų teisių gynybos būdu, o pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais.

25. Šios išvados nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-440-525/2018, kadangi nesutampa minėtos atsakovo nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės – pažeidimo trukmė, mastas bei individualios pareiškėjų savybės.

26. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

27. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

28. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, pareiškėjo sveikatos būklę, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis galėjo būti įvertintas 68 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius