2023-04-12 Nr. AB-7860-3-61-3-02438-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-225-575/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02438-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko, Ivetos Pelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Board zone“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Transekspedicija“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Board zone“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Mokestinių ginčų komisija) 2021 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. S-86(7-61/2021) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir MD, ir Muitinės departamentas) 2021 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 1A-50 (toliau – ir Sprendimas, ir Muitinės departamento sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2020 m. liepos 24 d. ataskaitos Nr. 0VM320060M (toliau – ir Ataskaita) dalį dėl UAB „Board zone“ pripažinimo solidaria skolininke ir mokestinės prievolės jos atžvilgiu atsiradimo. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti UAB „Board zone“ skundo nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 02-4-00005-20.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis solidariuoju skolininku muitinei pripažintas neteisėtai ir nepagrįstai. MGK, patvirtindama Muitinės departamento sprendimą, nepaisė savo ankstesnio 2021 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. S-12(7-204/2020), kuriuo įpareigojo Muitinės departamentą surinkti ir įvertinti visus reikšmingus bylai įrodymus bei visą teisiškai reikšmingą informaciją ir iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo atsakomybės bei mokestinės prievolės įregistravimo. Muitinės departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą iš naujo, jokių naujų įrodymų ir teisiškai reikšmingos informacijos nerinko, netyrė ir nevertino, tik pakeitė teisinį pagrindą, kuriuo remiantis pareiškėjas pripažintas muitinės skolininku. Formalus pareiškėjo pripažinimo muitinės skolininku teisinio pagrindo pakeitimas iš 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas, ir SMK), 79 straipsnio 3 dalies c punkto į šio straipsnio 3 dalies b punktą, pats savaime nepagrindžia Vilniaus TM Ataskaitos ir Muitinės departamento bei MGK sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo.

2.2. Pagal formuojamą teismų praktiką, pripažinimui muitinės skolininku SMK 79 straipsnio 3 dalies b ir c punktų prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta. Taigi, tapimas skolininku muitinei pagal SMK 79 straipsnio 3 dalies b) punktą priklauso ne tik nuo objektyvių, bet ir nuo subjektyvių faktorių (žinojimo arba turėjimo žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros). Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei minėtos nuostatos pagrindu. Atsakovai neįvykdė jiems tenkančios įrodinėjimo pareigos įrodyti pareiškėjo nesąžiningumą. MGK iš esmės atkartojo vietos ir centrinio mokesčių administratorių nurodytus motyvus.

2.3. Pareiškėjas neginčija, kad perdavė užsakymą prekių pakrovimui į transporto priemonę, tačiau nesutinka su MGK pateiktu šio fakto vertinimu. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 2 d. gavo OOO „Maksplast“ užsakymą prekių (degtinė „Khmelnoj rodnik khrustalnyi“ 40 proc., 28 paletės, prekių bruto masė 21 951 kg, neto masė 20 673 kg, 13 398 but.) pakrovimui į transporto priemonę. Gautą OOO „Maksplast“ prekių pakrovimo užsakymą pareiškėjas išsiuntė UAB „Dialog LT“, kuri atliko pakrovimo darbus. Prekės 2019 m. gruodžio 4 d. buvo pakrautos į transporto priemonę, v/n MA7981/V5469 (toliau – ir transporto priemonė; transporto priemonės savininkas Latvijos įmonė SIA „B2W“). Pareiškėjas „fizinio“ prekių pakrovimo į transporto priemonę nevykdė, jų iš muitinės sandėlio neišdavė ir savavališkai neėmė, prekių į transporto priemonę nekrovė, prekių iš muitinės sandėlio išdavime ir jų pakrovime nedalyvavo, nedavė ir negalėjo duoti UAB „Transekspedicija“ muitinės sandėliui nurodymo krauti prekes į transporto priemonę be muitinio patikrinimo bei neįforminus muitinės ir kitų privalomų dokumentų.

2.4. Iš Sąjungos muitinės kodekso 199, 210 straipsnių, 215 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų akivaizdu, kad už tinkamą muitinio sandėliavimo procedūros užbaigimą atsakingi yra leidimo turėtojas ir šios procedūros vykdytojas. Šiuo atveju UAB „Transekspedicija“ yra muitinės sandėlio savininkas (leidimo turėtojas) ir muitinio sandėliavimo procedūros vykdytojas, kuri privalėjo vykdyti visus teisės aktų reikalavimus, susijusius su saugomomis muitinės sandėlyje prekėmis. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė užsakymą prekių pakrovimui į transporto priemonę, neįrodo pareiškėjo nesąžiningumo. Pareiškėjas pateikė užsakymą pakrauti prekes, kurios teisėtai buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją bei padėtos į muitinės sandėlį joms įforminus muitinio sandėliavimo procedūrą pagal 2019 m. lapkričio 29 d. deklaraciją EID 19LTVC0100IM2D6426 (toliau – ir deklaracija). Būtent UAB „Transekspedicija“ turėjo užtikrinti, kad pareiškėjo užsakymas būtų įvykdytas laikantis muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, o muitinio sandėliavimo procedūra būtų užbaigta nustatyta tvarka. UAB „Transekspedicija“ pareiškėjo neinformavo, taip pat nereiškė jokių pretenzijų dėl savavališko krovinio paėmimo. UAB „Transekspedicija“ apie tai, kad prekės išduotos iš muitinės sandėlio neįforminus joms muitinės dokumentų, Vilniaus TM taip pat nepranešė. Kad prekės paimtos iš muitinės priežiūros, nustatė Vilniaus TM pareigūnai po to, kai atliko muitinės sandėlio patikrinimą. Iki to laiko pareiškėjas apie prekių paėmimą iš muitinės priežiūros nieko nežinojo.

2.5. Pareiškėją ir UAB „Transekspedicija“ sieja sutartiniai santykiai, todėl pareiškėjas vadovavosi pasirašytomis sutartimis, tarp jų 2019 m. kovo 12 d. prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartimi Nr. 793. Pareiškėjas nežinojo ir negalėjo numatyti, kad prekės iš muitinio sandėlio bus išduotos ir pakrautos į transporto priemonę be muitinio tikrinimo ir įforminimo. Tiek Vilniaus TM Ataskaitoje, tiek skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai atžyma „Softra“ kontrolės sistemoje apie transporto priemonės išleidimą prilyginta prekių išleidimui iš muitinės sandėlio bei prekių paėmimui iš muitinės priežiūros kaip jis suprantamas pagal SMK, nes leidimą transporto priemonei išvykti iš muitinės priežiūros gali duoti tik muitinės pareigūnas, atliekantis muitinį tikrinimą.

UAB „Transekspedicija“, suteikdama pareiškėjui teisę naudotis „Softra“ kontrolės sistema, nepateikė tvarkos ir instrukcijos, kaip ja naudotis, todėl pareiškėjas atvykstančius transporto priemones žymėjo „Softra“ sistemoje jiems atvykus arba prieš darbo dienos pabaigą, kad išvengti nepagrįsto transporto priemonių užlaikymo. Pareiškėjas taip pat nebuvo įpareigotas tikrinti, ar transporto priemonės išvyksta iš teritorijos su kroviniu ir muitinėje įformintais dokumentais ar be jų. UAB „Transekspedicija“ pagal „Softra“ kontrolės sistemos ataskaitą kas mėnesį pareiškėjui išrašydavo sąskaitą už jo įleistas į Logistikos centro teritoriją transporto priemones.

„Softra“ sistema naudojama ne laikomų muitinės sandėlyje prekių saugumui užtikrinti, kaip pateikiama skundžiamuose sprendimuose, o UAB „Transekspedicija“ renkant mokesčius iš klientų už įvažiavimą į Logistikos centro teritoriją. Dėl to, jeigu muitinės sandėlis nebūtų pakrovęs prekių į transporto priemonę, neįforminęs joms muitinės ir kitų dokumentų, ir vežėjas SIA „B2W“ laikytųsi Sąjungos muitų teisės aktų, numatančių prekių vežėjo pareigas ir atsakomybę, reikalavimų, o UAB „Transekspedicija“ tinkamai kontroliuotų transporto priemonių išvykimą iš muitinės sandėlio teritorijos, transporto priemonė nebūtų išvykusi iš UAB „Transekspedicija“ teritorijos ir lauktų, kol bus atlikti visi formalumai arba išvyktų nepakrauta.

Pareiškėjas nežinojo ir negalėjo numatyti, kad UAB „Transekspedicija“, kaip muitinio sandėlio savininkas, nesilaikys / nevykdys ne tik savo sutartinių įsipareigojimų bei pačios nustatytos vidinės tvarkos, bet ir jo veiklą ir prievoles reguliuojančių SMK nuostatų.

2.6. Atsakovai nenustatė jokių faktų ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog tarp pareiškėjo ir muitinės sandėlio ir / ar vežėjo ar kitų asmenų buvo koks nors susitarimas neteisėtai paimti prekes iš muitinės priežiūros. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas būtų sudaręs veikimo planą arba jam buvo žinoma apie kitų asmenų ketinimą neteisėtai, pažeidžiant nustatytą tvarką, paimti prekes iš muitinės priežiūros. Taigi, nesant konkrečių faktų ir objektyvių duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas žinojo, jog muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, teigti, jog pareiškėjas dalyvavo paimant prekes iš muitinės priežiūros, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

2.7. Pareiškėjas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigas (Vilniaus apskrities vyriausiąjį komisariatą ir Muitinės kriminalinę tarnybą), prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų. Šiuo metu Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriuje dėl minėto įvykio yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-4-00005-20 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 2 dalyje, požymių. Atsisakymas stabdyti skundo nagrinėjimą, iki bus priimtas procesinis sprendimas pagal Muitinės kriminalinės tarnybos atliekamą ikiteisminį tyrimą, pažeidžia pareiškėjo interesus bei atima galimybę sulaukti teisingo, teisėto ir pagrįsto sprendimo kilusiame ginče. Apie 2020 m. sausio 16 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą minimus dokumentus pareiškėjas nieko nežino, nes jokių krovinio gabenimo dokumentų vežėjui SIA „B2W“ nedavė.

2.8. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad ginčo prekės buvo išduotos iš muitinės sandėlio darbo laiku, dalyvaujant UAB „Transekspedicija“ atstovams, taip pat su jų žinia ir leidimu. Dėl kokių priežasčių muitinės sandėlis prekes išdavė be muitinio tikrinimo, neįforminus joms deklaracijos ir kitų privalomų pateikti dokumentų, neužregistravo prekių išgabenimo iš muitinės sandėlio fakto muitinės sandėlio apskaitoje, taip pat iš karto neinformavo Vilniaus TM ir pareiškėjo apie prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, pareiškėjas nežino. Pakrovus prekes į transporto priemonę ir išgabenus jas iš UAB „Transekspedicija“ teritorijos, vežėjas SIA „B2W“ perėmė šių prekių faktinę kontrolę. Vežėjas SIA „B2W“ yra tas asmuo, kuris dalyvavo neteisėtai paimant prekes iš muitinės priežiūros, ir yra skolininkas muitinei SMK 79 straipsnio 3 dalies b ir c punktų prasme. Mokesčių administratoriaus pateiktoje medžiagoje yra daug neaiškumų ir prieštaravimų, kurių be papildomo tyrimo pašalinti negalima. Pagal gero administravimo principą, visi neaiškumai ir prieštaravimai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Muitinės departamentas atsiliepime nurodė, kad skunde išdėstytos aplinkybės neeliminuoja pareiškėjo mokestinės atsakomybės muitinės atžvilgiu pagal muitų teisės aktus, o vertinti įmonių tarpusavio prievolių ir sutartinių įsipareigojimų vykdymą yra ne muitinės kompetencijos dalykas. Šiame ginče nustatyta, kad pareiškėjas ginčo prekes turėjo savo žinioje ir atliko veiksmus, dėl kurių prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros, todėl muitinės veiklos taisyklių prasme jis tapo solidariai atsakingas už atsiradusią importo mokesčių skolą muitinei.

5. Atsakovas Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Vilniaus TM atsiliepime nurodė, kad skundžiamuose sprendimuose aprašytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas, būdamas prekių disponentu, pats koordinavo prekių pakrovimo darbus, o skunde nurodyti teiginiai, jog prekių pakrovime nedalyvavo ir nieko apie tai nežinojo, neatitinka tikrovės. Atsakovas pažymėjo, kad skirtingiems dalyviams nurodant faktines aplinkybes, prieštaravimų nenustatyta. Skolos muitinei atsiradimo momentas siejamas su faktine aplinkybe, kad ginčo prekės, pakrautos į transporto priemonę, buvo išvežtos iš UAB „Transekspedicija“ teritorijos, nepateikus šių prekių paėmimą iš muitinės priežiūros patvirtinančių dokumentų. Prekes iš muitinės sandėlio teritorijos, naudodamasis „Softra“ kontrolės sistema, išleido pats pareiškėjas. Pareiškėjo, turinčio patirtį muitinės sandėlio veiklos srityje, argumentai, kad jis nieko nežinojo nei apie prekių pakrovimą į transporto priemonę, nei apie jų paėmimą iš muitinės priežiūros, laikytini tik gynybine pozicija. Atsakovas pritarė Muitinės departamento ir MGK sprendimuose išdėstytai pozicijai, jog skundo nagrinėjimo stabdymas būtų netikslingas ir pernelyg užsitęstų mokestinio ginčo nagrinėjimas. Net jeigu ikiteisminio tyrimo metu būtų nustatytos naujos faktinės aplinkybės ar kiti asmenys atsakingi už prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, tai pareiškėjo atsakomybės muitų teisės aktų pagrindu nepanaikintų, bet galėtų sudaryti prielaidas reikalauti šių asmenų atlyginti žalą vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Transekspedicija“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad:

7.1. Pagal ginčo prekių įvežimo tranzito procedūrą įvežimo deklaraciją 19LTVK2000CD4083 muitinei teikė UAB „Eurokusta“, tačiau ši bendrovė prekių į muitinės sandėlį nepadėjo, nors turėjo pareigą įvežimo tranzito procedūrą užbaigti ir padėti prekes į muitinės sandėlį. Kada ir kokiu pagrindu disponavimo prekėmis teisė buvo perduota pareiškėjui nenustatyta. Prekes į muitinės sandėlį 2019 m. rugsėjo 2 d. padėjo neaiškiu pagrindu veikusi UAB „Board zone“. Laikantis bendrojo teisės principo, kad iš ne teisės negali gimti teisė, pripažintina, jog UAB „Eurokusta“ tranzito procedūros tinkamai nebaigė, UAB „Transekspedicija“ saugojimo muitinės sandėlyje procedūros tinkamai nepradėjo, todėl tapo teisiškai neaiški situacija, kurioje negalima įvardinti kurie būtent asmenys prekių atžvilgiu veikė legaliai. Tai, kad 2019 m. lapkričio 29 d. buvo įforminta saugojimo muitinės sandėlyje deklaracija, faktinės padėties nekeičia. Įvežimo tranzito procedūra tinkamai nebaigta, prekių savininkas nežinomas, prekėmis disponuojančių asmenų įgalinimų muitinė nepatikrino.

7.2. Anksčiau galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalies, 204 straipsnio 1 dalies a punkto, 204 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 21 dalies taikymas teismų praktikoje buvo nusistovėjęs. Aiškinant Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalies, 204 straipsnio 1 dalies nuostatas ne kartą pažymėta, kad pagal bendrąją taisyklę už importo mokesčių sumokėjimą yra atsakingas išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas, nes Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsniu siekiama užtikrinti tinkamą muitus reguliuojančių teisės aktų taikymą. Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad tai, jog procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, savaime nepaneigia vykdytojo prievolių, susijusių su importo muitų mokėjimu. Jeigu taip būtų, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą (Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Militzer & Münch, C230/06, 48 ir 49 p.). Net ir esant trečiųjų asmenų sukčiavimui ar kitai neteisėtai veiklai, išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas vis tiek atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei. Pagal Bendrijos kodekso nuostatas muitinės procedūros vykdytojas visada atsako už tinkamą procedūros įvykdymą, ir tai ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-477/2013; 2013 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-453/2013; 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2223/2011 ir kt.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2013 m. birželio 27 d. sprendimo C-542/11 33 punkto pagrindu prekių išorinio Bendrijos tranzito procedūros atveju procedūros vykdytojas turi sumokėti skolą muitinei. Tranzito procedūros vykdytojui tinkamai nebaigus procedūros ir pačiam (arba per įgaliotą atstovą) nepadėjus prekių į muitinės sandėlį, tranzito procedūros vykdytojas turi atsakyti dėl mokestinių prievolių, kurios kyla vėlesnio proceso metu. Jeigu teisės normos būtų taikomos laikantis trečiojo suinteresuoto asmens nurodytų nuostatų, galbūt nekiltų pareiškėjo ir UAB „Transekspedicija“ mokestinės atsakomybės.

7.3. Pareiškėjas, būdamas faktiniu prekių disponentu, davė nurodymą prekes pakrauti į transporto priemonę. Po pakrovimo pareiškėjas turėjo įforminti tranzito deklaraciją ir prekes pateikti muitinės tikrinimui, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo teiginys, kad jo darbuotojas per klaidą išleido transporto priemonę iš muitinės sandėlio teritorijos ir bandymas įrodinėti, jog jis nesusijęs su prekių nusikalstamu paėmimu iš muitinės sandėlio, neatitinka byloje esančių įrodymų. Muitinė patikrinimą atliko nevisapusiškai ir neobjektyviai.

7.4. Pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai prieštarauja pareiškėjo atstovų paaiškinimams, duotiems administracinėje byloje Nr. eI3-1554-816/2021. Šiuo metu LVAT priimtas UAB „Transekspedicija“ skundas dėl teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-1554-816/2021. Teisės taikymo išaiškinimas turės esminės įtakos ir šiai bylai.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2021 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. S-86(7-61/2021), Muitinės departamento 2021 m. balandžio 7 d. sprendimą, o kitą skundo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad Vilniaus TM atliko UAB „Transekspedicija“ ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitos patikrinimą, susijusį su muitinio sandėliavimo procedūros vykdymu pagal 2019 m. lapkričio 29 d. įformintą deklaraciją ir 2020 m. liepos 24 d. priėmė patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM320060M, kurioje konstatavo, jog deklaracijoje deklaruotos prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros bei nusprendė įregistruoti mokestinę prievolę (23 516 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 98 181 Eur akcizo), įtraukė į apskaitą 8 507 Eur delspinigių, skyrė 36 509 Eur baudą, o solidariais skolininkais pripažino UAB „Transekspedicija“ ir pareiškėją. Muitinės departamentas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 1A-207 pareiškėjo skundą atmetė. MGK 2021 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. S-12 (7-204/2020) Muitinės departamento 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1A-207 panaikino ir perdavė pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo. MGK nurodė, kad mokesčių administratorius netinkamai grindė savo išvadas dėl pareiškėjo laikymo skolininku muitinei pagal SMK 79 straipsnio 3 dalies c punktą, netinkamai vertino ir ištyrė faktines aplinkybes. Vykdydamas MGK 2021 m. sausio 29 d. sprendimą, Muitinės departamentas 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 1A-50 išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš naujo ir nusprendė patvirtinti Vilniaus TM Ataskaitos dalį dėl pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku ir mokestinės prievolės jo atžvilgiu atsiradimo. Pareiškėjas skolingas muitinei pripažintas SMK 79 straipsnio 3 dalies b punkto pagrindu.

10. Teismas vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a, b, c punktais, 79 straipsnio 3 dalies a, b, c punktais, 215 straipsnio 1 dalimi, 242 straipsnio 1 dalies a, b punktais, Teisingumo Teismo praktika (2005 m. balandžio 26 d. sprendimo C-140/04 28 punktas, 2013 m. liepos 11 d. sprendimo byloje C-273/12, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Teismas nustatė, kad pradėta specialioji muitinio sandėliavimo procedūra, kurios vykdytojas buvo UAB „Transekspedicija“, nebuvo užbaigta (įvykdyta). Prekės nebuvo pateiktos kitai muitinės procedūrai. Pareiškėjas pripažintas skolingu muitinei vadovaujantis SMK 79 straipsnio 3 dalies b punktu kaip asmuo, kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, ir kuris veikė asmens, privalėjusio įvykdyti pareigą, interesais arba kuris dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ta pareiga nebuvo įvykdyta, tačiau nurodant skolos muitinei teisinį pagrindą skundžiamuose Muitinės departamento ir MGK sprendimuose nėra aiškiai nustatyta ir atsakomybės taikymui būtina SMK 79 straipsnio 1 dalies a ar b punktuose muitų teisės aktuose numatyta ir neįvykdyta pareiškėjo (prekių disponento) pareiga, susijusi su prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje.

11. Teismas nustatė, kad ginčo prekės, kurioms buvo įforminta elektroninė importo deklaracija muitinio sandėliavimo procedūrai (7100), buvo paimtos iš muitinės sandėlio. Muitinio sandėlio procedūros vykdytojas UAB „Transekspedicija“. Ginčijamuose sprendimuose pareiškėjas yra laikomas asmeniu, kuris dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių nebuvo įvykdyta muitų teisės aktais nustatyta pareiga, t. y. pagal pareiškėjo užsakymą ir nurodymą pakrautos ir išgabentos prekės iš muitinės sandėlio, nepateikus šių prekių muitinės sankcionuotiems veiksmams įforminti. Nors pats pareiškėjas ar jo atstovas ir nedalyvavo fiziškai pakraunant prekes, tačiau žinojo apie krovos darbus (juos užsakė). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde neginčija, kad būtent jo užsakymu ginčo prekės buvo pakrautos į transporto priemonę ir išgabentos iš muitinės sandėlio. Teisiškai nebūtų reikšmingi pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, kad šiuos veiksmus jo užsakymu atliko kiti juridiniai asmenys (UAB „Dialog LT“ (pakrovė krovinį), Latvijos įmonė SIA „B2W“), jei skundžiamuose sprendimuose būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, siejančios ar galinčios susieti pareiškėją su vežimo užsakymu, organizavimu ir gabenimu ir / ar pareigos užbaigti muitinės sandėliavimo procedūrą buvimu. Šiuo atveju skundžiamuose sprendimuose nebuvo motyvuotai išnagrinėti ir atmesti pareiškėjo argumentai dėl nevisapusiško tyrimo atlikimo bei kitų asmenų veiksmų ar neveikimo priskyrimo pareiškėjui, aiškiai nenurodant pagal SMK 79 straipsnio 3 dalies b punktą skolos muitinei atsiradimui būtinos SMK 79 straipsnio 1 dalyje numatytos būtent pareiškėjo pareigos nevykdymo.

12. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnį, viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, ir išsamumo bei objektyvumo principais. Kiekvienas viešojo administravimo subjekto sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas sprendimo priėmimui įtakos turėjusiomis aplinkybėmis (10 str. 5 d. 5 p.), motyvuojant teisės normos susiejimą su konkrečiomis tinkamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (10 str. 5 d. 6 p.). Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, nusprendė, kad Muitinės departamentas ir MGK visapusiškai neištyrė pareiškėjo skunde keliamų faktinių aplinkybių, susijusių su jo pareigos pagal muitų teisės aktus buvimu ir nevykdymu bei tuo pagrindu skolos muitinei atsiradimu, nesurinko visapusiškų ir reikšmingų pareiškėjo skolos muitinei įregistravimui įrodymų, netinkamai aiškino ir taikė SMK nuostatas, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, grąžinant Ataskaitos dalies (dėl UAB „Board zone“ pripažinimo solidaria skolininke ir mokestinės prievolės jos atžvilgiu atsiradimo) tvirtinimo klausimą nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui. Teismas nurodė, kad teritorinės muitinės sprendimo naikinimas nebūtų proporcingas, įvertinus mokestinio ginčo trukmę. Be to, centrinis mokesčių administratorius turi didesnius įgalinimus, reikalingus objektyviam ir išsamiam faktinių duomenų surinkimui ir ištyrimui.

III. 13. Atsakovas Muitinės departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti MGK sprendimą bei Muitinės departamento sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta, kad skolininku laikomas asmuo, kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, ir kuris veikė asmens, privalėjusio įvykdyti tą pareigą, interesais arba kuris dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ta pareiga nebuvo įvykdyta. Pareiškėjui mokestinė prievolė atsirado už paimtas iš muitinės priežiūros prekes sudarius fizinę galimybę transporto priemonei laisvai palikti muitinės sandėlio teritoriją nepateikus ginčo prekių muitiniam įforminimui. Įvertinusi šiame ginče teiktus paaiškinimus bei įrodymus, Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime taip pat pažymėjo, jog būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju buvo prekių turėtojas (disponentas), t. y. asmuo, kuris turėjo teisę ir faktiškai disponavo ginčo prekėmis, bei sutiko su Muitinės departamento sprendimu pripažinti UAB „Board zone“ solidaria skolininke muitinei pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies b punktą.

13.2. Teismo pozicija, jog skundžiamuose sprendimuose turėjo būti aiškiai įvardinta kokia pareiga pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį buvo pažeista, yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo faktines aplinkybes ir skolos muitinei atsiradimo pagrindą, prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros; asmuo, paėmęs prekes iš muitinės priežiūros pagal muitų teisės aktus nebūtinai turi būti įgijęs prievolių, susijusių su prekių įvežimu, saugojimu, perdirbimu, ar kt. operacijomis ar muitinės procedūromis (kaip, tarkim, muitinės sandėlio savininkas); faktiškai prekes iš muitinės priežiūros gali paimti ir jokių teisinių santykių su muitine neturintis fizinis ar juridinis asmuo, tokiu atveju nenuoseklu būtų laikytis pozicijos, kad toks asmuo netampa atsakingu muitinei. Pareiga, nustatyta SMK 215 straipsnio 1 dalyje, pateikti prekes muitinės kontrolei nebuvo įvykdyta, kadangi UAB „Board zone“ darbuotojams sudarius galimybę vilkikui, į kurį buvo pakrautos ginčo prekės, palikti muitinės sandėlio teritoriją, prekės buvo išgabentos be muitinės žinios, t. y. paimtos iš muitinės priežiūros. Tokiu būdu UAB „Board zone“ įregistruota importo mokesčių skola yra pagrįsta tiek teisiniu (SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktu bei 3 dalies b punktu), tiek faktinių aplinkybių pagrindu.

13.3. Teismo nurodytos aplinkybės, kad turėjo būti įvertinta tai, jog UAB „ Dialog LT“ nepatvirtino, jog pareiškėjas ar jo atstovai dalyvavo krovimo metu, o dalyvavusių asmenų paaiškinimai nebuvo surinkti, neturi reikšmės ginčo situacijos vertinimui. MGK sprendime taip pat pažymėjo, jog būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju buvo prekių turėtojas (disponentas), t. y. asmuo, kuris turėjo teisę ir faktiškai disponavo ginčo prekėmis. Pagal bylos medžiagą, įmonės atstovai fiziškai nedalyvavo pakraunant krovinį į vilkiką, tačiau tai niekaip nepaneigia jų atsakomybės dėl dalyvavimo paimant prekes iš muitinės priežiūros, nes būtent UAB „Board zone“ darbuotojai sudarė sąlygas transporto priemonei be muitinės kontrolės ir įforminimo faktiškai išvykti iš saugomos teritorijos. UAB „Dialog LT“ darbuotojų paaiškinimai dėl paties krovinio pakrovimo į vilkiką aplinkybių taip pat šioje byloje nėra tikslingi.

13.4. Muitinės departamentas nesutinka, jog šiame ginče yra būtina atlikti papildomus veiksmus dėl „Softra“ sistemos veikimo duomenų surinkimo. Muitinės sandėlio savininko teritorija yra užtverta užtvaru, valdomu „Softra“ sistema. Pasinaudodami šia sistema, pareiškėjo darbuotojai suteikė teisę ginčo prekėmis pakrautam vilkikui išvykti iš saugomos teritorijos. Ar ši sistema yra skirta transporto priemonių eismo kontrolei, ar prekių saugumui užtikrinti, taip pat neturi jokios įtakos ginčo situacijos vertinimui, kadangi muitinės sandėliui keliamų reikalavimų atitikties teisės aktų reikalavimams klausimas nagrinėjamu atveju yra neaktualus. Muitinės sandėlio savininkui UAB „Transekspedicija“, kaip muitinio sandėliavimo procedūros vykdytojui, importo mokesčių skola yra atsiradusi kitais teisiniais pagrindais (t. y. pagal SMK 242 straipsnio, 79 straipsnio 1 dalies a bei 3 dalies a punkto nuostatas) nei UAB „Board zone“.

13.5. Papildomų įrodymų rinkimas ar įmonių tarpusavio santykių papildomas vertinimas būtų netikslingas ir perteklinis, nes pasisakyti apie įmonių tarpusavio prievolių ir sutartinių įsipareigojimų vykdymą (ar kokia apimtimi buvo vykdomi / nevykdomi įsipareigojimai), yra ne muitinės kompetencijos dalykas ir įtakos SMK 79 straipsnio taikymui tokie vertinimai neturėtų. Dėl teismo nurodymo nustatyti krovinio vežėją ir jį apklausti išsiaiškinant naujų aplinkybių pažymėtina Teisingumo Teismo praktika solidariosios atsakomybės bei vežėjo atsakomybės klausimu.

Pavyzdžiui, 2017 m. gegužės 18 d. sprendime byloje C-154/16 yra pažymėjęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje (analogiškas teisinis reguliavimas yra įtvirtintas atitinkamai Sąjungos muitinės kodekso 84 straipsnyje) numatytas solidarumo mechanizmas yra nacionalinėms valdžios institucijoms suteikta papildoma teisinė priemonė siekiant padidinti jų veiksmų išieškant skolą muitinei ir apsaugant Sąjungos nuosavus išteklius efektyvumą. Iš solidarumo mechanizmo pobūdžio išplaukia, kad valstybės narės muitinė, remdamasi solidariąja atsakomybe, nereikalauja vežėjo sumokėti skolą muitinei, niekaip nepažeidžia tranzito procedūros vykdytojo teisės pateikti atgręžtinį reikalavimą vežėjui.

Taigi, valstybės narės muitinė neturi pareigos pripažinti solidariai atsakingu vežėją, kuris lygiagrečiai su tranzito procedūros vykdytoju turi būti laikomas privalančiu sumokėti skolą muitinei. Dėl neteisėto ginčo prekių paėmimo iš muitinės priežiūros yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kuriame gali būti nustatytos papildomos aplinkybės, reikšmingos pareikšti atgręžtinį reikalavimą dėl galbūt neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tačiau šiame ginče muitinė, remiantis muitų teisės aktais, neturi prievolės tirti krovinio vežėjo veiksmų, spręsti mokestinės atsakomybės jam klausimą, o ir vežėjo paaiškinimai nagrinėjamame mokestiniame ginče skolos įregistravimui pareiškėjo atžvilgiu teisinės reikšmės neturėtų.

Ginčo prekių atveju, nustatydama skolos atsiradimo pagrindus bei skolininką pagal muitų teisės aktus, nei muitinė, nei Muitinės departamentas nėra kompetentingi vertinti civilinių teisinių santykių, t. y. verslo subjektų tarpusavio susitarimų turinio ir apimties, galimų pažeidimų bei įsipareigojimų nevykdymo ir atsakomybės civilinės teisės prasme; juolab, kad šio ginčo atveju skola pareiškėjui atsirado už dalyvavimą paimant prekes iš muitinės priežiūros.

13.6. Muitinės departamentas, kaip centrinis mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 25 straipsnio 1 dalies 9 punktu bei šio įstatymo IX skyriaus nustatyta tvarka nagrinėja mokestinius ginčus, kilusius tarp vietos mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Šio ginčo atveju UAB „Board zone“ mokestinei atsakomybei atsirasti Vilniaus TM nustatė pakankamai faktinių aplinkybių bei tinkamai taikė SMK nuostatas.

13.7. UAB „Board zone“ darbuotojams sudarius galimybę kroviniui faktiškai palikti muitinės sandėlio teritoriją, prekės muitinės kontrolei ir įforminimui pateiktos nebuvo, todėl vadovaujantis SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktu bei 3 dalies b punktu pareiškėjas, kaip asmuo dalyvavęs paimant prekes iš muitinės priežiūros, skolininku muitinei pripažintas pagrįstai. Papildomi tyrimo veiksmai dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių yra Muitinės kriminalinės tarnybos atliekami ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 02-4-00005-20, tačiau net jeigu ir ikiteisminio tyrimo metu būtų nustatytos naujos faktinės aplinkybės ar kiti asmenys, atsakingi už prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, tai UAB „Board zone“ atsakomybės muitų teisės aktų pagrindu nepanaikintų, o būtų pagrindas spręsti jų solidarios atsakomybės klausimą. Teismas nepagrįstai įpareigojo Muitinės departamentą atlikti papildomus tyrimo veiksmus, o, be to, vertinti ūkio subjektų susitarimų ir jų tarpusavio atsakomybės klausimą centrinis mokesčių administratorius nėra kompetentingas.

14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad mokesčių administratorius ir MGK nesurinko objektyvių, neginčijamų įrodymų, kurie vienareikšmiškai leistų konstatuoti, jog pareiškėjas sukčiavo ar kitaip piktnaudžiavo teise, dalyvavo neteisėtai paimant prekes iš muitinės priežiūros arba žinojo (galėjo žinoti) apie kitų asmenų daromą pažeidimą, sąlygojantį skolos muitinei atsiradimą. Teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo faktines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus bei jų pakankamumą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą spendimą.

16. Atsakovas Vilniaus TM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti MGK sprendimą bei Muitinės departamento sprendimą.

17. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad šioje mokestinėje byloje atsakomybė mokėti importo mokesčius kyla pagal muitų teisės aktus, vadovaujantis SMK 79 straipsnio nuostatomis, ir tam buvo nustatyta pakankamai faktinių aplinkybių. Pareiškėjas pagrįstai kartu su muitinės procedūros vykdytoju UAB „Transekspedicija“ pripažintas solidariu skolininku muitinei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pripažinimo solidariu skolininku muitinei, konstatavus, jog įmonė dalyvavo neteisėtai paimant iš muitinės sandėlio muitinės priežiūroje esančias prekes.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas panaikino ikiteismine tvarka UAB „Board zone“ skundus nagrinėjusios institucijos sprendimą bei pavedė Muitinės departamentui surinkti ir ištirti papildomus duomenis, susijusius su ginčo prekių paėmimu iš muitinės priežiūros. Apeliantas Muitinės departamentas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ginčydamas įrodymų vertinimo ir teisės taikymo klausimus. Dėl apelianto argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad iš Muitinės departamento 2021 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 1A-50 matyti, kad mokestinė prievolė pareiškėjui UAB „Board zone“ nustatyta vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies b punktu, kuris nustato, kad skolininku laikomas asmuo, kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, ir kuris veikė asmens, privalėjusio įvykdyti tą pareigą, interesais arba kuris dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ta pareiga nebuvo įvykdyta. Šioje teisės normoje yra numatyta keletas alternatyvių veikų, kurias atlikus tampama muitinės skolininku. Viena jų – asmuo, kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ta pareiga nebuvo įvykdyta. Ši veika ir buvo nustatyta pareiškėjo UAB „Board zone“ atžvilgiu. Taigi, vienas šioje byloje spręstinų klausimų yra, ar įrodyta, kad pareiškėjas UAB „Board zone“ buvo asmuo, kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta ir dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ginčo mokestinė pareiga nebuvo įvykdyta.

21. Pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

22. Kaip matyti iš bylos medžiagos Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai UAB „Transekspedicija“ muitinės sandėlyje, norėdami vizualiai patikrinti prekes, deklaruotas EID 19LTVC0100IM2D6426 (2019 m. lapkričio 29 d.) bei paimti jų mėginius, nustatė, kad šių prekių muitinės sandėlyje nėra. Tačiau nei UAB „Transekspedicija“ muitinės sandėlio apskaitoje, nei Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemoje (MDAS), informacijos apie minėtų prekių išvežimą iš muitinės sandėlio nerasta.

23. Byloje yra įrodyta, kad pareiškėjas UAB „Board Zone“, naudodamasis „Softra“ kontrolės sistema (automatinio transporto priemonių numerių nuskaitymo programa), turėjo galimybę išleisti transporto priemonę iš UAB „Transekspedicija“ teritorijos ir šią galimybę realizavo. Tai patvirtina tiek byloje pateikti duomenys iš „Softra“ sistemos, kad transporto priemonė v/n MA7981/V5469 išvažiavo iš UAB „Transekspedicija“ teritorijos 2019 m. gruodžio 4 d. 17:58 val., automobilį išleido pareiškėjas UAB „Board Zone“, kuriam UAB „Transekspedicija“ suteikusi tokią teisę, tiek paties pareiškėjo paaiškinimai, užfiksuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2020 m. sausio 16 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Dėl ko buvo suteikta teisė transporto priemonei išvykti iš sandėlio teritorijos, neįforminus muitinės dokumentų, įtikinamų paaiškinimų pareiškėjas UAB „Board Zone“ nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje įrodyta, kad pareiškėjas UAB „Board Zone“ neteisėtai padarė žymą „Softra“ informacinėje sistemoje ir taip suteikė teisę ginčo prekes gabenusiai priemonei neteisėtai palikti muitinės sandėlio teritoriją.

24. 2020 m. sausio 16 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (MGK bylos b. l. 62–64) nustatyta, kad UAB „Board Zone“ direktorius paaiškino, jog UAB „Board Zone“ organizuoti ginčo prekių pakrovimą bei muitinės dokumentų sudarymą, vairuotojui buvo nurodyta po krovinio pakrovimo vykti į muitinės priežiūros aikštelę iki bus sudaryti muitinės dokumentai, leidžiantys kroviniui ir transporto priemonei palikti muitinės sandėlį. Netikėti šiais vadovo paaiškinimais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje byloje įrodyta, kad UAB „Board zone“ žinojo ar turėjo žinoti, kad Sąjungos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pateikti prekes muitinės kontrolei nebuvo įvykdyta. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas UAB „Board Zone“ ne tik dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių mokestinė pareiga nebuvo įvykdyta, bet ir žinojo, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, t. y. Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies b punkto pagrindu solidari prievolė nustatyta teisėtai ir pagrįstai.

25. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad turi būti aiškiai įvardinta pareiškėjo prievolė ar pareiga pagal muitų teisės aktus, kaip tai numato Sąjungos muitinės kosekso 79 straipsnio 1 dalis. Ši teismo išvada nėra pagrįsta, nes to nenumato Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kokie asmenys tampa skolininkais. Pažymėtina, kad asmuo, paėmęs prekes iš muitinės priežiūros pagal muitų teisės aktus nebūtinai turi būti įgijęs prievolių, susijusių su prekių įvežimu, saugojimu, perdirbimu, ar kt. operacijomis ar muitinės procedūromis (kaip, tarkim, muitinės sandėlio savininkas); faktiškai prekes iš muitinės priežiūros gali paimti ir jokių teisinių santykių su muitine neturintis fizinis ar juridinis asmuo, tokiu atveju nepagrįsta ir neracionalu laikytis pozicijos, kad toks asmuo netampa atsakingu muitinei.

26. Taip pat pirmos instancijos teismas sprendime nurodė, kad turėjo būti įvertinta tai, jog UAB „Dialog LT“ nepatvirtino, jog pareiškėjas ar jo atstovai dalyvavo krovimo metu, o dalyvavusių asmenų paaiškinimai nebuvo surinkti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės yra perteklinės ir neturi reikšmės ginčui. Būtent pareiškėjas UAB „Board Zone“ buvo prekių turėtojas, t. y. asmuo, kuris turėjo teisę ir faktiškai disponavo ginčo prekėmis. Pagal bylos medžiagą įmonės atstovai fiziškai nedalyvavo pakraunant krovinį į vilkiką, tačiau tai niekaip nepaneigia jų atsakomybės dėl dalyvavimo paimant prekes iš muitinės priežiūros, nes būtent UAB „Board zone“ darbuotojai sudarė sąlygas transporto priemonei be muitinės kontrolės ir įforminimo faktiškai išvykti iš saugomos teritorijos.

27. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad, teismo nuomone, Muitinės departamentas nesurinko „Softra“ sistemos valdytojo ir operacijų valdymo duomenų, susijusių su aptariamo krovinio paėmimu iš muitinės priežiūros, nenurodė argumentų, paneigiančių pareiškėjo paaiškinimus, jog ši informacinė sistema skirta kitiems tikslams nei prekių saugumui užtikrinti. Dėl šių teismo motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nustatyta, kad muitinės sandėlio savininko teritorija yra užtverta užtvaru, valdomu „Softra“ sistema. Pasinaudodami šia sistema pareiškėjo darbuotojai suteikė teisę ginčo prekėmis pakrautam vilkikui išvykti iš saugomos teritorijos. Aplinkybės, ar ši sistema yra skirta transporto priemonių eismo kontrolei, ar prekių saugumui užtikrinti, neturi jokios reikšmės bylai.

28. Taikant Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies b punktą šios bylos kontekste faktinės aplinkybės, siejančios ar galinčios susieti pareiškėją su vežimo užsakymu, organizavimu ir gabenimu ir / ar pareigos užbaigti muitinės sandėliavimo procedūrą baigimu yra perteklinės. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendime byloje C-154/16 yra išaiškinęs, kad solidarumo mechanizmas yra nacionalinėms valdžios institucijoms suteikta papildoma teisinė priemonė siekiant padidinti jų veiksmų išieškant skolą muitinei ir apsaugant Sąjungos nuosavus išteklius efektyvumą (2011 m. vasario 17 d. Sprendimo Berel ir kt., C-78/10, EU:C:2011:93, 48 punktas); iš solidarumo mechanizmo pobūdžio išplaukia, kad muitinė turi teisę, bet ne pareigą pripažinti solidariąją vežėjo atsakomybę; tai, kad valstybės narės muitinė, remdamasi solidariąja atsakomybe, nereikalauja vežėjo sumokėti skolą muitinei, niekaip nepažeidžia tranzito procedūros vykdytojo teisės pateikti atgręžtinį reikalavimą vežėjui. Taigi, atsakovas Muitinės departamentas pagrįstai teigia, kad muitinė, remiantis muitų teisės aktais, neturi prievolės tirti krovinio vežėjo veiksmų, spręsti mokestinės atsakomybės jo atžvilgiu klausimą, o ir vežėjo paaiškinimai nagrinėjamame mokestiniame ginče skolos įregistravimui pareiškėjo atžvilgiu teisinės reikšmės neturėtų.

29. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisę ir vertino įrodymus, dėl ko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo UAB „Board zone“ skundas atmetamas.

30. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjo skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - uždarosios akcinės bendrovės „Board zone“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramūnas Gadliauskas

Iveta Pelienė