2021-03-24 Nr. AB-5993-3-61-3-02778-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2292-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02778-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja E. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (15/6-3)1U-9 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės E. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimu nuspręsta ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jai vienerius metus atvykti į Lietuvą ir į Šengeno zoną. Sprendime nurodoma, jog pareiškėjos teisėtas buvimas Lietuvoje baigėsi 2020 m. balandžio 29 d., tačiau atsakovas jos atžvilgiu 2020 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą, įpareigojantį pareiškėją per 30 dienų savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjos, tuo metu ji tiek dėl karantino, tiek dėl savo sveikatos būklės to negalėjo padaryti. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad 2020 m. kovo 23 d. ir 2020 m. birželio 16 d. atsakovas viešai paskelbė informaciją, jog užsieniečiams, kurių teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo ar negali laiku išvykti iš Lietuvos, du mėnesius nuo karantino pabaigos nebus priimami sprendimai dėl grąžinimo ir nebus taikoma administracinė atsakomybė už neteisėtą buvimą. Užsieniečiai, taip pat tie, dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, privalo išvykti iš Lietuvos iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val. Pareiškėjos manymu, esant tokiai viešai pateiktai informacijai, ji galėjo savanoriškai išvykti iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. Pareiškėjos manymu, atsakovas Sprendimu pažeidė gero administravimo principą.

3. Pareiškėja taip pat nurodė, kad šiuo metu yra padidėjusi grėsmė jai grįžti į (duomenys neskelbtini). Priimant Sprendimą nebuvo įvertinta, kad 2020 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikoje dėl prieglobsčio kreipėsi pareiškėjos sūnus. Pareiškėja, kaip ir jos sūnus, yra aktyvūs judėjimo (duomenys neskelbtini) nariai, o šiuo metu referendumo dėl (duomenys neskelbtini) Konstitucijos keitimo kontekste suintensyvėjo aktyvių judėjimo (duomenys neskelbtini) narių persekiojimas. Pareiškėjos manymu, priimant Sprendimą dėl išsiuntimo, taip pat privalo būti įvertintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnio nuostatos.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo manymu, pareiškėja manipuliuoja Departamento viešai paskelbta bendro pobūdžio informacija, kuri yra taikoma kiekvienam atvejui individualiai. Be to, atsakovo 2020 m. kovo 23 d. viešai paskelbtame pranešime buvo nurodyta, jog Departamentas, siekdamas užtikrinti sklandų užsieniečių išvykimą pasibaigus karantinui, kviečia asmenis, kurių teisėto buvimo laikotarpis baigėsi ar baigsis ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo ar negali laiku išvykti iš Lietuvos, apie tai informuoti elektroniniu paštu. Pareiškėjos atžvilgiu 2020 m. birželio 2 d. buvo priimtas individualus teisės aktas, t. y. grąžinimo sprendimas, su kuriuo ji buvo supažindinta. Pareiškėja priimto grąžinimo sprendimo neįvykdė ir Departamento neinformavo, jog negali išvykti. Pareiškėjos atžvilgiu jau buvo priimtas grąžinimo sprendimas, šio sprendimo įvykdymo terminas baigėsi jau po Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino pabaigos, t. y. pareiškėja turėjo realias galimybes įvykdyti šį grąžinimo sprendimą. Pareiškėjai neįvykdžius grąžinimo sprendimo, jos atžvilgiu 2020 m. liepos 30 d. pagrįstai buvo priimtas kitas individualus teisės aktas, t. y., išsiuntimo sprendimas, su kuriuo ji taip pat buvo supažindinta. Pareiškėja nepateikė Departamentui jokios informacijos, kodėl ne dėl savo kaltės ji negali laiku išvykti iš Lietuvos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nurodyta, jog Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), nenustatyta. Pati pareiškėja jokių objektyvių duomenų, kodėl ji negali būti išsiunčiama, skunde teismui taip pat nenurodė. Atsakovas darė išvadą, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas rėmėsi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, vertino Departamento pateiktus viešus 2020 m. kovo 23 d., 2020 m. birželio 16 d. ir 2020 m. rugpjūčio 5 d. pranešimus, pažymėjo, kad jais atsakovas informavo, jog šie pranešimai yra svarbūs užsieniečiams, kurių teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo ar negali laiku išvykti iš Lietuvos. Šiuo atveju svarbi sąlyga ta, kad užsieniečio teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis būtų pasibaigęs tada, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas. Lietuvoje karantinas buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. kovo 16 d. 00:00 val. iki 2020 m. birželio 16 d. 00:00 val. Pareiškėjos atžvilgiu Departamentas 2019 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-169 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo nusprendė nesuteikti jai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja šį Departamento sprendimą skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja tokį teismo sprendimą skundė apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos teisėto buvimo laikotarpis Lietuvoje baigėsi būtent tada, kada įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimas, t. y. 2020 m. balandžio 29 d. Teismas sutiko, kad pareiškėjos teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi būtent tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, kas lėmė, jog ji galimai ne dėl savo kaltės negalėjo laiku išvykti iš Lietuvos.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas 2020 m. kovo 23 d. pranešime taip pat nurodė, jog, esant tokiai situacijai, kai užsieniečiai, kurių teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo ar negali laiku išvykti iš Lietuvos, privalo informuoti Departamentą apie tai elektroniniu paštu: info@migracija.gov.lt, ir su elektroniniu laišku prašė atsiųsti užpildytą lentelę „Informacija, pateikiama kartu su pranešimu apie tai, kad dėl karantino užsienietis negalėjo (negali) laiku išvykti“ (toliau – ir Lentelė). Pareiškėja neinformavo Departamento elektroniniu paštu ir nepateikė Lentelės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog tokią informaciją pateikti būtina, nes ši informacija buvo pateikta Departamento pranešimuose, nurodyta jos pateikimo forma. Be to, aplinkybė, ar užsienietis negali išvykti iš šalies ne dėl savo kaltės, vertintina pagal konkrečias faktines aplinkybes, individualizuotai. Teismas sutiko su Departamentu, kad šiuo atveju pareiškėja, manydama, jog negali laiku išvykti iš Lietuvos ne dėl savo kaltės, pagal Departamento pateiktą informaciją pranešimuose, turėjo informuoti Departamentą, tačiau to nepadarė.

9. Teismas vertino, kad sprendimas dėl grąžinimo buvo priimtas individualizuojant aplinkybes pareiškėjos atveju ir nustatytas konkretus savanoriško išvykimo terminas (per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo, t. y. 2020 m. liepos 2 d.). Pareiškėjos savanoriško išvykimo terminas baigėsi po karantino (po 2020 m. birželio 16 d.). Nors pareiškėja nurodė, kad nei karantino metu, nei po jo negalėjo išvykti dėl sveikatos būklės, tačiau konkrečiai nenurodė, kaip jos sveikatos būklė ar karantinas sutrukdė išvykti. Teismo vertinimu, šias aplinkybes turėtų įrodinėti pareiškėja, o ne atsakovas.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamentas priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, vadovaudamasis, be kita ko, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 7 ir 44.2 punktais. Teismas rėmėsi Tvarkos 42 punktu, nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu taikytinas uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, vadovaujantis Tvarkos 44.2 punktu ir įvertinus faktinę aplinkybę, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismas darė išvadą, kad kitokių teisinių pasekmių pareiškėjos atžvilgiu Departamentas taikyti negalėjo.

11. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vertino, ar pareiškėjos atžvilgiu nėra Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Atsakovas tokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėja galėtų būti neišsiunčiama iš Lietuvos, nenustatė ir konstatavo, kad pareiškėja neturi jokių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog 2020 m. liepos 29 d. dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje kreipėsi ir jos sūnus, kuris taip pat kaip ir ji yra aktyvus judėjimo (duomenys neskelbtini) narys, priimant Sprendimą, buvo įvertinta.

12. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

III. 13. Pareiškėja E. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Departamento Sprendimą panaikinti.

14. Pareiškėjos nuomone, teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad Departamento 2020 m. birželio 2 d. sprendimas Nr. (15/6-3)41PR-14 ir Sprendimas buvo priimti, kai atsakovas viešai skelbė, jog tokie sprendimai nebus priimami. Be to, Departamentas pritaikė ir administracinę atsakomybę, kai skelbė, jog administracinių neigiamų pasekmių nebus: draudimą atvykti į Lietuvą ir Šengeno zoną vienerius metus. Atsakovas viešai ir kelis kartus kartojo savo poziciją dėl užsieniečių buvimo Lietuvoje karantino metu, tačiau jos nesilaikė, todėl pažeidė gero administravimo, teisėtų lūkesčių ir teisėtumo principus. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovo viešame pranešime nurodytas kvietimas informuoti elektroniniu paštu nėra suformuluotas kaip būtina sąlyga tam, kad nebūtų priimami sprendimai dėl užsieniečio teisinės padėties. Atsakovas nėra nurodęs, kad jeigu užsienietis nepraneš apie savo padėtį, tai jo atžvilgiu bus priimami sprendimai dėl įpareigojimo išvykti ar grąžinimo. Pareiškėjos manymu, šio kvietimo neįvykdymas neturi sukelti neigiamų pasekmių, kadangi nėra suformuotas kaip imperatyvas ar būtinoji sąlyga. Pareiškėja nurodo, kad yra garbingo amžiaus, nemoka naudotis technologijomis, todėl negalėjo elektroniniu paštu informuoti atsakovo. Departamento Prieglobsčio skyriuje yra surinkta asmeninė informacija apie pareiškėją, todėl atsakovui buvo žinoma, kad pareiškėja yra garbingo amžiaus, turi sveikatos problemų. Be to, supažindinimo su sprendimu metu pati pareiškėja nurodė savo sveikatos būklę. Pareiškėjos teigimu, vienerių metų draudimo atvykti laikotarpio taikymas yra nepagrįstas ir neprotingas. Byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad pareiškėja piktnaudžiautų migracijos sistema.

15. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja grąžinimo sprendimo neįvykdė ir niekaip Departamento neinformavo, nors Departamento pranešime buvo prašoma tai padaryti. Pareiškėjos atžvilgiu jau buvo priimtas grąžinimo sprendimas, šio sprendimo įvykdymo terminas baigėsi jau po Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino pabaigos, t. y. pareiškėja turėjo realias galimybes įvykdyti šį grąžinimo sprendimą ir per šiame sprendime nurodytą terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos. Per 30 dienų neįvykdžius grąžinimo sprendimo, pareiškėjos atžvilgiu 2020 m. liepos 30 d. pagrįstai buvo priimtas kitas individualus teisės aktas, t. y. išsiuntimo sprendimas, su kuriuo ji taip pat buvo supažindinta. Šiuo atveju pareiškėja taip pat nepateikė Departamentui jokios informacijos, kodėl ne dėl savo kaltės ji negali laiku išvykti iš Lietuvos. Departamento vertinimu, pareiškėja niekaip nepagrindė, dėl kokių priežasčių ji negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos per jai skirtuose individualiuose teisės aktuose nustatytus terminus. Pareiškėjos teiginiai, kad ją suklaidino Departamento teikiama bendro pobūdžio informacija, atsakovo manymu, yra tik gynybinė pareiškėjos pozicija, nes esant tokiai situacijai, kad pareiškėja negali laiku išvykti ne dėl savo kaltės, pareiškėja, vadovaujantis Departamento nurodyta informacija, turėjo informuoti Departamentą, tačiau to nepadarė. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog jos sveikatos būklė tokia, kad ji negali išvykti iš Lietuvos. Atsakovas nurodo, kad, priimant Sprendimą, buvo įvertinti pareiškėjos socialiniai, ekonominiai, šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Departamento nuomone, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę atvykti į Lietuvos Respubliką tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už pareiškėjos galimai patiriamus nepatogumus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (15/6-3)1U-9 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės E. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo bei pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, jį atmetė. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

21. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (ginčui aktuali nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d. galiojusi redakcija).

22. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi 2020 m. balandžio 29 d., t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą ir palikus galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą, kuriuo buvo paliktas galioti Departamento 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimas dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) (duomenys neskelbtini) pilietei E. B. Lietuvos Respublikoje nesuteikimo. Lietuvoje karantinas buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. kovo 16 d. 00:00 val. iki 2020 m. birželio 16 d. 00:00 val. Taigi, pareiškėjos teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi būtent tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, kas galbūt lėmė, jog pareiškėja ne dėl savo kaltės negalėjo laiku išvykti iš Lietuvos.

24. Kaip matyti iš byloje esančio Departamento 2020 m. kovo 23 d. viešai paskelbto pranešimo, jame buvo nurodyta, kad esant tokiai situacijai, kai užsieniečiai, kurių teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo ar negali laiku išvykti iš Lietuvos, privalo informuoti Departamentą apie tai elektroniniu paštu: info@migracija.gov.lt, ir su elektroniniu laišku prašomi atsiųsti užpildytą lentelę „Informacija, pateikiama kartu su pranešimu apie tai, kad dėl karantino užsienietis negalėjo (negali) laiku išvykti“ (toliau – Lentelė). Pareiškėja nepaneigė, kad neinformavo Departamento elektroniniu paštu ir nepateikė prašomos užpildyti Lentelės. Taip pat byloje surinktų įrodymų pagrindu nėra jokio pagrindo padaryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog tokią informaciją pateikti būtina. Taigi pareiškėja, kaip teisingai nurodė Departamentas, manydama, kad negali laiku išvykti iš Lietuvos ne dėl savo kaltės, pagal Departamento pateiktą informaciją pranešimuose, turėjo informuoti Departamentą, tačiau to nepadarė. Remiantis aptartomis aplinkybėmis, pareiškėjos argumentai, kad atsakovo elgesys buvo nesąžiningas ir netoleruotinas demokratinėje teisinėje valstybėje, nes Departamento pranešimo pagrindu pareiškėja galėjo pagrįstai tikėtis, kad jos atžvilgiu 2 mėnesius nuo karantino pabaigos nebus priimami sprendimai dėl grąžinimo ir tuo pačiu nebus taikoma administracinė atsakomybė už neteisėtą buvimą, yra atmestini kaip nepagrįsti.

25. Byloje nustatyta, kad Departamentas 2020 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (15/6-3) 41PR įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (sprendimas dėl grąžinimo). Pareiškėja minimo sprendimo dėl grąžinimo teismine tvarka neginčijo. Savanoriško išvykimo terminas pareiškėjai baigėsi po karantino (po 2020 m. birželio 16 d.) ir nors pareiškėja nurodo, kad nei karantino metu, nei po jo negalėjo išvykti dėl sveikatos būklės, tačiau detaliau nepagrindė, kaip jos sveikatos būklė ar karantinas sutrukdė tai padaryti. Pažymėtina, kaip jau nurodyta anksčiau aptartame nutarties 24 punkte, Departamento pranešime nurodyta informavimo tvarka pareiškėja nepasinaudojo ir prašomos informacijos Departamentui nepateikė.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nutarties 23-25 punktuose išdėstytų faktinių aplinkybių pagrindu bei vadovaudamasi nutarties 22 punkte pateiktu ginčui aktuliu teisiniu reguliavimu, prieina prie išvados, kad pareiškėja turėjo realias galimybes įvykdyti grąžinimo sprendimą ir per šiame sprendime nurodytą terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl per 30 dienų jai neįvykdžius grąžinimo sprendimo, pareiškėjos atžvilgiu 2020 m. liepos 30 d. pagrįstai buvo priimtas skundžiamas Sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

27. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, nuostatos įpareigoja Departamentą priimti sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis (kaip šiuo atveju – pareiškėjos) (Tvarkos 42 p.). Tvarkos 44 punkte yra įvardinti, kokie draudimo atvykti laikotarpiai nustatomi užsieniečiams, kuriems buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas. Vienas iš jų, kuris buvo taikytas pareiškėjai, yra 1 metai, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 ar 44.4.2 papunktyje (44.2. p. p.). Pareiškėjos atžvilgiu taikytas uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, vadovaujantis šiuo Tvarkos papunkčiu, ir įvertinus faktinę aplinkybę, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taigi nagrinėjamu atveju, įvertinus aptartą teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes (nutarties 23-25 p.) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos atveju buvo tinkamai pritaikytos specialios teisės normos, reglamentuojančios būtent draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisinius santykius.

28. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepateikė faktais ir teise pagrįstų argumentų, o apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo ginčo situaciją vertinti kitaip, nei tai atliko Departamentas ir pirmosios instancijos teismas.

29. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė