2013-06-25 Nr. AB-3037-3-61-3-02326-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A662-1343/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02326-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. P., A. B. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. P., A. B. ir A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai S. P., A. B. ir A. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą „Dėl Mjr. A. K. išleidimo į atsargą“ Nr. 9-775, 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą „Dėl Kpt. A. B. išleidimo į atsargą“ Nr. P-776 ir 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą „Dėl Vyr. srž. S. P. išleidimo į atsargą“ Nr. P-777 (toliau – ir 2012 m. rugpjūčio 9 d. Įsakymai);

2) grąžinti juos į profesinę karo tarnybą ir atkurti turėtas teises;

3) priteisti priklausantį neišmokėtą darbo užmokestį su priedais ir išmokomis už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką;

4) priteisti iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, atsakovas) patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu juos komandiravo 2012 m. gegužės 7–8 d. į Gruziją, o 2012 m. gegužės 8–21 d. į Afganistano Islamo Respubliką. Jie Afganistano Islamo Respublikos Kabulo oro uoste nusileido 2012 m. gegužės 8 d. apie 12 val. vietos laiku. Nusileidę padėjo iškrauti lėktuvą, ruošėsi kitam skrydžiui, įsikūrė bazėje ir ilsėjosi po skrydžio. A. K. ir S. P. 2012 m. gegužės 8 d. vakarą išėjo patikrinti, ar dar dirba valgykla. Grįžtančius juos sustabdė karo policininkai ir paprašė parodyti ID korteles. Netrukus pas juos buvo atvestas ir A. B. bei J. V.. Karo policininkai alkoholio matuokliu tikrino kiekvieno iš jų blaivumą po keletą kartų, tačiau tikrinimo rezultatų nepranešė. Po patikrinimo buvo leista grįžti į savo kambarius. Karo policininkai iš jų gyvenamųjų patalpų konfiskavo 5 butelius po 0,5 l degtinės, 72 skardines alaus, kuriuos jie buvo atsivežę kaip dovanas sąjungininkams už techninę pagalbą. Lietuvos kariuomenės vadas 2012 m. birželio 8 d. priėmė įsakymą dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tik tada, kai patikrinimą atliekantis pareigūnas paprašė pateikti pasiaiškinimus, tapo žinoma, kad 2012 m. gegužės 8 d. jiems buvo nustatytas neblaivumas.

Pareiškėjai nurodė, kad karių neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo organizavimo ir kontrolės tvarką nustato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. V-978 patvirtintas Asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo ir kontrolės krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Karo policininkai pareiškėjų blaivumą tikrino alkoholio matuokliu „Dräger“, tačiau tarnybinio patikrinimo medžiagoje esantys 3 alkoholio matuoklio kvitai nepasirašyti ir tai neatitinka Aprašo nuostatų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Medicininės apžiūros akto, kuriame būtų konstatuotas jų neblaivumas, taip pat nėra. Nors karo policininkai protokole Nr. KAIA/236/12 pripažįsta, kad turėjo pareiškėjų ID korteles, tačiau jų duomenys (vardai, pavardės, gimimo datos, blaivumo tikrinimo vieta) kvituose įrašyti ranka. Teigė, kad buvo pažeista Apraše nustatyta tvarka, kadangi jų blaivumas buvo tikrinamas be pertraukų kelis kartus ir nors A. K. į alkoholio matuoklį pūtė bent 4 kartus, o A. B. ir S. P. – 3, prie protokolo pridėta tik po vieną alkoholio matuoklio kvitą. Karo policininkai juos sulaikė ir blaivumą tikrino nedelsdami, t. y. apie 22 val., o prie protokolo pridėtuose kvituose užfiksuotas tikrinimo laikas yra daugiau nei pusantros valandos po jų sulaikymo ir neblaivumo tikrinimo (jau po to, kai jie buvo paleisti). Kvituose užfiksuotas blaivumo tikrinimo laikas neatitinka faktinio tikrinimo eiliškumo, kadangi pirmas buvo tikrintas A. K. (kvite nurodomas laikas – 23:43 val.), vėliau A. B. (kvite nurodomas laikas – 23:32 val.), tada J. V. (kvite nurodomas laikas – 23:35 val.), o paskutinis S. P. (kvite nurodomas laikas – 23:46 val.). Tai leidžia manyti, kad jų duomenys buvo ranka užrašyti ant kitų asmenų neblaivumą patvirtinančių kvitų, kurie buvo atspausdinti juos paleidus.

Pažymėjo, kad jiems nebuvo paaiškinta apie atsisakymo tikrintis ar atlikti medicininę apžiūrą teisines pasekmes ir neišaiškinta teisė ne vėliau kaip per 1 valandą nuo tikrinimo, medicininės apžiūros atlikimo ar atsisakymo ją atlikti pačiam kreiptis į pageidaujamą asmens sveikatos priežiūros įstaigą su prašymu savo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą. Kadangi pareiškėjų parašų nėra nei alkoholio matuoklio „Dräger“ kvituose, nei Karo policijos 2012 m. gegužės 8 d. raporto byloje Nr. KAIA/236/12, todėl, vadovaujantis Aprašo 15 punktu, alkoholio matuoklio kvitus ir raportą turėjo pasirašyti patikrinimą atlikęs asmuo ir bent du liudytojai. Be to, raporte turėjo būti nurodyta, kad jie atsisakė pasirašytinai susipažinti su patikrinimo rezultatais. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje užpildyto asmenų neblaivumo (girtumo) tikrinimo registro nėra. Raporto 2 punkte nurodoma, kad karo policininkai gavo pareiškėjų pasiaiškinimus, tačiau patys pasiaiškinimai prie raporto nepridėti. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra ir Aprašo 17 punkte nustatyto pranešimo apie nušalinimą nuo tarnybos. Karo policininkai raporte tik pažymėjo, kad juos paleido kartu su J. V., nes šis buvo blaivus. Nurodė, kad pagal Lietuvos kariuomenės Nacionalinės paramos elemento (toliau – ir NPE) standartinių veiklos procedūrų A priedo 5 punktą, visi NPE parengti ir gauti su veikla susiję dokumentai turi būti registruojami, tačiau tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra pateiktas registro žurnalas, kuriame privalėjo būti užregistruotas Karo policijos 2012 m. gegužės 8 d. raportas byloje Nr. KAIA/236/12. Manė, kad visos išdėstytos aplinkybės patvirtina faktą, jog 2012 m. gegužės 8 d. jie buvo blaivūs.

Pažymėjo, kad Aprašo V skyrius „Karių, tarnaujančių užsienyje, neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo organizavimas“ reglamentuoja tvarką, pagal kurią yra tikrinama, ar tarnybą užsienyje atliekantys kariai yra blaivūs, tačiau jos šiuo atveju nesilaikyta. Išvadoje klaidingai teigiama, kad alkoholio matuoklio kvitus pasirašė G. J., kadangi kvitai yra apskritai nepasirašyti. Vadovavosi Karo tarnybos statuto, patvirtinto krašto apsaugos ministro 2008 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-163, (toliau – ir Statutas), nuostatomis. Teigė, kad nors išvadoje nurodoma, jog tarnybinio patikrinimo metu nebuvo gauta duomenų, kurių pagrindu būtų galima tvirtinti, kad jie buvo supažindinti su tarnybos organizavimo tvarka karinėje bazėje anksčiau įvykusių komandiruočių į Afganistano Islamo Respubliką metu, o prieš išvykdami į tarptautinės operacijos vietovę instruktuoti nebuvo, tačiau daroma išvada, kad jie yra patyrę, todėl suprato ar turėjo suprasti tarnybos tarptautinių operacijų vietovėje ypatybes, pavojingumą bei sąlygas. Karo policininkams neinformavus apie tariamai nustatytą neblaivumą, jie pagrįstai manė, kad buvo sulaikyti dėl gyvenamosiose patalpose turimo alkoholio, nes tą dieną alkoholio nevartojo ir buvo blaivūs.

Paaiškino, kad NPE turi pareigą ne tik aprūpinti Kabulo oro uoste besileidžiančių Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvų įgulas, bet ir organizuoti techninį orlaivių aptarnavimą (kuras, skystas deguonis ir kt.). Jie Afganistano Islamo Respublikoje nuolat susiduria su techninėmis orlaivių eksploatavimo problemomis. Po nusileidimo pareiškėjas A. K. iš NPE atstovų sužinojo, kad kuro lėktuvui negaus, o gauti skysto deguonies bus sudėtinga, taigi tą patį 2012 m. gegužės 8 d. vakarą (apie 18 val.) susitiko su plk. ltn. P. M. ir iškėlė jam minėtus klausimus bei leido suprasti, kad informuos vadovybę apie NPE susidariusią netoleruotiną situaciją, kad būtų pradėtas tarnybinis patikrinimas. P. M. žinojo, kad sprendžiant minėtas problemas labai svarbi sąjungininkų pagalba, už kurią dažniausiai atsidėkojama dovanomis (alkoholiniais gėrimais), ir taip pat žinojo, jog pareiškėjai ir tąkart atsigabeno alkoholinių gėrimų dovanoms. Manė, kad būtent P. M., žinodamas minėtas aplinkybes, pranešė karo policininkams apie pareiškėjų tariamą neblaivumą bei turimus alkoholinius gėrimus. Atkreipė dėmesį, kad po tariamo incidento jie dar dvi savaites atliko tarnybą Afganistano Islamo Respublikoje. Nors tariamai buvo neblaivūs, jie nebuvo nušalinti nuo tarnybos, iš jų nebuvo atimti ginklai, nebuvo pareikalauta pasiaiškinimo, nors pareiškėjas A. K. kitą rytą apie incidentą informavo NPE vadą plk. ltn. P. M.. Grįžę iš komandiruotės į Lietuvos Respubliką jie ir toliau atliko tarnybą – 2012 m. birželio 27 d. buvo komandiruoti nuskraidinti Lietuvos Respublikos Prezidentę su delegacija į Briuselį.

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad skundžiami 2012 m. rugpjūčio 9 d. Įsakymai priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 38 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktais, 39 straipsnio 3 dalimi, taigi pareiškėjų atleidimas susijęs su dviem skirtingais ir savarankiškais juridiniais pagrindais: jie tarnybos metu buvo neblaivūs bei tarnybos metu padarė kario vardą žeminančių teisės pažeidimų. Bylai svarbios faktinės aplinkybės buvo nustatytos 2012 m. birželio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. KPDT-5, kurioje pažymima, kad 2012 m. gegužės 8 d. ryte (apie 11 val.) pareiškėjai atskrido į Afganistano Kabulo tarptautiniame oro uoste (angl. Kabul International Airport, toliau – ir KAIA) esančią Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International security assistance force, toliau – ir ISAF) karinę bazę (toliau – ir KAIA bazė), kurioje turėjo laukti kito skrydžio. 2012 m. gegužės 18 d. KAIA bazėje veikiančios Tarptautinės karo policijos (toliau – ir TKP) ataskaitoje Nr. KAIA/236/12, pasirašytoje TKP karių J. A. ir F. F., nurodyta, kad 2012 m. gegužės 8 d. 22 val. 30 min. vietos laiku italų karabinieriai telefonu pranešė apie du prie pastato Nr. 405 svirduliuojančius ir į neblaivius panašius asmenis. Patikrinus jų dokumentus buvo nustatyta, kad tai yra Lietuvos kariai A. K. ir S. P., kurie pagal išorinius požymius (svirduliavimą, triukšmavimą, alkoholio kvapą) atrodė neblaivūs. Kariai nurodė, kad pastato Nr. 405 kambaryje G24 yra alkoholinių gėrimų. Nurodytame kambaryje buvo dar du Lietuvos kariai (J. V. ir A. B.) bei rasta alkoholinių gėrimų (15 butelių degtinės ir 160 skardinių alaus). Visiems 4 Lietuvos kariams alkoholio matuokliu „Dräger Alkotest 7510“ (prietaiso Nr. ARBN 0080) buvo patikrintas blaivumas ir A. K. nustatytas 1,91, S. P. – 1,24, A. B. – 1,73, J. V. – 0,00 promilių neblaivumas.

Teigė, kad Lietuvos kariai pažeidė KAIA bazės vado patvirtintų Standartinių veiklos procedūrų 005 (toliau – ir SVP) reikalavimus, draudžiančius KAIA bazės teritorijoje turėti, laikyti, įsivežti, vartoti bet kokius alkoholinius gėrimus bei būti minėtoje teritorijoje neblaiviems. SVP nustatyta, kad jei TKP sukalibruotu ir sertifikuotu alkoholio matuokliu tikrinamam asmeniui nustatomas neblaivumas, nesvarbu, koks buvo alkoholio tūris, tokio asmens atžvilgiu pradedamas TKP tyrimas, kurio rezultatai pateikiami nusižengimu įtariamo asmens vyriausiajam nacionaliniam atstovui (toliau – ir VNA). Informaciją apie SVP pažeidimus KAIA vadas perduoda atitinkamos valstybės VNA, vieneto vadui ir t. t. tam, kad pažeidėjai būtų patraukti drausminėn atsakomybėn. Akcentavo, kad incidentas, kurio metu pareiškėjams buvo nustatytas neblaivumas, įvyko 2012 m. gegužės 8 d. vakare KAIA esančioje ISAF bazėje, jų komandiruotės metu. Šioje bazėje galioja ne atskirų valstybių nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys bazės vidaus tvarkos taisykles ir jų užtikrinimo tvarką, o KAIA bazės vado 2011 m. rugpjūčio 22 d. patvirtintos SVP. Jų laikymąsi prižiūri ir užtikrina ne kiekvienos į ISAF pajėgas įeinančios valstybės karo policininkai, o specialiai tam įkurta Tarptautinė karo policija, kuri turi administracinius įgaliojimus visų KAIA bazės teritorijoje esančių asmenų atžvilgiu. Taigi pareiškėjų neblaivumas buvo nustatytas remiantis galiojančiomis SVP ir tai atliko turintys tokią teisę asmenys, todėl skunde pateikti argumentai, kad nustatant neblaivumą turėjo būti laikomasi Aprašo reikalavimų, visiškai nepagrįsti.

Atsakovas vadovavosi KASOKTĮ nuostatomis ir teigė, kad kario tarnybos dienos ir suminė savaitės tarnybos trukmė nėra apribota ir priklauso nuo tarnybos poreikių. Pagal Statuto nuostatas, viena iš karo tarnybos rūšių yra tarnyba komandiruotėse, o kariams, kurie tarnybą atlieka komandiruotėje, šio Statuto nuostatos taikomos tiek, kiek atitinkamų tarnybos santykių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, susitarimai bei SVP ir kiti teisės aktai. Komandiruojami į tarptautinių operacijų vietovę kariai nuo išvykimo į tarptautinės operacijos vietovę iki grįžimo iš jos atlieka tarnybą ir turi būti nuolatos pasirengę vykdyti netikėtai iškilusias užduotis. Tai reiškia, kad 2012 m. gegužės 8 d. vakare KAIA bazėje įvykęs incidentas, kurio metu pareiškėjams nustatytas neblaivumas, įvyko jų tarnybos metu. Pažymėjo, kad profesinės karo tarnybos kariai privalo sąžiningai laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, vykdyti savo pareigas. Remiantis šiomis teisės aktų nuostatomis bei faktais, nustatytais atlikus tarnybinį patikrinimą (pareiškėjai, nors ir žinodami bei suprasdami, kad tai yra neteisėta, įsigijo, kaip asmeninių daiktų nedeklaravo, neturėdami leidimo kariniu lėktuvu į islamišką valstybę gabeno, KAIA bazės teritorijoje laikė didelį alkoholio kiekį), pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjų elgesys nesuderinamas su jų duota karių priesaika, diskredituoja ne tik kiekvieno iš incidente dalyvavusių karių vardą, bet ir krašto apsaugos sistemos institucijas bei Lietuvą kaip ISAF pajėgų dalyvę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į skundą su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime vadovavosi SVP ir akcentavo, kad teritorijoje, kurioje pareiškėjams buvo nustatytas neblaivumas, galioja griežtas draudimas vartoti ir laikyti alkoholį, o šių taisyklių laikymąsi kontroliuoja ne atskirų valstybių karinių vienetų pareigūnai, o KAIA TKP atstovai, veikiantys laikydamiesi ne atskirų valstybių teisės aktų, o SVP nuostatų, todėl atskirų valstybių jurisdikcija (taip pat ir Lietuvos Respublikos) jiems netaikoma. Be to, SVP D priedas įtvirtina datas, kada atskirų valstybių kariams ir civiliniam personalui gali būti taikomos absoliutaus draudimo vartoti alkoholį išimtys. Kaip matyti, šiame sąraše numatytos 33 valstybės, t. y. KAIA teritorijoje tarnauja 33 valstybių karinis ir/ar civilinis personalas, todėl TKP atstovams net teoriškai būtų neįmanoma taikyti atskiras 33 tvarkas blaivumo (girtumo) nustatymo procedūroms atlikti, atsižvelgiant į tikrinamo kario priklausymą konkrečios valstybės karinėms pajėgoms. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų skunde minimose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose ir šioje administracinėje byloje faktinės aplinkybės, susijusios su blaivumo patikrinimu, nėra nei identiškos, nei panašios, todėl nurodoma praktika neturi būti vadovaujamasi.

Pažymėjo, kad 2012 m. birželio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. KPDT-5 nustatyta, be to, tai nurodė ir patys pareiškėjai savo paaiškinimuose, kad jie apie kilusį incidentą NPE vadą ir Jungtinio štabo viršininką informavo tik kitą dieną apie 9 val. ryto. Pareiškėjų gyvenamosios patalpos buvo šalia kitų NPE skirtų patalpų, o minėtiems asmenims apie kilusį incidentą pranešus iš karto po incidento ir paprašius patikrinti jų blaivumą, tai būtų padarę nacionaliniai atstovai, laikydamiesi Aprašo nuostatų. Kadangi pareiškėjai sąmoningai ar dėl nerūpestingumo to nepadarė, jie prarado galimybes ginčyti KAIA TKP atstovų jiems nustatytą neblaivumo faktą ir jų užfiksuotą pareiškėjų etilo alkoholio koncentracijos iškvepiamame ore tūrį remdamiesi Aprašo nuostatomis.

Vadovavosi Statuto nuostatomis ir teigė, kad komandiruojami į tarptautinių operacijų vietovę kariai nuo išvykimo į tarptautinės operacijos vietovę iki grįžimo iš jos atlieka tarnybą ir turi būti nuolatos pasirengę vykdyti netikėtai iškilusias užduotis. Pareiškėjai į tarptautinių operacijų vietovę (KAIA ISAF karinę bazę) buvo komandiruoti 2012 m. gegužės 8–21 d., taigi visą šį laikotarpį jie atliko tarnybą. Tarnybos tarptautinėje operacijoje pradžią ir pabaigą laiko prasme apibrėžiančiose sąlygose nenustatyta jokių išimčių, todėl tarnyba tarptautinėje operacijoje visu laikotarpiu laikytina karo tarnyba ir kartu tapatintina su Statuto 66 straipsnyje vartojama sąvoka „tarnybos metu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3435/2011). Teigė, kad pareiškėjams 2012 m. gegužės 8–21 d. tarnyba Afganistano Islamo Respublikoje buvo tarnybos metas, kurio metu kariams vartoti alkoholį yra griežtai draudžiama, todėl jų teiginiai, jog jie nebuvo instruktuoti apie draudimą KAIA ISAF karinėje bazėje vartoti alkoholį, atliktų pažeidimų kvalifikacijai jokios įtakos neturėjo. Įrodžius, kad pareiškėjai buvo tinkamai instruktuoti apie KAIA ISAF karinėje bazėje jų pažeidimo metu galiojusias SVP, draudžiančias vartoti ir laikyti alkoholį, jų padarytos veikos papildomai galėtų būti kvalifikuotos kaip tarnybos pareigų neatlikimas, tačiau tai nepadaryta. Manė, kad nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, jog blaivumo ir gyvenamųjų patalpų patikrinimą greičiausiai inicijavo NPE vadas plk. ltn. P. M.. Pareiškėjų blaivumą tikrino Tarptautinės karo policijos atstovai, kurie neturi jokių pavaldumo ryšių su NPE vadu ir veikia nepriklausomai. Be to, TKP atstovus 2012 m. gegužės 8 d. apie 22:30 val. iškvietė Italijos karabinieriai.

Nurodė, kad KAIA TKP atstovams nustačius pareiškėjų neblaivumo faktą, taip pat jų gyvenamosiose patalpose radus ir konfiskavus alkoholį, apie tai sužinojo ir KAIA ISAF vadovybė, o pareiškėjai tokiu savo elgesiu pažemino kario vardą (KASOKTĮ 38 str. 2 d. 8 p.). Atkreipė dėmesį, kad NPE vadas apie KAIA TKP tyrimo rezultatus buvo informuotas tik 2012 m. gegužės 18 d. (TKP pranešimas Nr. KAIA/236/12), todėl iki to laiko oficialios informacijos apie pareiškėjams nustatytą neblaivumo ir alkoholio laikymo faktą neturėjo, taigi neturėjo pagrindo inicijuoti tarnybinio patikrinimo. Kadangi patys pareiškėjai apie incidentą ir apie galimą jų neblaivumą NPE vadą informavo tik kitą dieną, todėl nušalinti juos nuo tarnybos irgi nebuvo pagrindo (pareiškėjai jau buvo blaivūs). Be to, kol nebuvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada, nebuvo teisinio pagrindo jiems taikyti drausminę atsakomybę ar atleidimą iš tarnybos, todėl iki skundžiamų 2012 m. rugpjūčio 9 d. Įsakymų priėmimo teisėtai ir pagrįstai buvo skiriamos tarnybinės užduotys.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė KASOKTĮ 25 straipsnį, Statuto 44 ir 46 punktus. Nustatė, KAIA esančioje ISAF bazėje galioja bazės vado 2011 m. rugpjūčio 22 d. patvirtintos SVP. Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas S. D., dirbantis Lietuvos kariuomenės Teisės departamento skyriaus vedėjo pavaduotoju kariniams vienetams, paaiškino, kad SVP yra svarbiausias teisės aktas KAIA, o kitos reglamentacijos dėl neblaivumo patikrinimo nėra. SVP nenustatyta, kad būtinas parašas ant alkoholio matuoklio kvito, be to, nėra apibrėžta procedūra, kaip nuginčyti Tarptautinės karo policijos veiksmus ir pasitikrinti, ar teisingi alkoholio matuoklio rodmenys, galimybės pasitikrinti kraują taip pat nėra.

Nurodė SVP 6 ir 7 punktus ir nustatė, kad iš bylos medžiagos buvo matyti, jog laikytasi SVP nustatytos tvarkos: karabinieriams kilus įtarimų dėl Lietuvos karių blaivumo, jie pranešė TKP. Pastarieji patikrino Lietuvos karių blaivumą laikydamiesi SVP nustatytos tvarkos ir pradėjo tyrimą, kurio rezultatus įformino 2012 m. gegužės 18 d. ataskaitoje Nr. KAIA/236/12 bei pateikė ją ir kitą surinktą medžiagą vyriausiajam nacionaliniam atstovui G. S., kuris perdavė P. M., o šis – Jungtiniam štabui. Teismas darė išvadą, kad SVP nėra nustatyta neblaivumo nustatymo procedūros apskundimo tvarka ar teisė kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą blaivumui nustatyti, taip pat nėra reikalavimo, kad būtinas parašas ant alkoholio matuoklio kvito. Atsižvelgus į tai, atmesti pareiškėjų teiginiai, kad jiems neleista pasinaudoti teise nuvykti į gydymo įstaigą nusistatyti blaivumą ir kad byloje esantys alkoholio matuoklio kvitai negalioja, nes yra nepasirašyti. Padaryta išvada, kad KAIA bazėje galiojo specialusis teisės aktas – SVP, o ne Lietuvos Respublikos teisės aktai, taigi pareiškėjų neblaivumas buvo nustatytas remiantis galiojančiomis SVP nuostatomis ir tai atliko turintys tokią teisę asmenys (TKP), todėl argumentai, kad pareiškėjams neblaivumas turėjo būti nustatomas pagal Aprašą, atmesti kaip nepagrįsti.

Iš bylos duomenų buvo matyti, kad alkoholio matuoklis, kuriuo pareiškėjams tikrintas blaivumas, yra kalibruotas. Iš teismo posėdyje apklaustos vertėjos Aleksandros Drublionienės paaiškinimų nustatyta, kad tai, jog spausdintuvo kvituose nurodytas Nr. ARBN-0080 pavadintas prietaiso numeriu, o kalibravimo sertifikate tas pats numeris įvardijamas kaip serijos numeris, yra galimos vertimo reikšmės. Išdėstytos aplinkybės patvirtino, kad alkoholio matuoklis 7510 „Dräger“ buvo patikrintas, išbandytas, jo patikrintos vertės atitinka specifikaciją, taigi jis laikytas tinkamu neblaivumui nustatyti. Iš pareiškėjų paaiškinimų teismo posėdyje (A. K. nurodė, kad iki 22 val. ilsėjosi, tada pasidarė kavos ir kartu su S. P. neskubėdami išėjo į valgyklą; A. B. paaiškino, kad apie 22 val. ėjo į dušą, užėjo į A. K. ir kt. kambarį, grįždamas iš dušo vėl užsuko, pakalbėjo su J. V.) ir alkoholio matuoklio spausdintuvo lapeliuose nurodyto laiko buvo matyti, kad laikas iš esmės sutampa, todėl teismas darė išvadą, kad spausdintuvo lapeliuose yra nurodytas Kabulo vietinis laikas, o ne alkoholio matuoklio 7510 „Dräger“ gamintojo (Vokietija) įvestas laikas. Pareiškėjai skunde teigė, kad kvituose nurodomas blaivumo tikrinimo laikas neatitinka faktinio jų tikrinimo eiliškumo, kadangi pirmiausia buvo patikrintas A. K. blaivumas, tada – A. B., vėliau – J. V., o paskutiniojo – S. P.. Iš spausdintuvo lapelių buvo matyti, kad pirmajam blaivumas buvo patikrintas A. B. (23:32:46 val.), antrajam – J. V. (23:35:03 val.), trečiajam – A. K. (23:43:33 val.), o paskutiniam – S. P. (23:46:59 val.). Teismas aptarė posėdyje apklausto kaip liudytojo J. V. parodymus ir darė išvadą, kad liudytojo J. V. nurodomas blaivumo patikrinimo eiliškumas atitinka spausdintuvo kvituose nurodytą eiliškumą. Be to, kaip nurodė patys pareiškėjai, į alkoholio matuoklį jie pūtė po kelis kartus, kol pasigirsdavo signalas. Dėl šios aplinkybės taip pat galėjo atsirasti tam tikras laiko skirtumas. Teismas pačių pareiškėjų teiginius, kad kvituose nurodytas blaivumo tikrinimo eiliškumas neteisingas, atmetė kaip nepagrįstus jokiais objektyviais įrodymais.

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas P. M. paaiškino, kad <...> pamatė koridoriuje, iš eisenos sprendžiant, neblaivų S. P., jį susistabdė ir pasakė, kad nori kalbėti su vadu. Atėjo vadas A. K., kuris taip pat atrodė išgėręs (nerišliai kalbėjo, sklido alkoholio kvapas). Susitarė, kad faktas lieka tarp jų, visus liepta grąžinti į kambarius. Taip pat tą patį vakarą apie 20 val. buvo užėjęs A. B.. Dėl jo negali pasakyti, ar buvo išgėręs. Iš ryto A. K. informavo, kad juos buvo sulaikiusi TKP. Apie šį faktą jis pranešė Jungtinio štabo viršininkui, kuris tuo metu buvo Kabule. Vėliau nuėjo prisistatyti ir pasikalbėti apie įvykį su KAIA vadu. Vadas pasakė, kad kai TKP paruoš dokumentus, jie bus pateikti jam. Informaciją gavo po poros savaičių iš vyriausiojo nacionalinio atstovo Afganistane. Medžiaga elektroniniu paštu buvo išsiųsta Jungtinio štabo viršininkui. Santykiai su įgula buvo normalūs, konflikto nebuvo <....>. Padaryta išvada, kad pareiškėjų neblaivumo faktą įrodo ne tik objektyvūs rašytiniai įrodymai – alkoholio matuoklio kvitai, bet ir liudytojo P. M. parodymai bei TKP karių J. A. ir F. F. parodymai 2012 m. gegužės 18 d. ataskaitoje Nr. KAIA/236/12, iš kurių taip pat padaryta išvada, kad iš A. K. ir S. P. laikysenos ir elgesio buvo matyti, kad jie neblaivūs. Dėl A. B. neblaivumo kitų įrodymų, be alkoholio matuoklio kvito, kuriame nurodytos 1,73 promilės, byloje nebuvo, tačiau teismui nustačius, kad neblaivumas buvo patikrintas tinkamai, alkoholio matuoklis kalibruotas, to pakanka, kad būtų konstatuotas neblaivumo faktas. Taigi įrodymai yra nuoseklūs ir iš esmės neprieštarauja vieni kitiems, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjai tarnyboje buvo neblaivūs.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje užfiksuota, kad pareiškėjai KAIA bazėje laikė alkoholinius gėrimus, nors tai draudžia teisės aktai. Paties fakto, kad alkoholiniai gėrimai buvo rasti pareiškėjų A. K. ir S. P. gyvenamajame kambaryje ir kad jis pirktas A. K. iniciatyva, jie neneigė, tik kėlė ginčą dėl alkoholio kiekio. Įrodymų, kad A. K., kurio pavedimu buvo nupirkti alkoholiniai gėrimai, buvo gavęs leidimą transportuoti alkoholinius gėrimus, byloje nebuvo. Tai, kad gėrimai nebuvo įtraukti į orlaiviu gabenamų daiktų sąrašą, leido teigti, kad įgulos vadui A. K. buvo žinoma apie reikalavimą turėti leidimą gabenti alkoholį. Aplinkybė, kad alkoholiniai gėrimai į Afganistaną buvo vežti kaip dovanos sąjungininkams už pagalbą, byloje neįrodyta. Taigi dėl alkoholinių gėrimų įsigijimo ir laikymo teismas atsakingu laikė A. K., tačiau visų pareiškėjų atleidimo iš tarnybos pagrindams tai neturėjo esminės reikšmės.

Teismas nurodė KASOKTĮ 21 straipsnio 2 ir 4 dalis, Statuto 120 punktą, KAIA bazės SVP 2 punkto a papunktį. Pareiškėjai į KAIA ISAF karinę bazę buvo komandiruoti Krašto apsaugos ministro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. KK-255, kuris parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. X-1184 „Dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose Balkanų, Centrinės ir Pietų Azijos, Pietų Kaukazo ir Persijos įlankos regionuose“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 287. Nurodė Statuto 119 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 287 patvirtintų Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų tarnybos tarptautinių operacijų kariniuose vienetuose, tarptautinėse operacijose ir rengimosi joms sąlygų 12 punktą ir pažymėjo, kad išdėstytose teisės aktų nuostatose aiškiai apibrėžtas tarnybos tarptautinėje operacijoje pradžios ir pabaigos momentas, kuris atitinkamai tapatinamas su išvykimo į tarptautinės operacijos vietą diena ir faktinio grįžimo iš tarptautinės operacijos diena. Tarnybos tarptautinėje operacijoje pradžią ir pabaigą laiko prasme apibrėžiančiose sąlygose nenumatyta jokių išimčių, todėl tarnyba tarptautinėje operacijoje visu laikotarpiu laikytina karo tarnyba ir kartu tapatintina su Statuto 66 straipsnyje vartojama sąvoka „tarnybos metu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3435/2011). Teismas darė išvadą, kad 2012 m. gegužės 8 d. vakare KAIA bazėje įvykęs incidentas, kurio metu pareiškėjams nustatytas neblaivumas bei pas juos rasta alkoholinių gėrimų, įvyko jų tarnybos metu. Dėl pareiškėjų argumento, kad nors ir buvo tariamai neblaivūs, jie nebuvo nušalinti nuo tarnybos, iš jų nebuvo atimti ginklai, nebuvo pareikalauta pasiaiškinimo, nors pareiškėjas A. K. kitą rytą apie incidentą informavo NPE vadą plk. ltn. P. M., teismas nurodė, kad KASOKTĮ 43 straipsnio 3 dalies nuostatos nėra imperatyvios.

Teismas nurodė Statuto 147 straipsnį, Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto (toliau – Drausmės statutas) 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 20 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 1 dalį, 27 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnį. Kaip minėta, Lietuvos kariuomenės vadas, gavęs Lietuvos kariuomenės NPE vado plk. ltn. P. M. 2012 m. gegužės 31 d. raštą Nr. IS-153, 2012 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-659 „Dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo“ įsakė Jungtinio štabo Ginkluotės kontrolės skyriaus viršininkui plk. ltn. R. I. atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjų galimai padarytų karių drausmės pažeidimų. Atlikus tarnybinį patikinimą buvo surašyta 2012 m. birželio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. KPDT-5, kurią 2012 m. liepos 5 d. savo parašu patvirtino Lietuvos kariuomenės vadas. Iš išdėstytų nuostatų buvo matyti, kad Drausmės statute nustatytas tarnybinio patikrinimo atlikimo terminas nebuvo pažeistas – išvada surašyta nepraėjus mėnesiui nuo pavedimo atlikti tarnybinį patikrinimą. Jokių kitų esminių procedūrinių pažeidimų, kurie leistų teigti, kad ginčijami 2012 m. rugpjūčio 9 d. Įsakymai nepagrįsti, teismas taip pat nenustatė. Teismas laikė, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjai tarnybos metu buvo neblaivūs ir tokiais veiksmais pažemino kario vardą ir taip diskreditavo krašto apsaugos sistemą, nes nustatytos aplinkybės buvo išviešintos kitoje valstybėje (Afganistano Islamo Respublikoje), dalyvaujant ir trečiųjų valstybių atstovams (karabinieriams, TKP kariams ir kt.). Padaryta išvada, kad 2012 m. birželio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos esminės faktinės aplinkybės tinkamai kvalifikuotos ir įvertintos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012 m. rugpjūčio 9 d. Įsakymai teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjų skundas atmestas.

III. Pareiškėjai S. P., A. B. ir A. K. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1-11), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį ir pažymi, kad, vertintina visa teismui pateikta medžiaga ir įrodymai, kurie, pareiškėjų nuomone, nepagrindžia ir neįrodo pareiškėjams inkriminuojamo pažeidimo fakto, t. y. kad jie tarnybos metu buvo neblaivūs. Remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1427/2011. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas (26 str. 2 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 452 (2 p.), o taip pat Aprašas (10 p. ir 28 p.) nustatė, kad girtumas gali būti įrodinėjamas tik alkotesterio pagalba ar kraujo tyrimo pagalba, SVP (6 p. „c“) nustatė, kad girtumas gali būti įrodinėjamas tik alkotesterio pagalba. Pareiškėjų teigimu, liudytojų parodymai negali būti laikomi įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais įrodymais, įrodinėjant pareiškėjų neblaivumo faktą. Liudytojų parodymai yra pakankami konstatuoti neteisėtą alkoholinių gėrimų įvežimą į Kabulo tarptautinio oro uosto Tarptautinių saugumo pajėgų karinės bazės teritoriją, tačiau šį faktą pripažįsta ir patys pareiškėjai, paaiškinę teismui, kokiu tikslu jie įsivežė gėrimus. Nė vienas iš liudytojų negalėjo nurodyti, kokie buvo TKP naudoto alkotesterio parodymai, nes nei pareiškėjai, nei kiti liudytojai su jais nebuvo supažindinti. Pažymi ir tai, kad, atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog pareiškėjai nebuvo supažindinti su KAIA bazės SVP, jiems jokie kaltinimai dėl neteisėtų alkoholinių gėrimų įvežimo nebuvo pareikšti.

Remiasi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir teigia, jog liudytojas S. D., kaip ir atsakovo atstovas R. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad jie siekė gauti TKP SVP, tačiau šio dokumento jiems niekas nedavė, todėl jis teismui nebuvo pateiktas. Teigia, kad byloje nėra esminio dokumento, reglamentuojančio TKP pareigūnų veiklos procedūras, kas reiškia, jog atsakovas, turėdamas įrodinėjimo prievolę įrodyti, kad buvo tarnybinio pažeidimo faktas ir kad jį nustatant buvo laikomasi nustatytų procedūrų, remiasi įrodymais, niekaip nepagrįsdamas šių įrodymų surinkimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teigia, jog KAIA bazės SVP (tiek, kiek jos pateikta teismui) nenustato jokių tikrinimo procedūrų, nurodo tik techninę priemonę, kuria turi būti naudojamasi, atliekant galimo neblaivumo tikrinimą. SVP nenumato, kaip turi būti naudojama ši techninė priemonė, kaip privalo elgtis tikrinantys asmenys, kokios yra tikrinamojo teisės, ypač juos supažindinant su alkotesterio duomenimis ir jiems nesutinkant su tikrinimo rezultatais. Nenumatyta ir jokia apeliacijos galimybė. Tačiau teisiškai tokia situacija pateisinama tik tokiu atveju, jei egzistuoja kitas norminis dokumentas, nustatantis bent jau TKP pareigūnų veiksmus ir jų teises. Kaip sektų iš liudytojo S. D. parodymų, tokiu dokumentu gali ir turi būti Tarptautinės karo policijos SVP, kuris teismui liko nepateiktas, todėl neįvertintas ir juo nesiremta. Daro išvadą, kad byloje nesant TKP SVP, nebuvo ir galimybės patikrinti, ar TKP pareigūnai nepažeidė pagrindinių procedūrų, susijusių su asmenų neblaivumo patikra.

Pareiškėjų teigimu, teismo posėdžio metu neginčytinai nustatyta, kad TKP pareigūnai nesupažindino pareiškėjų su jų neblaivumo patikrinimo rezultatais. Taip pat nustatyta, kad jie pareiškėjų atžvilgiu vartojo specialiąsias priemones, be Lietuvos karinio vieneto vadovybės atstovo apieškojo gyvenamąsias patalpas, kuriose gyveno Lietuvos kariai. Nėra aptariama, ar tokie TKP pareigūnų veiksmai atitinka TKP SVP. Nesant galimybės nustatyti, buvo ar nebuvo pažeistos TKP SVP nustatytos procedūros, būtina vertinti, ar kiti esantys įrodymai kategoriškai ir besąlygiškai įrodo, kad alkotesterio rodmenų čekiai parodo būtent pareiškėjų girtumą. Teismas, priimdamas sprendimą, nevertino neatitikimų tarp pačių TKP pareigūnų bei liudytojo P. M. parodymų ir su šiais parodymais susijusių veiksmų, kitų liudytojų parodymų, kitų rašytinių įrodymų ir bylos medžiagos.

Teigia, jog iš TKP ataskaitos neaišku, kodėl tikrinamieji su alkotesterio parodymais supažindinti nebuvo, nors alkotesterio ženkluose yra grafa „parašas“, kas patvirtina, jog pareiškėjai turėjo būti supažindinti su alkotesterio parodymais pasirašytinai. Apklaustas liudytoju J. V. aiškiai patvirtino, kad nė vienam iš pareiškėjų TKP pareigūnai net žodžiu nepasakė, kad jie yra neblaivūs, todėl visi buvo įsitikinę, kad pareiškėjai buvo sulaikyti dėl alkoholinių gėrimų įsivežimo ir laikymo, o juos konfiskavus pareiškėjai buvo paleisti. Pareiškėjų teigimu, iš TKP ataskaitos neaišku, kodėl tikrinamieji buvo susodinti prie sienos, kodėl jų atžvilgiu panaudotos specialios priemonės. Teismas neįvertino laiko trukmės atliekant visus TKP pareigūnų veiksmus nuo pareiškėjų sulaikymo iki jų susodinimo prie sienos iki juos paleidžiant, kaip neįvertino ir tos aplinkybės, kad visi pareiškėjai buvo tikrinami po kelis kartus, todėl nėra jokių objektyvių įrodymų, kad čekiuose nurodytas tikrinimo laikas ir kiti duomenys atitinka faktinius tikrinimo duomenis. Pažymi, kad teismas, atmesdamas pareiškėjų argumentus dėl alkotesterio čekiuose nurodyto eiliškumo nesutapimo su realiu tikrinimo eiliškumu, rėmėsi prielaida, kad ne visi tikrinimo bandymai buvo tinkami, tačiau tokios išvados nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Be to, pagal TKP raportą ir pareigūnų paaiškinimus, iš pareiškėjų buvo konfiskuota 15 butelių degtinės ir alus. Pareiškėjai nuosekliai aiškino, kad jie Lietuvoje pirko tik 5 butelius lietuviškos degtinės ir 3 pakuotes lietuviško alaus. Nuotraukose tarp konfiskuoto alkoholio matyti vyno butelis ir vynas „Tetrapak“ pakuotėje, taip pat ir vokiškas alus skardinėse. Protokolai ir paaiškinimai nenurodo, kur, kada ir iš ko buvo paimtas vynas, vokiškas alus. Į šią reikšmingą bylai aplinkybę Vilniaus apygardos administracinis teismas dėmesio neatkreipė, nors nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo jokių šią aplinkybę paaiškinančių argumentų nepateikė, todėl kyla pagrįstas klausimas, kokius alkotesterio parodymus ir kada turėjo TKP policininkai, patikrinę asmenis, iš kurių buvo paimtas vynas ir vokiškas alus. Tai, kad šie gėrimai nepriklausė pareiškėjams, negalėjo paneigti nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo.

Tarnybinio patikrinimo metu apklaustas vrš. D. M. parodė, kad jis girdėjo, kaip 2012 m. gegužės 8 d. nuo 22 iki 24 val. TKP pareigūnais prisistatantys asmenys beldėsi ne tik į pareiškėjų kambario, bet ir į kitų kambarių duris. Tai patvirtina tą aplinkybę, kad TKP pareigūnai tikrino ne tik pareiškėjų gyvenamąjį kambarį, bet ir kitus kambarius, kur galimai ir buvo rastas vynas, vokiškas alus, kiti alkoholiniai gėrimai, nepriklausę pareiškėjams. Duomenų apie šiuos patikrinimus nėra, kaip ir nėra duomenų, kas buvo rasta kituose kambariuose, kas iš ten buvo išimta ir kurie kiti asmenys buvo papildomai tikrinami alkotesteriu irgi neužfiksuota, nors nuotraukose esantys vyno buteliai, „Tetrapak“ pakuotės bei vokiško alaus skardinės kaip tik patvirtina kitų kambarių ir kitų asmenų tikrinimo faktą. Aplinkybė, kodėl TKP pareigūnai, radę kambaryje, kuriame buvo alkoholiniai gėrimai, miegantį Lietuvos karį (K. D.) jo nepažadino ir jo girtumo netikrino, irgi liko nepaaiškinta. Be to, TKP pareigūnai, neva nustatę, kad 3 Lietuvos kariai (pareiškėjai) yra neblaivūs, apie tai neinformavę Lietuvos oficialaus atstovo, paliko neblaivius asmenis ketvirtojo Lietuvos kario atsakomybei. Pažymi, kad A. K., kol jis nenušalintas nuo pareigų, išlieka karinio vieneto vadu su visiška vado atsakomybe ir visais vado įgaliojimais (Statuto 24 p.). Todėl situacija, kad neva neblaivus vadas liko nenušalintas, maža to, buvo perduotas savo pavaduotojo pavaldumui, yra absoliučiai neįmanoma jokioje kariuomenėje. Ši aplinkybė patvirtina, kad jokio perdavimo nebuvo ir negalėjo būti, nes pareiškėjus paleido po to, kai buvo konfiskuoti iš jų kambario atsivežti alkoholiniai gėrimai. TKP policininkai privalėjo informuoti Lietuvos karinio kontingento atstovus ir tik jiems perduoti neva neblaivius Lietuvos karius, jei iš tikrųjų būtų buvę nustatytas jų neblaivumas. Tai atitiktų ir Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių susitarimo dėl jų karinių pajėgų statuso (toliau – ir NATO SOFA) VII straipsnio 1 dalies „b“ punkto reikalavimus.

Nurodo, jog svarbi ir ta aplinkybė, kad iš neva neblaivių pareiškėjų nebuvo paimti jų asmeniniai ginklai, kas dar kartą patvirtina, jog jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjų neblaivumą nebuvo. Argumentas, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai neturėjo būti nušalinti nuo pareigų, nes jokių pareigų nebevykdė, negali būti laikomas priimtinu, nes pareiškėjai buvo tarptautinės karinės operacijos vietoje, todėl turėjo būti pasirengę bet kada įvykdyti savo tarnybines užduotis. Pažymi, kad tiek tarnybinio patikrinimo metu, tiek administracinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pareiškėjai davė nuoseklius, aiškius ir nedviprasmiškus paaiškinimus, netikėti jų parodymais nėra jokio pagrindo. Pagal pareiškėjų paaiškinimus, pirmi buvo tikrinami A. K. ir S. P., o ne A. B. ir J. V., kaip nurodyta alkotesterio čekiuose, ir teismo posėdžio metu liudytojų parodymais šis prieštaravimas nebuvo pašalintas, kaip nebuvo pašalintas neatitikimas, kad pareiškėjai buvo tikrinami ne mažiau kaip po 3 kartus, o pateikti tik trys jų patikrinimo čekiai – po vieną kiekvienam pareiškėjui. Teismas nepripažino ir neįvertino pareiškėjų paaiškinimo, kad alkoholiniai gėrimai buvo skirti atsiskaityti su sąjunginių karinių vienetų kariais už orlaivio aptarnavimo darbus.

Teismo posėdžio metu apklausiamas liudytoju P. M. parodė, kad atskridus į Kabulo bazę orlaiviui, jis bendravo su įgula ir kai kurie įgulos nariai jam pasirodė esantys neblaivūs. Tokie paaiškinimai turėjo būti teismo vertinami kritiškai, nes šio liudytojo parodymų nepatvirtina J. V., kuris ilgesnį laiką bendravo su pareiškėjais, be to, tokių parodymų P. M. nedavė tarnybinio patikrinimo metu. Šių parodymų nepatvirtina ir tolesni P. M. veiksmai, sekę po neva pastebėto pareiškėjų neblaivumo. Abejoja, ar TKP pareigūnų veiksmai po pareiškėjų patikrinimo atitiko įstatymų ar elementarios logikos reikalavimus. TKP pateikti rašytiniai įrodymai yra vertintini itin kritiškai, kas leidžia daryti išvadą, jog egzistuoja ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas naikinti individualų administracinį teisės aktą.

Pažymi, kad būtina atsižvelgti ir į prigimtinių asmens teisių gynimą, kaip jis apibrėžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad tam tikrais atvejais šie reikalavimai taikytini ir administraciniame procese ar iš drausmės teisinių santykių kylantiems ginčams (pvz., 1985 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Benthem prieš Olandiją). Šiuo atveju pareiškėjams taikytini Konvencijos 6 straipsnio reikalavimai, garantuojantys teisę į gynybą. Pareiškėjų teigimu, neleisdami susipažinti su alkotesterio parodymais ir neužtikrinę Lietuvos atstovo dalyvavimo, TKP pareigūnai pažeidė elementarias prigimtines žmogaus teises. Pažymi, kad teismo posėdžio metu buvo nustatyta itin svarbi aplinkybė, kad Kabulo tarptautinio oro uosto Tarptautinių saugumo pajėgų karinės bazės SVP apskritai nėra numatyta pakartotinio patikrinimo ir apeliacijos galimybė, nors šiame uoste veikia prancūzų ligoninė, bet pareiškėjai nebuvo tinkamai informuoti, kad jie yra kaltinami ne dėl alkoholinių gėrimų įsivežimo ir laikymo, bet dėl neblaivumo. Todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens išdėstyti argumentai, kad pareiškėjai galėjo tikrintis papildomai ir įrodyti, kad jie buvo blaivūs kad ir kitą dieną, atmestini kaip nepagrįsti, nes atsakovas pats patvirtino, kad pareiškėjai su jų blaivumo tikrinimo duomenimis supažindinti tik po kelių mėnesių. Todėl iš byloje esančios medžiagos darytina išvada, kad žmogaus prigimtinių teisių pažeidimas užprogramuotas pačiame norminiame akte (SVP), nes pareiškėjai neturėjo jokios galimybės ginti savo teises, nes nežinojo, kad jos yra pažeidžiamos.

Nurodo KASOKTĮ 21 straipsnio 3 dalį, Drausmės statuto 17 straipsnį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1023/2010 ir kt. Teigia, jog net ir tuo atveju, jei manytina, kad pareiškėjai neįrodė, kad tarnybos metu jie buvo blaivūs, tai atsižvelgiant į šiame apeliaciniame skunde išsakytus neatitikimus tarp TKP pateiktų įrodymų ir TKP pareigūnų veiksmų, pareiškėjų nepasirašyti alkotesterio čekiai neturėtų būti laikomi pakankamu ir neginčijamu įrodymu, neabejotinai pagrindžiančiu pareiškėjų neblaivumo tarnybos metu faktą, t. y. teismo sprendimas šioje byloje turėtų būti atsakovo, kaip šalies, kuriai priklauso šiuo atveju įrodinėjimo našta, nenaudai.

Nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad vieninteliu dokumentu, reglamentuojančiu karių tarnybą Kabulo tarptautinio oro uosto Tarptautinių saugumo pajėgų karinėje bazėje yra šios bazės vado patvirtintos SVP, nes SVP yra žemiausios teisinės galios norminis dokumentas, turintis atitikti aukštesnės teisinės galios norminius aktus, be to, akivaizdžiai teismo posėdyje buvo nustatyta, kad TKP turi savo veiklą reglamentuojantį SVP, o jo nuostatos liko nežinomos. Nurodo Tarptautinių operacijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį ir pažymi, kad tarptautinė sutartis, apsprendžianti karių ir civilių krašto apsaugos tarnautojų teisinį statusą yra NATO SOFA, o SVP yra žemesnės teisinės galios dokumentas, todėl negali prieštarauti tarptautinės sutarties nuostatoms, kaip joms negali prieštarauti ir nacionaliniai Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Remiasi NATO SOFA VII straipsnio 1 ir 3 dalimis. Atsakovai pateikė SVP, kurios taikomos Kabulo tarptautiniame oro uoste, Tarptautinių saugumo pajėgų karinėje bazėje, o toks karinis vienetas atitinka Tarptautinių operacijų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą sąvoką – tarptautinių operacijų karinis vienetas, šio karinio vieneto operaciniam pavaldumui perduotas Lietuvos karinis kontingentas, įeinantis į šio karinio vieneto sudėtį, todėl Lietuvos kariams galioja atsakovo paminėtos Tarptautinių operacijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Pagal NATO SOFA VII straipsnio 10, 11 dalių nuostatas, tokiame kariniame vienete gali veikti atitinkamas tarptautinės karo policijos padalinys, bet jo veikimas nepanaikina išimtinės siunčiančiosios valstybės jurisdikcijos savo karių atžvilgiu, kai yra daromi drausmės pažeidimai, tiesiogiai susiję su tarnybos užduotimis. Pažymi, kad pareiškėjai buvo krašto apsaugos ministro įsakymu komandiruoti į operacijos vietą, nebuvo priskirti tarptautinių operacijų kariniam vienetui, o tai reiškia, dėl jų apskritai negali būti jokių išimčių iš NATO SOFA VII straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų dėl siunčiančiosios valstybės išimtinės jurisdikcijos.

Mano, kad pareiškėjų pateikti argumentai, jog jiems turėjo būti taikoma Lietuvos jurisdikcija ir Lietuvos teisės normos, atitinka teisės aktų reikalavimus, įskaitant NATO SOFA nuostatas. Atsakovai nepateikė jokio papildomo susitarimo, sutarties ar kito dokumento, kuriuo Lietuva, kaip tai nustato NATO SOFA VII straipsnio 1 dalies „c“ punktas, būtų atsisakiusi savo išimtinės jurisdikcijos, jai suteiktos paminėta NATO SOFA nuostata. Teismas rėmėsi išimtinai Tarptautinių saugumo pajėgų karinės bazės vado patvirtintomis SVP, darydamas išvadą, jog TKP pareigūnai pagrįstai informavo Lietuvos kariuomenės atstovus tada, kai baigė savo tarnybinį tyrimą.

Tačiau NATO SOFA VII straipsnio 2 dalies „b“ punktas numato, kad siunčiančioji šalis turi būti nedelsiant informuojama apie jos karių sulaikymą ryšium su drausmės pažeidimo ar nusikaltimo padarymu. Jei pritarti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovų nuomonei, kad minėtas SVP kitaip reglamentuoja aptariamus teisinius santykius, tai toks reglamentavimas laikytinas neteisėtu, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – NATO SOFA. Tikėtina, kad tokia aplinkybė liko neaptarta minėtame SVP, leidžiant tiesiogiai taikyti paminėtą NATO SOFA nuostatą arba kitus teisės aktus, kuriuose tai yra reglamentuota, tačiau atsakovas jų teismui nepateikė.

Taigi akivaizdu, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neištyrė visų reikšmingų šiai bylai aplinkybių, neįsigilino į teismui pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, nepašalino prieštaravimų tarp pateiktų rašytinių įrodymų ir šiuos parodymus neatitinkančių TKP pareigūnų veiksmų, nevertino teisės akto – Tarptautinių saugumo pajėgų karinės bazės vado patvirtintos SVP ir jo atitikimo aukštesnės teisinės galios teisės aktui (t. y. NATO SOFA), todėl sprendimą grindė prielaidomis, nesivadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismine praktika dėl įrodymų leistinumo, įrodinėjimo pareigos, tenkančios kiekvienai ginčo šaliai ir būtinumo priimti nepalankų sprendimą įrodinėjimo prievolę turinčiai ginčo šaliai, jeigu pateikti įrodymai nepagrindžia nei vienos šalies pateiktų įrodymų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (III t., b. l. 16-20) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, jog pareiškėjai nepateikė argumentų, kad priimant sprendimą buvo pažeistos procesinės ir/ar materialinės teisės normos: pareiškėjai savo apeliaciniame skunde iš esmės remiasi tais pačiais argumentais ir motyvais, kuriuos nurodė savo skunde ir patikslintame skunde, taip pat savo baigiamojoje kalboje. Dėl šiuose pareiškėjų pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų teisinių argumentų ir įrodymų vertinimo atsakovas išsamiai pasisakė savo atsiliepime į pareiškėjų skundą bei atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą, be to, savo argumentus, papildančius ir patikslinančius minėtus procesinius dokumentus, žodžiu išdėstė pirmosios instancijos teismo posėdžių metu. Prašo į juos atsižvelgti.

Pažymi, kad duomenis, kuriuos teismai pripažįsta įrodymais, nustato ABTĮ 57 straipsnis. Be to, ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 24 straipsnio 1 dalis, 53 straipsnio 2 dalis reglamentuoja procesų šalių pareigas įrodinėjimo procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas ir vertindamas įrodymus jų pakankamumo ir leistinumo aspektu, kuomet įrodinėjamas valstybės tarnautojo/pareigūno (kario) neblaivumo faktas, įrodymus vertina ir sprendimus priima ABTĮ 57 ir 86 straipsnių nustatyta tvarka (2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1051/2010, 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1368/2010).

Nagrinėdamas ginčus dėl neblaivumo teismas vertina ne tik specialių priemonių (alkotesteriu) pagalba užfiksuotus neblaivumo patikrinimo rezultatus, bet ir visus kitus įrodymus, kurie pagrindžia bylai teisingai išspręsti reikšmės turinčias aplinkybes arba jas paneigia. Šioje byloje faktą, kad pareiškėjai tarnybos metu buvo neblaivūs, pagrindžia ne tik tinkamai kalibruotu alkotesteriu pareiškėjams nustatyti neblaivumo rezultatai (objektyvūs įrodymai), bet ir ISAF karinėje bazėje esančiame KAIA veikiančios Tarptautinės karo policijos pareiškėjų blaivumą tikrinusių atstovų 2012 m. gegužės 18 d. pranešimas (Nr. KAIA/236/12).

Šios TKP ataskaitoje nurodytos faktinės aplinkybės, pačių pareiškėjų paaiškinimai įrodo, kad dar iki jų patikros alkotesteriu pareiškėjų S. P. ir A. K. stovis, elgsena (nepaklusimas TKP atstovų teisėtiems reikalavimams), nuo jų sklindantis kvapas buvo pakankamu pagrindu manyti juos esant stipriai apsvaigusiais nuo alkoholio. Šie faktai sukėlė pagrįstą TKP atstovų abejonę šių pareiškėjų blaivumu, dėl ko vadovaujantis SVP 2, 3, 6, 7 punktais minėti Lietuvos kariai buvo sulaikyti, atlikta jų patikra alkotesteriu, nustatyta, kur laikomas neteisėtai į KAIA teritoriją įvežtas didelis kiekis alkoholio, jis konfiskuotas.

Be to, neblaivumas nustatytas ir kitam Lietuvos kariui A. B., o J. V. po patikrinimo alkotesteriu pripažintas visiškai blaiviu. Būtent dėl to, kad J. V. buvo blaivus, TKP atstovai jo žinion perdavė visus 3 pareiškėjus, kad juos palydėtų į jų gyvenamuosius kambarius, kadangi remiantis TKP ataskaita, pačių pareiškėjų parodymais, alkotesterio rodmenimis pareiškėjai pagrįstai buvo susodinti ant žemės, kadangi kai kurie iš jų sunkiai laikėsi ant kojų. Todėl atsakovas mano, kad tiek 2012 m. birželio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. KPDT-5, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu surinkti pareiškėjų neblaivumą pagrindžiantys įrodymai yra nuoseklūs, prieštaravimų tarp jų nėra, surinkti teisės aktų leidžiamais būdais, todėl visuma šių aplinkybių ir objektyvių įrodymų tiek tarnybinį patikrinimą atlikusiam karininkui, tiek pirmosios instancijos teismui leido priimti pagrįstą ir neabejotiną išvadą, kad pareiškėjai 2012 m. gegužės 8 d. apie 22:30 val. tarnybos metu buvo neblaivūs.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad iš byloje surinktos medžiagos matyti, jog pareiškėjų blaivumą KAIA karinėje teritorijoje tikrino įgalioti asmenys (TKP atstovai), taip pat KAIA karinėje teritorijoje galiojusių teisės aktų nuostatomis patvirtinta blaivumo tikrinimo technine priemone – kalibruotu alkotesteriu. Teigia, jog iš pareiškėjų apeliacinio skundo akivaizdu, kad pareiškėjai kelia ne TKP pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų poreikio, bet neblaivumo patikrinimo procedūras reglamentuojančių teisės aktų poreikio klausimą.

Netgi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, kiek tai susiję su policijos pareigūnų kompetencija, pareiškėjų keliami klausimai tokiuose teisės aktuose nereglamentuojami. Pvz., Policijos veiklos įstatymo nuostatos numato policijos pareigūnų kompetencijos ribas, tačiau nereglamentuoja pareiškėjų keliamų klausimų šioje byloje. Karo policijos įstatymo nuostatos taip pat reglamentuoja karo policininkų įgaliojimų ribas, tačiau šio įstatymo nuostatos taip pat nereglamentuoja pareiškėjų keliamų klausimų.

Akivaizdu, kad pareiškėjų keliamas klausimas dėl KAIA TKP pareigūnų veiklą reglamentuojančių SOP pateikimo su nagrinėjamos bylos dalyku taip pat nėra susijęs, o tokio klausimo kėlimas yra vertintinas kaip gynybos taktika, siekiant sukelti kuo daugiau nepagrįstų abejonių dėl pareiškėjams neblaivumą užfiksavusių KAIA TKP atstovų veiklos ribų. Pareiškėjų keliamus klausimus nacionaliniu lygmeniu reglamentuoja Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, o kariams – Aprašas.

Tačiau šios nuostatos taikomos tikrinant asmenų neblaivumą Lietuvos Respublikos teritorijoje, o Lietuvos Respublikos kariams – ir kitose valstybėse esančiuose kariniuose vienetuose, jei Lietuvos Respublikos karių blaivumą tikrina nacionalinės karo policijos atstovai ir jei tokia galimybė numatyta tų karinių vienetų standartinėse veiklos procedūrose. Nagrinėjamu atveju karinio vieneto (KAIA) standartinės veikos procedūros (SVP 005) tokios galimybės nenumatė, visų toje teritorijoje esančių asmenų blaivumą pagal suteiktus įgaliojimus tikrina tik KAIA TKP atstovai šiose SVP nustatyta tvarka.

Kitų KAIA vado patvirtintų SOP, reglamentuojančių detalias neblaivumo patikrinimo procedūras, nėra, todėl akivaizdu, kad pareiškėjams neblaivumas buvo užfiksuotas teisės aktų įpareigotų pareigūnų bei teisės aktų apibrėžtu būdu ir priemone. Atsižvelgiant į tai ir į tarnybinio patikrinimo bei bylos teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, nei tarnybinį patikrinimą atlikusiam karininkui, nei teismui abejonių dėl to, kad pareiškėjai tarnybos metu buvo neblaivūs, nekilo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (III t., b. l. 21-24) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tokius pat argumentus kaip ir atsakovas KAM savo atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde, atsakovas KAM ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Įvertinusi bylos medžiagą, tai, jog byloje pateikti išsamūs apeliacinis skundas bei atsiliepimai į jį, tai, jog pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojai bei išsamiai ištirtos faktinės bylos aplinkybės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą nėra, todėl toks prašymas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo „Dėl Mjr. A. K. išleidimo į atsargą“ Nr. 9-775, 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo „Dėl Kpt. A. B. išleidimo į atsargą“ Nr. P-776 ir 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo „Dėl Vyr. srž. S. P. išleidimo į atsargą“ Nr. P-777 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog vadovaujantis krašto apsaugos ministro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. KK-255 „Dėl vizito į Afganistano Islamo Respubliką“ 2012 m. gegužės 8–21 d. pareiškėjai buvo komandiruoti į Afganistaną lėktuvu C-27J, borto Nr. 07(06), kaip šio lėktuvo įgulos nariai (t. I, b. l. 87–88). Remiantis 2012 m. gegužės 18 d. KAIA bazėje veikiančios Tarptautinės karo policijos ataskaita Nr. KAIA/236/12 (t. II, b. l. 2–11), pasirašyta TKP karių J. A. ir F. F., 2012 m. gegužės 8 d. 22 val. 30 min. italų karabinieriai telefonu pranešė apie du prie pastato Nr. 405 svirduliuojančius į neblaivius panašius asmenis. Šio pranešimo pagrindu TKP kariai J. A. ir J. G., padedant italų karabinieriams, prie pastato Nr. 405 sulaikė du asmenis, su kuriais kalbant buvo jaučiamas alkoholio kvapas. Patikrinus jų dokumentus, nustatyta, kad tai Lietuvos kariai A. K. ir S. P., kurie atrodė neblaivūs (svirduliavo, triukšmavo, nuo jų sklido alkoholio kvapas). TKP kario J. G. paklausti šie Lietuvos kariai nurodė, kad pastato Nr. 405 kambaryje G24 yra alkoholinių gėrimų. Nuėję į minėtą kambarį, jame rado kitus Lietuvos karius J. V. ir A. B.. TKP kariui J. G. pareikalavus, J. V. perdavė atvykusiems TKP kariams kambaryje buvusius alkoholinius gėrimus: 15 butelių degtinės ir 160 skardinių alaus (šie gėrimai buvo nufotografuoti, konfiskuoti, nugabenti į TKP štabą ir sunaikinti). J. V. ir A. B. buvo TKP karių nuvesdinti prie pastato Nr. 405, kur laukė italų karabinierių saugomi A. K. ir S. P.. Visiems 4 Lietuvos kariams alkoholio matuokliu „Dräger Alkotest 7510“ (prietaiso Nr. ARBN 0080) buvo atliktas neblaivumo patikrinimas, kurio metu A. K. buvo nustatytas 1,91, S. P. – 1,24, A. B. – 1,73, J. V. – 0,00 promilių girtumas.

Atlikus tarnybinį patikinimą buvo surašyta 2012 m. birželio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. KPDT-5 (t. I, b. l. 78–85), kurioje konstatuota, kad pareiškėjai tarnybos metu buvo neblaivūs ir padarė kario vardą žeminančių teisės pažeidimų, ir siūlyta nutraukti su jais profesinės karo tarnybos sutartis bei atleisti iš tarnybos. Krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į faktus, išdėstytus tarnybinio patikrinimo išvadoje, vadovaudamasis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 7 (nustatyta, kad karys tarnybos metu buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, taip pat kai nustatyta, kad karys vartojo narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas be gydytojo paskyrimo) ir 8 (tarnybos ar ne tarnybos metu karys padarė kario vardą žeminančių teisės pažeidimų) punktais ir 39 straipsnio 3 dalimi, priėmė 2012 m. rugpjūčio 9 d. Įsakymus nutraukti profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėjais dėl to, kad jie tarnybos metu buvo neblaivūs ir padarė kario vardą žeminančių teisės pažeidimų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, jį atmetė ir konstatavo, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjai tarnybos metu buvo neblaivūs ir tokiais veiksmais pažemino kario vardą ir taip diskreditavo krašto apsaugos sistemą, nes nustatytos aplinkybės buvo išviešintos kitoje valstybėje (Afganistano Islamo Respublikoje), dalyvaujant ir trečiųjų valstybių atstovams (karabinieriams, TKP kariams ir kt.), bei padarė išvadą, kad 2012 m. birželio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos esminės faktinės aplinkybės tinkamai kvalifikuotos ir įvertintos, o 2012 m. rugpjūčio 9 d. Įsakymai yra teisėti ir pagrįsti.

Tačiau pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, su ta aplinkybe, jog 2012 m. gegužės 8 d. vakarą KAIA ISAF bazėje buvo neblaivūs, skundžia jų neblaivumo patikrinimo procedūrą.

Karo tarnybos statuto 43 punkte numatyta, kad karo tarnyba, atsižvelgiant į jos pobūdį, skirstoma į, be kita ko, tarnybą tarptautinėse operacijose, pratybose ir kituose karinio bendradarbiavimo renginiuose. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kario tarnybos dienos ir suminė savaitės tarnybos trukmė nėra apribota ir priklauso nuo tarnybos poreikių. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos kariuomenės padalinių dalyvavimo tarptautinėse operacijose“ (Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį, tarptautinė operacija – kolektyvinės gynybos arba kita karinė operacija, kuriai Lietuvos Respublikos kariniai vienetai panaudojami kartu su kitų valstybių kariniais vienetais.

Šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta blanketinė teisės norma, kuri nustato, kad Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų tarnybos tarptautinių operacijų kariniuose vienetuose sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 287 patvirtintų Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų tarnybos tarptautinių operacijų kariniuose vienetuose, tarptautinėse operacijose ir rengimosi joms sąlygų 12 punkte nustatyta, kad tarnybos tarptautinėje operacijoje už Lietuvos Respublikos teritorijos ir išskirtinės ekonominės zonos ribų laikas skaičiuojamas nuo krašto apsaugos ministro įsakyme nurodytos išvykimo į tarptautinės operacijos vietą (įskaitant išvykimą iš užsienyje esančio karinio vieneto ar mokymo įstaigos) dienos iki faktinio grįžimo iš tarptautinės operacijos dienos (įskaitant grįžimą į užsienyje esantį, bet tarptautinėje operacijoje nedalyvaujantį karinį vienetą ar mokymo įstaigą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2565/2011 aiškindamas šią nuostatą nurodė, kad joje yra aiškiai apibrėžtas tarnybos tarptautinėje operacijoje pradžios ir pabaigos momentas, kuris atitinkamai tapatinamas su išvykimo į tarptautinės operacijos vietą diena ir faktinio grįžimo iš tarptautinės operacijos diena. Tarnybos tarptautinėje operacijoje pradžią ir pabaigą laiko prasme apibrėžiančiose sąlygose nenumatyta jokių išimčių, todėl tarnyba tarptautinėje operacijoje visu laikotarpiu laikytina karo tarnyba ir tuo pačiu tapatintina su Statuto 66 straipsnyje vartojama sąvoka „tarnybos metu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3435/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2012 m. gegužės 8 d. vakare KAIA bazėje įvykęs incidentas, kurio metu pareiškėjams nustatytas neblaivumas, įvyko jų tarnybos metu.

Statuto 44 punkte nustatyta, kad detalią karo tarnybos organizavimo tvarką ir sąlygas, kiek jos nereglamentuotos šio Statuto ir kitų teisės aktų, tarptautinių operacijų kariniame vienete, nustato tų karinių vienetų vadai (viršininkai) karinio vieneto SVP. Pagal Statuto 46 punktą, kariams, kurie atlieka šio Statuto 43.4 (tarnybą tarptautinėse operacijose, pratybose ir kituose karinio bendradarbiavimo renginiuose) 43.5 (tarnybą, atliekamą kitose ne KAS valstybės institucijose, užsienio valstybių ir tarptautinėse karinėse ir gynybos institucijose), 43.6 (tarnybą, atliekamą karių stažuotės, mokymosi ir komandiruotės laikotarpiu) punktuose nurodytą tarnybą, šio Statuto nuostatos taikomos tiek, kiek atitinkamų tarnybos santykių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, susitarimai bei SVP ir kiti teisės aktai.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai TKP buvo sulaikyti ir jų blaivumas tikrintas 2012 m. gegužės 8 d. vakare KAIA esančioje ISAF bazėje, kurioje galioja bazės vado 2011 m. rugpjūčio 22 d. patvirtintos SVP (t. II, b. l. 13–16), kurių laikymąsi prižiūri ir užtikrina specialiai tam įkurta Tarptautinė karo policija (TKP), kuri turi administracinius įgaliojimus visų KAIA bazės teritorijoje esančių asmenų atžvilgiu (t. II, b. l. 14–16). SVP 6 punkte nustatyta, kad KAIA TKP turi teisę reikalauti iš bet kurio girtumu įtariamo asmens leisti patikrinti jo girtumo laipsnį. Tikrinant girtumą, naudojamas sukalibruotas ir sertifikuotas alkoholio matuoklis. Nustačius organizme alkoholio pėdsakus, nepriklausomai nuo alkoholio tūrio, asmens atžvilgiu pradedamas TKP tyrimas. Atsisakius leisti patikrinti girtumą, jei to reikalauja TKP, toks atsisakymas prilyginamas teigiamam alkoholio testo rezultatui. SVP 7 punkte nustatyta, kad apie pažeidimus pranešama COM KAIA, kuris perduoda informaciją atitinkamos valstybės SNR, NCC, vieneto vadui ar pan., kad būtų galima taikyti drausmines priemones. SNR ar kitos institucijos, kurioms pateikiamos ataskaitos apie pažeidimus, turi informuoti COM KAIA apie veiksmus, kurių imtasi pažeidimui (-ams) išnagrinėti per 15 dienų nuo dienos, kai tokių veiksmų imtasi. Tuo pat metu atliekamas ir TKP tyrimas, kurio rezultatai fiksuojami. Asmenys, pastebėję kitus asmenis grįžtančius į KAIA stovyklą apsvaigusius nuo alkoholio, privalo pranešti apie juos TKP, kad ši galėtų imtis atitinkamų anksčiau paminėtų veiksmų (t. II, b. l. 13–16).

Patikrinus byloje esančius duomenis bei pirmosios instancijos teismo išvadas, pažymėtina, jog pagrįstai nustatyta, kad buvo laikytasi SVP nustatytos tvarkos: karabinieriams kilus įtarimų dėl Lietuvos karių blaivumo, jie pranešė TKP, kurie patikrino Lietuvos karių blaivumą laikydamiesi SVP nustatytos tvarkos ir pradėjo tyrimą, kurio rezultatus įformino 2012 m. gegužės 18 d. ataskaitoje Nr. KAIA/236/12 (t. II, b. l. 2–11) bei pateikė ją ir kitą surinktą medžiagą vyriausiajam nacionaliniam atstovui G. S., kuris perdavė P. M., o šis – Jungtiniam štabui. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog SVP nėra nustatyta neblaivumo nustatymo procedūros apskundimo tvarka ar teisė kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą blaivumui nustatyti, taip pat nėra reikalavimo, kad būtinas parašas ant alkoholio matuoklio kvito, todėl pagrįstai atmesti pareiškėjų teiginiai, kad jiems neleista pasinaudoti teise nuvykti į gydymo įstaigą nusistatyti blaivumą ir kad byloje esantys alkoholio matuoklio kvitai negalioja, nes yra nepasirašyti.

Pastebėtina, jog KAIA bazėje galiojo specialusis teisės aktas – SVP, o ne Lietuvos Respublikos teisės aktai, todėl pareiškėjų argumentai, jog tikrinant neblaivumą KAIA ISAF bazėje jiems turėjo būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai, pagrįstai atmesti. Taikant Lietuvos Respublikos teisės aktus pareiškėjams buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, vadovaujantis nacionaline teise pareiškėjai buvo atleisti iš profesinės karo tarnybos.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde kelia SVP atitikimo NATO SOFA klausimą ir preziumuoja, kad SVP esantis reglamentavimas pažeidžia pareiškėjų teises. Pastebėtina, jog administraciniam teismui yra suteikta teisė tirti tik nacionalinių norminių teisės aktų teisėtumą, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas tirti SVP atitikties aukštesnės galios teisės aktui klausimą, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė SVP atitikties aukštesnės galios teisės aktui (NATO SOFA), atmestini kaip nepagrįsti. Be to, Afganistano Islamo Respublika nėra NATO narė, taigi ji negali būti ir NATO SOFA sutarties šalimi, NATO SOFA normos šiuo atveju netaikytinos.

Byloje esantys alkotesterio kvitai (t. II, b. l. 4–7) patvirtina, kad pirmajam blaivumas buvo patikrintas A. B. (23:32:46 val.), antrajam – J. V. (23:35:03), trečiajam – A. K. (23:43:33), o paskutiniam – S. P. (23:46:59). Nors pareiškėjai nurodė kitokį tikrinimo eiliškumą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi spausdinimo lapeliuose nurodyta tikrinimo tvarka, juo labiau kad tokiu pat eiliškumu blaivumo tikrinimo tvarką nurodė ir J. V., todėl kvestionuoti spausdinimo lapeliuose nurodytos alkoholio tikrinimo tvarkos nėra pagrindo. Be to, ta aplinkybė, jog kai kuriems iš pareiškėjų teko pūsti į alkotesterio matuoklį daugiau nei vieną kartą, nepaneigia pateiktų alkotesterio kvitų rezultatų, patikrinus bylą, nėra pagrįstų abejonių, jog alkotesterio kvitai rodo ne pareiškėjų neblaivumą.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta bei vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjų neblaivumo faktą įrodo objektyvūs rašytiniai įrodymai – alkoholio matuoklio kvitai, TKP karių J. A. ir F. F. parodymai 2012 m. gegužės 18 d. ataskaitoje Nr. KAIA/236/12, o A. K. ir S. P. neblaivumo faktą papildomai patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas P. M.. Įrodymai yra nuoseklūs ir iš esmės neprieštarauja vieni kitiems, todėl darytina išvada, kad A. B., A. K. ir S. P. tarnyboje buvo neblaivūs.

Ta aplinkybė, jog pareiškėjai, patikrinus ir nustačius jų neblaivumą, nebuvo nušalinti nuo pareigų, iš jų nebuvo paimti jų asmeniniai ginklai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo kvestionuoti pareiškėjams nustatyto neblaivumo fakto. Apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netyrė, kodėl tikrinant pareiškėjų neblaivumą buvo vartojamos specialiosiosios priemonės, taip pat, koks tikslus kiekis alkoholio buvo paimtas iš pareiškėjų kambario bei kam priklausė visas konfiskuotas alkoholis, kas buvo rasta kituose kambariuose, kuriuos galbūt tikrino TKP, aplinkybė, jog TKP pareigūnai nepažadino miegančio K. D. ir netikrino jo girtumo, tai, jog TKP pareigūnai, neinformavę Lietuvos oficialaus atstovo, pareiškėjus patikėjo ketvirtojo Lietuvos kario atsakomybei, nelaikytini turintys reikšmės bylos dalykui bei tai aplinkybei, jog 2012 m. gegužės 8 d. pareiškėjams TKP pareigūnai alkoholio matuokliu „Dräger Alkotest 7510“ (prietaiso Nr. ARBN 0080) nustatė neblaivumo faktą, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šių apeliacinio skundo argumentų aplinkybių priežasčių nėra tikslinga papildomai analizuoti ir vertintini. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjai kelia įvairius klausimus, susijusius su neblaivumo patikrinimo procedūra, taip pat su Tarptautinės karo policijos įgaliojimais, tačiau laikant, jog byloje įrodytas pareiškėjų neblaivumo faktas 2012 m. gegužės 8 d. KAIA bazėje, argumentai, susiję su procedūrine neblaivumo patikrinimo dalimi bei kitomis minėtomis aplinkybėmis papildomai nenagrinėtini ir laikytini nesudarančiais pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo ar abejoti įrodymais bei liudytojų parodymais nustatytomis aplinkybėmis. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

Pažymėtina, jog 2013 m. birželio 11 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjų atstovės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kol pareiškėjų atstovė gaus leidimą susipažinti su informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, kad galėtų susipažinti su atsakovo KAM papildomai pateikta medžiaga, žymima slaptumo ženklu „Riboto naudojimo“. Šiuo aspektu pastebėtina, jog teismai nagrinėdami bylas, be kita ko, vadovaujasi operatyvumo ir ekonomiškumo principais, todėl atsižvelgiant į tai, jog atsakovo pateikta informacija naujų ir reikšmingų aplinkybių ar papildomos informacijos, kuria remiantis galima būtų daryti priešingas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, bylai nesuteikia, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų atstovės prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kol pareiškėjų atstovė gaus leidimą susipažinti su informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje įrodyta, kad pareiškėjai tarnybos metu buvo neblaivūs ir tokiais veiksmais pažemino kario vardą ir taip diskreditavo krašto apsaugos sistemą, 2012 m. birželio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos esminės faktinės aplinkybės tinkamai kvalifikuotos ir įvertintos, o Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas „Dėl Mjr. A. K. išleidimo į atsargą“ Nr. 9-775, 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas „Dėl Kpt. A. B. išleidimo į atsargą“ Nr. P-776 ir 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas „Dėl Vyr. srž. S. P. išleidimo į atsargą“ Nr. P-777 yra teisėti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjų apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovų jų naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, teismų sprendimai priimti ne jų naudai, nėra jokio pagrindo jiems priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų S. P., A. B. ir A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Skirgailė Žalimienė