2018-10-03 Nr. AB-17597-3-64-3-00075-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1736-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00075-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (b. l. 2–4), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI. Šioje laisvės atėmimo įstaigoje kameros buvo perpildytos, t. y. kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Kamerose buvo šalta ir drėgna. Kamerose taip pat buvo prastas natūralus apšvietimas, dėl to nuolat turėjo būti įjungta dirbtinė šviesa. Kamerų langų dėl grotų nebuvo įmanoma atidaryti, dėl to kameros buvo blogai vėdinamos, sienos supelijusios. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo kamerų sienų ir lubų krito tinkas, kameroms buvo reikalingas remontas. Tualetai kamerose buvo neatitverti nuo bendros kamerų erdvės ir neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų (t. y. buvo įrengta tik skylė grindyse, iš kurios sklido smarvė). Pareiškėjas pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikęs Šiaulių TI patalpų patikrinimą, nustatė, jog kameroje Nr. 32, kurioje jis buvo laikomas, neatliktas pagrindinis patalpų valymas, nevalyti sienų, lubų, langų, palangių paviršiai, nuo sienų ir lubų vietomis byrėjo tinkas, kameroje buvo pajuodusių plotų, santechnikos įrenginiai buvo surūdiję, sienų ir lubų danga nelygi, suskilusi. Atvykstant ir išvykstant iš Šiaulių TI, asmens kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, buvo šalta ir purvina, pareiškėjo teigimu, esant žemai oro temperatūrai, jis buvo verčiamas nusirengti nuogai ir dėti asmeninius rūbus į vieną dėžę, kurioje kartu buvo dedami batai ir kiti rūbai. Pareiškėjo tvirtinimu, jis neturėjo galimybės išsiplauti viršutinius rūbus, nes už tai reikėjo mokėti pinigus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius, išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, fizinį skausmą, pablogėjo jo regėjimas, t. y jis buvo kalinamas kankinančiomis sąlygomis, todėl buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 96–102) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų, dėl to vienam asmeniui teko nuo 3,84 kv. m iki 23,10 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI pabrėžė, kad negalima konstatuoti laisvės atėmimo įstaigos neteisėtų veiksmų (neveikimo), kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į kameras, drėgmės, šalčio, mechaninės ventiliacijos neįrengimo kamerose, nes tai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, kurie dėl Šiaulių TI pastato statuso negali būti atliekami, dėl to Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nuostatos, susijusios su šiais veiksniais, netaikytinos. Šiaulių TI taip pat pažymėjo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu, t. y. per langus ir duris. Pabrėžė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino kameras Nr. 83 ir Nr. 103, kuriose pareiškėjas dalį laiko buvo laikomas, ir higienos normų pažeidimų iš esmės nenustatė – tik nustatė, kad 2015 m. gruodžio 12 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 103 buvo pelėsio. Šiaulių TI paaiškino, kad visose kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, o praėjimas į jį atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata Šiaulių TI atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Šiaulių visuomenės sveikatos centras (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas), atlikęs patikras 2015 ir 2016 metais, nustatė, kad kratų atlikimo patalpoje esančios vonelės yra švarios, sąlygos vonelių dezinfekcijai sudarytos. Minėtų patikrinimų metu jokių esminių pažeidimų kratų atlikimo patalpoje (jos temperatūros, santykinės oro drėgmės) nenustatyta.

5. Šiaulių TI teigimu, pareiškėjo skundas turėtų būti vertinamas kaip nepagrįstas, kadangi nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu. Nenustačius neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. kamerose Nr. 32, 83, 102 ir 103. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,84 kv. m iki 23,05 kv. m kameros ploto, t. y. nepažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkto, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

8. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2016 m. vasario 22 d. ir 2016 m. kovo 16 d. tikrino kamerą Nr. 83 ir pažeidimų nenustatė. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 16 d. taip pat tikrino kamerą Nr. 103 ir nustatė, kad kameroje yra pelėsio (HN 134:2015 39 punkto pažeidimas). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas kamerą Nr. 103 tikrino ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. bei nustatė, kad kamera remontuojama.

9. Teismas pabrėžė, kad Šiaulių TI pateikė kamerų Nr. 32, 83, 102 ir 103 nuotraukas, iš kurių matyti, kad kamerose sanitarinis mazgas iš vienos pusės yra atitvertas sienele, iš kitos – užuolaida. Iš nuotraukų ar kitų byloje esančių įrodymų nematyti, kad sanitarinis mazgas turėtų atskirą oro šalinimo sistemą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavę, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.

10. Teismas nustatė, kad Šiaulių TI skalbia viršutinius drabužius ne trumpiau kaip 3 mėnesius, jei suimtasis asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų. Pareiškėjas galėjo pasinaudoti Šiaulių TI sudarytomis sąlygomis ir mokamai skalbti bei džiovinti asmeninius viršutinius drabužius. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-361 (19.4.1. 6.12) nurodyta, kad Šiaulių TI sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos, skalbykla įrengta ir naudojama pagal nustatytą tvarką (2 skalbimo mašinos ir džiovinimo įranga (1 džiovyklė), pildomas Skalbimo ir cheminio valymo paslaugų užsakymų lapų apskaitos žurnalas. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad HN 134:2015 40 punktas, kuriame numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas.

11. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras (vėliau – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas) 2015 ir 2016 metais nustatė, jog kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, inventorius (vonelės) yra švarūs.

12. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų asmenų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos kalinimo sąlygos.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog dėl nustatytų higienos normų pažeidimų pareiškėjui kilo sunkios pasekmės, pvz., sveikatos sutrikimai, bet teismas pripažino, kad pareiškėjui neturtinė žala buvo padaryta. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas vertino, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija patirtai žalai kompensuoti.

III. 14. Pareiškėjas V. A. padavė apeliacinį skundą (b. l. 124), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teikdamas skundą vadovavosi tik Konvencija, kadangi Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis turėjo kalėti per mažo ploto sąlygomis, kadangi jis prašė skaičiuojant jam tekusį kalinimo plotą, taikyti „europietišką standartą“, t. y., kad vienam asmeniui turi tekti bent 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Pareiškėjas pabrėžia, kad nepakanka, jog būtų pripažintas teisės aktų pažeidimas, bet už patį kankinimo faktą turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė priimdamas sprendimą vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) priteisė asmeniui 10 000 Eur kompensaciją už 6 mėnesius netinkamomis kalinimo sąlygomis, kurios buvo daug geresnės nei pareiškėjo. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kurių pagrindu teismas netenkino jo skundo.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 128–130) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Šiaulių TI nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė, skundų neteikė ir kitoms institucijoms. Šiaulių TI pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog teisės aktai nenustato, kad kalinamam asmeniui kameroje turi tekti 4 kv. m ploto. Taip pat byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinamojo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

20. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas V. A. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas mano, kad šiuo atveju teismas netinkamai apskaičiavo jam tekusį kameros plotą ir be pagrindo nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Byloje nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., pareiškėjui būnant Šiaulių TI nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir nustatyti kiti higienos normų pažeidimai (pelėsis). Pareiškėjui turinčio tekti minimalaus ploto pažeidimas nepripažintas, nes pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,84 kv. m iki 23,05 kv. m kameros ploto.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad ginčo laikotarpiu vertinant pareiškėjui tekusį plotą jam taikytas ne 4 kv. m vienam asmeniui standartas.

24. Pažymėtina, kad pagal naujausią EŽTT praktiką (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) dominuojantis 3 kv. m ploto standartas vienam daugiavietėje kameroje kalinamam asmeniui yra aktualus minimalus reikalavimas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m kameroje, kurioje asmenys apgyvendinami kartu, šis asmeninės erdvės trūkumas yra toks rimtas, kad sukuria stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali šią prezumpciją paneigti, jeigu parodo, jog egzistavo faktoriai, galintys adekvačiai kompensuoti mažą asmeninę erdvę.

25. Kita vertus, tai, kad nėra nustatomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nereiškia, kad nėra reikalinga atlikti vertinimą, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto ir higienos normos reikalavimus atitinkančias sąlygas. Pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, Šiaulių TI kiekvienam asmeniui privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs, jog pareiškėjui teko nuo 3,84 kv. m iki 23,05 kv. m kameros ploto, minimalaus ploto pažeidimo pagrįstai nepripažino.

26. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

28. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio svarbu atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI trukmę, t. y. nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., ir nustatytų pažeidimų pobūdį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų nustatytų reikalavimų, t. y. neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir nesilaikant tam tikrų higienos normų reikalavimų (rasta pelėsio). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

29. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Eur.

30. Padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą nesudaro pagrindo ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), kadangi šios bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas pažeidimas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu ir tam tikrų higienos normų nesilaikymo ir yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, pažeidimo mastą, pobūdį ir trukmę, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus ir pan. Todėl darytina išvada, kad šis pareiškėjo įvardijamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant pareiškėjui V. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti priteisiant pareiškėjui V. A. (V. A.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Eur (tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys