2015-12-03 Nr. AB-23498-3-61-3-04458-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2161-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04458-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba, Tarnyba), 8 688,60 Eur neturtinės žalos atlyginimo, etapuoti pareiškėją tinkamomis sąlygomis, laikyti jį gyvenamojoje patalpoje, kurioje M. R. tektų ne mažiau kaip 4 kv. m, atėmus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, o pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpose būtų ne mažiau kaip dviem asmenims skirta gyvenamoji patalpa, taip pat pagerinti iki Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų visas kalinimo sąlygas.

Paaiškino, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, o jis nėra teisininkas. Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą. Atkreipė dėmesį, kad Konvencija įtvirtina dvi absoliučias teises, kurioms negali būti taikomi jokie ribojimai, – tai teisė į gyvybę ir teisė nepatirti nežmoniško elgesio. Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties termino, jo negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas 2012 m. ir 2014 m. po dvi savaites. Pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista minimali vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovas leisdavo per parą vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf(92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K draudžiama turėti šiltus pledus. Lovos čiužiniai, antklodės ir pagalvės yra seni, nudėvėti. Duodami užtiesalas ir pagalvės užvalkalas taip pat yra nudėvėti.

M. R. pažymėjo, kad beveik kiekvieną kartą buvo konvojuojamas tuo pačiu automobiliu „Mercedes Benz“, kurio kamera visada būdavo perpildyta. Joje reikėdavo laikyti asmeninius daiktus. Automobilyje nėra saugos diržų, todėl grėsė realus pavojus sveikatai ir gyvybei. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio mėnesį konvojuojant vėmė, vos neprarado sąmonės. Pažymėjo, kad iš viso buvo konvojuojamas apie 14 kartų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija nustato, kad minimalus gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Valstybė turi užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, tinkamą konvojavimą bei kitas sąlygas. Nurodė, kad tualetas yra atskirtas tik sienele nuo nuteistųjų, tačiau per durų akutę pareigūnai gali stebėti gamtinių reikalų atlikimą.

Paaiškino, kad nežmoniškos gyvenimo bei konvojavimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius išgyvenimus, fizinį diskomfortą, nepatogumus, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnį turi būti atlyginta neturtinė žala, o pažeidimo pripažinimas neturėtų būti traktuojamas kaip pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Pabrėžė, kad Lietuvos teismų argumentavimas dėl mažesnės neturtinės žalos atlyginimo, kadangi Lietuvoje žema minimali mėnesinė alga, yra diskriminacinis ir pažeidžia tautinės lygybės principą bei skirtingo dydžio pajamas gaunančių asmenų lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu. Pagal Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 dalį, minimali mėnesinė alga, atskaičiavus mokesčius, Lietuvoje šiuo metu sudaro 60 procentų vidutinės mėnesinės algos, atskaičius mokesčius. Lietuvos valstybės nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Konvenciją, būtų neteisinga, priteisiant neturtinę žalą, vadovautis tais pačiais koeficientais iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos kaip bylose prieš kitas Europos valstybes. Lietuvai turi būti taikomas pakankamo atgrasinamojo poveikio principas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. kovo 21 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. kovo 19 d. M. R. buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių, kalėjimą ir areštinę. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Nuo 2014 m. gegužės mėnesio laikomų asmenų skaičius įstaigoje nėra viršijamas.

Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir panašiai, todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Mano, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti 7,8 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Paaiškino, kad Tarnyba M. R. konvojavo „Mercedes Benz“ ir „Volkswagen“ markės specialiaisiais automobiliais. Specialiosios paskirties sunkvežimiai „Mercedes Benz“ yra specialieji automobiliai – transporto priemonės sunkvežimiai-furgonai, turintys uždarą kėbulą, pritaikytą žmonėms vežti, kurie priskiriami atitikties tipui ar kategorijai N2-BAM, vadovaujantis Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 2B-479 „Dėl Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų patvirtinimo“ 9, 9.2 ir 16.14 punktų nuostatomis. „Volkswagen Crafter“ yra vienaukščiai mažieji autobusai, pritaikyti kaliniams vežti. Vadovaujantis minėto teisės akto 8, 8.2, 15, 15.5 ir 15.6.3 punktais, transporto priemonės registracijos liudijime paskirtis žymima kodu M2-CWK. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai.

Tarnybinis transportas, kaip ir specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu bei kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Šie dokumentai išduoti Lietuvos Respublikos valstybės vardu. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam Tarnybos specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir vėdinimo efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerų aplinka būtų netinkama konvojuoti.

Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Žiniaraščiuose nėra M. R. skundų ar prašymų. Tarnybos pareigūnai vadovaujasi Konvojavimo taisyklėmis, kurių 195 punkte įtvirtinta, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Tarnybinėje dokumentacijoje pažymima, kad teismo posėdžio pirmininkas buvo leidęs nuimti antrankius. Aptariamu atveju duomenų apie leidimą nėra.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 ir 4 dalių bei 45 straipsnio nuostatomis ir prašė iš pareiškėjo priteisti 7,8 Lt išlaidas už kopijų rengimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat teismas Viešojo saugumo tarnybai iš M. R. priteisė 2,26 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi padaryta išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Taigi M. R. reikalavimas perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje vienam asmeniui būtų skiriama ne mažiau kaip 4 kv. m, atskaičius tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, atmestas kaip nepagrįstas. Teisės aktai nereglamentuoja minimalaus kamerose laikomų asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo prašymas užtikrinti, kad jam būnant kamerų tipo patalpose, būtų ne mažiau kaip dviem asmenims skirta gyvenamoji patalpa, taip pat negali būti tenkinamas.

Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad laikant M. R. Lukiškių TI-K kamerose nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d. ir nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2014 m. kovo 30 d. buvo pažeisti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 24 dienas. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nepažeidžiant M. R. teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, pareiškėjas buvo laikomas tik 3 dienas. Taigi M. R. kalint Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 21 dieną nebuvo skirta pakankamai ploto.

Kalėjimo perpildymas, visų pirma, lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Kalėjimų perpildymas, kaip didelė problema, pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose (http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf). Šio komiteto 2008 m. balandžio 21–30 d. raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų perpildymą, laikantis Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų, ypač rekomendacijos (2006)13 dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir apsaugos nuo piktnaudžiavimo bei rekomendacijos (99)22 dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus didėjimo. To paties raporto 44 punkte, pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K, Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pažymėjo, kad bendrai kalėjimo perpildymas ir skurdžios sąlygos gali būti laikomos nežmonišku ir žeminančiu elgesiu, ypatingai, kai asmuo laikomas ilgesnį laiką – keletą mėnesių.

Pareiškėjas nurodė, kad tualetas nuo nuteistųjų yra atskirtas tik sienele, o pro durų akutę pareigūnai gali stebėti gamtinių reikalų atlikimą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Teismo nuomone, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio, reglamentuojančio suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore, 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Taigi, leidžiant M. R. kasdien pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad lovos čiužiniai, antklodės ir pagalvės bei jų užvalkalai yra seni, nudėvėti. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas M. R., esančio miegui skirto inventoriaus būklė nebuvo vertinta. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-PA-1051 nurodyta, kad Lukiškių TI-K miegui skirtas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) yra dezinfekuojamos Lukiškių TI-K patalpose įrengtoje dezinfekcijos kameroje. Dezinfekcijos kameros darbo žurnale registruojama dezinfekcijos data, dezinfekuojamo inventoriaus pavadinimas, kiekis, dezinfekcijos trukmė, pateikusio ir priėmusio minkštąjį inventorių dezinfekcijai parašas. Minkštasis inventorius Lukiškių TI-K dezinfekuojamas nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punkto reikalavimų. Lukiškių TI-K naudojamas minkštasis inventorius tinkamas nukenksminimui dezinfekcinėje kameroje. Minėtame akte taip pat pažymėta, kad Lukiškių TI-K I ir II korpusuose yra įrengtos švaraus minkštojo inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių) ir patalynės laikymo / išdavimo patalpos, kuriose įrengtos specialios lentynos šiam inventoriui laikyti. Patikrinimo metu lentynose buvo švarus, tinkamas naudoti minkštasis inventorius ir patalynė (b. l. 52). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-125 matyti, kad 2014 m. vasario 14 d. Lukiškių TI-K minkštasis inventorius, čiužiniai, pagalvės, antklodės dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, dezinfekcijos duomenys nurodomi dezinfekcinės kameros darbo žurnale, įrašomi duomenys, iš kur paimti nukenksminti daiktai, dezinfekavimo data, atsakingo darbuotojo parašas. Patalynę numatyta keisti kas septynias dienas (b. l. 53–54). Kitų duomenų nepateikta. Patalynė yra lengvai pernešamas daiktas, todėl šiuo metu nėra galimybių nustatyti, jog pareiškėjo kamerose buvo laikoma kitokia nei tirta patalynė. Kitų duomenų nepateikta, todėl M. R. teiginiai, kad patalynė ir čiužiniai yra nudėvėti, nepasitvirtino.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 173.16 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigyta ar perduota patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Taigi, jeigu patalynė pareiškėjui atrodė netinkama, jis turėjo teisę naudoti savo patalynę. Draudimas turėti šiltus pledus nėra nustatytas.

Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto bei tualeto tinkamo neatskyrimo. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

M. R. nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pareigūnams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, M. R. subjektinės teisės – būti kalinamam bei gydomam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, padaryta išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 8 688,60 Eur neturtinės žalos atlyginimo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pagrindiniai socialiniai rodikliai (skelbiami adresu http://www.sodra.lt/lt/pasalpos/statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai) rodo, jog vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą 2014 m. gruodžio mėnesį, sudarė 863,66 Lt (250,13 Eur). Minimali mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, šiuo metu sudaro 300 Eur. Žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.

Dėl Viešojo saugumo tarnybos veiksmų teismas nurodė, kad M. R. žalą sieja ir su Tarnybos vykdyto konvojavimo pažeidimais. Pareiškėjas nurodė, kad konvojavimo kameros buvo nuolat perpildytos, o automobilyje nėra saugos diržų.

Byloje nebuvo nustatyta, kad Tarnyba, naudodama automobilius žmonių pervežimui, pažeistų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sunkvežimiai, kuriais jis buvo konvojuojamas, teisiniu požiūriu negali būti naudojami asmenims konvojuoti bei kad jų būklė yra netinkama. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojam asmeniui. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Administracinėje byloje esantys Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2012–2014 m. dirbtinės apšvietos matavimo protokolai (b. l. 104, 106, 109–110) bei ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai (b. l. 103, 105, 107–108) patvirtina, kad buvo tikrinta sunkvežimių atitiktis nustatytiems reikalavimams ir automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus atitiko.

Kai buvo konvojuojamas M. R., konvojų sudarė 1–2 automobiliai. Daugiausia viena transporto priemone buvo konvojuojama 14 asmenų (b. l. 59), o dviem – 28 asmenys (b. l. 79–80). Byloje esantys rašytiniai įrodymai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo vežamas perpildytose kamerose, yra pagrįsti. Pažymėta, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra labai ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga, todėl argumentai dėl vietos nepakankamumo laikomi nepagrįstais.

Manydamas, kad jo teisės konvojuojant buvo pažeistos, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu įkalinimo įstaigų ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Tarnybos konvojaus vykdymo planinių maršrutų dokumentacijoje konvojuojamųjų nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. M. R. teismui nepateikė Tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų.

Pažymėta, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (Konvencijos 3 str.). Vadinasi, nuteistasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Jokių panašių aplinkybių dėl asmens konvojavimo nebuvo nustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Aptarta M. R. skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo atstovo Tarnybos veiksmai. Nustatyta, kad kartu su atsiliepimu Tarnyba pateikė 52 A4 formato dokumentų lapus. Pagal Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 6 punkto nuostatas, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo dokumento kopijos parengimą nustatoma maksimali 0,15 Lt kaina. Taigi 52 A4 formato lapo dokumentų kopijų parengimas pagrįstai buvo įvertintas 7,8 Lt. Tarnybos pateikta medžiaga, už kurios kopijų parengimą prašoma priteisti patirtas išlaidas, yra administracinėje byloje (b. l. 59–110), ji konkrečiai susijusi su nagrinėjama byla. Taigi patirtos išlaidos laikytos pagrįstomis ir priėmus sprendimą atsakovo naudai turi būti priteisiamos juos patyrusiam asmeniui iš pareiškėjo. Lietuvos valstybės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas, jam iš M. R. priteisiant 2,26 Eur.

III. Pareiškėjas M. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo dalį dėl 120 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 583,40 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lukiškių TI-K, o su teismo sprendimo dalimi dėl Tarnybos sutinka. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnį, Lietuvos valstybė vieną kardomojo kalinimo dieną yra prilyginusi 2 MGL dydžiui, t. y. 260 Lt arba 75,40 Eur. Jo išbūtas laikas vertinamas 1 583,40 Eur. Teigia, jog kamerų langai yra kiauri, nesandarūs, šaltis ir drėgmė pastovūs, kaip tik dėl to krenta tinkas, dažai, pelija lubos, sienos, rūdija metaliniai gultai, genda čiužiniai, antklodės, jie įgauna specifinį kvapą. Atsakovo atstovas net neužsimena apie tai, kad tualete nėra atskiros ventiliacijos. Nėra valymo, dezinfekcijos priemonių, tik ūkiškas muilas ir soda, nėra virvių rūbams pasidžiauti. Šilti pledai nėra uždrausti, tačiau praktikoje galima turėti tik vieną baltą patalynę. Mano, kad patalpos, kuriose jis buvo, visiškai neatitinka higienos normų, tai lėmė didesnius nepatogumus. Teigia, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, psichinę ir fizinę sveikatą žalojančiomis sąlygomis, kurios žemino jo orumą ir prilygo žmogaus kankinimui. Taip buvo pažeistos jo teisės ir tesėti lūkesčiai, grubiai pažeisti ne tik Lietuvos teisės aktai, bet ir tarptautiniai teisės aktai. Yra nepatenkintas čiužinių ir antklodžių kokybe.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino pareiškėjui priteistiną sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimoi ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atlyginti neturtinę žalą (8 688,60 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų šių įstaigų (pareigūnų) veiksmų (neužtikrinant tinkamų kalinimo ir konvojavimo sąlygų).

Apeliaciniame skunde M. R. Lukiškių TI-K veiksmais padarytą žalą vertina 1 583,40 Eur ir prašo ją priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės (Konvojavimo taisyklių 1 p.).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pažymėtina, jog M. R., pirmiausia, neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d. ir nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2014 m. kovo 30 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K ir jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Neatitinkančiomis teisės aktais nustatytų reikalavimų kalinimo sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 21 dieną.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. R. turėjo galimybę po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl teisės aktų reikalavimai (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1660 redakcija) 29 straipsnis) nebuvo pažeisti. Byloje nepateikta jokių įrodymų, jog lovų čiužiniai, antklodės, pagalvės ir jų užvalkalai yra seni bei nudėvėti. Priešingai, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-02-17 patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-125 matyti, kad 2014-02-14 Lukiškių TI-K minkštasis inventorius, čiužiniai, pagalvės, antklodės dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, dezinfekcijos duomenys nurodomi dezinfekcinės kameros darbo žurnale, įrašomi duomenys, iš kur paimti nukenksminti daiktai, dezinfekavimo data, atsakingo darbuotojo parašas, patalynę numatyta keisti kas septynias dienas. Be to, pareiškėjas nepareiškė noro naudotis ir savo patalyne, kas paneigia M. R. teiginių apie nusidėvėjusią patalynę realumą.

Pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui neturtinės žalos nekildino iš to, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra kiauri, nesandarūs, šaltis ir drėgmė pastovūs, dėl ko krenta tinkas, dažai, pelija lubos ir sienos, rūdija metaliniai gultai, genda čiužiniai bei antklodės, jie įgauna specifinį kvapą, todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo aspektu nevertintini, kadangi jie nebuvo pareikšti ir tirti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėjas žalą taip pat kildina ir iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų, kadangi konvojuojant automobiliu kamera visada būdavo perpildyta, o asmeninius daiktus reikėdavo laikyti. Konvojavimui naudojame automobilyje nėra saugos diržų, todėl grėsė pavojus jo gyvybei ir sveikatai. Nurodė, kad konvojuojant 2011 m. gruodžio mėn. vėmė, vos neprarado sąmonės. Tokiomis sąlygomis iš viso buvo konvojuojamas apie 14 kartų. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos galimai neteisėtų veiksmų konvojuojant, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodyti atsakovo veiksmai, iš kurių jis kildina žalą, buvo teisėti, ši tarnyba savo veiksmais teisės aktais nustatytų reikalavimų nepažeidė, o laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų sutinka.

Taigi Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų nustatytus reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto ir tualeto tinkamo neatskyrimo. Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, dėl kurių jis būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, o pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas viso tik 21 dieną (parą). Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kilę sunkesni padariniai, pvz., sveikatos sutrikimai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas pinigų sumos dydis (120 Eur) yra pakankamas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti M. R. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan