2017-03-20 Nr. AB-6211-2-48-3-02525-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-224-552/2017

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02525-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. J. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikti prašymui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Trakų rajono skyriui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurį valdė iki nacionalizacijos 1940 m. L. J. S. ((duomenys neskelbtini)) kaime, Trakų rajone, dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja paaiškino, kad jos motina J. B. 2000 m. spalio 16 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Administracija) Trakų rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko L. J. ir P. J. nuosavybės teise valdytą žemės plotą Trakuose ir Trakų rajone. Pareiškėja 2000 m. spalio 16 d. Administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriui taip pat pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko L.

J. nuosavybės teise valdytą žemės plotą Trakuose ir Trakų rajone, nurodydama, kad papildomus dokumentus pateiks per mėnesį. Pareiškėjos motina J. B. 2001 m. vasario 13 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko P. J. nuosavybės teise valdytą 4 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime, Trakų rajone. Mirus J. B., pareiškėja 2013 m. vasario 19 d. Tarnybos Trakų skyriui pateikė paveldėjimo teisės liudijimą. Pareiškėja nurodė, kad P. J. yra L.

J. tėvas, L. J. yra pareiškėjos motinos J. B. tėvas. Administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. kovo 5 d. raštu Nr. 137 netenkino prašymo dėl P. J. valdytos žemės (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime Trakų rajone nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai kreipusis į Trakų rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad P. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime Trakų rajone nuosavybės teise valdė 4 ha žemės sklypą, teismas 2002 m. rugsėjo 3 d. sprendimu prašymo netenkino dėl to, kad vėlesniuose dokumentuose nėra P. J. vardo ir pavardės. Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-35-735/2008 buvo nustatyta, kad P. J. mirė (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja teigė, kad jos motina, teikdama pareiškimą teismui, nežinojo senelio mirties datos ir pagrįstai manė, jog žemės savininku nacionalizacijos metu buvo būtent jis. Paaiškėjus šioms aplinkybėms ir institucijoms, atsakingoms už nuosavybės teisių atkūrimą, neinformavus nei pareiškėjos, nei jos motinos apie tai, kad jos turi pateikti naują prašymą (papildymą) atkurti nuosavybės teises į L. J. turėtą žemę, nes tokie prašymai jau buvo pateikti 2000 ir 2001 metais, pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad šių prašymų pakanka.

Nesulaukusi priimamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėja teigė ne kartą kreipusis į Tarnybą. Tarnybos Trakų skyrius 2013 m. spalio 16 d. raštu Nr. 46SD-(14.45.10)-2745 informavo, kad pateikti dokumentai nepatvirtina fakto, jog L. J. iki nacionalizacijos valdė žemės valdą (duomenys neskelbtini) kaime ir dokumentų pateikimas skyriui galimas tik teismui atnaujinus dokumentų pateikimo terminą. Tarnyba 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-363 informavo, kad pareiškėja gali kreiptis tiesiogiai į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino prašymui bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti atnaujinimo.

Pareiškėja pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas praleistas dėl svarbių, objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodė, kad pareiškėjos motina J. B. ir pareiškėja institucijoms, vykdžiusioms nuosavybės teisų atkūrimą į žemę atkūrimą, nebuvo pateikusios nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Pareiškėja 2013 m. spalio 8 d. prašymu kreipėsi į Tarnybos Trakų skyrių dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko L. J. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime Trakų rajone atkūrimo ir pateikė dokumentus. Tarnybos manymu, pareiškėjos prašyme nurodytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir pateisinančiomis Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų praleidimą, toks terminas gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo jos įstatyme nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja šią teisę įgijo tik po motinos J. B. mirties (2011 m. rugpjūčio 8 d.), t. y. beveik po 10 metų nuo Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pasibaigimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1, 4 dalimis, 2 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad turto savininkas L. J. mirė dar 1974 m., todėl darė išvadą, kad, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, teisę atkurti nuosavybės teises į jam iki nacionalizacijos priklausiusį turtą turėjo dukra J. B.. Teismas pažymėjo, kad ji turėjo galimybę realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.), kadangi mirė jau šiam terminui pasibaigus, 2011 metais. Teismas nurodė, kad pareiškėja, būdama mirusio savininko vaikaite ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) esant gyvai buvusio savininko dukrai J. B., t. y. jos motinai, savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nei vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose numatytų pagrindų iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo. Nors byloje yra duomenys, kad po motinos J. B. mirties 2011 m. pareiškėja kreipėsi į notarą dėl turto paveldėjimo, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, leistų pareiškėjai pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą mirusiosios J. B. vardu ir nuosavybės teisių perdavimą jai kaip įpėdinei, tačiau tik tokiu atveju, jei J. B. iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) būtų padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises.

Iš Tarnybos 2014 m. vasario 12 d. rašto teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti Tarnyba laikosi pozicijos, jog J. B. nebuvo laiku padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. J. S. ((duomenys neskelbtini)) kaime, Trakų rajone, galimai turėtą žemę. Su šia Tarnybos pozicija teismas sutiko. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 9 punktas numatė, jog piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, be kita ko, nurodoma išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, turto rūšis, dydis ir buvimo vieta. Įvertinęs J. B. prašymų turinį, teismas nurodė, kad jie negali būti pripažinti prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. J. S. ((duomenys neskelbtini)) kaime, Trakų rajone, galimai turėtą žemę. 2000 m. spalio 16 d. J. B. prašė atkurti nuosavybės teisę į senelio P. J. ir tėvo L. J. žemę, esančią Trakų mieste, t. y. kitoje vietoje, 2001 m. vasario 13 d. prašymuose prašė atkurti nuosavybės teises į P. J. (t. y. ne L. J.) 4 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime ir (duomenys neskelbtini) kaime, taip pat į tėvo L. J. žemę Trakų mieste, t. y. kitoje vietoje.

Teismas nurodė, kad žemės savininko vaikui (šiuo atveju J. B.) nepadavus prašymo atkurti nuosavybės teises ir mirus po nustatyto termino, iki kada jis galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jo paveldėtojui (šiuo atveju pareiškėjai) nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, nes tai būtų susiję su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos motina J. B. nei iki 2001 m. gruodžio 31 d., nei iki pat mirties nebuvo padavusi prašymo atkurti nuosavybės teises į L. J. S. ((duomenys neskelbtini)) kaime, Trakų rajone turėtą žemę. Tokį prašymą aiškiai išreiškė pati pareiškėja 2013 metais, jau mirus motinai J. B.. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos 2000 m. spalio 16 d. prašymas yra dėl kitos žemės.

Teismas nustatė, kad kaip priežastis, dėl kurių pareiškėjos motina J. B. iki savo mirties nepareiškė prašymo atkurti nuosavybės teises į L. J. S. ((duomenys neskelbtini)) kaime, Trakų rajone turėtą žemę, pareiškėja nurodė tai, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001 m. vasario 9 d. pažymėjime Nr. T-3750-J buvo nurodytas P. J., todėl pareiškėjos motina 2001 m. vasario 13 d. prašymu prašė atstatyti nuosavybės teises į senelio P. J. Trakų raj., (duomenys neskelbtini) kaime, turėtą 4 ha žemę. Pareiškėja taip pat nurodė, kad tik vėliau paaiškėjo, jog P. J. mirė 1929 mm. sausio 19 d., todėl, pareiškėjos manymu, ji turi teisę pateikti naują prašymą. Be to, pareiškėja teigė, kad pagrįstai tikėjosi, jog ankstesnių prašymų pakanka siekiant atkurti nuosavybės teises į L. J. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime. Teismo vertinimu, šios priežastys negali būti pripažintos svarbiomis Atkūrimo įstatymo taikymo prasme.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjos motina J. B. 2001 m. vasario 13 d. prašė atkurti nuosavybės teises į P. J. (t. y. ne L. J.) žemę (duomenys neskelbtini) kaime. J. B. rėmėsi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001 m. vasario 9 d. pažymėjimu Nr. T-3750-J, kuriame buvo nurodyta, kad Vilniaus-Trakų seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Trakų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės sklypų 1923 m. sąraše nurodytas P. J.. Teismas atkreipė dėmesį, kad Trakų rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. kovo 5 d. raštu Nr. 137 J. B. operatyviai atsakė į jos 2001 m. vasario 13 d. prašymą, nurodydamas, jog žemėtvarkos skyriuje esančiuose archyviniuose dokumentuose (1932, 1934 m. ir 1938 m. rugpjūčio 21 d. žemės sklypų savininkų sąrašuose) pareiškėjos minimo savininko P. J. pavardės nėra, todėl patenkinti pareiškėjos prašymo negali. J. B. kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą, prašydama nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad jos senelis P. J. iki žemės nacionalizacijos Trakų rajono, (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime nuosavybės teise valdė 4 ha žemės sklypą, tačiau Trakų rajono apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 3 d. sprendimu J. B. prašymas buvo atmestas.

Iš Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 15 d. sprendimo turinio teismas nustatė, kad J. B. apie aplinkybę, jog P. J. mirė dar (duomenys neskelbtini), tapo žinoma jau 2006 metais. Tačiau J. B., 2006 m. sužinojusi visas aptartas aplinkybes, neveikė atidžiai ir rūpestingai, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad išsiaiškinti, koks buvo Vilniaus-Trakų apskrities Trakų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės sklypų 1923 m. sąraše nurodytos žemės likimas, ar ši žemė nacionalizacijos metu negalėjo priklausyti P. J. sūnui, jos tėvui L. J.. J. B. į teismą dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į L. J. žemę (duomenys neskelbtini) kaime padavimo termino atnaujinimo nesikreipė, nors turėjo tokią galimybę, nes šiuo pagrindu dar 2007 m. kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą dėl prašymo, giminystės ryšį su buvusiu savininku bei nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų padavimo termino atnaujinimo į L. J. iki nacionalizacijos valdyto 0,1138 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Trakuose. Teismas nustatė, kad J. B. nuo 2006 m., kai tapo žinoma P. J. mirties data, iki pat savo mirties jokių veiksmų, kuriais būtų aktyviai siekusi atkurti nuosavybės teises į L. J. galimai turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, neatliko. Tik po J. B. mirties 2013 m. pareiškėja išreiškė tokį prašymą, kartu pateikdama Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012 m. spalio 2 d. pažymą bei kitus dokumentus.

Teismas negalėjo pripažinti, kad J. B. nuosavybės teisių atkūrimo į L. J. galimai valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime atžvilgiu elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai. Teismas konstatavo, kad pareiškime nurodytos priežastys, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001 m. vasario 9 d. pažymėjime Nr. T-3750-J buvo nurodytas P. J., tik vėliau paaiškėjo, jog P. J. mirė (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto prašymo padavimo termino. Teismo vertinimu, J. B. neturėjo pakankamo pagrindo tikėtis, kad ankstesnių prašymų pakanka siekiant atkurti nuosavybės teises į L. J. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime. Teismas pažymėjo, kad Administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyrius dar 2001 m. kovo 5 d. raštu Nr. 137 J. B. nurodė, jog negali patenkinti jos 2001 m. vasario 13 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į P. J. žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Kiti J. B. prašymai buvo teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitą (esančią kitoje vietovėje) žemę. Teismas darė išvadą, kad J. B. jau nuo 2001 m. turėjo būti aišku, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas į (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę nevyksta, nes prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę yra atmestas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį neįgijo savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, o tokią subjektinę teisę turėjusi J. B. neveikė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, prašymo dėl tokios teisės realizavimo nepadavė ne dėl svarbių priežasčių.

III. Pareiškėja J. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos pareiškimą tenkinti.

Pareiškėja nurodo, kad valstybinės institucijos suformavo dvi nuosavybės atstatymo į žemę bylas, todėl vieni dokumentai pateko į vieną bylą, kiti į kitą. Pareiškėja paaiškina, kad jos mama 2000 m. spalio 16 d. pateikė prašymą Administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko L. J. ir P. J. nuosavybės teise valdytą žemės plotą Trakuose ir Trakų rajone. Pareiškėja 2000 m. spalio 16 d. Administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko L.

J. nuosavybės teise valdytą žemės plotą Trakuose ir Trakų rajone. Pareiškėjos motina 2001 m. vasario 13 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko P. J. nuosavybės teise valdytą 4 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime, Trakų rajone, Administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriui. Mirus J. B., pareiškėja 2013 m. vasario 19 d. Tarnybos Trakų skyriui pateikė paveldėjimo teisės liudijimą. Pareiškėja pabrėžia, kad P. J. yra L. J. tėvas, kuris yra pareiškėjos mamos tėvas ir pareiškėjos senelis.

Pareiškėja daro išvadą, kad nuosavybės teisės atstatomos ar siekiama atstatyti į tą patį žemės plotą, tą pačią nuosavybę, priklausiusią tai pačiai šeimai, o ne skirtingiems asmenims. Pareiškėja paaiškina, kad pateikė prašymą, jog ne L. J., o P. J. valdė 4 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, vadovaudamasi Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2001 m. vasario 9 d. archyvo pažymėjimu Nr. T-3750-J. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog nei Atkūrimo įstatyme, nei jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nenustatyta, kad prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti, jog prašymas nepaduotas.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-35-735/2008 ir daro išvadą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jos motina nei iki 2001 m. gruodžio 31 d., nei iki pat mirties nebuvo padavusi prašymo atkurti nuosavybės teises į L. J. S. ((duomenys neskelbtini)) kaime, Trakų rajone turėtą žemę. Pareiškėja pažymi, kad teismas nevertino Tarnybos neveikimo neinformuojant apie galimybę pateikti naujus prašymus ar kad nepakanka pateiktųjų. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Tarnybos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog pareiškėjos pateiktas prašymas 2000 m. spalio 16 d. iš esmės dar nėra išnagrinėtas.

Pareiškėja pabrėžia, jog apie tai, kad ne P. J., o L. J. nuosavybės teise valdė žemę sužinojo tik 2008 m, todėl sužinojus šią informaciją, jai kilo pagrįstas tikėjimas, kad jos prašymai pateikti 2000, 2001 metais bus nagrinėjami iš naujo ar bent valstybinę institucija ją informuos. Pareiškėja akcentuoja, kad teismas nevertino, jog, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010, vėlesni prašymai, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes (šiuo atveju, kad P. J. mirė 1929 m., o jo visą turtą paveldėjo sūnus L.

J.), turi būti vertinami kartu (prašymai) ir tai laikytina tinkamu valios išreiškimu atkuriant nuosavybės teises ir konstatuoti, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurį valdė iki nacionalizacijos L. J.. Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir teigia, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas pateikti prašymui atkurti nuosavybės teise į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurį valdė iki nacionalizacijos 1940 m. L. J., jei jis yra praleistas, atnaujintinas dėl svarbių, objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjos valios.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Tarnyba remiasi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad apeliantės motyvai prieštarauja tiek teisės aktams, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Tarnyba atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su termino prašymui atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo. Tarnyba daro išvadą, kad visos pareiškėjos išvardintos priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir pateisinančiomis Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų praleidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, jog pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad teismas neįvertino to, jog tinkamam pretendavimui į nuosavybės teisių atkūrimą objektyviai sutrukdė žemėtvarkos institucijų tarnautojų veiksmai, o pretendentas, padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į dalį iki nacionalizacijos valdyto turto, turėtų būti laikomas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises į visą turtą.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

Tiek galiojusio iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo galutinio termino (2001 m. gruodžio 31 d.), tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktus ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką (ABTĮ 13 str.1 d.) yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t.y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus.

Taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: 2006 m. rugpjūčio 18 d.Nr.A5-1235/2006; 2007 m. spalio 16 d. Nr.A11-912/2007;2008 m. birželio 5 d.Nr.A502-881/2008; 2008 m. birželio 12 d. Nr.A39-956/2008; 2010 m. sausio 18 d. Nr.A146-87/2010;2010 m. gruodžio 13 d. Nr.A525-1617/2010 ir kt.). Pagal minėtose bylose suformuotą praktiką yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą.

Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad turto savininkas L. J. mirė 1974 metais. Turto savininko dukra – J. B. ( pretendentė pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą) mirė 2011 metais, t.y. po termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises pasibaigimo. Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja J. J., būdama mirusio savininko vaikaite ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos esant gyvai buvusio savininko dukrai J. B., t. y. jos motinai, savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nei vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose numatytų pagrindų iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo.

Įstatymas aiškiai sieja nurodytų terminų atnaujinimą su asmenų subjektiškumu, terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) Kadangi pareiškėjai tokia teisė tuo metu neatsirado, tai pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises, paduotas 2000 m. spalio 16 d. negalėjo sukurti jokių teisinių pasekmių, o termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su priežastimis, kliudžiusiomis pareiškėjai anksčiau kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisėjų kolegijos vertinimu yra nereikšmingi. Pareiškėja galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik kaip turto savininko mirusios dukros teisių perėmėja, jei pastaroji pretendentė būtų laiku padavusi prašymą nuosavybės teisėms atkurti. Tokiu atveju pareiškėja turėtų teisę prašyti atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos motina dalyvavo pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, t.y. 2000 m. spalio 16 d. kreipėsi į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama atkurti nuosavybės teises į P. J. valdytą žemę Trakuose, 2001 m. vasario 13 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. J. valdytą 4 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime Trakų rajone, vėliau kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, bet jos pareiškimas buvo netenkintas. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2000 – 2001 metais pareiškėjos motina prašė atkurti nuosavybės teises į kito savininko valdytą žemę, o paaiškėjus galimam tikrajam turto savininkui, nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, kad laiku pateiktų reikalingus papildomus dokumentus.

Viena iš prašomo atnaujinti termino praleidimo priežastimi pareiškėja nurodė ir tai, kad ji galvojo, jog ankščiau jos motinos ir jos paduoti prašymai yra tinkami ir pakankami nuosavybės teisių atkūrimui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos motina prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. J. valdytą žemę teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių, t. y. veikdama savo rizika ir savo valia pasirinko pasyvesnį elgesio modelį, tinkamai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos motinai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (pvz. 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė