Legislator Case Law & Legislation
2018-02-07 Nr. AB-2678-3-61-3-00849-2016-3 AI generated

2018-02-07 Nr. AB-2678-3-61-3-00849-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2018-02-07 Nr. AB-2678-3-61-3-00849-2016-3
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

2018-02-07 Nr. AB-2678-3-61-3-00849-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 3R-28 (2.13-1.).

Cited Case Law

AI generated
ECLI:EU:C:2014:2428

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A-1452-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00849-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 3R-28 (2.13-1.).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją dėl vaizdo kamerų, sumontuotų ant kaimyno (S. B.) namo, kurios atsuktos į pareiškėjo privačią teritoriją, miegamojo langus. 2016 m. vasario 5 d. pareiškėjas gavo ginčijamą Inspekcijos sprendimą, kad jo skundo nagrinėjimas nutraukiamas, nes nepriklauso Inspekcijos kompetencijai. Pareiškėjo manymu, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir valstybės įmonės Registrų centro pažymų, kad S. B. nebuvo ir nėra įsigijęs verslo liudijimų ar registravęs individualios veiklos, nepakanka, jog būtų nutrauktas jo skundo nagrinėjimas. Vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Inspekcija iš S. B. negavo jokių paaiškinimų, neišsiaiškino, kodėl įrengtos kameros, koks jų matymo kampas ir ar kiti būdai ir priemonės yra nepakankamos pasiekti kol kas niekam nežinomą S. B. tikslą. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Pareiškėjo manymu, S. B. negali turėti jokių asmeninių poreikių stebėti jo privatų gyvenimą, todėl Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 1 straipsnio 4 dalies nurodymai neturėtų būti priežastis netirti skundo.

3. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad, susipažinus su pareiškėjo 2015 m. gruodžio 14 d. skundu, buvo priimtas sprendimas patikrinimą pradėti nuo paklausimų raštu. Tam Inspekcija 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7379(2.13.) „Dėl vaizdo stebėjimo“ paprašė S. B., 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7380(2.13.) valstybės įmonės Registrų centro bei 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7381(2.13.) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodyti visas aktualias skundui nagrinėti aplinkybes. Iš pateiktų atsakymų atsakovas priėjo prie išvados, kad skundo nagrinėjimas nepriklauso jo kompetencijai, nes S. B. vykdė vaizdo stebėjimą kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, todėl skundo nagrinėjimą nutraukė vadovaudamasis ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 46 straipsnio 2 dalimi. Atsakovo nuomone, Inspekcija neturėjo ir neprivalėjo aiškintis bei tirti, kokiems konkrečiai asmeniniams poreikiams S. B. vykdo vaizdo stebėjimą, ar nustatyti, kokiems tikslams galbūt stebimas pareiškėjo privatus gyvenimas, todėl pasiūlė kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl galimo teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 3R-28 (2.13-1.) ir įpareigojo Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. G. 2015 m. gruodžio 14 d. skundą.

6. Teismas nustatė, kad Inspekcijoje 2015 m. gruodžio 14 d. gautas pareiškėjo skundas dėl ADTAĮ 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Inspekcija 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7379(2.13.) „Dėl vaizdo stebėjimo“ kreipėsi į S. B. dėl paaiškinimo dėl vykdomo stebėjimo vaizdo kameromis. 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7380(2.13.) taip pat ji kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą su paklausimu, ar adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuo įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, yra registruotas juridinis asmuo, bei 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7381(2.13.) kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir prašė pateikti informaciją, ar S. B. užsiima individualia veikla arba dirba pagal verslo liudijimą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. (27.4-40-4)RD-4837 nurodė, kad S. B. 2015 m. mokestiniu laikotarpiu nebuvo / nėra įsigijęs verslo liudijimų, nebuvo / nėra įregistravęs individualios veiklos pagal pažymą. Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro departamentas 2015 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. (1.11.6.)s-6288 nurodė, kad duomenų apie įregistruotus juridinius asmenis adresu: (duomenys neskelbtini), Juridinių asmenų registre nėra. S. B. 2016 m. sausio 25 d. rašte „Dėl vaizdo stebėjimo“ nurodė, kad jei savo teritorijoje ir vykdo vaizdo stebėjimą, tai tik privačiais tikslais, jog būtų užtikrintas jo teritorijos, jo asmens ir jo turto saugumas. Inspekcija 2016 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-28 (2.13-1.) nutraukti pareiškėjo skundo, kaip nepriklausančio jos kompetencijai, nagrinėjimą. Sprendime remiamasi ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalimi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartimi byloje Nr. Ik-1824-171/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N-62-2622/2010. Sprendime atsakovas priėjo prie išvados, kad S. B. vaizdo stebėjimą vykdo kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, todėl ADTAĮ šiam asmeniui nėra taikomas.

7. Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl Inspekcijos 2016 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. 3R-28 (2.13-1.) teisėtumo ir pagrįstumo, ar Inspekcija teisėtai ir pagrįstai nutraukė pareiškėjo skundo nagrinėjimą konstatavusi, jog S. B. vaizdo stebėjimą vykdo kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Ginčo teisinius santykius reguliuoja ADTAĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 1156 „Dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos struktūrinės reformos, įgaliojimų suteikimo, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nuostatų patvirtinimo ir su tuo susijusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų dalinio pakeitimo (Dėl įgaliojimų Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai suteikimo ir Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nuostatų patvirtinimo)“ (toliau – ir Nuostatai). Teismas vadovavosi ADTAĮ 1 straipsnio 2, 4 dalimis, 36 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 2 punktu.

8. Teismas nurodė, kad ADTAĮ įgyvendina 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva 95/46). ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalimi yra įgyvendinama Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antroji įtrauka, kurioje įtvirtinta Direktyvos 95/46 taikymo išimtis tais atvejais, kai asmens duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas tik asmenine ar namų ūkio veikla, todėl aiškinant šią Įstatymo nuostatą svarbu atsižvelgti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) pateiktą Direktyvos 95/46 nuostatos išaiškinimą. 2014 m. gruodžio 11 d. sprendime Ryneš (C-212/13, ECLI:EU:C:2014:2428) ESTT nagrinėjo klausimą, ar į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje nustatytą išimtį patenka situacija, kai vaizdo stebėjimo sistema, kurią fizinis asmuo įrengė ant savo šeimos namo, siekdamas apsaugoti namo savininkų šeimos turtą, sveikatą ir gyvybę, daromi įrašai nuolatinio įrašymo įrenginyje, o šia sistema stebima ir viešoji erdvė.

ESTT nurodė, kad tokios vaizdo sistemos naudojimas, ja taip pat stebint viešąją erdvę, nėra asmens duomenų tvarkymas, atliekamas užsiimant tik asmenine ar namų ūkio veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrąją įtrauką, taigi tokiai veiklai taikytinos Direktyvos 95/46 nuostatos. ESTT sprendime pažymėjo, kad kamera užfiksuotas asmens atvaizdas, kiek jis leidžia identifikuoti duomenų subjektą, laikytinas asmens duomenimis pagal Direktyvą 95/46; vaizdo stebėjimas iš principo patenka į Direktyvos 95/46 taikymo sritį kaip automatinis duomenų tvarkymas; o stebėjimas darant asmenų vaizdo įrašą, saugomą nuolatinio įrašymo įrenginyje, yra automatinis asmens duomenų tvarkymas (Direktyvos 95/46 15–16 konstatuojamosios dalys, Sprendimo 22, 24–25 punktai).

Nagrinėdamas klausimą, ar toks duomenų tvarkymas, koks buvo susiklostęs pagrindinėje byloje, galėtų būti laikomas vykdomu „užsiimant tik asmenine ar namų ūkio veikla“, ESTT pažymėjo, kad, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnyje įtvirtinta pagrindinės teisės į privataus gyvenimo gerbimą apsauga reikalauja, jog nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos ir jos apribojimai neviršytų to, kas yra griežtai būtina (Sprendimo 28 punktas ir jame nurodyta ankstesnė ESTT praktika).

ESTT nurodė, kad Direktyvos 95/46 nuostatas, kiek jomis, reglamentuojant asmens duomenų tvarkymą, gali būti keliamas pavojus pagrindinėms laisvėms, visų pirma teisei į privatų gyvenimą, būtina aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios yra įtrauktos į Chartiją (o Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje įtvirtinta nukrypstanti nuostata turi būti aiškinama griežtai (Sprendimo 29 punktas ir jame nurodyta ankstesnė ESTT praktika). Griežtą išimties aiškinimą, ESTT vertinimu, pagrindė ir pati Direktyvos 95/46 nuostatos formuluotė, pagal kurią iš Direktyvos 95/46 taikymo srities pašalintas duomenų tvarkymas, atliekamas užsiimant ne paprastai asmenine ar namų ūkio veikla, bet „tik“ asmenine ir namų ūkio veikla, todėl asmens duomenų tvarkymas patenka į nurodytą išimtį, tik jei jį duomenų tvarkytojas atlieka išimtinai asmeninėje ar namų ūkio sferoje, o kiek vaizdo stebėjimas apima viešąją erdvę ir todėl yra nukreiptas į duomenis tvarkančio asmens privačios sferos išorę, jis negali būti laikomas išimtinai „asmenine ar namų ūkio veikla“ (Sprendimo 30–31, 33 punktai).

ESTT sprendime taip pat pažymėjo, kad Direktyvos 95/46 nuostatomis (7 straipsnio f punktu, 11 straipsnio 2 dalimi ir 13 straipsnio 1 dalies d ir g punktais) leidžiama atsižvelgti į duomenų valdytojo teisėtus interesus, kuriuos, visų pirma, sudaro asmens duomenų valdytojo ir jo šeimos turto, sveikatos ir gyvybės apsauga (Sprendimo 34 punktas). Taigi, šiame sprendime ESTT nurodė, kad vaizdo stebėjimo sistemų, darant asmenų vaizdo įrašus, saugomus nuolatinio įrašymo įrenginyje, naudojimas yra laikomas asmens duomenų tvarkymu pagal Direktyvos 95/46 nuostatas ir, kai šia sistema bent iš dalies stebima viešoji erdvė, jis nepatenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje nustatytą išimtį, tačiau pagal Direktyvos 95/46 nuostatas gali būti atsižvelgiama į teisėtus duomenų valdytojo interesus.

Minėtais ESTT išaiškinimais vadovavosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-415/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimties taikymo, kai į kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik filmuojančiam asmeniui priklausanti namų valdos dalis, tačiau taip pat dalis bendrai naudojamo žemės sklypo, kiemo, asmenys, gyvenantys name, bei į namą ateinantys pašaliniai asmenys. Minėtoje byloje LAT konstatavo, kad tokiu atveju yra pagrindas taikyti Direktyvos 95/46 nuostatas įgyvendinantį ADTAĮ ir ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis netaikytina.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovo pateikiamas ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalies aiškinimas yra formalus ir neatitinka aktualios nurodytos teismų praktikos, o atliktas tyrimas neišsamus – atsakovas nustatė tik faktą, kad vietoje, kurioje įrengtos stebėjimo kameros, nėra registruoti juridiniai asmenys, o S. B. nevykdo individualios veikos ir neturi verslo liudijimo. Ginčo nėra, kad atsakovas nevertino ir netyrė, kaip ir kur yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, ką jos filmuoja ir kokiu kampu. Nenustačius, ar filmavimas neišeina už filmuojančio asmens privačios nuosavybės ribų, nėra pagrindo taikyti ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalį, todėl nėra ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 46 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo nutraukti tyrimą.

10. Teismas, vadovaudamasis paminėtu ESTT sprendimu, LAT praktika, konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė nutraukti pareiškėjo skundo nagrinėjimą.

III. 11. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

12. Atsakovas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas nepagrįstai rėmėsi LAT nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-415/2015 išvadomis, kadangi pareiškėjo Inspekcijai pateikto skundo aplinkybės iš esmės skiriasi. Be to, teismas remdamasis ESTT sprendimo (byloje C-212/13, ECLI:EUC:2014:2428) išvadomis neatsižvelgė į ESTT pateiktą poziciją dėl asmens duomenų tvarkymo tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendime Ryneš (byloje C-212/13) pasisakė dėl dviejų konkrečių situacijų: dėl vaizdo stebėjimo asmens privačioje teritorijoje ir situacijos, kai į vaizdo stebėjimo kamerų lauką patenka vieša erdvė, t. y. dėl viešosios erdvės stebėjimo vaizdo stebėjimo kameromis.

Minėtoje LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-415/2015 ginčas kilo dėl vykdomo vaizdo stebėjimo bendro naudojimo teritorijoje, t. y. dėl bendra nuosavybės teise ginčo šalims priklausančio namo kiemo. Tuo metu pareiškėjas Inspekcijai paduotame skunde nurodė, kad vaizdo stebėjimą vykdo pareiškėjo kaimynas S. B., kuris ant jam nuosavybės teise priklausančio namo adresu: (duomenys neskelbtini), yra įrengęs dvi vaizdo stebėjimo kameras. Taigi šiuo atveju nėra nei bendro naudojimo teritorijos, nei viešosios erdvės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje situacijoje remtis minėtu ESTT sprendimu ta dalimi dėl vaizdo stebėjimo viešojoje erdvėje ir LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-415/2015 negalima.

Pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokios informacijos, patvirtinančios, kad vaizdo stebėjimas buvo vykdomas ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Paaiškėjus aplinkybėms, jog S. B. vaizdo stebėjimą vykdo kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, Inspekcija neturėjo ir neprivalėjo aiškintis bei tirti, kokiems konkrečiai asmeniniams poreikiams S. B. vykdo vaizdo stebėjimą, nustatinėti, ar filmavimas neišeina už filmuojančio asmens privačios nuosavybės ribų, kadangi tai nepriklauso Inspekcijos kompetencijai, o pareiškėjui kreipusis į teismą civilinio proceso tvarka dėl galimo teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimo, šias priežastis nustatytų teismas.

Inspekcija skunde nurodytų aplinkybių tyrimą atliko tinkamai – pradėjo patikrinimą nuo paklausimo raštu tikrinamam asmeniui – S. B., bei rašytiniais paklausimais kreipėsi į atitinkamas valstybės institucijas, o skundo nagrinėjimo metu paaiškėjus aplinkybėms, jog S. B. vaizdo stebėjimą vykdo kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, t. y. nenustačius, kad S. B. vaizdo stebėjimą vykdo kitiems nei asmeniniams poreikiams, bei remdamasi ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalimi, priėmė motyvuotą sprendimą.

Be to, Inspekcija, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi teismine praktika. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Direktyva 95/46/EB nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas. Priimdama skundžiamą sprendimą, Inspekcija vadovavosi būtent Direktyvą 95/46/EB įgyvendinančio nacionalinio teisės akto nuostatomis, taip pat ir teismų praktika.

13. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Inspekcija nutarimą priėmė negavusi iš S. B. konkrečių atsakymų dėl vaizdo stebėjimo, kurie leistų objektyviau įvertinti esamą situaciją. Turėdama minimalią informaciją, nesiėmė jokių papildomų veiksmų trūkstamai informacijai surinkti, o rėmėsi tik S. B. trumpu, nekonkrečiu paaiškinimu.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. B. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su Inspekcijos apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. 3R-28 (2.13-1.), kuriuo buvo nutrauktas pareiškėjo 2015 m. gruodžio 14 d. skundo, kaip nepriklausančio Inspekcijos kompetencijai, nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 14 d. skunde nurodė, kad į trečiojo suinteresuoto asmens S. B. įrengtų vaizdo kamerų stebėjimo lauką patenka ir pareiškėjo namas bei jam priklausanti privati teritorija. Atsakovas tyrimą nutraukė nustatęs, kad skundo nagrinėjimas nepriklauso jo kompetencijai, nes kamerą įrengęs trečiasis suinteresuotas asmuo vykdė vaizdo stebėjimą kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija.

17. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 1 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.

18. ADTAĮ 1 straipsnio 8 dalyje (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1372 redakcija) numatyta, kad šiuo įstatymu Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos teisinis reglamentavimas suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.

19. ADTAĮ priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo.

20. Todėl, aiškinant ADTAĮ normas, reikia atsižvelgti ir į minėtos direktyvos nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

21. Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies 2 įtrauka nustato, kad ši direktyva netaikoma tvarkant asmens duomenis, kai duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas tik asmenine ar namų ūkio veikla.

22. Teisingumo Teismas 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo bylos F. Ryneš (C-212/13) 31 punkte yra konstatavęs, kad asmens duomenų tvarkymas patenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antros įtraukos taikymo sritį, tik jei jį duomenų tvarkytojas atlieka išimtinai asmeninėje ar namų ūkio sferoje.

23. Šią išimtį reikia aiškinti kaip numatančią tik tokią veiklą, kuria privatūs asmenys užsiima neperžengdami privataus ar šeimos gyvenimo ribų (Teisingumo Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje Bodil Lindqvist, C-101/01, 47 p.; 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Markkinapörssi ir Satamedia, C-73/07, 44 p.).

24. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo bylos F. Ryneš (C-212/13) 33 punkte nurodyta, kad tiek, kiek vaizdo stebėjimas <...> apima, net jei tik iš dalies, viešąją erdvę ir todėl yra nukreiptas į tokiu būdu duomenis tvarkančio asmens privačios sferos išorę, jis negali būti laikomas išimtinai „asmenine ar namų ūkio veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką.

25. Kaip matyti iš minėto Teisingumo Teismo sprendimo 33 punkto, vien aplinkybė, kad vaizdo kameromis stebima (iš dalies stebima) ne vien tik asmeniui priklausanti teritorija, reiškia, jog toks stebėjimas jau yra nukreiptas į tokiu būdu duomenis tvarkančio asmens privačios sferos išorę, t. y. nustačius, jog stebėjimas peržengia fizinio asmens (duomenų tvarkytojo) privačios teritorijos ribas, turi būti taikoma tiek Direktyva 95/46 3, tiek ADTAĮ.

26. Taigi, nagrinėjamu atveju, Inspekcija privalėjo nustatyti, ar trečiojo suinteresuoto asmens S. B. įrengtos vaizdo kameros skirtos ir stebi (fiksuoja) išimtinai tik kameras įrengusio (jas naudojančio) fizinio asmens privačią teritoriją. Tik nustačius, kad ši sąlyga yra tenkinama, galima remtis Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antra įtrauka bei, atitinkamai, ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalimi.

27. ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1372 redakcija) 1 punkte nustatyta, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodama pareiškėją, jeigu skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos kompetencijai.

28. ADTAĮ 46 straipsnio 2 dalyje skundo tyrimas nutraukiamas, jeigu tyrimo metu paaiškėja šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės arba kitais šio įstatymo nustatytais atvejais.

29. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad nenustačius, ar trečiojo suinteresuoto asmens S. B. įrengtų vaizdo kamerų stebėjimo laukas neperžengia jo privačios nuosavybės ribų, nebuvo pagrindo nutraukti tyrimą pagal pareiškėjo skundą vadovaujantis ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 46 straipsnio 2 dalimi.

30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas objektyviai ir visapusiškai ištyrė, tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą spendimą, kurį naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys