2025-02-12 Nr. AB-2723-3-61-3-04906-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1367-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04906-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. R. A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. R. A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. R. A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2024 m. rugpjūčio 30 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) sprendimą̨ Nr. 24S199334 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes patirs susidorojimą iš giminaičių, kadangi vedė krikščionę. Pareiškėjas paaiškino, jog tėvas jam atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip jo pusbrolis grasina pareiškėjui mirtimi. Nurodė, kad vaizdo įrašas padarytas ir jo tėvui perduotas anksčiau, tačiau pareiškėjo tėvas, nenorėdamas be reikalo gąsdinti sūnaus, šios informacijos iš pradžių jam nepasakė, o pasakė tik tada, kai pareiškėjas pranešė, jog jis bus grąžinamas į kilmės valstybę. Pareiškėjas pateikė vaizdo įrašą Migracijos departamentui. Pareiškėjo nuomone, apie jo santuoką su krikščione giminaičiai sužinojo iš socialinių tinklų. Teigė, kad giminaičiai jį nužudys, jog nuplautų gėdą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog iš atsakovo Sprendimo matyti, kad prieglobsčio nesuteikimas grindžiamas tuo, jog pateiktas vaizdo įrašas, kuriame jam reiškiami grasinimai, t. y. grasinama jį nužudyti, nepripažintas patikimu įrodymu. Visi kiti pateikti dokumentai pripažinti autentiškais ir jiems suteikta įrodomoji galia. Atsakovas nepripažino vaizdo įrašo tinkamu įrodymu, nes buvo nustatyti tokio įrodymo trūkumai. Pareiškėjas paaiškino, kad vaizdo įraše kreipiamasi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo tėvo vardas ir yra (duomenys neskelbtini), o kreipiniu (duomenys neskelbtini) yra išreiškiama pagarba, kadangi kreipiamasi į garbaus amžiaus žmogų. Nurodė, jog tą galėtų patvirtinti bet kuris arabų kilmės asmuo, be kita ko, bet kuris arabų kilmės asmuo galėtų patvirtinti, kad (duomenys neskelbtini) yra tas pats vardas, todėl, pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento argumentai dėl nesutampančių asmenvardžių yra nepagrįsti.

4. Pareiškėjas pažymėjo, jog pateikė pilną vaizdo įrašą, kurį gavo iš savo tėvo. Paaiškino, kad nors vaizdo įrašas yra trumpas, tačiau jokie fragmentai nėra ištrinti, taip pat matyti, jog grasinančio asmens kalba yra vientisa. Pareiškėjas tvirtino, kad Migracijos departamentas nepagrįstai rėmėsi tuo, jog jis nepateikė susirašinėjimo su tėvu, su kuriuo buvo persiųstas vaizdo įrašas. Nurodė, kad, pateikdamas prieglobsčio prašymą 2023 m. lapkričio 30 d., jis kartu pateikė ir vaizdo įrašą. Per visą laikotarpį pareiškėjo niekas neklausė, ar jis galėtų pateikti ir susirašinėjimą su tėvu, niekas nenurodė, jog nepakanka paties vaizdo įrašo ir dar reikia susirašinėjimo, kuriuo jis gautas. Pažymėjo, kad jam nekilo tokia mintis, nes pats vaizdo įrašas pagrindžia jam kylančią grėsmę, todėl nepagalvojo, jog reikia papildomai pateikti susirašinėjimus. Akcentavo, kad atsakovo nustatyti vaizdo įrašo trūkumai, kuriais remiantis atmestas prieglobsčio prašymas, galėjo būti paaiškinti, jei Migracijos departamentas būtų bendradarbiavęs ir pateikęs pareiškėjui patikslinančius klausimus, tačiau tokie klausimai nebuvo pateikti. Atitinkamai, pareiškėjas neturėjo galimybės dėl jų pateikti paaiškinimų.

5. Pareiškėjas teigė, jog persekiojimo vykdytojais gali būti ir nevalstybiniai subjektai, jei valstybė neteikia (negali arba nenori) veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nurodė, kad kai yra nustatoma, jog persekiojimą vykdo ne valstybiniai subjektai, turi būti nustatyta: 1) ar pareiškėjui jo valstybė gali suteikti apsaugą; 2) jei negali suteikti apsaugos, tai dėl kokių priežasčių taip yra. Todėl, pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas turėjo nustatyti aplinkybes, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gali būti suteikiama veiksminga ir ilgalaikė apsauga nuo jam grasinančių asmenų, tačiau atsakovas tokių aplinkybių nesiaiškino ir neanalizavo, dėl to, neatliko tinkamo tyrimo.

6. Pareiškėjas vertino, kad jam kylanti susidorojimo grėsmė yra pakankamai rimta ir jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui buvo suteiktos galimybės teikti paaiškinimus, t. y. buvo atliekama apklausa, kurioje užduoti papildomi ir patikslinamieji klausimai, leista pareiškėjui išsakyti savo mintis, o apklausos pabaigoje paklausta, ar pareiškėjas norėtų ką nors pridurti prie prašymo, todėl, Migracijos departamento nuomone, jis su pareiškėju bendradarbiavo tiek, kiek leido Įstatymas bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Prieglobsčio tvarkos aprašas).

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl vaizdo įraše nesutampančių asmenvardžių bei termino (duomenys neskelbtini) vertinami kritiškai. Nurodė, jog pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, nenuoseklus, prieštaringas ir nedetalus, t. y. pareiškėjas laikytas nepatikimu informacijos šaltiniu, todėl jo pasisakymai, kurie nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, turėjo būti vertinami kritiškai. Akcentavo, kad įrodomoji galia buvo suteikta pareiškėjo pateiktoms dokumentų skaitmeninėms kopijoms. Atsakovas, įvertinęs tai, jog pareiškėjo teikti paaiškinimai dėl tariamai kilmės valstybėje kilusių naujų grėsmių buvo abstraktūs, nepasižymėjo išsamumu ir detalumu bei nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius, kad jis ar jo sutuoktinė viešai dalinosi santuoką su krikščione liudijančiais įrašais socialiniuose tinkluose, atmetė pareiškėjo teiginius dėl patikimumo stokos.

10. Atsakovas paaiškino, jog tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjo gentis draustų musulmonų vyrų santuokas su krikščionėmis moterimis ir tai laikytų nusižengimu genties garbei, kuris būtų tiek sunkus, jog vienintelis sprendimas būtų mirties bausmė. Taip pat viešojoje erdvėje neaptikta duomenų, kad pareiškėjo gentis taikytų mirties bausmę už tokio pobūdžio veiksmus ar kad bendrai, gentis, laikytų tokio pobūdžio veiksmus nusikalstamais. Pareiškėjas tyrimo metu nepateikė savo genties kodekso nuostatų, kurios patvirtintų genties paprotines normas, draudžiančias santuokas su krikščioniais, bei numatančias mirties bausmę. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl, atsakovas vertino, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjo išsakyta baimė patirti genties ar genties narių persekiojimą santuokos su krikščione pagrindu laikytina išskirtinai subjektyvia, hipotetine ir prieštaraujančia kilmės valstybės informacijai.

II. 11. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

12.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė pirmąjį prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

12.2. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog yra arabas, išpažįstantis islamą, paskutinė jo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini), o iš kilmės valstybės pareiškėjas išvyko 2021 m. liepos 18 d. Pareiškėjo teigimu, jam kilo grėsmė patirti persekiojimą iš teroristinės organizacijos (duomenys neskelbtini), nes jo tėvas dirba savivaldybėje.

12.3. Migracijos departamentas 2021 m. spalio 12 d., išnagrinėjęs pirmąjį pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, priėmė sprendimą Nr. 21S30650 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir 2021 m. spalio 12 d. sprendimas) nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įspėjimą, konstatavęs, kad pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, nenuoseklus, prieštaringas ir nedetalus, pareiškėjas negalėjo atsakyti į patikslinančius klausimus. Migracijos departamentas, įvertinęs tyrimo metu nustatytus trūkumus, sprendė, jog pareiškėjo prašymas, tikėtina, yra improvizacinio pobūdžio (pramanytas), siekiant atitikti tarptautinei apsaugai keliamus reikalavimus, o kadangi pareiškėjo pasakojimas nebuvo laikytas tikrovę atitinkančiais duomenimis, vertinta, kad jo deklaruojama baimė nevisiškai pagrįsta. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimu, jį apskundė.

12.4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (pakeitė draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, t. y. jį sutrumpino nuo 5 metų iki 3 metų, o kitą skundo dalį atmetė).

12.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

12.6. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 28 d. pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą. 2023 m. lapkričio 30 d. gautame tarnybiniame pranešime Nr. 15K-2437 iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyriaus, buvo nurodyta, jog 2023 m. lapkričio 29 d. planuota (duomenys neskelbtini) piliečio (pareiškėjo) išsiuntimo procedūra iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) nutraukiama, nes pareiškėjas 2023 m. lapkričio 28 d. pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą, dėl to pasikeitė užsieniečio statusas iš neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančio trečiosios šalies piliečio į prieglobsčio prašytoją.

12.7. Pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo motyvas – grasinimai iš pusbrolio, nes pareiškėjas Lietuvos Respublikoje susituokė su krikščione. Tačiau pareiškėjo teikti paaiškinimai dėl tariamai kilmės valstybėje kilusių naujų grėsmių buvo abstraktūs, nepasižymėjo išsamumu ir detalumu. Pareiškėjas jam kylančią grėsmę išskirtinai kildina iš tėvo gautu vaizdo įrašu, kuris nebuvo pripažintas patikimu įrodymu, o kitų duomenų, patvirtinančių jam kylančią grėsmę iš dėdės ar pusbrolio pareiškėjas nepateikė.

12.8. Atsakovas, įvertinęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje bei visus duomenis, priėmė Sprendimą, kuriuo nesuteikė jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), pakeitė įsiteisėjusio Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo 3 ir 4 punktus, nurodydamas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Pasisakydamas dėl pabėgėlio statuso suteikimo, teismas rėmėsi 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, Įstatymo, Prieglobsčio tvarkos aprašo nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) 2024 m. ataskaitos „International Protection Considerations with Regards to People Fleeing (duomenys neskelbtini)“ bei Europos Sąjungos (toliau – ir ES) prieglobsčio agentūros (toliau – ir EUAA) 2024 m. ataskaitos „(duomenys neskelbtini) – Country Focus“ duomenimis.

14. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nurodė, kad Migracijos departamentas jo prieglobsčio prašymą atmetė, remdamasis subjektyviomis prielaidomis ir smulkmeniškais, esminės reikšmės neturinčiais neatitikimais jo pasakojime, savo išvadomis pats prieštaraudamas nustatytiems faktams. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų reikalavimų, nes vertino, kad jam kyla individuali grėsmė jo sveikatai ir net gyvybei kilmės valstybėje dėl jo atsivertimo į krikščionybę. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo pasakojimą kilmės valstybės kontekste, vertino, jog tyrimo metu buvo nustatyti neatitikimai. Atsakovas Sprendime pažymėjo, kad pareiškėjo teikti paaiškinimai dėl tariamai kilmės valstybėje kilusių naujų grėsmių buvo abstraktūs, nepasižymėjo išsamumu ir detalumu, be to, pareiškėjas jam kylančią grėsmę išskirtinai kildina vienu vaizdo įrašu gautu iš tėvo, kuris nepripažintas patikimu įrodymu, o kitų duomenų, patvirtinančių jam kylančią grėsmę iš dėdės ar pusbrolio, jis nepateikė.

15. Teismas nurodė, jog tyrimo metu taip pat buvo atlikta pareiškėjo įvardintų socialinių tinklų, kuriais tariamai pasinaudojo H. S. A.-M. (toliau – ir pareiškėjo pusbrolis) gauti informaciją apie pareiškėjo sudarytą santuoką su krikščione, analizė. Pareiškėjas tyrimo metu pateikė jo naudojamų socialinių tinklų („Facebook“ ir „Tik-Tok“) paskyras. Pareiškėjo „Facebook“ paskyroje aptikti tik trys vieši įrašai (nuotraukos), kuriuose užfiksuotos jo profilio nuotraukos. Paskutinis įrašas (nuotrauka) patalpintas 2023 m. sausio 7 d. Pareiškėjo paskyroje nėra bendrų nuotraukų su jo sužadėtine / sutuoktine, įrašų apie sudarytą santuoką su krikščione ar kitokio pobūdžio įrašų, kas leistų asmenims, patekusiems į pareiškėjo puslapį, susidaryti įspūdį, kad asmuo vedė krikščionę. Jo paskyros profilyje nurodoma, jog asmuo yra vedęs, tačiau nėra nurodoma, kada asmuo vedė, kurioje šalyje įvyko vedybos ir kokį asmenį vedė. Pareiškėjo „Tik-Tok“ paskyroje aptikta 19 vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuota įvairaus pobūdžio vaizdiniai (9 įrašuose užfiksuotas pareiškėjas, 10 vaizdo įrašų užfiksuota gamta / miesto kraštovaizdis). Paskutinis įrašas patalpintas 2024 m. liepos 22 d. Pareiškėjo „Tik-Tok“ paskyroje nėra patalpinta vaizdo įrašų, kuriuose būtų užfiksuota pareiškėjo sužadėtinė/sutuoktinė, įrašų apie sudarytą santuoką su krikščione ar kitokio pobūdžio įrašų, kas leistų asmenims, patekusiems į jo puslapį, susidaryti įspūdį, kad asmuo vedė krikščionę. Pareiškėjo sutuoktinės „Facebook“ paskyroje viešų įrašų (nuotraukų) neaptikta. Pareiškėjo sutuoktinė B. A.-M. (toliau – ir pareiškėjo sutuoktinė) profilio nuotrauka pasirinko nuotrauką, kurioje užfiksuotas pareiškėjas greta jos. Profilyje yra užfiksuota vienintelė žyma – ištekėjusi. Pažymėjo, jog nėra nuotraukų ar įrašų, kurie indikuotų, kad pareiškėjo sutuoktinė ištekėjo už pareiškėjo bei tai, jog pareiškėjo sutuoktinė yra krikščionė, ar kitokio pobūdžio įrašų, kurie leistų asmenims, patekusiems į pareiškėjo sutuoktinės puslapį, manyti, kad asmuo ištekėjo už musulmono.

16. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento atliktą tyrimą, aplinkybę, jog 2024 m. rugpjūčio 21 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad nepalaiko jokio ryšio su asmeniu, įvardintu kaip pareiškėjo pusbrolis, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės socialinėse paskyrose nėra viešai prieinamų įrašų apie jų 2023 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikoje sudarytą santuoką bei pareiškėjo sutuoktinės išpažįstamą religinę konfesiją, sprendė, kad nėra pagrindų vertinimui, jog tariamam persekiotojui būtų laisvai pasiekiama informacija apie pareiškėjo santuoką ar jo sutuoktinės išpažįstamą religiją. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas tyrimo metu nurodė, jog ištrynė visus įrašus iš socialinių tinklų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad minėti įrašai kada nors apskritai buvo patalpinti socialiniuose tinkluose bei, jog įrašai buvo viešai prieinami. Atitinkamai, pareiškėją pripažinus nepatikimu informacijos šaltiniu, nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė viešai dalinosi įvykiu apie sudarytą santuoką su krikščione liudijančiais įrašais socialiniuose tinkluose, teismas, dėl patikimumo stokos, pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas pažymėjo, jog, priešingai nei teigė pareiškėjas, tiek (duomenys neskelbtini) įstatyminė bazė, tiek Koranas, tiek islamo teologija patvirtina, kad musulmonams vyrams leidžiama sudaryti santuoką su krikščione moterimi. Įvertinęs, jog pareiškėjas yra musulmonas vyras, o jo sutuoktinė – krikščionė moteris, teismas sprendė, kad jų santuoka (duomenys neskelbtini) įstatymų bei Korano atžvilgiu yra teisėta ir priimtina. Be kita ko, teismas nurodė, jog pareiškėjas nepriskiriamas asmenų grupei, kuri pagal kilmės valstybės informaciją yra labiau linkusi patirti neigiamas pasekmes (kurios nebūtinai pasireiškia persekiojimui prilyginamais veiksmais) dėl santuokos su kitos religijos/sektos asmeniu. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjo ar jo sutuoktinės šeima prieštarautų jų santuokai. Nurodė, kad pagrindiniu mišrios santuokos neigiamų padarinių subjektu (duomenys neskelbtini) galėtų būti moteris, sudariusi santuoką, bet ne vyras. Atitinkamai, pareiškėjas neatitinka asmenų, kurie gali susidurti su stigma, išvarymu iš klano, o itin retais atvejais – garbės nužudymu, profilio. Teismas, įvertinęs kilmės valstybės informaciją, nurodė, jog nepagrįsta laikyti, kad Korano leidžiamas veiksmas (vyro musulmono santuoka su krikščione moterimi), vyro atžvilgiu, būtų laikomas garbės nusikaltimu, už kurį būtų numatoma mirties bausmė, taikoma kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė) priemonė itin išskirtiniais atvejais, todėl vertino, jog pareiškėjo išsakyta baimė patirti genties ar genties narių persekiojimą santuokos su krikščione pagrindu laikytina išskirtinai subjektyvia, hipotetine ir prieštaraujančia kilmės valstybės informacijai.

18. Teismas pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Nurodė, jog suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento nustatytus pareiškėjo pasakojimo prieštaravimus ir nesant galimybės jų pašalinti, sprendė, jog pareiškėjo pasakojimas apklausos metu negali būti laikomas patikimu įrodymu. Pareiškėjo teisme duoti paaiškinimai apie susirastą kunigą ir dalyvavimą krikščionių bažnyčios apeigose būnant Lietuvos Respublikoje po ginčijamo Sprendimo priėmimo, nekeičia išvadų apie pareiškėjo pasakojimą ir jo prieštaravimus bei subjektyvų situacijos vertinimą, siekiant pateisinti deklaruotas išvykimo iš kilmės valstybės priežastis.

19. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, teismas sprendė, kad jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

20. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos suteikimo, teismas rėmėsi Įstatymo, Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, EŽTT praktiką, Ženevos Tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių akademijos The Rule of Law in Armed Conflicts projekto (toliau – ir RULAC), nevyriausybinės organizacijos Ginkluotų konfliktų vietų ir įvykių duomenų projekto (ACLED) ir EUAA „Country Guidance: (duomenys neskelbtini)“ ataskaitos duomenimis.

21. Teismas pažymėjo, kad remiantis RULAC duomenimis, (duomenys neskelbtini) kriterijus konstatuoti „ginkluotą konfliktą“ įgyvendintas, taip pat tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas būtų vienos iš kilmės valstybės konflikte dalyvaujančių šalių narys, kad jis būtų kilmės valstybės konflikto metu dalyvavęs kariniuose veiksmuose, todėl nurodė, jog pareiškėjas priskirtinas civiliui ir atitinka civilio kriterijų. Teismas darė išvadą, kad (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini) gubernijoje beatodairiškas smurtas vyksta itin žemu lygmeniu, todėl bendrai nėra realios rizikos civiliui būti paveiktam beatodairiško smurto. Pareiškėjui neatitikus beatodairiško smurto kriterijaus, individualios grėsmės kriterijus, grėsmės gyvybei ir sveikatai bei priežastinio ryšio tarp beatodairiško smurto ir kylančios grėsmės kumuliatyviniai kriterijai nebuvo vertinami.

22. Teismas nurodė, kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Pažymėjo, jog tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Teismas, įvertinęs surinktą medžiagą ir pareiškėjo paaiškinimus, sprendė, kad jo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu jokiais objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės valstybę atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų (apie galinčią kilti asmeninę grėsmę pareiškėjui jo kilmės valstybėje) taip pat nepateikta. Be kita ko, teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodomas ir Migracijos departamentui teiktas vaizdo įrašas apie giminaičio grasinimą jo tėvui dėl pareiškėjo santuokos su krikščione nepripažintinas patikimu įrodymu, kaip neatitinkantis objektyvumo kriterijų ir nesant jokių papildomų rašytinių įrodymų, kad toks grasinimas apskritai galėjo būti.

23. Įvertinęs, jog nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, teismas sutiko, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis visa pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

24. Pasisakydamas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo pakeitimo, teismas rėmėsi Įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtino Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos nuostatomis ir EŽTT praktika.

25. Teismas pažymėjo, jog paskesnio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas atsakovui nurodė naujas aplinkybes, kurios neegzistavo pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu. Kadangi naujai paaiškėjusios aplinkybės siejamos su Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais ir nuo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo priėmimo praėjo beveik 3 metai, Migracijos departamentas jas pakartotinai įvertino, t. y., kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kuri ginčijamo Sprendimo priėmimo metu laukėsi vaiko. Taip pat teismas pažymėjo, jog bylos nagrinėjimo teisme metu gauta informacija, kad pareiškėjo sutuoktinė (duomenys neskelbtini) pagimdė moteriškos lyties kūdikį. Be to, pareiškėjas, siekdamas pagrįsti esamus socialius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, pateikė darbo sutarties skaitmeninę kopiją (duomenys neskelbtini) ir nurodė, kad dėl to, jog galėtų dirbti ir išlaikyti save ir sutuoktinę buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), nes Lietuvos Respublikoje negalėjo dirbti ir atsidaryti banko sąskaitos.

26. Teismas, nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas sudarė santuoką, t. y. po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 9 d. netenkino pareiškėjo apeliacinio skundo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo, vertino, jog pareiškėjui santuokos sudarymo momentu buvo žinoma jo teisinė (imigracinė) padėtis bei visos kylančios rizikos šeimos gyvenimo tęstinumui Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad Migracijos departamentas teisingai pažymėjo, jog šeimos gyvenimas galėtų būti tęsiamas pasinaudojant elektroninėmis ryšio priemonėmis, juolab, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas jau buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad teismo sprendimu taikytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nėra neterminuotas, o ribotas – tik 1 metų terminui. Akcentavo, jog tyrimo metu nenustatyta neįveikiamų kliūčių šeimai gyventi užsieniečio kilmės valstybėje šeimos susijungimo pagrindu, bent jau laikotarpį, kol baigtų galioti draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo atsisakyta suteikti du kartus, išnagrinėjus pirmąjį ir paskesnį prieglobsčio prašymus. Pirmąjį kartą sprendimas atsisakyti suteikti prieglobstį priimtas, nes pareiškėjo pasakojimas nelaikytas savaime išsamiu, detaliu ir nuosekliu, parodymai nelaikyti tikrovę atitinkančiais duomenimis, todėl, įvertinus nustatytus prieštaravimus, daryta išvada, kad tikėtina, jog pareiškėjo pasakojimas yra pramanytas, siekiant atitikti tarptautinei apsaugai keliamus reikalavimus. Išnagrinėjus paskesnį prieglobsčio prašymą, taip pat atsisakyta suteikti prieglobstį dėl šiame sprendime nurodytų motyvų.

28. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra sukūręs šeimyninius santykius su Lietuvos Respublikos piliete, t. y. sudarę ir teisės aktų nustatyta tvarka įregistravę civilinę santuoką. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti Lietuvos Respublikoje sukurtus socialinius ir ekonominius santykius, pateikė darbo sutarties skaitmeninę kopiją, kurioje nurodyta, jog darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjas sudaro darbo sutartį, pagal kurią darbuotojas įsipareigoja eiti žuvies (duomenys neskelbtini) pareigas, o darbdavys įsipareigoja pagal darbo sutartį darbuotojui mokėti Lietuvos Respublikoje nustatytą minimalų valandinį atlyginimą. Pareiškėjo darbas nekvalifikuotas, nereikalaujantis specifinių žinių ar aukštojo išsilavinimo, ir mokamas minimalus valandinis užmokestis. Be to, pareiškėjas įsidarbino 2024 m., nors teisę į darbą buvo įgijęs gerokai anksčiau ir jis nepateikė jokių naujų duomenų, patvirtinančių, kad toliau dirba minėtoje ar kitoje darbovietėje.

29. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad asmuo susirado nekvalifikuotą darbą, kuris yra lengvai pakeičiamas bei atrandamas ir kilmės valstybėje, negali būti traktuojama kaip tamprių ir ilgalaikių ekonominių ar socialinių santykių sukūrimas, kurių nutrūkimas turėtų reikšmingos įtakos pareiškėjui. Pažymėjo, jog tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas tendencingai piktnaudžiavo prieglobsčio procedūromis: du kartus buvo neteisėtai pasišalinęs iš apgyvendinimo vietos; neinformavęs Migracijos departamento, neturėdamas leidimo gyventi ar vizos, savavališkai kirto kitų ES valstybių sienas siekdamas pateikti prieglobsčio prašymą ekonomiškai stipresnėse ES valstybėse ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)); nepaisė teismo įpareigojimo kiekvieną trečiadienį elektroninių ryšių priemonėmis pranešti VSAT apie savo buvimo vietą; teikė tikrovės neatitinkančius paaiškinimus prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu; paskesnį prieglobsčio prašymą pateikė tik siekdamas sutrukdyti išsiuntimą į kilmės valstybę (paskesnis prašymas pateiktas likus 1 dienai iki realaus išsiuntimo įvykdymo, nes nagrinėjamu atveju asmens grįžimas buvo suderintas su kilmės valstybės institucijomis, suplanuota kelionė, nupirkti bilietai); asmuo ignoravo daugybinius raginimus bendradarbiauti ir savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Be kita ko, tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką pateko neteisėtai, neturėdamas leidimo laikinai gyventi ar vizos, neteisėtai kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną tam neskirtoje vietoje. Nors pareiškėjas į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko 2021 m. liepos 22 d., tačiau į Lietuvos Respubliką buvo įleistas tik 2022 m. vasario 17 d., Migracijos departamento sprendimu. Pareiškėjas ne mažiau kaip du kartus buvo neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, kas leidžia pagrįstai teigti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nebuvo visą laikotarpį nuo 2021 m. liepos 22 d. (atvykimo dienos). Pareiškėjas neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokytųsi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas). Teismas sprendė, jog pareiškėjas buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpiu sistemingai pažeidinėjo prieglobsčio teisę.

30. Teismas, įvertinęs, kad užsienietis kuria šeimą su Lietuvos Respublikos piliete bei turi teisėtą darbą Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, jog 3 ar 2 metų draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje gali turėti realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių šeimyniniams santykiams bei ekonominiams ryšiams, todėl sprendė, kad pareiškėjui, pagrįstai taikytinas perpus sumažintas draudimo atvykti laikotarpis, t. y. vieneri metai.

31. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, trukdančių pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu Lietuvos Respublikoje bei sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti šeiminį gyvenimą su Lietuvos Respublikos piliete. Nei išvykimas ir grįžimas, nei laikas, būtinas gyvenimo Lietuvos Respublikoje legalizavimui, nelaikytini faktoriais, kurie sutrikdytų šeimos gyvenimą tokia apimtimi, kuri pažeistų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį.

32. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas kruopščiai, detaliai ir įsigilinant rinko, tyrė ir detaliai vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai. Atsakovas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, todėl teismas Migracijos departamento Sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. 33. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo prašymo suteikti prieglobstį, atsakovo Sprendimo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas ir teigia, jog su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

35. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais: kad atsakovas Sprendime nurodė, jog pareiškėjo teikti paaiškinimai dėl tariamai kilmės valstybėje kilusių naujų grėsmių buvo abstraktūs, nepasižymėjo išsamumu ir detalumu; kad pareiškėjas jam kylančią grėsmę išskirtinai kildina vienu iš tėvo gautu vaizdo įrašu, kuris nebuvo pripažintas patikimu įrodymu, ir tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas nepagrįstai pripažino pateiktą įrodymą „kaip nepatikimą“.

36. Pareiškėjas pakartotinai paaiškina aplinkybes, susijusias su nesutampančiais asmenvardžiais bei termino (duomenys neskelbtini) aiškinimu ir teigia, jog Migracijos departamento argumentai dėl neva nesutampančių asmenvardžių yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas tinkamai jų nenagrinėjo ir į juos neatsižvelgė.

37. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, palaikęs Migracijos departamento poziciją dėl nustatytų vaizdo įrašo trūkumų, apskritai netyrė, nenagrinėjo ir neanalizavo pareiškėjo argumentų, kad nepagrįsta Migracijos departamento išvada, jog pateiktas įrodymas yra „nepatikimas“.

38. Pareiškėjas, vadovaudamasis Prieglobsčio tvarkos aprašu, teigia, kad kai yra atliekamas prieglobsčio tyrimas, teisės aktai nustato Migracijos departamentui pareigą bendradarbiauti, jog būtų surinkta reikiama informacija ir tinkamai nustatytos aplinkybės, tačiau Migracijos departamentas tokios pareigos neatliko, todėl, pareiškėjo nuomone, prieglobsčio bylos tyrimas buvo atliktas netinkamai, o tokios esminės klaidos neištaisė ir pirmosios instancijos teismas, paviršutiniškai išnagrinėdamas bylą ir neįsigilindamas į pareiškėjo išdėstytus motyvus ir argumentus.

39. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis: kad nėra pagrindų vertinimui, jog tariamam persekiotojui būtų laisvai pasiekiama informacija apie pareiškėjo santuoką ar jo sutuoktinės išpažįstamą religiją; kad nors pareiškėjas tyrimo metu nurodė ištrynęs visus įrašus iš socialinių tinklų, jis nepateikė jokių įrodymų, jog minėti įrašai kada nors apskritai buvo patalpinti socialiniuose tinkluose, bei tai, kad įrašai buvo viešai prieinami. Paaiškina, jog kai tik sužinojo apie kylančią grėsmę, iškart pašalino buvusius įrašus/nuotraukas iš socialinių tinklų, nes baiminasi jam pateiktų grasinimų. Teigia, kad vien tai, jog jis su pusbroliu ir dėde, kurie išreiškė grasinimus, nebendrauja, nereiškia, kad jiems informacija apie pareiškėjo santuoką su kitos religijos moterimi negalėjo tapti žinoma. Nurodo, jog pateiktas vaizdo įrašas, kuriame pusbrolis grasina jam mirtimi, vienareikšmiškai patvirtina, kad pusbroliui ši informacija apie santuoką žinoma.

40. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog musulmonams vyrams yra leidžiama sudaryti santuoką su krikščione moterimi; kad pareiškėjo, kuris yra musulmonas vyras, ir jo sutuoktinės, kuri yra krikščionė moteris, santuoka (duomenys neskelbtini) įstatymų bei Korano atžvilgiu yra teisėta ir priimtina; jog pareiškėjas nepriskiriamas prie asmenų grupės, kurie pagal kilmės valstybės informaciją, yra labiau linkę patirti neigiamas pasekmes (kurios nebūtinai pasireiškia persekiojimui prilyginamais veiksmais) dėl santuokos su kitos religijos/sektos asmeniu; kad nenustatyta, jog pareiškėjo ar jo sutuoktinės šeima prieštarautų jų santuokai; kad pagrindiniu mišrios santuokos neigiamų padarinių subjektu (duomenys neskelbtini) galėtų būti moteris, sudariusi santuoką, bet ne vyras; jog pareiškėjas neatitinka asmenų, kurie gali susidurti su stigma, išvarymu iš klano, o itin retais atvejais – garbės nužudymu, profilio.

41. Pareiškėjas nurodo, kad pateikė įrodymus dėl jam išreikštų grasinimų. Paaiškina, jog pusbrolis ir dėdė nėra genties vadai, tačiau jie grasina nužudyti pareiškėją, kad būtų nuplauta gėda.

42. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatomis, tvirtina, jog Migracijos departamentas turėjo nustatyti aplinkybes, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gali būti suteikiama veiksminga ir ilgalaikė apsauga nuo jam grasinančių asmenų, tačiau tokių aplinkybių jis nesiaiškino ir neanalizavo, todėl neatliko tinkamo tyrimo.

43. Pareiškėjo nuomone, jam kylanti susidorojimo grėsmė yra pakankamai rimta ir jis atitinka Įstatyme įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas, jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

44. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, neatsižvelgė į faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, o tai lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą, todėl turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

45. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog turi būti palikta galioti ir Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus ir draudimo įvedimo į SIS sistemą. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis galėtų palaikyti šeiminius santykius „nuotoliu, elektroninių ryšių priemonėmis“ yra absurdiška ir nepagrįsta, o tokio draudimo palikimas akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjo teisę į privatų šeimos gyvenimą.

46. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

47. Atsakovas pakartoja tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir EŽTT praktiką.

48. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo teikti paaiškinimai dėl tariamai kilmės valstybėje kilusių naujų grėsmių buvo abstraktūs, nepasižymėjo išsamumu ir detalumu. Pareiškėjas jam kylančią grėsmę išskirtinai kildina vienu iš tėvo gautu vaizdo įrašu, kuris nebuvo pripažintas patikimu įrodymu, o pats pareiškėjas laikomas nepatikimu informacijos šaltiniu, todėl abejonės privilegijos principas netaikytas.

49. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jo persekiojimą patvirtina pateikta vaizdo medžiaga. Pažymi, jog dėl nustatytų vaizdo įrašo turinio trūkumų jam nesuteikiama įrodomoji galia.

50. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas nepagrįstai susiaurino nagrinėjimo dalyką santuokos aspektu. Migracijos departamento teigimu, jis plačiai įvertino santuokos su krikščione aplinkybę, vertino pareiškėjo gentį, islamo teologiją, surinko naują ir aktualią kilmės valstybės informaciją.

51. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas teismo posėdyje turėjo galimybes gauti ir pateikti papildomą informaciją iš tėvo dėl tariamų grasinimų ir (ar) pateikti objektyvius įrodymus kada gautas vaizdo įrašas.

52. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 21 d. apklausos metu patvirtino, jog pusbrolis apie santuoką su krikščione sužinojo iš socialinių tinklų, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai, kad jo pusbrolis „galėjo“ apie santuoką sužinoti iš giminės, yra laikoma kaip gynybinė pozicija, o Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime yra įvertinęs pareiškėjo ir jo sutuoktinės socialinių tinklų turinį, iš kurių nėra tikėtina, jog tariamam persekiotojui būtų laisvai pasiekiama informacija apie pareiškėjo santuoką ar sutuoktinės išpažįstamą religiją. Atitinkamai, pareiškėją pripažinus nepatikimu informacijos šaltiniu, nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė viešai dalinosi santuoką su krikščione liudijančiais įrašais socialiniuose tinkluose, pareiškėjo argumentai atmetami dėl patikimumo stokos.

53. Atsakovo vertinimu, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

54. Atsakovo nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, nagrinėjamu atveju ginčijamiems sprendimams priimti užteko iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo vertinti, jog ginčijami sprendimai pažeidžia gero administravimo principą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 55. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

56. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Teisėta ir pagrįsta teismas pripažino ir Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metams ir įvestas perspėjimas į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.

57. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, nurodo, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, atsakovas tyrimą atliko netinkamai, paviršutiniškai, neišsamiai, o teismas šių trūkumų neištaisė, teismo ir atsakovo sprendimai neatitinka teisės aktų nuostatų, aktualios EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo teigimu, teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

58. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

59. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.) dalį, pažymi, jog teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatos.

60. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

61. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

63. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, jog bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

64. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

65. Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 76 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prireikus Migracijos departamentas prašymams suteikti prieglobstį nagrinėti pasitelkia reikiamų sričių specialistus ar ekspertus. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

66. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Direktyvoje nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

67. Prieglobsčio tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad atlikdamas tyrimą įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

68. Prieglobsčio tvarkos aprašo 97.1 papunktis numato, jog tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.

69. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

70. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, objektyviai ir detaliai įvertino pareiškėjo prašymuose suteikti prieglobstį nurodytus argumentus dėl baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje, vaizdo įrašo, kuriame užfiksuoti grasinimai susidoroti su pareiškėju, santuokos su krikščione, pareiškėjo ir sutuoktinės socialinių tinklų turinio ir kt. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

71. Iš pareiškėjo netenkinančio Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atlikęs apklausą, konstatavo, jog tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, yra visiškai pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

72. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo teiginius apie kilmės valstybėje vyraujantį požiūrį į santuokas su kitataučiais bei taikomus „garbės nužudymus“, įvertino kilmės valstybės informaciją ir pažymėjo, jog tiek (duomenys neskelbtini) įstatyminė bazė, tiek Koranas, tiek islamo teologija patvirtina, kad musulmonams vyrams leidžiama sudaryti santuoką su krikščione moterimi, todėl nurodė, jog pareiškėjo (kuris yra musulmonas vyras) ir jo sutuoktinės (kuri yra krikščionė moteris) santuoka (duomenys neskelbtini) įstatymų bei Korano atžvilgiu yra teisėta ir priimtina, taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepriskiriamas prie asmenų profilio, kurie pagal kilmės valstybės informaciją, yra labiau linkę patirti neigiamas pasekmes (kurios nebūtinai pasireiškia veiksmais prilyginamais persekiojimui) dėl santuokos su kitos religijos / sektos asmeniu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo išsakyta baimė patirti genties ar genties narių persekiojimą santuokos su krikščione pagrindu, laikytina išskirtinai subjektyvia, hipotetine ir prieštaraujančia kilmės valstybės informacijai.

73. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, taip pat surinko pakankamai informacijos apie kilmės valstybę dėl „garbės nužudymų“ paplitimo. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo pasakojimui, kuriuo jis grindžia prieglobsčio prašymą, trūksta detalumo ir konkretumo, jog būtų galima daryti tikėtiną išvadą, kad, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę jo gyvybei grėstų pavojus.

74. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, jog pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

75. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai). Priešingai, atsakovas surinko, ištyrė ir detaliai įvertino naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, gautą iš įvairių šaltinių bei kilmės valstybės, ir palygino ją su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais. Atsakovas analizavo tiek pirmojo prašymo suteikti prieglobstį (pateikto 2021 m. rugpjūčio 25 d.), tiek paskesnio prašymo (pateikto 2023 m. lapkričio 28 d.) argumentus, taip pat buvo nagrinėjami pareiškėjo duomenys ir įrodymai, pateikti apklausų metu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog kilmės valstybėje gali būti persekiojamas, ar kiltų kokia nors grėsmė.

76. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų dalių, susijusių su prieglobsčio nesuteikimu, neteisėtumas ir nepagrįstumas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padaryti kitokias išvadas.

77. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su teismo išvadomis dėl kitos ginčijamos Sprendimo dalies teisėtumo: Migracijos departamentas 2021 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjui nesuteikė prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 5 metus bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo 3 metus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimas buvo pakeistas – iki 3 metų sutrumpintas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

78. Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas, įvertinęs, kad paskesnio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė naujas aplinkybes, kurios neegzistavo pirmojo prieglobsčio prašymo metu ((duomenys neskelbtini) pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete B. A.-M., kuri šiuo metu laukiasi vaiko; siekdamas pagrįsti esamus socialius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika pateikė darbo sutarties skaitmeninę kopiją (duomenys neskelbtini)), nusprendė pakeisti savo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo 3 ir 4 punktus bei išdėstyti juos taip: „3. Uždrausti A. A. R. A.-M. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; „4. Įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

79. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, jog Įstatymo 133 straipsnio 6 dalis nustato, kad ES valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal ES teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

80. Migracijos departamentas, paskesnio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu įvertinęs gautus duomenis apie pareiškėjo sudarytą santuoką (Kauno miesto religinėje bendruomenėje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta santuoka tarp (duomenys neskelbtini) piliečio A. A. R. A.-M., gim. (duomenys neskelbtini), ir jo sutuoktinės, Lietuvos Respublikos pilietės B. K., gim. (duomenys neskelbtini). Po santuokos sudarymo B. K. pasikeitė savo pavardę į A.-M.; (duomenys neskelbtini) Kauno miesto savivaldybės administracijos Klientų aptarnavimo ir informavimo skyriaus išduotą Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus santuokos sudarymo išrašą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir išrašas). Išraše nurodoma, kad A. A. R. A.-M., gim. (duomenys neskelbtini), sudarė santuoką su B. A.-M., gim. (duomenys neskelbtini), Kauno miesto musulmonų religinėje bendruomenėje (duomenys neskelbtini)); (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos Pilietybės generalinio direktorato išrašą (toliau – ir civilinis išrašas) (duomenys neskelbtini) iš civilinio registro, datuojamą (duomenys neskelbtini). Civiliniame išraše nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) pilietis A. A. gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Asmens šeimyninė padėtis – nevedęs. Tėvas – A. R., motina – M. A. Civilinis išrašas legalizuotas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini)), konstatavo, kad santuokos sudarymas tarp A. A. R. A.-M. ir B. K. (B. A.-M.), laikytinas nustatyta faktine aplinkybe.

81. Taigi, įvertinus, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo ES valstybės narės piliečio šeimos narys, kuriam gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsakovas turėjo duomenis, kad pareiškėjo sutuoktinė laukiasi, taip pat bylos proceso metu pateiktus duomenis, kad jo sutuoktinė B. A.-M. (duomenys neskelbtini) pagimdė moteriškos lyties vaiką, kurio tėvas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.140 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pareiškėjas, atsakovas iš esmės nepagrindė, kad, atsižvelgiant į naujas aplinkybes, yra Įstatymo 133 straipsnio 6 dalyje nustatytas pagrindas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, o juo labiau – kad toks sprendimas, atsižvelgiant į naujas aplinkybes, yra proporcingas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas: Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria pakeisti Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo 3 ir 4 punktai, naikinama (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p., VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.), atsakovas įpareigojamas klausimą dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo 3 ir 4 punktų pakeitimo išnagrinėti iš naujo.

82. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pareikštas, todėl šis klausimas nėra sprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. R. A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo A. A. R. A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 24S199334 dalį, kuria pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 21S30650 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ 3 ir 4 punktai bei įpareigoti atsakovą klausimą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 21S30650 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ 3 ir 4 punktų pakeitimo išnagrinėti iš naujo.

Kitą Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį palikti pakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė