2017-12-21 Nr. AB-24392-3-64-3-02828-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3693-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02828-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), (toliau – ir atsakovas) 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2015 m. gegužės 18 d., ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Jis nebuvo tinkamai informuotas apie savo teises. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Tualetas buvo toje pačioje kameroje, neatskirtas, be ventiliacijos, tad privatumas nebuvo užtikrinamas, sklido nemalonūs kvapai. Kamerose ventiliacija buvo galima tik per langą, tad žiemą buvo šalta, didžiulė drėgmė, laikėsi nuolatinis pelėsis, sienos suskilinėjusios, trupančios, šildymas ir vėdinimas buvo nepakankamas. Laikino sulaikymo kameros rūsyje, mažos, apie 5 kv. m, nėra praustuvių, ten ištisai rūkoma. Į dušą buvo vedama tik kartą per savaitę, 15 minučių. Po pasivaikščiojimo į dušą jie vedami nebuvo. Pasivaikščioti leisdavo tik 1 val. per parą, kiemelių plotai neatitiko pasivaikščiojimui skiriamos ploto normos. Trūko privačios aplinkos, teko būti su dar kitais asmenimis mažoje patalpoje. Drabužius teko plauti praustuvėje, džiovinti kameroje. Dėl to jis patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimo, orumo pažeminimo, dvasinio sukrėtimo pasekmės, nemiga, dažnai skaudėjo galvą, pasireiškė sveikatos sutrikimai. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI etapuotas 2013 m. gruodžio 13 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2015 m. gegužės 18 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 39, 64, 87, 30, 82, 104, 62, 65, kameroje būdavo 1–8 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,79 kv. m iki 19,6 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

5. Nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose buvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Nustatyta, kad kameroje Nr. 39 santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, oro temperatūra žema, pelėsio nėra, langai įstiklinti, reikalingas remontas. Pažymėjo, kad kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu, kitokios ventiliacijos įrengimas nėra galimas. Baldai kamerose yra pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus. Trumpalaikio sulaikymo kameroms netaikomos higienos normos, numatytos gyvenamosioms kameroms. Maudymas dušuose buvo vykdomas sutinkamai su teisės aktuose numatyta tvarka. Pasivaikščiojimai buvo vykdomi teisės aktų numatyta tvarka. Pareiškėjas apie savo teises buvo informuotas teisės aktų numatyta tvarka. Rūbų skalbimas Šiaulių TI kamerose nėra numatytas, apatiniai rūbai skalbiami nemokomai, viršutiniai – už asmenines lėšas. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

6. Teigė, kad pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

8. Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nuostatą, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

9. Iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. Iš viso pareiškėjas buvo kamerose Nr. 39, 64, 87, 30, 82, 104, 65 su pertraukomis kalinamas 195 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,79 kv. m iki 19,6 kv. m kameros ploto. Pažymėjo, jog per visą šį laikotarpį pareiškėjui 164 dienas teko nuo 3,72 kv. m iki 19,6 kv. m kameros ploto.

10. Taigi sprendė, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 31 dieną, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėjo, kad aplinkybės, jog pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija, o pareiškėjas iš esmės būtent šia aplinkybe ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

11. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. gruodžio 30 d. pažymos Nr. 62/04-2987 teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ar sveikatos į Šiaulių TI direktorių. Pareiškėjui buvo suteiktos galimybės dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje.

12. Teismas vertino Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. 62/08-846 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ pateiktą informaciją apie sanitarinio mazgo įrengimą gyvenamosiose kamerose, apie kalinčių asmenų pareigą rūpintis švara kamerose ir jų aprūpinimą tam reikalingu inventoriumi, apie dirbtinio apšvietimo įrengimą, apie rūbų skalbimą, apie pasivaikščiojimo kiemelius ir pasivaikščiojimo trukmę.

13. Atsižvelgė į Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 nustatytą tvarką, nurodančią, kad asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas. Iš pateikto „Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio“ nustatė, jog pareiškėjas savo sąskaitoje asmeninių lėšų turėjo.

14. Atkreipė dėmesį į pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo laikymo kamerose aktą (2013 m. lapkričio 22 d.), kuriame nurodoma, jog kameroje Nr. 39 oro temperatūra per žema, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, pelėsio nėra, tinkas vietomis suskilęs, byrantis, reikalingas remontas. 2014 m. spalio 3 d. surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog išvykstančių apžiūros patalpos tvarkingos, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, įrengta sporto salė su treniruokliais.

15. Teismas taip pat nustatė, kad atvykęs į Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 13 d., pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, tai patvirtino savo parašais „Patvirtinime apie supažindinimą“, „Supažindinime“ su baudžiamąja atsakomybe, asmens duomenų tvarkymo supažindinime.

16. Nagrinėdamas pareiškėjo skundą, teismas atsižvelgė į Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 68 punkto nuostatas dėl suimtųjų teisės naudotis dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pažymėjo, kad naudojimosi dušu trukmė nenustatyta.

17. Pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis numato, jog suimtieji turi teisę kartą per dieną 1 valandą būti gryname ore, Šiaulių TI direktorius 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 nustatė kasdieninio vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmę. Duomenų, jog ši tvarka būtų pažeista, teismas nenustatė.

18. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos teismas nustatė, kad jis, būdamas Šiaulių TI, pas gydytojus kreipėsi dėl galvos skausmo, nemigos, slogos, ryklės perštėjimo, galvos svaigimo. Kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodyta.

19. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo pareiškėjui tenkantis per mažas plotas apgyvendinimo kamerose, kas nėra paneigta ir bylos medžiaga. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nustatyta, jog pareiškėjas 31 dieną buvo laikomas sąlygomis, kai jam nebuvo užtikrinamas minimalus kameros gyvenamasis plotas, tačiau pareiškėjas Šiaulių TI buvo tik periodiškai, ir didesnę laiko dalį, 164 dienas iš 195 dienų, jam teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Taip pat atkreipė dėmesį, jog tik 8 dienas teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista žymiai, pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, kitais atvejais pažeidimai buvo nežymūs.

20. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl naudojimosi dušu, nes pagal nustatytą tvarką į dušą vedama kartą per savaitę, o duomenų, kad ši tvarka būtų pažeidžiama, byloje nėra. Pažymėjo, kad buvimo laikas duše nereglamentuotas, o skundų dėl laiko trūkumo pareiškėjas nėra pateikęs.

21. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo trukmės, pažymėdamas, kad teisės aktais yra nustatyta 1 val. per dieną pasivaikščiojimo trukmė, duomenų, jog ši tvarka būtų pažeista, nepateikta.

22. Pažymėjo, kad byloje nepaneigtas pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms. Minėtus skundo teiginius iš dalies patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas dėl per žemos oro temperatūros, trupančių sienų, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje, patikrinimai kitose kamerose pagal pateikiamus skundus taip pat nebuvo atliekami, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog tokių skundų nebuvo.

23. Vertindamas tualetų įrengimą kamerose, teismas atsižvelgę į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) pažymėjo, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, visgi minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Be to, atsižvelgęs, kad tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, sprendė, kad tai patvirtina ir pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas.

24. Pabrėžė, kad teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių TI rūbų skalbimo tvarka, ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo, tad būtinumas skalbti ir džiovinti rūbus kameroje nėra pagrįstas. Pažymėjo, kad Šiaulių TI yra užtikrintas nuteistųjų (suimtųjų) apatinių ir viršutinių rūbų skalbimas, nenorėjimas dėl kokių tai priežasčių šia tvarka naudotis yra asmens pasirinkimas, ir nepriklauso nuo atsakovo valios.

25. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl nevedimo į dušą po pasivaikščiojimo, nes šie kiemeliai nėra laikyti sporto sale.

26. Pažymėjo, jog buvimas laikino sulaikymo kamerose negali būti laikomas ilgalaikiu poveikiu, viso pareiškėjas kameroje PK-5, kurios plotas 18,03 kv. m (o ne 5 kv. m, kaip nurodoma pareiškime) buvo 8 kartus per pusantrų metų. Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas ten būtų buvęs laikomas iki 5 valandų, kaip nurodo savo skunde, tai būtų tik 40 valandų per pusantrų metų.

27. Teismas atmetė argumentą dėl netinkamo supažindinimo su pareiškėjo teisėmis, nes pateikti dokumentai įrodo, jog, atvykus į Šiaulių TI, jis buvo supažindintas, duomenų, jog vėliau jis kreipėsi dėl papildomo išaiškinimo, nėra. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas savo pareiškime išreiškė didelį susirūpinimą, kad ilgą laiką negalėjo pasinaudoti asmeninėmis privatumo teisėmis, nes 24 val. teko būti su kitais asmenimis mažoje patalpoje, tačiau tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

28. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

29. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

30. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose, prastos higienos sąlygos kamerose ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai. Todėl teismo įvertinęs tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, kitos sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, taip pat tai, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiama jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, buvo trumpas, tik 31 diena, ir su pertraukomis, didesnį jo buvimo Šiaulių TI laikotarpį teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, į tai, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik 19 mėnesių nuo jo išvykimo iš Šiaulių TI, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, pareiškėjui priteisė 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 31. Pareiškėjas A. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

32. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamais išnagrinėjo pareiškėjo skunduose ir teismo posėdžio metu teiktus rašytinius ir žodinius paaiškinimus, o atsakovo duomenis iš dalies laikė pagrįstais.

33. Nesutinka su pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigia, kad teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to pablogėjusios pareiškėjo sveikatos.

34. Toliau apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto tuos pačius argumentus dėl jo nesupažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų teisėmis ir pareigomis, draudimais bei atsakomybe, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

35. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie asmenų skaičių kamerose, kuriais rėmėsi teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tenkantį plotą kameroje, yra klaidingi, kadangi jie neatspindi realaus konkrečią dieną kameroje buvusių asmenų skaičiaus, dėl jų įkėlimo/iškėlimo į kameras, kurie vykdomi po rytinio patikrinimo ar po vakarinio patikrinimo. Pabrėžia, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo, gyvenamąjį plotą tenkantį vienam asmeniui apskaičiuoti tik pagal miegamųjų vietų skaičių, esantį toje kameroje.

36. Taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto neatsižvelgė į kamerose esančių baldų ir sanitarinio mazgo užimamus plotus. Kamerose buvo ir perteklinių baldų, kurių kamerose iš viso neturėjo būti ir, kurie taip pat mažina laisvą kameros plotą. Mano, kad pareiškėjo teisė į tinkamą kameros plotą buvo pažeista visą jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo švarios ir atitiko higienos normų reikalavimus. Toliau apeliaciniame skunde dėsto tas pačias aplinkybes dėl drėgmės, vėdinimo, temperatūros, sienų būklės, atskiros ventiliacijos nebuvimo sanitariniame mazge, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad teismas neatkreipė dėmesio į visuomenės sveikatos specialistų atliktų tyrimų teikiamas pažymas pagal skundus.

38. Nesutinka su teismo išvadomis dėl suteikiamo gulto ir prašo pripažinti, kad atsakovas suteikė netinkamą miegamąją vietą pareiškėjui, t. y. suteikė daugiavietį – dviaukštį gultą, dėl ko pareiškėjas patyrė daug nepatogumų, susierzinimo, nervinės įtampos.

39. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl teisės naudotis dušu suteikimo, nurodydamas Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendaciją Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių (Ministrų Komitetas priėmė 2006 m. sausio 11 d. 952-ame Ministrų pavaduotojų posėdyje), kurios 19.4. punkte teigiama, kad atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti.

40. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui nesuteikto tinkamo užimtumo už kameros ribų, t. y. pareiškėjas 23 valandas per parą buvo priverstas būti patalpoje, Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Todėl prašo pripažinti, kad atsakovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, laikydamas pareiškėją kameroje 23 valandas ilgą laikotarpį (195 dienas).

41. Nesutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėją laikant 24 valandas per parą su kitais asmenimis nebuvo pažeista jo teisė į privatumą.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimo, orumo pažeminimo, dvasinio sukrėtimo pasekmes, kankino ilgą laiką nemyga, dažnai skaudėdavo galvą, po bausmės pabaigos dar metus, pasidarė agresyvus ir dirglus, pasireikšdavo sveikatos sutrikimai, kurių anksčiau nebūdavo, nuolat pergyveno, kalinimo metu, dėl pavojaus būti susargdintam sunkia liga – vėžiniais susirgimais, iš ko ir kildinama neturtinės žalos atsiradimas.

43. Teigia, kad atsakovas tyčia neužtikrina tinkamų kalinimo sąlygų, nes apie pažeidimus Šiaulių TI žino jau nuo 2009 metų.

44. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

45. Nurodo, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.

46. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

47. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomais teiginiais, jog sanitarinių mazgų ir kameroje esančio inventoriaus plotas turi būti eliminuojamas iš bendro iš bendro kameros ploto.

48. Teigia, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

49. Pažymi, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie apelianto laikymo Šiaulių TI aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

50. Nurodo, kad nors apeliantas tvirtina, jog jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pažymi, kad apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

52. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, atlyginimo.

53. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas (31 dieną), kitos sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

54. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašė jo skundą tenkinti, nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodė, kad Šiaulių TI-K jo tinkamai nesupažindino su teisėmis. Manė, kad teismas netinkamai nustatė vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neatsižvelgė į kamerose esantį miegamų vietų skaičių, nemažino jo baldų ir sanitarinio mazgo užimamu plotu, netinkamai įvertino aplinkybes dėl švaros, drėgmės, vėdinimo, temperatūros, sienų būklės kamerose, pareiškėjui suteikto gulto būklės, teisės praustis po dušu, užimtumo už kameros ribų organizavimo, teisės į privatumą, būnant 24 val. kameroje su kitais asmenimis, pažeidimo ir padarė nepagrįstas išvadas.

55. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

56. Nagrinėjant administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pirmiausia, svarbu pažymėti, jog baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (be kita ko) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui.

57. Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, jog laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, todėl valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog yra gerbiamas jų orumas bei kitos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, kurias įtvirtina tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (21 str. 3 d.), tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką).

58. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.).

59. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

60. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

61. Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

62. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su ploto trūkumu, švara, drėgme, vėdinimu, temperatūra, sienų būkle kamerose, su teise praustis po dušu, užimtumo už kameros ribų organizavimu, teisės į privatumą užtikrinimu, dėl supažindinimo su teisėmis, vertinimu ir jų nekartoja, remiasi padarytomis išvadomis.

63. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto aplinkybes dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jam suteikto netinkamo gulto, tačiau iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad pareiškėjas aplinkybių ir reikalavimų, susijusių su netinkamu gultu, skunde nenurodė, o pirmosios instancijos teismas savo sprendime tokių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas minėtų aplinkybių (dėl netinkamo gulto) taip pat nevertina.

64. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto reikšmingo kalinimo sąlygų pažeidimo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo daugiausia yra grindžiami deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

65. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjui 31 dieną per visą jo periodinio kalinimo Šiaulių TI laikotarpį nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, papildomai pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Taigi nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nacionalinį teisinį reglamentavimą, tinkamai apskaičiavo pareiškėjui ginčo laikotarpiu tenkantį kameros plotą.

66. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 31 dieną buvo kalintas jam neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

67. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taikė tinkamą nustatytiems pažeidimams neturtinės žalos atlyginimo dydį – 350 Eur.

68. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė