2016-05-17 Nr. AB-10823-3-61-3-02871-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1885-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02871-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Laisvės atėmimo vietų ligoninei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–2), vėliau su patikslintu skundu (I t., b. l. 60–61) prašydamas: panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 7-399 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 2S-3036; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 5 000 Lt (kas atitinka 1448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo bei 50 Lt (kas atitinka 14,48 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Kalėjimų departamento priimtu sprendimu. Sprendimo argumentai nepagrįsti, dėstomi Ligoninės administracijai palankia linkme, neatsakingai įvertintos visos aplinkybės, todėl ginčijamas Kalėjimų departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, Ligoninės administracija pažeidė teisės aktų reikalavimus, t. y. nebuvo tinkamai laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnio ir Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio reikalavimų. Paaiškino, kad jis yra nuteistas terminuotu laisvės atėmimu, pirmą kartą į Ligoninę iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo atvežtas 2013 m. sausio 10 d. ir apgyvendintas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 kartu su 8 asmenimis, kuriems skirtos kardomosios priemonės – suėmimas, 2013 m. sausio 12 d. jį iškeldino tolimesniam gydymui į kitą kamerų tipo palatą Nr. 28, kurioje buvo gydomas vienas, o 2013 m. sausio 21 d. į jo palatą buvo atkeltas M. L., gim. (duomenys neskelbtini), kuriam taip pat skirta kardomoji priemonė suėmimas. Pareiškėjo nuomone, Ligoninės administracija, patalpindama jį į kameras-palatas kartu su suimtaisiais, o ne su nuteistaisiais pažeidė nurodytas teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gydant jį Chirurgijos skyriuje kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 28 laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. buvo pažeistos jo teisės į laisvą judėjimą Chirurgijos skyriuje, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo-gydymo sąlygos, nes jis turėjo išvien būti tik palatoje, neleisdavo jam judėti Ligoninės kiemelyje, kvėpuoti grynu oru, tenkintis natūralia šviesa. Tai sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų, sutrikdė jo gydymąsi ir poilsį, sukėlė kančias, sunkumų ir nepatogumų, diskomfortą. Pareiškėjo nuomone, egzistuoja priežastinis ryšys tarp Ligoninės administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios neturtinės žalos.

Atsakovai Ligoninė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į patikslintą skundą (I t., b. l. 106–107) nurodė, kad su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Ligoninėje izoliuotai laikomų asmenų paskirstymas griežtai įgyvendinamas, laikantis Bausmių vykdymo kodekso bei Suėmimo vykdymo įstatymo. Paaiškino, kad 2013 m. sausio 10 d. pareiškėjas į Ligoninę atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, todėl pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą buvo prilygintas suimtajam ir patalpintas kartu su suimtaisiais asmenimis. Nurodė, jog Ligoninės 2013 m. birželio 6 d. priimtas skundžiamas sprendimas Nr. 7-399 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio keliamus reikalavimus. Ligoninė pareiškėjo atžvilgiu, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, skundo reikalavimai nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl manė, kad deliktinei atsakomybei kilti nėra visų būtinų sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu į patikslintą skundą (I t., b. l. 83–85) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 28. Pareiškėjas 2013 m. sausio 10 d. į Ligoninę atvyko pasibaigus administracijos darbo laikui, todėl į Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatą Nr. 25 buvo paskirtas budinčio gydytojo, atsižvelgus į jo rekomendacijas, ligos pobūdį ir gydymo režimą kartu su suimtaisiais asmenimis. 2013 m. sausio 12 d. pareiškėjas iš šios palatos tolimesniam gydymui buvo perkeltas į Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatą Nr. 28, kurioje buvo gydomas vienas. Pažymėjo, jog pareiškėjas šiose palatose Nr. 25 ir Nr. 28 buvo laikomas todėl, kad gydymosi Ligoninėje metu darė neigiamą įtaką kitiems pacientams, kurstė badauti bei nepaklusti įstaigos administracijos reikalavimams. Atkreipė teismo dėmesį, jog pacientai skirstomi į palatas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis ir Somatinių ligų sąrašu. Ligoninėje dažna situacija, kai besigydančių pacientų teisinė padėtis keičiasi. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nors pareiškėjas ir siekia žalos atlyginimo, tačiau nenurodė kaip pasireiškė ši žala, nepateikė teismui tai patvirtinančių įrodymų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (I t., b. l. 115–119) administracinėje byloje Nr. A-4912-643/2013 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą 2015 m. liepos 10 d. nutartimi (I t., b. l. 187-193) bylą grąžino pirmos instancijos teismui iš naujo, konstatavęs, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė dalyvauti teismo posėdyje.

Nagrinėjant administracinę bylą iš naujo, posėdžio metu pareiškėjas iš esmės pakartojo skunde nurodytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad Ligoninėje jo teisės pažeidžiamos ne pirmą kartą, pareigūnai ir medikai prieš jį nusistatę, sąmoningai rašo nepagrįstus tarnybinius pranešimus, nepagrįstai jį apibūdina konfliktiška ir nestabilia asmenybe. Prieš pareiškėjo valią norėjo suleisti raminamuosius vaistus. Dėl pareigūnų ir gydytojų elgesio kreipėsi į prokuratūrą, tačiau prokuratūra pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakė. Pažymėjo, kad Ligoninė nesiima priemonių jo problemoms spręsti, neužtikrina tinkamų gydymo sąlygų, nuolat pažeidinėja teisės aktų reikalavimus. Dėl patirtų išgyvenimų prašo priteisti neturtinę žalą.

Atsakovų atstovas posėdžio metu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės pakartodamas atsiliepime nurodytus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatas, suimtųjų laikymas kartu su nuteistaisiais nėra pažeidimas. Be to, Ligoninėje suimtieji turi geresnes sąlygas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą, datą ir laiką informuotas tinkamai (I t., b. l. 198).

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimu (II t., b. l. 14–19) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalių paaiškinimais ir rašytine bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas R. K. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. buvo gydomas Laisvės vietų atėmimo ligoninėje Chirurgijos skyriuje kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 28. Ligoninėje 2013 m. gegužės 6 d. gautas pareiškėjo R. K. prašymas išsiaiškinti, ar buvo laikytasi visų teisės aktų reikalavimų, ar nebuvo pažeistos jo teisės, gydant jį Ligoninėje kartu su suimtaisiais (I t., b. l. 16). Ligoninė 2013 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 7-399 pareiškėjui paaiškino, kad jo teisių ar interesų ji nepažeidė, laikėsi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatų, skirstant asmenis į kameras (I t., b. l. 15). Pareiškėjas nesutikdamas su Ligoninės sprendimu, Kalėjimų departamentui pateikė skundą dėl 2013 m. birželio 6 d. Ligoninės sprendimo panaikinimo (I t., b. l. 11). Pareiškėjo skundas Kalėjimų departamente gautas 2013 m. birželio 14 d. (I t., b. l. 11). 2013 m. birželio 20 d. Ligoninės informaciniame rašte Nr. S-3075 nurodyta, kad pareiškėjas į Ligoninę atvyko 2013 m. sausio 10 d. jau pasibaigus administracijos darbo laikui ir budinčiojo gydytojo nurodymu buvo paskirtas į kamerą Nr. 25, kurioje buvo gydomas kartu su suimtaisiais. 2013 m. sausio 12 d. pirmoje dienos pusėje perkeltas į kamerą Nr. 28, kurioje buvo gydytas vienas. Nors keletą kartų pareiškėjas ir prašė žodžiu jį grąžinti atgal į palatą Nr. 25, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas, kadangi jis savo gydymo metu darė neigiamą įtaką kitiems pacientams (kurstė badauti, vertė nepaklusti administracijos reikalavimams) (I t., b. l. 27). Kalėjimų departamentas, įvertinęs Ligoninės 2013 m. birželio 20 d. rašte nurodytas aplinkybes, 2013 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 2S-3036 pareiškėjo R. K. skundą atmetė ir nurodė, jog Ligoninė laikėsi visų teisės aktų reikalavimų, skirstydama pacientus į gydymo skyrius ir kameras (I t., b. l. 17–18).

Teismas nustatė, kad šioje byloje kilęs ginčas dėl 2013 m. birželio 6 d. Ligoninės sprendimo Nr. 7-399 bei 2013 m. liepos 16 d. Kalėjimų departamento sprendimo Nr. 2S-3036 pagrįstumo ir teisėtumo, bei neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. nepagrįstai Ligoninėje buvo laikomas kamerų tipo palatose su suimtaisiais.

Pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas R. K. Ligoninėje buvo gydomas nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 28 (I t., b. l. 27–28). Į Ligoninę buvo atvežtas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Šią aplinkybę nurodė ir pats pareiškėjas skunde bei patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu tai patvirtino atsakovų atstovas.

Pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis, ir remdamasis minėtomis teisės normomis padarė išvadą, kad Ligoninė, patalpindama pareiškėją kartu su suimtaisiais imperatyvios bausmių vykdymo kodekso normos, reglamentuojančios nuteistųjų atskirą ar izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nepažeidė.

Nustatė, kad pareiškėjas į Ligoninę 2013 m. sausio 10 d. buvo atvežtas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (I t., b. l. 1, 12), pasibaigus administracijos darbo laikui. Pažymėjo, kad ginčo metu galiojęs Laisvės vietų atėmimo ligoninės vidaus aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 164, 18.4 punktas numatė, kad švenčių ir poilsio dienomis bei pasibaigus Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos darbo laikui pacientus į režiminio Vidaus ligų, Chirurgijos, Psichiatrijos skyrių bei Vidaus ligų skyriaus, Infekcinių ligų poskyrio kamerų tipo palatas skirsto budintis gydytojas, suderinęs su įstaigos direktoriaus budinčiuoju padėjėju. Bylos duomenimis, pareiškėjas į kamerų tipo palatą Nr. 25 buvo paskirtas gydančio gydytojo nurodymu, atsižvelgiant į ligos pobūdį (Šiaulių tardymo izoliatoriaus siuntimas dėl stuburo osteochondrozės reiškinių, (II t., b. l. 4)) ir gydymo režimą, kurioje buvo gydomas su suimtaisiais (I t., b. l. 12).

Vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsniu ir atsižvelgęs į tai, kad į Ligoninę pareiškėjas buvo atvežtas ne iš pataisos namų, o iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kuriame jis buvo prilygintas suimtajam, darė išvadą, kad jis pagrįstai Ligoninėje buvo patalpintas kartu su suimtaisiais. Todėl konstatavo, jog Ligoninės pareigūnai nagrinėjamu atveju nepažeidė nei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, nei Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, neviršijo savo kompetencijos, pagrįstai, laikydamiesi teisės aktų nuostatų, patalpino pareiškėją R. K. į kameros tipo palatą kartu su suimtaisiais. Pažymėjo, kad pagal Aprašo nuostatas pacientai į gydomuosius skyrius ir palatas skirstomi pagal ligos pobūdį asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimui.

Išanalizavęs pareiškėjo 2013 m. gegužės 3 d. prašymo turinį ir į jį pateiktą Ligoninės 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 7-399 (I t., b. l. 15–16), taip pat pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. skundą ir į jį pateiktą 2013 m. liepos 16 d. Kalėjimų departamento sprendimą Nr. 2S-3036 (I t., b. l. 11, 17–18), konstatavo, kad pareiškėjo skundas išnagrinėtas laiku, sprendimuose aiškiai nurodytos teisės normos, kokiomis buvo vadovaujamasi hospitalizuojant pareiškėją, nurodyta sprendimų apskundimo tvarka. Padarė išvadą, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, pareiškėjo prašymas ir skundas išnagrinėti nepažeidžiant VAĮ nuostatų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teismas vadovavosi VAĮ 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 straipsniais bei teismų praktika aiškinant minėtų normų taikymą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą) yra abstraktūs, todėl teismo laikytini nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas su suimtaisiais asmenimis buvo gydomas tik vieną dieną. Būdamas ligoninėje perkeliamas į kito tipo palatas pareiškėjas neprašė, priešingai – kelis kartus žodžiu prašė būti grąžintas į palatą Nr. 25, norėdamas gydytis su kartu kitais asmenimis, tačiau dėl netinkamo pareiškėjo elgesio (I t., b. l. 13–15), toliau palatoje Nr. 28 buvo gydytas vienas (I t., b. l. 25–27). Prašymu išaiškinti, ar laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. jo laikymas su suimtaisiais kameros tipo palatose nepažeidžia teisės aktų, į Ligoninės administraciją kreipėsi tik 2013 m. gegužės 3 d., t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams. Pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas daugiau nei tris mėnesius delsė kreiptis į Ligoninės administraciją dėl galimai nepagrįsto jo gydymo kamerų tipo palatose, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog patirti dvasiniai išgyvenimai nebuvo tokie dideli.

Be to, pareiškėjas teismui nepateikė ir reikalavimo dėl neturtinės žalos patyrimo pagrindžiančių įrodymų. Savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Todėl pareiškėjo nurodomų patirtų nepatogumų jam gydantis Ligoninėje ginčo laikotarpiais teismas nelaikė tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta neturtinė žala.

Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl galimai netinkamai jam suteiktų gydymo paslaugų kokybės, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ginčai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant pacientų teises, atlyginimo, teismingi bendros kompetencijos teismams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 27 str. 8 p.).

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, anksčiau sprendime išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Laisvės atėmimų vietų ligoninės 2013 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. 7-399 ir Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. 2S-3036 laikytini pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Teismas nenustatė ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

IV. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pažymi, kad teismas netinkamai aiškino Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus, tirdamas įrodymus, pažeidė ABTĮ 57 ir 79 straipsnių nuostatas bei priėmė šališką sprendimą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neištyrė tiek surinktų, tiek ir nesurinktų įrodymų, tam tikrus įrodymus interpretavo palankiai tiek atsakovui, tiek trečiajam suinteresuotam asmeniui, nenustatęs visų reikšmingų bylos aplinkybių viseto.

Atkreipia teismo dėmesį į Ligoninės 2013 m. rugpjūčio 16 d. atsiliepime Nr. S-4049 dėstomus argumentus, kur teigiama, kad Ligoninė imperatyviai privalo ir griežtai užtikrina izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir suimtiesiems, nustatytus bausmių bei suėmimo vykdymo įstatymuose. Taip pat atkreipia dėmesį į trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. lapkričio 11 d. atsiliepime Nr. 1S-3458 dėstomus argumentus, jog pareiškėjas, kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 28 buvo laikomas todėl, kad gydymosi Ligoninėje metu darė neigiamą įtaką kitiems pacientams, kurstė badauti bei nepaklusti įstaigos administracijos reikalavimams, ką patvirtino Ligoninės Apsaugos priežiūros ir įskaitos skyriaus pareigūnų tarnybiniai pranešimai. Pažymi, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato vyriausiojo tyrėjo 2013 m. vasario 11 d. nutarime nurodyta, kad skundo patikslinimo metu buvo nustatyta, kad 2013 m. sausio 12 d. kameroje 28 priėmė vyr. prižiūrėtojas V. K.. Jokių tarnybinių pranešimų dėl kokių nors problemų, susijusių su R. K. užregistruota nebuvo. Taip pat nustatyta, kad R. K. buvo duodami gydymosi laikotarpiu priskirti vaistai, jokių papildomų vaistų duota nebuvo. Pažymi, jog iš paminėtų argumentų akivaizdu, kad teismas vertindamas įrodymus, nesivadovavo konstituciniais (teisėtumo, teisingumo, lygybės ir kt.) principais.

Apeliaciniame skunde kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, bei teismo posėdyje, pareiškėjas nurodo jo gydymo ir laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje aplinkybes ir patirtus išgyvenimus.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog jis darė neigiamą įtaką kitiems pacientams, ir nurodo, kad tokie teiginiai yra nepagrįsti jokiais bylos duomenimis, jis už tai nebuvo baustas, ir tokiais teiginiais siekiama pareiškėją apšmeižti bei apkaltinti nebūtais dalykais. Pabrėžia, kad Ligoninės pareigūnai jį nuolat kankina, žaloja, sąmoningai siekia jį palaužti.

Dėl paminėtų priežasčių, pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai nenustatė, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, arba jeigu ir veikė, tai darė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Cituoja CK nuostatas dėl žalos atlyginimo, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl tinkamų kalinimo sąlygų ir žalos atlyginimo bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis.

Teigia, jog atmesdamas pareiškėjo skundo reikalavimus, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintas teises į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą,

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovų argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Pažymi, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde nenurodė/nepateikė naujų argumentų ar motyvų nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimu, o tik rėmėsi prielaida, kad buvo klaidingai vertinti visi byloje esantys įrodymai bei vadovautasi klaidingomis teisės normomis.

Atsakydamas į atsakovo atsiliepimą, pareiškėjas nurodo, kad su jame išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepaisant apeliacinio skundo argumentų.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad priimdamas sprendimą teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui ir pirmosios instancijos teismas juos išnagrinėjo. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo nr. 16034/90) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo nr. 20772/92), apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus juos papildo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, šių nuostatų nepažeidė, Tokiu atveju šalis, nesutinkanti su pateiktu įrodymų vertinimu, turi teisę teikti naujus įrodymus, paneigiančius teismo padarytas išvadas. Pareiškėjas šio ginčo atveju naujų įrodymų, paneigiančių vertinimo teisingumą, nepateikė, todėl nėra pagrindo vertinti ištirtus įrodymus iš naujo.

Dėl teisės taikymo ginčo santykiams pažymėtina, kad pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia tuo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis buvo laikomas kamerų tipo palatoje kartu su suimtaisiais ir tuo buvo pažeistas Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis, tačiau skunde nepagrindė, kokios teisės buvo pažeistos ir kokią žalą jis dėl to patyrė.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimo vietų ligoninėje atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šios teisės normos reikalavimo Laisvės atėmimo vietų ligoninė, priimdama gydyti pareiškėją, nepažeidė.

Suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsniu nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį.

Tokiu būdu, šiuo įstatymu yra ginamos suimtųjų teisės, viena iš kurių numatyta 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kad suimtieji atskirai laikomi nuo nuteistųjų, o pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su nuteistojo teisių pažeidimu, nors minėta teisės norma nėra skirta garantuoti nuteistųjų izoliaciją, todėl Laisvės atėmimo vietų ligoninė pareiškėjo skundo reikalavimo apimtyje jo teisių nepažeidė ir žalos nepadarė.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė