2018-04-12 Nr. AB-7510-3-61-3-04079-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3803-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04079-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. M. (Y. M.) ir V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Y. M. (Y. M.) ir V. M. (V. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos Y. M. (toliau – ir pareiškėja) ir V. M., kurios įstatyminė atstovė yra Y. M. (toliau kartu – ir pareiškėjos), kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–5, 25–29), prašydamos panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-1904 (02008; 02009) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietėms Y. M. ir V. M., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjos skunde nurodė, kad 2017 m. lapkričio 22 d. gavo Sprendimą, kuriuo panaikinti joms išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimai laikinai gyventi). Sprendimas grindžiamas tuo, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „OVF-INTER” (toliau – ir Bendrovė), kurios dalyve (akcininke) yra Y. M., nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, tai yra Bendrovė neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, kas yra pagrindas nurodytą leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jo šeimos nariams, gyvenantiems kartu su juo, panaikinti.

3. Nurodė, kad Y. M. nuosavybės teise priklauso 500 vnt. Bendrovės akcijų, kurių bendroji vertė yra 14 480 Eur (1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo). Bendrovė įsteigta 2012 m. Visą laiką realiai vykdė veiklą, joje buvo įsteigtos daugiau negu trys darbo vietos, taip pat ir trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi buvo paisoma Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d.) nuostatų.

4. Pabrėžė, kad Migracijos departamentas, Sprendimą motyvuodamas tuo, kad Bendrovė yra fiktyvi, nebuvo susisiekęs su Bendrovės akcininkais, vadovybe ar darbuotojais dėl Bendrovės veiklos, jokių sutarčių ar veiklos finansinių ataskaitų netikrino, kad galėtų objektyviai nustatyti Bendrovės veiklos (ne)fiktyvumą. Paaiškino, kad nuo 2017 m. trečio ketvirčio, tam, kad Bendrovė veiktų pelningai, buvo priimtas sprendimas keisti Bendrovės veiklos sritį. Tuo tikslu buvo pradėta naujų darbuotojų, turinčių buhalterio darbo patirtį, paieška, todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius 2017 m. lapkričio 20 d. nustatė, jog Bendrovėje yra įdarbinti penki asmenys: trys Bendrovės akcininkai užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, ir du Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių vienas gauna 760 Eur, kitas – 124 Eur darbo užmokesčio. Už visus penkis darbuotojus Bendrovė mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pažymėjo, kad vien konstatavimas, jog Bendrovėje nominalus darbuotojų skaičius neatitiko Įstatymo reikalavimų, neleidžia daryti išvados, kad Bendrovės veikla yra fiktyvi. Tai galėtų būti tik prielaida tokiai išvadai pateikti.

5. Pripažino, kad tam tikrą laiką Bendrovė laikinai nukrypo nuo Įstatymo reikalaujamo darbuotojų skaičiaus. Tačiau pažymėjo, kad darbuotojų atleidimas buvo išimtinai susijęs su Bendrovės veiklos krypties pasikeitimu. Akcentavo, kad darbuotojų skaičiaus neatitikimas Įstatymo keliamiems reikalavimams buvo tik nominalus ir laikinas. Su atrinktais kandidatais neterminuotas darbo sutartis visai darbo dienai (8 val. per dieną, 40 val. per savaitę) buvo numatyta pasirašyti 2017 m. gruodžio 1 d., tačiau dėl Sprendimo, nesant aiškiai įmonės ateičiai, darbo sutartys iki šiol nepasirašytos.

6. Pareiškėjos nurodė, kad Migracijos departamentas, panaikindamas leidimus laikinai gyventi, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintomis Lietuvos migracijos politikos gairėmis (toliau – ir Gairės), siekdamas nelegalios migracijos prevencijos, tačiau nesivadovavo objektyvumo ir proporcingumo kriterijais. Pareiškėjos jau ketverius metus legaliai gyvena Lietuvoje, Y. M. nuosavybės teise yra įgijusi nekilnojamąjį turtą, dalyvauja Bendrovės veikloje, vystomame versle, eina direktorės ryšiams su užsieniu pareigas, o jos nepilnametė dukra V. M. lanko mokyklą Lietuvoje. Todėl manė, kad Y. M. atžvilgiu negali būti taikomas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto, o jos dukters atžvilgiu – Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatos.

7. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko, atsiliepime (I t., b. l. 35–39) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsiliepime nurodė, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nustatė, kad UAB „OVF-INTER“, kurios dalyvė yra pareiškėja Y. M., nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki Sprendimo priėmimo dienos (2017 m. lapkričio 20 d.), kas sudaro beveik 4 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje beveik 4 mėnesius (kas turėtų būti vertinama, kaip pakankamas laiko tarpas pasirūpinti, kad Bendrovė atitiktų imperatyvius Įstatymo reikalavimus) nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis, tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis iš dviejų gauna nustatytą darbo užmokestį, kitas Lietuvos Respublikos pilietis gauna tik 124 Eur per mėnesį, tai yra Bendrovėje nedirba visą darbo dieną.

9. Atsakovas atsiliepime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad tais atvejais, kai Bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, ji nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos (šiuo atveju – nuo 2017 m. gegužės 20 d.) nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad Bendrovė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Nesant šių sąlygų visumos, leidimas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra panaikinamas.

10. Migracijos departamentas akcentavo, jog pareiškėja turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jos Bendrovė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti, kad UAB „OVF-INTER“ atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jai gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. Tačiau pareiškėja nesiėmė veiksmų, siekdama užtikrinti, kad UAB „OVF-INTER“ būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, dėl to panaikintas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėja ir skunde neneigia fakto, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dėl darbuotojų skaičiaus.

11. Atsakovas, atsakydamas į skundo teiginius apie tai, kad Bendrovės veikla buvo reali, o ne fiktyvi, kaip, anot pareiškėjos, motyvuoja Migracijos departamentas, atkreipė dėmesį, kad leidimas pareiškėjai buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinto reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

12. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, Migracijos departamentas pagrįstai panaikino ir pareiškėjos vaiko leidimą laikinai gyventi, kadangi jis neatitinka imperatyvių teisės normų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (pareiškėjos leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas).

13. Pažymėjo ir tai, kad Sprendimas nekliudo pareiškėjai dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu). Be to, Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

15. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-1904 (02008; 02009) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) pilietėms Y. M. ir V. M., panaikinimo“, kuriuo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoti (duomenys neskelbtini) pilietėms Y. M. ir V. M., teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Nustatyta, kad pareiškėja Y. M. 2016 m. balandžio 6 d. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Jonavos grupę (toliau – ir Migracijos grupė) su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėja prašyme nurodė, jog yra Bendrovės, kurios buveinė adresu (duomenys neskelbtini), dalyvė. Pareiškėja Migracijos grupei pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Kartu buvo pateiktas pareiškėjos nepilnametės dukters V. M. prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

17. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d.), 2016 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos grupė 2016 m. liepos 8 d. išdavė pareiškėjoms leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. liepos 8 d.

18. Migracijos departamento Kontrolės skyrius 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-1904 (02008; 02009) rezoliucinės dalies 1 punktu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjai Y. M. išduotą leidimą laikinai gyventi, o to paties sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino pareiškėjos nepilnametei dukrai V. M. išduotą leidimą laikinai gyventi.

19. Kaip matyti iš Sprendimo, atsakovas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai Y. M. panaikino tuo pagrindu, jog paaiškėjo, kad Bendrovė, kurios dalyvė yra pareiškėja, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, joje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tokią išvadą Migracijos departamentas padarė vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, remiantis kuriais nustatė, jog Bendrovėje nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki Sprendimo priėmimo dienos nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

20. Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių dėl darbuotojų skaičiaus pareiškėja neginčija ir jas pripažįsta.

21. Teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

22. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Y. M., 2016 m. balandžio 7 d. teikdama prašymą Migracijos grupei pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, pateikė dokumentus patvirtinančius, jog ji yra Bendrovės akcininkė (jai priklauso 500 vnt. Bendrovės akcijų, kurių vertė sudaro 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo) ir direktorė ryšiams su užsieniu. Bendrovės veiklos pobūdis – kita mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse; kompiuterių programavimo, konsultacinė ir susijusi veikla; niekur kitur nepriskirta verslui būdingų paslaugų veikla. Bendrovės veiklai patvirtinti pareiškėja kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2015 metų balansą, 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, pelno mokesčio deklaraciją, Aiškinamąjį raštą apie įmonės veiklą laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2015 m., išrašus iš Bendrovės sąskaitos banke, sutartis, kasos pajamų orderius ir sąskaitas faktūras. Taip pat buvo pateiktos Bendrovės su darbuotojais sudarytos darbo sutartys, patvirtinančios, kad Bendrovėje įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo dieną dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios darbo sutartys buvo įvertintos Migracijos departamentui nagrinėjant pareiškėjos Y. M. 2016 m. balandžio 7 d. pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo įvertinti ir VSDFV duomenys apie apdraustuosius.

23. Migracijos departamento Kontrolės skyrius, remdamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis nustatė, kad Bendrovėje nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki Sprendimo priėmimo dienos (2017 m. lapkričio 20 d.), kas sudaro beveik 4 mėnesius, nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nes dirbo tik du darbuotojai – Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, VSDFV informacinės sistemos duomenimis, tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis iš dviejų gauna nustatytą darbo užmokestį, kitas Lietuvos Respublikos pilietis gauna tik 124 Eur per mėnesį, tai yra minėtoje Bendrovėje nedirba visą darbo dieną. Tuo pagrindu buvo padaryta išvada, kad Bendrovė, kurios dalyvė yra pareiškėja Y. M., nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

24. Kaip minėta, pareiškėja pripažino šias aplinkybes, tačiau nurodė, kad įdarbinti daugiau asmenų negalėjo dėl objektyvių priežasčių (Bendrovė keitė veiklos sritį).

25. Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Įstatymas jokių šios normos taikymo išimčių nenumato, ji yra imperatyvi.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas ne tuo pagrindu, jog Bendrovė, kurios dalyve ir viena iš vadovų yra pareiškėja, yra fiktyvi, o tuo pagrindu, kad Bendrovė, kurios dalyviu ir vadovu yra užsienietis, neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Todėl pareiškėjos skunde nurodyti teiginiai, kad Migracijos departamento pareigūnai nebuvo susisiekę su Bendrovės akcininkais, vadovybe ar darbuotojais dėl Bendrovės veiklos, jokių sutarčių ar veiklos finansinių ataskaitų netikrino tam, kad galėtų objektyviai nustatyti Bendrovės veiklos (ne)fiktyvumą, taip pat nėra reikšmingi. Įstatymo pažeidimas nustatytas remiantis objektyviais VSDFV informacinės sistemos duomenimis, kuriais netikėti nėra pagrindo.

27. Teismas laikė nepagrįstais ir pareiškėjos skundo teiginius, kad Migracijos departamentas, panaikindamas leidimus laikinai gyventi, rėmėsi Gairėmis, siekdamas nelegalios migracijos prevencijos, tačiau nesivadovavo objektyvumo ir proporcingumo kriterijais. Kaip jau minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne todėl, kad ji kelia nelegalios migracijos grėsmę, o kad buvo nepaisyta teisės aktų nustatyto reikalavimo, jog Bendrovėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atitinkamai pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl jos ir jos gyvenimo Lietuvoje laikytos reikšmingomis ir nevertintos. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas atsiliepime, ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

29. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai Y. M. yra panaikintas teisėtai, ir byloje nesant duomenų apie pareiškėjos nepilnametės dukters V. M. teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos šeimos narei V. M. leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai.

30. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti pareiškėjų skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundas atmestas.

III. 31. Pareiškėjos Y. M. ir V. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 48–50), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-1904 (02008; 02009) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietėms Y. M. ir V. M., panaikinimo“. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjos remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

31.1. Sutinka su tuo, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog 2017 m. lapkričio 20 d. patikrinimo metu Bendrovėje dirbo 5 asmenys: 3 Bendrovės akcininkai užsieniečiai, turintys leidimą laikinai gyventi, ir 2 Lietuvos Respublikos piliečiai, o kitai Lietuvos Respublikos pilietei buvo mokamas mažesnis atlyginimas, nėra. Tačiau mano, jog atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrinimą, iš esmės pažeidė Įstatymu ir kitais norminiais aktais įtvirtintas procedūras. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintu Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Atsakovas, pradėjęs Aprašo 188 punkte nurodytą patikrinimą, nei pareiškėjos, nei tikrinamos įmonės, vadovaujantis 189 punkto nuostatomis, neinformavo, kvietimų atvykti nepateikė. Todėl mano, jog buvo pažeista užsieniečio teisė būti išklausytam.

31.2. Sprendimas priimtas remiantis vieninteliu dokumentu – VSDFV informacinės sistemos duomenų išrašu apie Bendrovės darbuotojus.

32. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka.

33. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde sutinka, jog Bendrovėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Akcentuoja, kad pareiškėjų nurodytos procedūrinės Aprašo nuostatos taikomos, kai atliekamas tyrimas dėl įmonės fiktyvumo, tačiau ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis ne šiuo pagrindu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog Migracijos departamentas turėjo atlikti pareiškėjos apklausą. Mano, jog Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio dalies nuostatas ir yra pakankamai motyvuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-1904 (02008; 02009) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietėms Y. M. ir V. M., panaikinimo“, kuriuo panaikinti leidimai laikinai gyventi pareiškėjoms Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 50 straipsnio 3 dalies pagrindu.

35. Nustatyta, kad pareiškėja Y. M. 2016 m. balandžio 6 d. kreipėsi į Migracijos grupę su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kartu buvo pateiktas pareiškėjos nepilnametės dukters V. M. prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

36. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos grupė 2016 m. liepos 8 d. išdavė pareiškėjoms leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. liepos 8 d.

37. Migracijos departamento Kontrolės skyrius 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. (15/5-7) 11U-1904 (02008; 02009), vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjai Y. M. išduotą leidimą laikinai gyventi, o to paties sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino pareiškėjos nepilnametei dukrai V. M. išduotą leidimą laikinai gyventi.

38. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjos pateikė iki 2017 m. sausio 1 d., todėl ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 str. 1 d.). Pagal aktualios redakcijos Įstatymo nuostatas leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.

39. Leidimas laikinai gyventi Y. M. išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), kuris nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, pagrindu. Įstatymo 45 straipsnio (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

40. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos Y. M. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), numatančiu, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

41. Pažymėtina, jog Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė, kad Bendrovė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, kadangi, nors pareiškėjų prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu UAB „OVF-INTER” visą darbo laiką dirbo trys darbuotojai, Migracijos departamento Kontrolės skyrius, remdamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis, nustatė, kad Bendrovėje nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki Sprendimo priėmimo dienos (2017 m. lapkričio 20 d.) nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nes dirbo tik du darbuotojai – Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, VSDFV informacinės sistemos duomenimis, tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis iš dviejų gavo nustatytą darbo užmokestį, kitas Lietuvos Respublikos pilietis gavo tik 124 Eur per mėnesį, tai yra minėtoje Bendrovėje nedirbo visą darbo dieną. Tai, kad Bendrovėje įsteigtose trijose darbo vietose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, pripažįsta ir pareiškėjos pateiktame apeliaciniame skunde, teigdamos, jog 2017 m. lapkričio 20 d. patikrinimo metu Bendrovėje dirbo 5 asmenys: 3 Bendrovės akcininkai užsieniečiai, turintys leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2 Lietuvos Respublikos piliečiai, iš kurių vienas gavo mažesnį nei Įstatyme nustatytas darbo užmokestį. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki Sprendimo priėmimo dienos (2017 m. lapkričio 20 d.) Bendrovėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjai Y. M. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes nustatytos aplinkybės buvo imperatyvus pagrindas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas) išduoto leidimo panaikinimui.

42. Apeliaciniame skunde minėtos faktinės aplinkybės iš esmės nėra ginčijamos, tačiau pareiškėjos teigia, jog atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, iš esmės pažeidė Įstatymu ir kitais norminiais aktais įtvirtintas procedūras. Mano, kad atsakovas, pradėjęs Aprašo 188 punkte nurodytą patikrinimą, vadovaudamasis 189 punkto nuostatomis, turėjo informuoti pareiškėją ir kviesti ją atvykti.

43. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo teiginio, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nevykdė Aprašo 189 punkto reikalavimo prieš panaikinant leidimą laikinai gyventi atlikti užsieniečio apklausą, pažymėtina, kad pagal Aprašo 188 punktą (2017 m. spalio 16 d. įsakymo redakcija), kai užsienietis turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 42 ar 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21 ar 22 punkte nurodytu pagrindu, įgaliotas Migracijos departamento arba migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 100 punkte nurodytų veiksnių, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, fiktyvi, privalo pradėti patikrinimą, ar ši įmonė yra fiktyvi, ir įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, nurodyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 ar 71 punkte. Šiuo atveju informacija gaunama Aprašo 101.2–101.5 papunkčiuose ir 189 punkte nurodytais būdais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi pareiškėjos nurodomi Aprašo 189 punkte nustatyti reikalavimai netaikytini, nes nebuvo pagrindų tyrimui dėl Bendrovės fiktyvumo pradėti. Todėl nėra pagrįsto pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju turėjo informuoti pareiškėją ir kviesti ją atvykti. Be to, pareiškėja apeliaciniame skunde konkrečiai neišdėstė, kokias papildomas aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir kokius jas patvirtinančius įrodymus būtų pateikusi.

44. Nagrinėjamu atveju panaikinus pareiškėjai Y. M. išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai panaikintas ir jos nepilnametei dukrai V. M. išduotas leidimas laikinai gyventi.

45. Kadangi, kaip jau minėta, Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai panaikino pareiškėjoms išduotus leidimus laikinai gyventi, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir 50 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais, tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

46. Netenkinus pareiškėjų apeliacinio skundo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Y. M. (Y. M.) ir V. M. (V. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan