2020-07-15 Nr. AB-13634-3-62-3-01681-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1332-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01681-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2009 m. iki skundo padavimo dienos atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 1-ame ir 2-ame lokaliniuose sektoriuose. Šiuose sektoriuose esančiose patalpose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose minimali norma; gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, grindys išpuvusios, sienos ir lubos ištrupėjusios, nebuvo ventiliacijos, laikydavosi drėgmė, kaupėsi pelėsis, būdavo šalta, tamsu, buvo pelių ir tarakonų, pastato konstrukcijose yra asbesto. Pareiškėjas tokias kalinimo sąlygos vertino kaip kankinančias, nežmoniškas ir pažeidžiančias Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Pareiškėjas nurodė, jog dėl Alytaus PN veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, padidėjusia fobija, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis.

3. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę Alytaus PN atliko nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. Pareiškėjui tekdavo nuo 3,68 kv. m iki 4,26 kv. m ir daugiau gyvenamųjų patalpų ploto. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs Alytaus PN patikrinimus, higienos normos pažeidimų nenustatydavo. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas privalo konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Alytaus PN teigė, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovo atstovas prašė reikalavimui už 2009 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpį taikyti trejų metų senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Alytaus PN atvyko 2009 m. birželio 30 d., šioje laisvės atėmimo įstaigoje buvo kalinamas ir bylos nagrinėjimo metu; pareiškėjui paskirtos bausmės pabaiga – 2020 m. vasario 28 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjo keliamo ginčo laikotarpio pradžia yra ne 2009 m. sausio 1 d., o 2009 m. birželio 30 d. ir nurodė, jog atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui už 2009 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpį prašė taikyti ieškinio senatį.

7. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką taikant ieškinio senatį neturtinės žalos atlyginimo bylose, į tai, jog pareiškėjas pripažino, kad nuo pat patekimo į Alytaus PN jautė skunde nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, darė išvadą, jog pareiškėjas turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Teismo pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą. Teismas tokių aplinkybių nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, teismas rėmėsi CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 8 d. įskaitytinai atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu (toliau – Taisyklės), 111.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 111.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m plotą kamerų tipo patalpose. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, teismas vienam asmeniui tenkantį plotas skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nenuoseklūs paaiškinimai dėl kartu kalėjusių asmenų skaičiaus kelia pagrįstų abejonių, nusprendė, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, jam buvo užtikrinta 3,1 kv. m vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

9. Teismas dėl pareiškėjo argumento, jog sprendžiant dėl tenkančio gyvenamojo ploto, būtina atsižvelgti į inventoriaus užimamą plotą, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, todėl nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl gyvenamųjų patalpų išpuvusių grindų, aptrupėjusių sienų ir lubų, nelygių paviršių, pastato, kuriame buvo šios patalpos, avarinės būklės, analizavo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 12, 13 punktus, aptarė 2008 m. vasario 27 d. Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos aktą (toliau – ir Aktas), kuriame konstatuota, kad Alytaus PN 2-asis bendrabutis yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas, bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309, kuriame konstatuota, kad Alytaus PN 2-ojo bendrabučio patalpoms būtinas kapitalinis remontas, ir darė išvadą, kad bausmės atlikimo sąlygos buvo iš dalies netinkamos, jas nulėmė bloga Alytaus PN 2-ojo bendrabučio patalpų, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, būklė.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pastatų stogo dangoje esančiu asbestu, teismas rėmėsi atsakovo atstovo pateikta informacija, jog Alytaus PN pastatų stogai dengti rulonine stogo danga, todėl šį pareiškėjo teiginį atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas dėl netinkamos oro temperatūros, nepakankamos ventiliacijos (drėgmės ir pelėsio), analizavo Higienos normos HN134:2015 17, 37, 39 punktus, rėmėsi Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PA-1-309 bei darė išvadą, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus, o švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, nešvarių patalpų ir jose besiveisiančio pelėsio yra deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.

13. Teismas analizavo pareiškėjo teiginius, jog gyvenamosiose patalpose žiemą buvo labai šalta, jų apšvietimas buvo labai prastas, aptarė Higienos normos HN 134:2015 16 punktą ir nurodė, kad atsakovo atstovas duomenų apie oro temperatūrą ir apšvietimą gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, užfiksuotų rašytiniuose įrodymuose, nepateikė. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, kuomet pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, vertinama, jog atsakovo atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie neužtikrintą oro temperatūrą ir netinkamą apšvietimą yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, todėl juos atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir graužikų, aptarė Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, byloje esančius duomenis, kurie patvirtina, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, vertino atsakovo atstovo pateiktas sutartis dėl dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos paslaugų teikimo ir atsiliepimo teiginį, kad šiomis paslaugomis Alytaus PN naudojosi pastoviai, pagal poreikį ir nustatė, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie graužikų ir tarakonų buvimą. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl įrodymų vertinimo, kuomet laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais ir nusprendė, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN neužtikrino, kad pareiškėjo naudotose gyvenamosiose ir kitose patalpose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų.

15. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, nėra. Tačiau teismas nusprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių, gilių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, todėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė, apsiribojo jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikė pakankama satisfakcija.

III. 16. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nebuvo nešališkas, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas bei nenurodė, kodėl atsakovo atstovo pateiktais įrodymais vadovavosi, o pareiškėjo – ne. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas du kartus teikė teismui papildomą informaciją, abu kartus ji buvo skirtinga (dėl miegamųjų vietų ir jose esančių žmonių skaičiaus), tačiau į pareiškėjo argumentus, jog pateikta informacija netiksli, nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas pabrėžia, kad Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu buvo užfiksavęs, kad Alytaus PN 2-asis bendrabutis yra blogos būklės, tačiau atsakovo atstovas teigia, kad jokios higienos normos nebuvo pažeistos.

18. Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kelis kartus buvo perkeltas į 20 būrį, kuris taip pat yra kamerų tipo patalpos ir atkreipia teismo dėmesį, kad visose kamerose ir miegamuosiuose sanitarinis mazgas yra įrengtas gyvenamosios patalpos viduje. Kadangi žmogus negali gyventi sanitariniame mazge, tai teisinga būtų jo užimamą plotą atimti iš bendro gyvenamosios patalpos ploto. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tam tikras gyvenamosios patalpos plotas tenka buitiniams įrenginiams, tokiu būdu nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino jo teiginių, jog Alytaus PN kamerų tipo patalpos pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis yra negyvenamos, neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą išreikalauti iš atsakovo atstovo kamerų ventiliacijos, radiatorių, langų, kurie dėl išorinių ir vidinių grotų visiškai neatsidaro) nuotraukų. Pareiškėjas nurodo, kad vidinės grotos įrengtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

20. Pareiškėjas nurodo, kad reikia atkreipti dėmesį į analogiškas bylas, kuriose pripažinta, jog Alytaus PN yra netinkamos kalinimo sąlygos bei atlyginta neturtinė žala.

21. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su pareiškėjo skundu susijusi medžiaga buvo pateikta teismui, kuris ją tinkamai įvertino. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepagrindė bei konkrečiai neįvardino atsakovo kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. S. kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. jis buvo laikomas Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

25. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Alytaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užtikrintos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos (dėl blogos Alytaus PN 2-ojo bendrabučio būklės, buitinių parazitų buvimo), o kitos skunde nurodytos bausmės atlikimo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas kaip neturtinės žalos kompensavimo forma šiuo atveju atitinka bendruosius teisės principus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, jog pareiškėjas mano, kad jam turėjo būti priteista neturtinė žala, teisėjų kolegija pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo argumentus.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančią medžiagą, susijusią su miegamųjų vietų ir juose esančių asmenų skaičiumi, priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Alytaus PN į bylą pateiktais oficialiais raštiniais bylos įrodymais, be kita ko, pateiktais tiesiogines savo pareigas vykdančių pareigūnų, ir teisingai nustatė, kad pareiškėjo teisė į Taisyklių garantuojamą minimalią gyvenamojo ploto normą tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek ir kamerų tipo patalpose pažeista nebuvo.

Vertindama pareiškėjo teiginius, jog teisinga būtų sanitarinio mazgo ir kitų buitinių įrenginių užimamą plotą atimti iš bendro gyvenamosios patalpos ploto, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis EŽTT jurisprudencija, savo praktikoje yra nurodęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas, kai vertinamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamoje byloje minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kameros ploto neatėmė inventoriaus užimamo ploto.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teiginio, jog Alytaus PN kamerų tipo patalpos yra negyvenamos, bei dėl vidinių grotų įrengimo. Šis skundžiamos teismo nutarties trūkumas nelaikytinas esminiu ir ištaisytinas šia nutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 bei jį keitusio Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ nuostatuose numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus. Negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai, gydymo paskirties pastatai, specialiosios paskirties pastatai (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai). Todėl tai, jog Alytaus PN pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punktą iš lauko ir vidinės pusės ant langų yra įrengiamos apsauginės grotos, taigi vidinių grotų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymi, jog teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-257-629/2020). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių skundžiamą sprendimą priėmusio teisėjo (teismo) suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo šališkumo vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 6 d.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis normomis nepagrįstas išvadas.

31. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. pareiškėjas gyveno blogos būklės bendrabutyje, nebuvo užtikrinta, kad pareiškėjo naudotose gyvenamosiose ir kitose patalpose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų. Šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

32. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

34. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, pareiškėjo patirto diskomforto dydį, bausmės atlikimo sąlygų pataisos namuose ypatumus ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pripažinti jo teisių pažeidimą kaip pakankamą satisfakciją laikytinas atitinkančiu teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė