A-438-98-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-346/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00218-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovei Z. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Tauragės rajono savivaldybės administracijai, Z. D. dėl administracinių aktų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyrius).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškimu (b. l. 6-10) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Tauragės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. P-66 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos Z. D. skyrimo“ bei 2011 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. P-68 „Dėl Z. D. atleidimo iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiosios buhalterės (skyriaus vedėjos) pareigų“ 2 punktą, taip pat prašė priteisti iš Z. D. 7644,39 Lt Tauragės rajono savivaldybės biudžetui.

Nurodė, jog viešojo intereso gynimą iniciavo gavęs 2011 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos pareiškimą Nr. 4-08-361 dėl teisės aktų pažeidimo priimant ginčijamus teisės aktus. Paaiškino, kad Tauragės rajono savivaldybės vyriausioji buhalterė Z. D. 2011 m. sausio 25 d. prašymu Nr. 80-56 prašė atleisti ją iš darbo dėl išėjimo į pensiją nuo 2011 m. sausio 28 d. išmokant jai keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, o 2011 m. sausio 28 d. padavė patikslintą prašymą Nr. 80-60, prašydama atleisti ją iš darbo pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo 2011 m. sausio 28 d. ir išmokėti jai dviejų pareiginių algų dydžio vienkartinę išmoką ir dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką.

Nurodė, jog ginčijamu Administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. P-66 Z. D. paskirta 100 proc. jos pareiginės algos dydžio vienkartinė piniginė išmoka už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą, o 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. P-68 ji atleista iš Administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiosios buhalterės (skyriaus vedėjos) pareigų atsistatydinus savo noru Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, ir Administracijos centralizuotai buhalterijai pavesta išmokėti jai dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamais įsakymais Z. D. neteisėtai išmokėta 7644,39 Lt. Atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnyje valstybės tarnautojui, atleidžiamam pagal minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išeitinės išmokos mokėjimas nenumatytas, šiame straipsnyje įtvirtintas išeitinių išmokų sąrašas yra baigtinis, todėl negali būti aiškinamas ir taikomas plečiamai. Teigė, jog Valstybės tarnybos įstatyme nenumatyta, kad valstybės tarnautojas, atsistatydinęs savo noru, įgyja teisę gauti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Pareiškėjo teigimu, valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų ir išeitinės išmokos išsamiai reglamentuotos Valstybės tarnybos įstatymo 41, 44 straipsniuose, todėl analogiškus teisinius santykius reglamentuojančios kitų teisės aktų nuostatos valstybės tarnautojams netaikomos. Ginčydamas 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. P-66, kuriuo Z. D. paskirta 100 proc. jos pareiginės algos dydžio vienkartinė piniginė išmoka už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą, pareiškėjas nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnyje numatyta, kad valstybės tarnautojai gali būti skatinami vienkartine pinigine išmoka Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y.

Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 patvirtintu Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Nurodė Aprašo 2.1 punktą, pažymėjo, kad Administracijos direktoriaus pateiktais duomenimis Z. D. tarnybinė veikla 2010 metais nebuvo vertinta, todėl darė išvadą, kad nebuvo teisinio pagrindo paskirti jai vienkartinę piniginę išmoką už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą. Teigė, jog minėtų įsakymų pagrindu neteisėtai priskaičiuota ir pervesta 1508,76 Lt gyventojų pajamų mokesčio suma Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, 4021,35 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės teritoriniam skyriui (905,25 Lt – apdraustojo socialinio draudimo įmoka ir 3116,10 Lt – draudėjo socialinis draudimas).

Atsakovas Tauragės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą (b. l. 35-38) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Pabrėžė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnis valstybės tarnautojui, atleidžiamam pagal 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išeitinės išmokos nereglamentuoja, todėl vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, numatančiomis išeitinių išmokų mokėjimą. Atsakovo teigimu, negalima diskriminuoti valstybės tarnautojų ir taikyti jiems mažesnes socialines garantijas bei išeitines išmokas negu kitų sričių darbuotojams ir nepagrįstai siaurinti Aprašo 2.1 punkto nuostatas, numatančias alternatyvius atvejus, leidžiančius išmokėti vienkartinę piniginę išmoką valstybės tarnautojui, kadangi tik vienu iš jų privalomai turi būti atliktas valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas.

Atsakovė Z. D. atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą (b. l. 55-57) prašė pripažinti ją netinkama šalimi byloje ir pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog, gaudama ginčijamais įsakymais išmokėtas sumas, elgėsi sąžiningai, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.241 straipsnio 4 dalimi, iš jos negali būti išreikalaujamas darbo užmokestis kaip įgytas be pagrindo. Teigė, jog sulaukusi senatvės pensijos amžiaus nenorėjo nutraukti tarnybos santykių, tačiau atsakovas pasiūlė tai padaryti ir išmokėti keturių vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Teigė, jog ji tose pačiose pareigose Tauragės rajono savivaldybėje dirbo nuo 1987 metų. Argumentavo, jog panaikinus 2011 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. P-68 2 punktą turėtų būti panaikintas ir 1 punktas, kuriuo ji atleista iš tarnybos. Atsakovės manymu, tai vientisas susitarimas, t. y. tokiomis sąlygomis ji sutiko išeiti iš tarnybos. Teigė, jog priešingu atveju ginčys atleidimą iš tarnybos ir prašys priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą (b. l. 30-31) nepasisakė dėl Administracijos priimtų sprendimų teisėtumo. Nurodė, jog teismui patenkinus pareiškėjo prašymą ir priteisus iš atsakovės Z. D. ginčijamais įsakymais jai išmokėtą sumą, permokėtas gyventojų pajamų mokestis galės būti sugrąžintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyrius atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą (b. l. 33-34) prašė iš dalies tenkinti pareiškimą, t. y. panaikinti Administracijos 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. P-66 ir 2011 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. P-68 2 punktą, o likusią pareiškimo dalį atmesti. Pareiškėjo reikalavimą dalyje dėl išmokėtų sumų Z. D. siūlė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Teigė, jog prokuroro prašyme nėra pateikta įrodymų, kad Z. D., gaudama pagal ginčijamus įsakymus darbo užmokesčiui prilygintas išmokas, elgėsi nesąžiningai. Atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnio 2 dalį, atsakovu administracinėje byloje gali būti institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami, todėl teigė, kad Z. D. byloje yra netinkamas atsakovas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, t. y. nusprendė panaikinti Administracijos 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. P-66 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos Z. D. skyrimo“ bei 2011 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. P-68 „Dėl Z. D. atleidimo iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiosios buhalterės (skyriaus vedėjos) pareigų“ 2 punktą, kuriuo Z. D. išmokėta dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o pareiškėjo prašymo dalies dėl 7644,39 Lt priteisimo iš Z. D. Administracijos biudžetui netenkino.

Nustatė, jog Administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausioji buhalterė (skyriaus vedėja) Z. D. atleista iš tarnybos atsistatydinus iš pareigų savo noru Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Nurodė, jog išeitinių išmokų skyrimą valstybės tarnautojams reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnis, kurio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad išeitinės išmokos valstybės tarnautojams išmokamos atleidžiant juos iš tarnybos šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6, 9, 12, 13 punktuose ir 2 dalyje numatytais pagrindais. Konstatavo, jog nutraukus tarnybos santykius Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. atsistatydinus savo noru, įstatyme nenumatytas atleidžiamam tarnautojui išeitinės išmokos mokėjimas. Nurodė, jog Administracija nepagrįstai argumentavo, kad atleidžiant valstybės tarnautoją iš tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu turi būti vadovaujamasi DK nuostatomis, reglamentuojančiomis išeitines išmokas. Pabrėžė, jog darbo santykius reglamentuojančių įstatymų taikymą valstybės tarnautojams reguliuoja Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, nustatantis, kad darbo santykius ir socialines garantijas nustatantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymas detaliai reglamentuoja išeitinių išmokų klausimą ir numato baigtinį sąrašą atvejų, kada jos mokamos, todėl taikyti panašius teisinius santykius reglamentuojantį teisės aktą šiuo atveju nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, jog DK normos taip pat nenumato išeitinių išmokų mokėjimo darbuotojams, išeinantiems iš darbo savo noru, todėl laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, kad valstybės tarnautojai diskriminuojami ir jiems taikomos mažesnės socialines garantijos bei išeitinės išmokos negu kitų sričių darbuotojams.

Nurodė, jog valstybės tarnautojų skatinimą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnis, kurio 2 dalyje numatyti paskatinimai: padėka, vardinė dovana, vienkartinė piniginė išmoka, kuri išmokama Vyriausybės nustatyta tvarka. Pabrėžė, jog iš ginčijamo 2011 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. P-66 turinio matyti, kad vienkartinė piniginė išmoka Z. D. paskirta pagal Aprašo 2.1 punktą, t. y. labai gerai ar gerai įvertinus valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą kalendoriniais metais, tačiau Administracijos 2011 m. birželio 3 d. rašte Nr. 19-2687 nurodyta, jog Z. D. 2010 metų tarnybinė veikla nebuvo vertinta (b. l. 22). Nurodė, jog, nors Administracija rašte nurodė, kad išmoka paskirta Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, o ne 22 straipsnio 14 dalies 4 punkto pagrindu, šis argumentas nėra teisiškai pagrįstas, nes iš abiejų teisės normų turinio matyti, jog skiriant piniginę išmoką jų pagrindu abiem atvejais prieš tai turi būti atliktas valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas. Kadangi Z. D. 2010 metų tarnybinė veikla nebuvo vertinama, teismas darė išvadą, jog piniginė išmoka ginčijamu 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. P-66 jai paskirta nepagrįstai.

Nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatyme nereglamentuoti tokio pobūdžio teisiniai santykiai, kai valstybės tarnautojui neteisėtų administracinių aktų pagrindu išmokamas darbo užmokestis ar jam prilygintos darbo išmokos, todėl sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dalį dėl išieškojimo iš atsakovės Z. D. jai išmokėtos piniginės sumos taikytini kiti teisės aktai, nustatantys išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindus ir garantijas (ABTĮ 5 straipsnis). Pažymėjo, jog tiesiogiai taikytinos Darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalies ir Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, draudžiančios iš darbuotojo išieškoti permokėtą ar neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuotą darbo užmokestį ar jam prilygintas išmokas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidų. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas negrindė reikalavimo ir neteikė įrodymų, patvirtinančių, jog Z. D. veikė nesąžiningai ar kad buvo padarytos sąskaitybos klaidos, todėl pareiškėjo pareiškimą šioje dalyje teismas atmetė kaip nepagrįstą, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

III. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, apeliaciniu skundu (b. l. 83-86) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria nepatenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl 7644,39 Lt priteisimo iš Z. D. Administracijos biudžetui, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – priteisti iš Z. D. 7644,39 Lt grąžinant šią sumą į Administracijos biudžetą.

Nurodo CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame įtvirtinta nuostata, nustatanti, jog negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai, bei teigia, jog tai, kad atsakovė veikė nesąžiningai, patvirtina pareiškėjo teismui pateikta medžiaga – Z. D. pareiginė instrukcija, taip pat šią aplinkybę patvirtina atsakovės parodymai bylos teisminio nagrinėjimo metu. Nurodo, jog atsakovės pareigybės aprašyme įtvirtintos nuostatos suponuoja atsakovei pareigą žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus, susijusius su išmokų apskaičiavimu ir išmokėjimu, jų laikytis ir tinkamai juos taikyti bei užkirsti kelią neteisėtam savivaldybės biudžeto piniginių lėšų panaudojimui. Daro išvadą, kad, privalėdama žinoti savo darbo veiklos sritį reglamentuojančius teisės aktus ir sutikdama, kad jai būtų išmokėtos išmokos, nenumatytos Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose, atsakovė veikė nesąžiningai CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų prasme. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, neatsižvelgdamas į tai, kad šioje teisės normoje nustatytas draudimas išieškoti tik iš darbuotojo periodiškai gaunamo darbo užmokesčio neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, tačiau šis draudimas netaikomas kitoms išmokoms. Pabrėžia, jog išeitinė išmoka, kurios sąvoka pateikta DK 140 straipsnyje ir kuri apibūdinama kaip viena iš garantinių išmokų rūšių, negali būti laikoma darbo užmokesčiu DK 224 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos prasme. Teigė, kad nelaikytina darbo užmokesčiu ir vienkartinė piniginė išmoka už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą, kuri gali būti mokama valstybės tarnautojams kaip paskatinimas už jų gerą darbą, atlikus tarnautojo tarnybos vertinimą.

Atsakovė Z. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90-94) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1666/2005 ir tvirtina, kad nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės labai panašios. Abejoja, ar ji buvo tinkama šalimi šioje byloje, nes pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį atsakovu administracinėje byloje gali būti institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių veiksmai skundžiami, o atsakovė nuo 2011 m. nebėra valstybės tarnautoja. Tvirtina, jog gaudama anksčiau minėtais įsakymas skirtas išmokas elgėsi sąžiningai. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-1276/2000, 3K-3-321/2006 ir teigia, kad pareiškėjas neteisus teigdamas, jog draudžiama išreikalauti tik iš darbuotojo periodiškai gaunamo darbo užmokesčio, tačiau šis draudimas netaikomas kitoms išmokoms.

Atsakovas Tauragės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100-102) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad teismai laikosi praktikos, jog civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumas yra preziumuojamas. Mano, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, vertindamas Z. D. sąžiningumą, įrodinėjimo taisyklių nepažeidė – vertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu konstatavo, kad jokio Z. D. nesąžiningumo nagrinėjamoje byloje nėra. Teigia, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių pusė, todėl visos įstatymo bei darbo santykio dviprasmybės ir abejonės aiškinamos silpnesniosios šalies – darbuotojo – naudai. Mano, kad DK 224 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, jog išieškojimas iš darbuotojo galimas tik tada, kai permoka padaryta dėl buhalterinės klaidos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104-105) nurodo, jog teismui patenkinus pareiškėjo prašymą ir priteisus iš Z. D. ginčijamais įsakymais jai išmokėtą sumą permokėtas gyventojų pajamų mokestis galės būti sugrąžintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Tauragės rajono savivaldybės administracijos 2011-01-27 įsakymo Nr. P–66 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos Z. D. skyrimo“ bei 2011-01-28 įsakymo Nr. P–68 „Dėl Z. D. atleidimo iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiosios buhalterės (skyriaus vedėjos) pareigų“ 2 punkto, teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl 7644,39 Lt iš Z. D. Tauragės rajono savivaldybės biudžetui priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, prašymą jį tenkino iš dalies, t. y. panaikino ginčijamus Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus ir netenkino prašymo dalyje dėl 7644,39 Lt iš Z. D. Tauragės rajono savivaldybės administracijos biudžetui priteisimo. Netenkindamas pastarojo pareiškėjo prašymo, Klaipėdos apygardos administracinis teismas tiesiogiai rėmėsi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalies (negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto (negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos) nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalies nuostata nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindžia reikalavimo ir neteikia įrodymų, patvirtinančių, jog Z. D. veikė nesąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K–3–449/2010 pažymėjo, kad sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo - jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas ginčo teisiniuose santykiuose.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, darytina išvada, kad teismas ovjektyviai ir visapusiškai neištyrė Z. D. sąžiningumo aspekto, kuris turėtų būti vertinamas anksčiau aptartos sąžiningumo sampratos kontekste (objektyviuoju ir subjektyviuoju požiūriais). Tik tokiu atveju galima padaryti vienokią arba kitokią išvadą. Pirmosios instancijos teismas šią sprendimo dalį grindžia atsakovų pateiktais argumentais. Taigi sprendime aptarti motyvai (pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Z. D. veikė nesąžiningai ir tarnybos santykius nutraukti bei išmokėti išeitines išmokas pasiūlė Tauragės rajono savivaldybės administracija) pilnai neatskleidžia sąvokos „sąžiningumas“ turinio (esmės) nagrinėjamoje byloje, todėl būtina atlikti išsamesnį jos vertinimą. Tokios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo nulemti neteisingą bylos išsprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl dėl 7644,39 Lt iš Z. D. Tauragės rajono savivaldybės biudžetui priteisimo turėtų būti panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje nustatyta, kad administracinis teismas nagrinėdamas bylas turi būti aktyvus renkant įrodymus ir šio įstatymo 10 straipsnyje reglamentuota, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir padėti jas įgyvendinti.

Likusioje dalyje, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą, panaikino Tauragės rajono savivaldybės administracijos 2011-01-27 įsakymą Nr. P–66 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos Z. D. skyrimo“ ir 2011-01-28 įsakymo Nr. P–68 „Dėl Z. D. atleidimo iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos centralizuotos buhalterijos vyriausiosios buhalterės (skyriaus vedėjos) pareigų“ 2 punktą, teismo sprendimas turėtų būti paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį dėl 7644,39 Lt iš Z. D. Tauragės rajono savivaldybės biudžetui priteisimo ir perduoti bylą šioje dalyje iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Ričardas Piličiauskas