2019-01-23 Nr. AB-2278-3-61-3-04212-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1098-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04212-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir NTA, atsakovas) 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 9FB-45-(4.46) „Dėl paskirtos teisėjų valstybinės pensijos nemokėjimo V. B.“.

2. Nurodė, kad NTA 2016 m. rugsėjo 23 d. jį informavo, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. pagal skundžiamą įsakymą jam nebus mokama teisėjų valstybinė pensija. Toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas) 4 straipsnio 3 punktu, 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos nacionalinės teismų administracijos įstatymo 2 straipsnio 7 punktu, Nacionalinės teismų administracijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. (1.4)-1T-36 „Dėl Nacionalinės teismų administracijos nuostatų patvirtinimo“ 7.7 punktu, atsižvelgiant į NTA direktoriaus 2016 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. 9FB-22-(4.46) „Dėl perskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos skyrimo V. B.“ bei į tai, kad 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis byloje Nr. 1-14-337/2016, kuria pareiškėjas buvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką.

3. Pareiškėjo teigimu, NTA nepagrįstai vadovavosi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktu, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą įsakymą. Pažymėjo, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte aprašytas atvejis yra susijęs tik su apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimu. Jo atžvilgiu apkaltinamojo teismo nuosprendžio niekada nebuvo. NTA įvardyta Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis byloje Nr. 1-14-337/2016 yra procesinis dokumentas, kuriuo nutarta nutraukti baudžiamąją bylą.

4. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė 2012 m. rugpjūčio 3 d. priėmė dekretą Nr. 1K-1169, kuriuo sutiko, kad pareiškėjas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas arba kitaip suvaržyta jo laisvė, taip pat sustabdė pareiškėjo įgaliojimus iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. 2012 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė priėmė dekretą Nr. 1K-1218, kuriuo prašė Teisėjų tarybą patarti dėl pareiškėjo atleidimo iš Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų, tačiau nutarimo „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti V. B. iš Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų“ priėmimas atidėtas, atsižvelgus į pareiškėjo sveikatos būklę. Lietuvos Respublikos Prezidentė 2013 m. birželio 5 d. priėmė dekretą Nr. 1K-1488, kuriuo atleido pareiškėją iš einamų pareigų dėl sveikatos būklės.

6. Dėl neteisėtų pareiškėjo veiksmų 2012 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2014 m. lapkričio 21 d. baigtas surašius kaltinamąjį aktą. Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1-14-337/2016 dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. B. ir 2016 m. liepos 22 d. priėmė nutartį, kuria nutarė pareiškėjo, padariusio nusikalstamą veiką, atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti. Ši nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugpjūčio 12 d.

7. Paaiškino, kad pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis. Nurodė, kad nors baudžiamasis procesas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas bei teisme tęsiamas bendra tvarka, vėliau, paaiškėjus aplinkybėms dėl pablogėjusios pareiškėjo sveikatos bei gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, Panevėžio apygardos teismas nutarė pradėti procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) XXIX skyriaus nustatyta tvarka ir nagrinėdamas baudžiamąją bylą vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 76 straipsnio 3 dalimi, BPK 401 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakė apie BPK 401 straipsnyje nustatytus pagrindus.

8. Atsakovas vertino Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatą sisteminiu požiūriu ir nurodė, kad būtina atsižvelgti į tai, kad valstybinės pensijos, be kitų pagrindų, taip pat skiriamos kaip atpildas už tarnavimą valstybei ir siejamos su atitinkamu asmens statusu. Vertinant Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuriame įtvirtinta, kad teisėjas atleidžiamas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemina teisėjo vardą, konstatuotina, kad teisėjų valstybinės pensijos skiriamos teisėjams kaip papildoma socialinė (materialinė) garantija tik už nepriekaištingą teisėjo pareigų atlikimą. Nors pareiškėjo atžvilgiu apkaltinamasis teismo nuosprendis nebuvo priimtas, tačiau Panevėžio apygardos teismas įsiteisėjusia 2016 m. liepos 22 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika yra įrodyta. Pareiškėjas savo veiksmais diskreditavo ir pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir padarė didelę žalą valstybei, tačiau dėl sveikatos būklės bei gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti jis atleistas nuo bausmės. Pažymėjo, kad teisėjų valstybinės pensijos už nepriekaištingą teisėjo pareigų atlikimą mokėjimas asmeniui, kuris įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažintas diskreditavęs ir pažeminęs teisėjo vardą, prieštarautų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo tikslams ir neatitiktų šio įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatos turinio. Darė išvadą, kad skundžiamas įsakymas atitinka teisės aktų nuostatas, yra pagrįstas ir teisėtas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2014 m. spalio 15 d. NTA direktorės įsakymu Nr. 9FB-40-(4.46) nuo 2014 m. spalio 2 d. paskirta teisėjų valstybinė pensija. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-337/2016 nutarė pareiškėjo, padariusio nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti. Nutartyje konstatuota, kad pareiškėjo veika buvo nusikalstama, kvalifikuota teisingai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Taip pat teismas, įvertinęs nurodytos bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo psichika sutriko, dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų bei jų valdyti, jau po nusikalstamos veikos padarymo, todėl, vadovaudamasis BK 76 straipsnio 3 dalimi, sprendė ne dėl bausmės paskyrimo, o dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Teismas šia nutartimi pareiškėjo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė ir priverčiamųjų medicinos priemonių netaikė. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugpjūčio 12 d. NTA direktorės 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 9FB-45-(4.46) buvo nutarta nemokėti pareiškėjui priskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. Apie priimtą įsakymą pareiškėjas informuotas NTA raštu.

11. Teismas vadovavosi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktu, kuriame nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, kai įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesnį teistumo išnykimą ar panaikinimą). Vadovaujantis BPK 303 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė. Pagal BK 76 straipsnio 3 dalį asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės, teismas nusprendžia dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo.

12. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu yra pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. po 2011 m. lapkričio 7 d., sutriko pareiškėjo psichika, teismas sprendė ne dėl bausmės paskyrimo, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, bet dėl priverčiamųjų medicinos priemonių, kurių taikymo procesą reglamentuoja BPK XXIX skyrius, skyrimo. Remiantis tuo, Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-337/2016, kurios rezoliucinėje dalyje inter alia (be kita ko) konstatuota, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje.

13. Teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto kontekste, sprendė, jog nors pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kaip jis suprantamas pagal BPK 303 straipsnio 2 dalį, tačiau įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartyje yra konstatuota, jog pareiškėjas padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d., 228 str. 2 d.), o tai pripažintina tinkamu faktiniu pagrindu priimti ginčijamą sprendimą. Todėl teismas darė išvadą, kad NTA pagrįstai, atsižvelgdama į įsiteisėjusią Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartį, taikė Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatas ir priėmė ginčijamą įsakymą nemokėti pareiškėjui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos.

14. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog priešingas situacijos vertinimas, t. y. teismui įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu konstatavus, jog pareiškėjas savo nusikalstamais veiksmais diskreditavo ir pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir padarė didelę žalą valstybei bei konkrečiai institucijai – Radviliškio rajono apylinkės teismui, ir pripažinus, kad esant tokiai situacijai pareiškėjui išlieka teisė į teisėjo valstybinę pensiją, įvertinus tai, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus teisėjams keliami itin dideli etinio ir moralinio pobūdžio reikalavimai, jų reputacija turi būti nepriekaištinga, jie turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, jausti didelę atsakomybę už tai, kaip vykdo teisingumą – atlieka Konstitucijoje jiems nustatytą priedermę, o teisėjų valstybinė pensija yra siejama būtent su ypatingu konstituciniu teisėjo statusu, prieštarautų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo tikslams, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų.

III. 15. Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio nuostatas aiškino taikant sisteminį teisės aiškinimo metodą. Tačiau sisteminis teisės aiškinimo metodas taikomas, kai taikytinos teisės normos tekstas yra dviprasmiškas, įstatymo tekste vartojamų žodžių reikšmė neaiški, norma yra labai abstrakti arba joje nurodomi vertinamieji požymiai. Tačiau nagrinėjamu atveju aptariama įstatymo norma nėra dviprasmiška, normoje yra apibrėžtas aiškus konkrečios teisinės situacijos dalyvių elgesio modelis, šiuo teisiniu reguliavimu nėra sukurta nei teisės spraga, nei teisės normų kolizija. Todėl teismo pateiktas normos išaiškinimas ne atskleidė, bet pakeitė teisės normos turinį.

17. Pareiškėjo manymu, jeigu yra tikslinga neskirti teisėjo valstybinės pensijos arba nemokėti paskirtos pensijos asmeniui, kurio atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, bet jis teismo yra pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, tokiu atveju tai turi būti aiškiai pasakyta įstatyme. Šiuo atveju tokio pagrindo nemokėti paskirtos teisėjo pensijos įstatymas nenumato.

18. Atsakovas NTA atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendime padarė pagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės teismų administracijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. 9FB-45-(4.46) „Dėl paskirtos teisėjų valstybinės pensijos nemokėjimo V. B.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Nustatyta, kad ginčijamu įsakymu buvo nutarta nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nemokėti pareiškėjui paskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos, atsižvelgus į tai, kad 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis byloje Nr. 1-14-337/2016, kuria V. B. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjui pensija buvo paskirta NTA direktorės 2014 m. spalio 15 d. įsakymu – nuo 2014 m. spalio 2 d.

22. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesnį teistumo išnykimą ar panaikinimą).

23. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi byloje Nr. 1-14-337/2016 nutarė V. B., padariusio nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti. Nutartyje konstatuota, kad pareiškėjo veika buvo nusikalstama, kvalifikuota teisingai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Taip pat teismas, įvertinęs nurodytos bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo psichika sutriko, dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų bei jų valdyti, jau po nusikalstamos veikos padarymo, todėl, vadovaudamasis BK 76 straipsnio 3 dalimi, sprendė ne dėl bausmės paskyrimo, o dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Teismas šia nutartimi pareiškėjo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė ir priverčiamųjų medicinos priemonių netaikė. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartyje nurodyta, kad V. B. veiksmai diskreditavo ir pažemino valstybės tarnautojo, teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir padarė didelę žalą valstybei bei konkrečiai institucijai – Radviliškio rajono apylinkės teismui, tai yra jis piktnaudžiavo tarnyba. Šie veiksmai padaryti V. B. siekiant ir asmeninės naudos, todėl atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Tačiau teismas konstatavo, kad V. B. sutrikus psichikai, vadovaujantis BK 76 straipsnio 3 dalies nuostatomis, sprendžiama ne dėl bausmės paskyrimo, o dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. V. B. psichinė bei fizinė būklė ir jo padarytos veikos pobūdis, taip pat kiti baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys, leidžia daryti išvadą, kad V. B. nėra pavojingas sau bei visuomenei ir taikyti jam priverčiamąsias medicinos priemones nėra būtina. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, V. B. socialinę aplinką bei ekspertės teismo posėdyje išsakytą nuomonę teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti ir dėl jo perdavimo giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai bei medicininio stebėjimo nustatymo (BK 98 str. 7 d.).

24. Teisėjų kolegija, vertindama NTA 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo pagrįstumą, vadovaujasi BPK 303 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė. Remiantis BPK 29 straipsnio 1 dalimi nuosprendis yra: pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės; dokumentas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas pakeičia arba panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį; dokumentas, kuriuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą.

25. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis priimta vadovaujantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pagal kurį teismas priima nutartį nutraukti bylą ir netaikyti priverčiamosios medicinos priemonės, – jeigu įrodyta, kad pagal padarytos veikos pobūdį ir patologinę būseną asmuo nėra pavojingas visuomenei ir jam nereikia priverčiamojo gydymo. Teisėjų kolegija vertins, ar 2016 m. liepos 22 d. nutartis gali būti prilyginta apkaltinamajam nuosprendžiui, kuris turi būti priimtas asmens atžvilgiu siekiant nuspręsti dėl paskirtos valstybinės pensijos nemokėjimo pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį.

26. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju būtina užtikrinti nekaltumo prezumpcijos principo laikymąsi, tai reiškia, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų nepažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų.

Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio.

Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai). Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretavimas Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą.

Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 42914/98, § 25). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013, 2K-214/2013, 2K-276-2014) yra išaiškinta, kad „...teismo baigiamųjų aktų turinys (formuluotės, išvados) bylose, baigiamose suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, neturi sudaryti įspūdžio, kad abejojama asmens, kurio byla nutraukta remiantis minėtu pagrindu, nekaltumu, negali būti ribojamos jo teisės ir laisvės, menkinamas orumas, garbė.

Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą“. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, pavyzdžiui, laikomasi pozicijos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas mirusiojo asmens kaltais veiksmais, iš esmės reiškiančiais, kad asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu.

Kartu pažymėtina, kad ši aplinkybė nepaneigia galimybės teismams konstatuoti faktinių veikos aplinkybių, tačiau toks konstatavimas turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013).

27. Dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo instituto ir priimamų procesinių sprendimų, taikant šį institutą, teisinio turinio yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje, kurioje pabrėžiama, kad sprendimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo nereiškia proceso užbaigimo galutiniu sprendimu. Vadovaujantis BPK 395 straipsnio nuostatomis, šio proceso metu yra įrodinėjamos specifinės aplinkybės, tokios kaip baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo, kurio atžvilgiu byla yra nagrinėjama, kurios yra skirtingos nuo aplinkybių, įrodinėtinų baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, padarytų pakaltinamų asmenų. Taigi šio proceso tikslu yra ne asmens kaltumo padaryta veika nustatymas, bet yra siekiama paneigti pakaltinamumo prezumpciją. BPK 406 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu asmenį, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gydytojų komisija pripažįsta pasveikusiu, teismas šio Kodekso 405 straipsnyje nustatyta tvarka priima nutartį panaikinti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę ir nusprendžia, ar bylą perduoti ikiteisminiam tyrimui atlikti ar perduoti į teismą bendra tvarka, ar pasiųsti asmenį toliau atlikti bausmę; konkrečiu atveju teismas nurodė, jog, kadangi bausmė nebuvo paskirta, tačiau byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui ir jame nagrinėjama, todėl, pripažinus, kad asmuo pasveiko, byla vėl turės būti nagrinėjama teisme, tuomet ir bus sprendžiamas kaltės ir bausmės skyrimo klausimai (2010 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-439/2010).

28. Kaip jau minėta, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartimi, kurioje nurodyta, kad V. B. yra padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, taip pat baudžiamoji byla nutraukta ir netaikytos priverčiamosios medicinos priemonės. Minėtoje nutartyje yra nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas V. B. (prieš 2013 m. kovo 6 d.) apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes neigė savo kaltę, tai yra piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi, tvirtino nesirūpinęs įvažiavimo prie savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įrengimu, nežinojęs kas ir už kokias lėšas tai padarė.

29. Atsižvelgdama į išdėstytą, turėdama omenyje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos tendencijas, ir ypač pabrėždama nekaltumo prezumpcijos principo laikymosi būtinybę valstybės institucijų ir pareigūnų veikloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartimi buvo sprendžiama dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir V. B. atžvilgiu buvo netaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, nutraukus baudžiamąją bylą, konkrečiu atveju šioje nutartyje negalėjo būti ir nebuvo spręsti V. B. kaltės klausimai, taigi, minėta 2016 m. liepos 22 d. nutartis negali būti laikoma proceso užbaigimu galutiniu sprendimu, t. y. apkaltinamuoju nuosprendžiu. Todėl atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, tinkamai neatsižvelgė į tai, kad konkrečiu atveju nebuvo išpildyta Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte nustatyta sąlyga – nėra priimtas V. B. apkaltinęs teismo nuosprendis (pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesnį teistumo išnykimą ar panaikinimą)) ir priėmė neteisėtą sprendimą dėl valstybinės pensijos nemokėjimo.

30. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, nustatančias pagrindus, kada gali būti neskiriama ar nemokama teisėjų valstybinė pensija (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 straipsnis) ir netinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

31. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Nacionalinės teismų administracijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo V. B. skundą tenkinti ir panaikinti Nacionalinės teismų administracijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 9FB-45-(4.46) „Dėl paskirtos teisėjų valstybinės pensijos nemokėjimo V. B.“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė