2018-04-18 Nr. AB-7826-3-62-3-02626-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-416-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02626-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 22.3; 22.4.1; 22.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. V. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir procesinių palūkanų priteisimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 19 352,08 Lt, t. y. 5 604,75 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d., susidariusią dėl netinkamo tarnybos Lietuvos valstybei stažo (toliau – ir stažas) apskaičiavimo; 2) įpareigoti atsakovą Administraciją suteikti jai 48 kalendorines dienas nesuteiktų kasmetinių atostogų skirtumą, susidariusį dėl neteisingo tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo ir taikymo; 3) priteisti iš atsakovo Administracijos 5 procentų metines procesines palūkanas nuo pareiškėjos kreipimosi į teismą, iki kol atsakovas įvykdys teismo sprendimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji nuo 2004 m. spalio 29 d. eina karjeros valstybės tarnautojos pareigas Administracijoje. Atsakovui perskaičiavus jos tarnybos Lietuvos valstybei stažą, paaiškėjo, kad nuo priėmimo į valstybės tarnybą (2014 m. spalio 29 d.) jai skaičiuojant darbo užmokestį buvo taikomas daug mažesnis, nei turėjo būti taikomas, tarnybos Lietuvos valstybei stažas. Ji 2013 m. gruodžio 27 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydama sumokėti darbo užmokesčio skirtumą tarp jai neteisingai skaičiuoto ir sumokėto priedo už tarnybos metus Lietuvos valstybei bei suteikti jai nesuteiktų papildomų kasmetinių atostogų skirtumą, susidariusį dėl neteisingo jos tarnybos stažo apskaičiavimo ir taikymo.

3. Pareiškėja teigė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. AP-17 nustatyta, kad jos tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2014 m. sausio 13 d. – 18 metų 3 mėnesiai 22 dienos, o 2013 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. AP-641 buvo nustatyta, kad jos tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2012 m. liepos 5 d. – 18 metų 7 mėnesiai 7 dienos ir Apskaitos skyrius įpareigotas mokėti priedą už perskaičiuotą tarnybos valstybei stažą nuo 2012 m. liepos 5 d. Pareiškėja pabrėžia, kad ginčo dėl perskaičiuoto stažo ji nekelia ir sutinka su atsakovo perskaičiuotu tarnybos Lietuvos valstybei stažu, tačiau nesutinka, kad jai buvo paskaičiuota ir sumokėta nepriemoka tik už tarnybos Lietuvos valstybei stažą nuo 2012 m. liepos 5 d., o nepriemoka už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d. taip ir liko nepaskaičiuota ir nesumokėta.

4. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija) 301 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Be to, valstybės tarnautojui, turinčiam didesnį kaip 5 metų tarnybos stažą, už kiekvienų paskesnių 3 metų tarnybos stažą suteikiamos 3 kalendorinės dienos kasmetinių papildomų atostogų. Todėl, pareiškėjos teigimu, nustačius, kad jos tarnybos Lietuvos valstybei stažas buvo apskaičiuotas neteisingai, t. y. nuo priėmimo į karjeros valstybės tarnautojos pareigas buvo 9 metais ir 1 mėnesiu didesnis nei faktiškai skaičiuotas, turėjo būti suteikta ir 48 kalendorinėmis dienomis didesnis kiekis papildomų kasmetinių atostogų.

5. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Administracija paaiškino, kad pareiškėjos stažas buvo perskaičiuotas paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą ir už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 5 d. iki dabar jai mokamas priedas pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarime nenurodė, kad už laikotarpį iki minėto nutarimo priėmimo mokėtas priedas turi būti perskaičiuotas, todėl mokėti už perskaičiuotą stažą ginčo laikotarpiu (nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d.) ir kompensuoti iki Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo paskelbimo pareiškėjos patirtus praradimus nėra jokio teisinio pagrindo.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, jog kol teisės aktai (jų dalys) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas. Administracija veikė vadovaudamasi įstatymais, o kai teisinis reglamentavimas, kuriuo vadovaujantis darbdavys mokėjo atlyginimą pareiškėjai, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nuo 2012 m. liepos 5 d. atlyginimas pareiškėjai buvo perskaičiuotas ir toliau yra mokamas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti dėl teisės aktams prieštaraujančių atsakovo veiksmų.

8. Administracijos teigimu, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą suteikti jai 48 kalendorines dienas kasmetinių atostogų yra tiesiogiai sietinas su tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimu, todėl neturėtų būti tenkinamas, nes atsakovas neteisėtų veiksmų, skaičiuojant pareiškėjos tarnybos stažą, neatliko. Ginčo dėl perskaičiuoto stažo dydžio pareiškėja nekelia. Su nesuteiktų atostogų kalendorinių dienų skaičiumi (perskaičiavus stažą priklausytų 48 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų) Administracija sutiko.

9. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjos prašomas mokėti 5 procentų palūkanas reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios taikomos sutartiniams civiliniams santykiams. Pareiškėja ginčą kelia dėl santykių, reglamentuojamų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, todėl Civilinio kodekso nuostatos neturi būti taikomos šioje byloje.

II. 10. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 5 604,75 Eur laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (neatskaičius mokesčių), susidariusią dėl neteisingo tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo ir taikymo laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d.; įpareigojo atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjai 48 kalendorines dienas kasmetinių atostogų skirtumą, susidariusį dėl neteisingo tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo ir taikymo laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d. Likusią pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja kelia ginčą šioje byloje dėl to, jog Valstybės tarnybos įstatyme už stažą nustatytą priedą atsakovas skaičiuoja ir moka tik nuo 2012 m. liepos 5 d. (Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo paskelbimo) ir nemoka už laikotarpį nuo jos darbo Administracijoje pradžios (2004 m. spalio 29 d.), o tuo pačiu nesuteikia už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymą tiesiogiai nuo stažo priklausančių kasmetinių atostogų.

12. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-856 redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr. VIII-1903, 2001 m. rugsėjo 27 d. įstatymo Nr. IX-525 redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. Teismas pastebėjo, kad Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija) ir 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2127 redakcija) reglamentavo, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažino, kad minėtos Darbo kodekso 298 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir 109 straipsnio 1 daliai.

14. Teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pripažinęs teismo pareigą ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas. Paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio imperatyvo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas, spręsdamas individualų ginčą, konstitucinę asmens teisę į teisingą apmokėjimą už darbą individualioje byloje turi ginti veiksmingai ir pašalinti teisinio reguliavimo Konstitucinio Teismo pripažinto antikonstituciniu sukeltus teisinius padarinius. Nustatyto pažeidimo sukeltų padarinių teismui nagrinėjant individualų ginčą nepašalinimas reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos antikonstitucinėmis pripažintos įstatymų normos. Analogiškos pozicijos dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Todėl teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. nutarimus taikyti retroaktyviai.

15. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjos teisė į teisingą apmokėjimą už darbą būtų buvusi įgyvendinta, jeigu pareiškėja būtų gavusi darbo užmokesčio dalį – priedą už stažą, t. y., jeigu Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-856 redakcija) 4 straipsnio 5 dalimi nebūtų nustatytas teisinis reguliavimas, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

16. Atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir teismų praktiką bei vadovaudamasis nustatytu teisiniu reglamentavimu, teismas vertino, kad pareiškėja pagrįstai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį perskaičiavus stažą už visą laikotarpį, kuriuo darbo užmokestis nebuvo tinkamai skaičiuojamas, t. y. už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d. Byloje pateiktas neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d. apskaičiavimas patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 5 604,75 Eur (neatskaičius mokesčių). Atsakovas minėto apskaičiavimo ir jame nurodytos sumos neginčija, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti pateikta informacija ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimu, todėl pareiškėjos reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies 5 604,75 Eur (neatskaičius mokesčių) priteisimo teismas tenkino.

17. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog dėl stažo skaičiavimo pareiškėjai nebuvo suteiktos 48 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Todėl pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui suteikti jai 48 kalendorinių dienų nesuteiktų kasmetinių atostogų skirtumą, susidariusį dėl neteisingo stažo apskaičiavimo, teismas tenkino.

18. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad 5 procentų metinės palūkanos gali būti taikomos tik kaip civilinių sutarčių nevykdymo pasekmė. Ginčo atveju pareiškėjos ir atsakovo civilinio pobūdžio (sutartiniai) teisiniai santykiai nesiejo, todėl nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio ir kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatų. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje. Dėl to pareiškėjos reikalavimo priteisti iš atsakovo 5 procentus metininių procesinių palūkanų teismas netenkino.

III. 19. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjos skundas, panaikinti ir atmesti visą pareiškėjos skundą.

20. Administracija, vadovaudamasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Atsakovas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teigia, kad Lietuvos konstitucinės kontrolės modelis, grindžiamas ex nunc principu (Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį), todėl Konstitucinio Teismo sprendimas, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti jau priimtų ir baigtų įvykdyti institucijų (jų pareigūnų) sprendimų, taip pat ir teismų sprendimų, kurie buvo priimti vadovaujantis antikonstituciniu pripažintu teisės aktu. Kai pirmosios instancijos teismas nusprendė taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. nutarimus retroaktyviai, turėjo įvertinti aplinkybę, kad jis sukuria naują taisyklę, kurią reikės pritaikyti visiems praeities įvykiams. Administracija yra viešojo administravimo institucija, todėl šiuo atveju buvo svarbu pirmosios instancijos teismui įvertinti ir po sprendimo priėmimo kilsiančią finansinę naštą Kauno miesto savivaldybei, taip pat įvertinti, ar nebus pažeistas viešasis interesas, nebus sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra savo nutarimuose įvertinęs sukeliamus socialinius padarinius, todėl atidėjęs nutarimo įsigaliojimo datą vėlesniam laikui arba pats pakoregavęs jo veikimo apimtį, taip pat pateikęs įstatymų leidėjui retroaktyvaus probleminių klausimų sprendimo gaires. Tačiau Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarime nenurodė, kad už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo mokėtas priedas turi būti perskaičiuotas. Todėl, Administracijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 604,75 Eur už laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (neatskaičius mokesčių) visiškai nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos konstitucinės kontrolės modelį, kuris grindžiamas ex nunc principu, taip tuo pačiu suteikdamas išskirtines privilegijas vienam asmeniui. Todėl, atsakovo teigimu, nepagrįstas ir teismo įpareigojimas suteikti pareiškėjai 48 kalendorines dienas nesuteiktų kasmetinių atostogų skirtumą. Pabrėžia, kad Administracija neteisėtų veiksmų pareiškėjai nepadarė, apskaičiuodama pareiškėjai stažą ir mokėdama atlyginimą vadovavosi galiojusiais teisės aktais.

22. Pareiškėja atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Administracijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog konstitucinė asmens teisė į teisingą apmokėjimą už darbą turi būti ginama veiksmingai, pašalinant teisinio reguliavimo, Konstitucinio Teismo pripažinto antikonstituciniu, sukeltus teisinius padarinius. Pareiškėjos nuomone, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai vadovavosi Konstitucija, Konstitucinio Teismo nutarimais ir suformuota teismų praktika.

24. Dėl atsakovo argumentų apie kilsiančią finansinę naštą pareiškėja pabrėžia, kad teismas nevertina ginčijamų veiksmų (neveikimo) ekonominio tikslingumo požiūriu. Minėti Administracijos argumentai niekuo nepagrįsti, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kad teisingas atlyginimas už darbą pareiškėjai sukeltų didelę finansinę naštą. Iš viešai skelbiamų duomenų matyti, kad Kauno miesto savivaldybė metinis biudžetas yra virš 242 mln. Eur, o darbuotojų skaičius 2016 m. buvo sumažintas apie 17 procentų. Pareiškėja pažymi, kad kiti asmenys jau nebegalės kreiptis su analogiško pobūdžio reikalavimais į teismą, kadangi tokiems reikalavimams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo jau yra suėjęs 3 metų ieškinio senaties terminas.

25. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs bylą priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apgindamas jos konstitucines teises, kurių buvo neįmanoma kitaip apginti kaip tik teisminiu būdu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja, gindama dėl jos tarnybos Lietuvos valstybei stažo neteisingo apskaičiavimo pažeistas teises į nuo paminėto stažo priklausančius darbo užmokestį bei kasmetinių atostogų trukmę, prašo priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą bei įpareigoti suteikti atostogas už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d..

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 5 604,75 Eur laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (neatskaičius mokesčių), susidariusią dėl neteisingo tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo ir taikymo; įpareigojo atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjai 48 kalendorines dienas kasmetinių atostogų.

28. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir visu pirma teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas taikytinas teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki minėto nutarimo priėmimo momento. Nesutikimą su pareiškėjos skundu ir pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu atsakovas grindžia ir tuo, kad toks teismo sprendimas jam sukelia neproporcingą finansinę naštą, nėra atsižvelgiama į tai, kad Administracija jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

29. Tarp bylos šalių nėra ginčo dėl atsakovo 2014 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. AP-17 ir 2013 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. AP-641 patvirtintų pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo teisingumo. Ginčas kilo dėl to, kad Kauno miesto savivaldybės administracija neišmokėjo pareiškėjai darbo užmokesčio (priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą) nepriemokos bei nesuteikė kasmetinių apmokamų atostogų, susidariusių už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2012 m. liepos 5 d., t.y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo įsigaliojimo. Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėja 2013 m. gruodžio mėnesį prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydama išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką bei perskaičiuoti ir suteikti kasmetines apmokamas atostogas. Atsakovui atsisakius įvykdyti tokį prašymą, pareiškėja kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą.

30. Pasisakydama dėl pirmojo atsakovo argumento pagrįstumo, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas tokios teisinės situacijos išsprendimo administracinių teismų praktiką, ne kartą (pvz., pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013-09-17 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1504/2013) buvo pateikęs Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimą, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies, atsižvelgdamas į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) 2012 m. liepos 5 d. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos paminėtos teisės gynimo laike klausimą, pagrįstai ir teisingai nesivadovavo Konstitucijai prieštaraujančia teisės norma, o tiesiogiai taikydamas Konstitucijos nuostatas visiškai apgynė pareiškėjos pažeistas teises.

31. Šios bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija įsitikinusi, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuomet, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą taikė retroaktyviai.

32. Tas pats pasakytina ir dėl Konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimo galiojimo laike. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje netaikė Darbo Kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2127 redakcija) reglamentavusių, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus.

33. Papildomai kolegija pažymi, kad darbuotojų, tame tarpe ir valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su darbo ar tarnybos santykiais taikomas Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Lietuvos Respublikos darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme neprašė taikyti senaties termino, o nesant tokio prašymo ieškinio senaties terminas negali būti taikomas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 39, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai netaikė senaties termino pareiškėjos reikalavimų atžvilgiu.

34. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su viešojo intereso gynimu, finansinės naštos proporcingumu bei atsakovo kalte, teisėjų kolegija pastebi, kad Kauno miesto savivaldybės administracijai, turint omenyje jos valdomus lėšų srautus, objektyviai negalėtų sukelti itin neigiamų padarinių tokios sumos, kokia priteista pareiškėjai skundžiamu teismo sprendimu, išmokėjimas. Sprendimu ginama asmens konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą, todėl menamas viešasis interesas, susijęs su teisinio tikrumo ir teisinio saugumo užtikrinimu, negali būti jai priešpastatomas. Ta aplinkybė, kad atsakovas vykdė galiojančius teisės aktus ir pats neatliko jokių neteisėtų veiksmų, neriboja asmens teisės gauti visą darbo užmokestį ir su juo susijusias socialines garantijas.

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius