2025-01-29 Nr. AB-1734-3-61-3-05596-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1225-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05596-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.3; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau abu kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 24S218352 (toliau – ir Sprendimas I), 2024 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 24S221750 (toliau – ir Sprendimas II) bei 2024 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 24S233069 (toliau – ir Sprendimas III; toliau visi kartu – Sprendimai) ir atsakovą įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išdavimo. D. S. taip pat prašė jam iš Migracijos departamento priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2. Savo poziciją pareiškėjas grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, jie pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principus, todėl turėtų būti panaikinti. Priimant Sprendimus, nebuvo nustatytos ir įvertintos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę jiems priimti. Sprendimai buvo priimti remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento rašte pateikta informacija, neatlikus individualaus D. S. aplinkybių vertinimo, todėl jie neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. Sprendimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir motyvuoti. Jie taip pat pažeidžia galiojančias Europos Sąjungos teisės normas, pirmiausia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 80 straipsnyje įtvirtintą solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principą bei 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvą 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (toliau – Laikinosios apsaugos direktyva).

2.2. Valstybės saugumo departamento informacija buvo pateikta 2024 m. balandžio 12 d., t. y. prieš 5 mėnesius iki priimto Sprendimo I. Pareiškėjo apklausa įvyko 2024 m. gegužės 31 d., tačiau sprendimas dėl jo keliamos grėsmės nebuvo priimtas. Priimant Sprendimus, į trečiąjį suinteresuotą asmenį dėl išvados pateikimo nebuvo kreiptasi ir D. S. keliama grėsmė Sprendimų priėmimo metu nebuvo vertinta.

2.3. Migracijos departamentas Sprendimą I grindė išimtinai tuo, kad pareiškėjas klausimyne nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai (toliau – ir Rusija), ir tą patvirtino papildomoje apklausoje. Atsakovas tokį vertinimą atliko formaliai, nenustatęs individualių, su D. S. susijusių, aplinkybių. Pareiškėjas gimė ir užaugo (duomenys neskelbtini), iš kurio su šeima buvo priverstas bėgti 2014 m. birželio mėnesį. Iki 2014 m. rugsėjo mėnesio D. S. su šeima gyveno pas senelę (mamos mamą) (duomenys neskelbtini), vėliau išvyko į (duomenys neskelbtini), iš kurio 2015 m. sausio mėnesį persikėlė į (duomenys neskelbtini).

2.4. 2022 m. gegužės 17 d. Rusijos okupacinei kariuomenei puolant (duomenys neskelbtini), bombardavimo metu savo namuose žuvo pareiškėjo senelė V. G. ir jos sutuoktinis I. G., su kuriais D. S. siejo itin artimas ryšys. Nuo minėto įvykio jį apėmė (duomenys neskelbtini), pareiškėjas užsidarė, su niekuo nebendrauja, nebesugeba reikšti minčių, nesigaudo aplinkoje, jį kamuoja nemiga ir baimės priepuoliai, reguliariai ištinka pykčio priepuoliai. D. S. kategoriškai atsisako gydymo. Atsižvelgus į tai, buvo prašoma į teismą liudytoja kviesti pareiškėjo mamą S. S.. D. S. yra tiesiogiai nuo karo veiksmų nukentėjęs asmuo. Pareiškėjo individualią poziciją nulėmė asmeninis sukrėtimas ir jo nulemtas kategoriško karo pasmerkimas. Ši pozicija yra paaiškinama D. S. gyvenimo istorija, asmenine netektimi ir (duomenys neskelbtini) būsena, kuri neturi ir negali būti savaime priežastimi spręsti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

2.5. Išvada apie D. S. tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama bendro pobūdžio Valstybės saugumo departamento raštu dėl pareiškėjo atsakymo į klausimyno 11 klausimą, turėtų būti laikoma akivaizdžiai formalia. D. S. gyvena su tėvais ir dėl savo (duomenys neskelbtini) būsenos yra visiškai nuo jų priklausomas. Individualūs ekonominiai atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą gyventi aspektai nebuvo vertinti. Nurodytos nuo karo veiksmų tiesiogiai nukentėjusiojo D. S. individualios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad jis kelią potencialų pavojų Lietuvos valstybės saugumui, nepaisant išsakytos pozicijos klausimyno 11 klausimu.

2.6. Vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę, nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis nuo gimimo yra Ukrainos pilietis. D. S. yra Rusijos Federacijos užpultos valstybės pilietis, priverstas trauktis iš karo zonos. Karo agresijos metu žuvo brangiausias pareiškėjui žmogus. Lojalumas Rusijos Federacijai lemtų baudžiamąjį persekiojimą kilmės valstybėje. Vertinant D. S. lojalumo galimybes, nebuvo vertintos aplinkybės, kad pareiškėjui taikoma Ukrainos asmeninė jurisdikcija, jis niekada neturėjo ir neturi jokių ryšių su Rusijos Federacija, nuo karo pasitraukė į Lietuvą ir savo veiksmais palankumo Kremliaus režimui neparodė, be to, savo asmenine pozicija ir nuoskauda pareiškėjas nesidalina net su artimiausiais žmonėmis. D. S. laisvės pratęsti savo teisėto buvimo valstybėje terminą ribojimas, susijęs išimtinai su jo individualiu realybės suvokimu, demokratinėje visuomenėje nėra būtinas bei pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę į privatų gyvenimą bei Konvencijos 4 protokole įtvirtintą teisę į judėjimo laisvę.

2.7. Pareiškėjui buvo suteikta laikinoji apsauga, galiojusi iki 2024 m. kovo 4 d., leidimo laikinai gyventi pakeitimui teisės aktai papildomų sąlygų nenustato. Net jeigu būtų vertinama, kad sprendimas dėl laikinosios apsaugos suteikimo turi būti priimtas iš naujo, kaskart keičiant leidimą laikinai gyventi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 93 straipsnyje nurodytos priežastys, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, turi būti aiškinamos taikant galiojančias Europos Sąjungos teisės normas.

2.8. Reikalavimas užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją, Ukrainos piliečiams nėra taikomas. Individualus asmens keliamų grėsmių vertinimo reikalavimas suponuoja atitinkamo asmens asmeninio elgesio vertinimą, atsižvelgiant inter alia (be kita ko) į realių veikų pobūdį ir sunkumą, jo dalyvavimo juose lygį.

2.9. Sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti D. S. grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Sprendimuose nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui: D. S. nuomonė dėl Krymo referendumo legitimumo ir pasekmių, atsižvelgiant į pareiškėjo netektis ir (duomenys neskelbtini) traumą bei jo turimą Ukrainos pilietybę, nėra pakankamos aplinkybės konstatuoti D. S. pavojingumą valstybės saugumui; iš Sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis kitos informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimas. Sprendimuose nėra duomenų, ar, rengiant juos, buvo vertinama ir kita informacija, ne tik D. S. klausimyne nurodytas požiūris. Nei Valstybės saugumo departamentas, nei Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, kaip yra reikalaujama pagal Įstatymą. Sprendimai iš esmės buvo priimti remiantis tik vienu nustatytu faktu, o ne aplinkybių visuma.

2.10. D. S. pateiktame pranešime buvo nurodyta, jog, vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsniais, priimtas sprendimas dėl uždraudimo atvykti gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Toks sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas. Atsižvelgęs į tai, jis prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą gero administravimo principą, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, įtvirtinančias motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, bei Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą.

3. 2024 m. spalio 18 d. prašyme dėl skundo tikslinimo pareiškėjas paaiškino, kad Sprendime III yra nurodyta, jog nors jis gyveno Rusijos okupuotame (duomenys neskelbtini), pripažįstama, kad D. S. negali būti grąžintas į karo veiksmų zoną, tačiau teigiama, kad jis gali būti grąžintas į kitą Ukrainos teritoriją. Pareiškėjas pabrėžė, kad pateikiama 2021 m. informacija apie Ukrainos piliečių perkėlimą nėra aktuali, o atsakovas tinkamai neišnagrinėjo aktualios humanitarinės situacijos Ukrainoje ir tokio perkėlimo galimybės. D. S. atkreipė dėmesį, kad Sprendime III yra nurodyta, jog yra pagrindas jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką (toliau – ir Baltarusija), tačiau Sprendime III buvo vertinamas pagrindas jį išsiųsti į Ukrainą, todėl išvada, kad pareiškėjas gali būti išsiųstas į Baltarusiją, yra nepagrįsta.

4. 2024 m. lapkričio 15 d. papildomuose paaiškinimuose D. S. nurodė, kad jam yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini): (duomenys neskelbtini); dėl šios (duomenys neskelbtini) pareiškėjui rekomenduojamas gydymas stacionare, taip pat rekomenduojama atlikti (duomenys neskelbtini) tyrimą ir pradėti vartoti atitinkamus vaistus. D. S. neadekvačiai vertina situaciją, šis vertinimas yra susijęs su jo (duomenys neskelbtini) būkle, kurią nulėmė karo netektys; į šią aplinkybę turi būti atsižvelgta, priimant spendimą dėl pareiškėjui suteiktos laikinosios apsaugos panaikinimo. D. S. palaikė skunde nurodytus argumentus, susijusius su jam suteiktos laikinosios apsaugos pobūdžiu ir tikslais, kurie nėra identiški aplinkybėms, kai leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiams, nesiekiantiems tarptautinės apsaugos. Pareiškėjas pažymėjo, kad individualios aplinkybės, susijusios su jo (duomenys neskelbtini) būkle ir patirtomis netektimis, priimant Sprendimus, nebuvo vertintos. D. S. teigė, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog Ukrainoje nėra sąlygų saugiai jį perkelti, be to, Sprendime net nebuvo vertinti nei tokio perkėlimo vietos, nei būdai. Prie šių paaiškinimų pareiškėjas pridėjo savo mamos paaiškinimus raštu.

5. 2024 m. lapkričio 18 d. papildomuose paaiškinimuose D. S. nurodė, kad jam yra diagnozuojamas (duomenys neskelbtini). Tai (duomenys neskelbtini). Neretai pasitaiko (duomenys neskelbtini). D. S. neadekvačiai vertina situaciją, šis vertinimas yra susijęs su jo (duomenys neskelbtini) būkle, kurią nulėmė karo netektys; į šią aplinkybę turi būti atsižvelgta, priimant sprendimą dėl pareiškėjui suteiktos laikinosios apsaugos panaikinimo. D. S. pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) sergančio asmens grąžinimas į karo veiksmų zoną negali būti pateisinamas Sprendimų argumentais; atskirai turi būti vertinamos esamos pagalbos galimybės kilmės valstybėje ir atskyrimo nuo tėvų poveikis ligai.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas D. S. visiškai palaikė skundų argumentus. Jo atstovo pareiškėjo paklausus, ar, atvykęs į Lietuvą, jis dirba ar mokosi, iš kokių lėšų gyvena, D. S. atsakė, kad Lietuvoje nedirba ir nestudijuoja, gyvena kartu su tėvais, jis nenori priimti skubotų sprendimų. Paklausus, koks yra pareiškėjo santykis su tėvais, ar jis, pavyzdžiui, gamina jiems valgyti, tvarko kambarius, D. S. atsakė, jog taip, gamina maistą ir sau, ir tėvams, taip pat tvarko jų namus. Paklausus, ar savo pasaulio suvokimu pareiškėjas su kažkuo dalinasi, jis atsakė, kad anksčiau tai demonstravo per savo kūrybą, kurią viešindavo savo socialiniuose tinkluose, tai buvo iki 2020 m., tačiau nuo to momento socialiniais tinklais nesinaudoja ir dabar savo pasaulėžiūrą bando išreikšti per maisto gamybą ir šioje srityje bando tobulėti.

Paprašius apibrėžti savo aplinką, su kuria D. S. šiuo metu bendrauja, jis paaiškino, kad paskutiniu metu bendrauja su gydytoju (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir savo tėvais. Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad su (duomenys neskelbtini) jo atstovaujamasis pradėjo bendrauti tik prieš savaitę, atitinkamai klausė, kodėl iki tol nebuvo bendravimo su (duomenys neskelbtini) ir su kuo D. S. bendraudavo iki pradėjimo bendrauti su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atsakė, kad dar mokyklos metais bendravo su (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau tokio poreikio neturėjo, kadangi bendravo su pažįstamais savo darbovietėje ar universitete ir visuomet bendravo ten, kur buvo priverstas tai daryti pagal aplinkybes arba vietą.

Paklausus, ar šiuo metu turi draugų kitose šalyse, su kuriais bendrauja, D. S. atsakė, kad su niekuo dabar nebendrauja, stengiasi gyventi savarankiškai. Paklausus, kaip žuvo močiutė ir ar dalyvavo jos laidotuvėse, pareiškėjas atsakė, kad laidotuvėse nedalyvavo, paaiškino, jog tuo metu su tėvais gyveno (duomenys neskelbtini), o močiutė kartu su vyru gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kuris buvo užpultas, ir vienas iš sprogmenų pataikė būtent į jų namą. Teigė, jog mama vis bandė prisiskambinti močiutei, tačiau ji nekėlė ragelio, vėliau paaiškėjo, kad močiutė buvo po griuvėsiais.

Paklausus, kur yra palaidota močiutė, pareiškėjas atsakė, jog (duomenys neskelbtini) kapinėse. Paklausus, ar su močiute D. S. buvo artimi, atsakė, kad taip, dažnai bendravo, ši netektis paveikė jo būseną. Paklausus, ar būtent po šio įvykio pasirinko tokį gyvenimą, ar ankščiau jau buvo nutraukęs bendravimą su aplinka, pareiškėjas atsakė, jog jau prieš tai buvo pasirinkęs tokį kelią. Paklausus, ar tiesa, kad Krymo pusiasalis priklauso Rusijai, D. S. atsakė, kad Krymas yra Ukrainos žemės dalis, kuri buvo paimta Rusijos Federacijos, po žmonių pasirinkimo buvo prijungta prie Rusijos, šiuo metu ten yra ir Rusijos kariškių, ir Rusijos vėliavos; būdamas ten, jis fizinių veiksmų nematė.

Paklausus, ar Ukrainoje vyksta karas, koks yra pareiškėjo santykis su karo veiksmais, jeigu tokie vyksta, ar jis jiems pritaria ar ne ir kas yra kaltas dėl karo, D. S. paaiškino, kad karui nepritaria, nė vienos iš šalių nepalaiko, mano, jog tai galėjo senai pasibaigti, ir pažymėjo, jog žino, kad nėra stabilių teritorijų, kadangi Rusija bando jas atimti iš Ukrainos ir nustumti sieną. Jis taip pat papildė, jog Rytų ir Pietų Ukrainoje vis dar vyksta karo veiksmai, kurių niekaip negalima sustabdyti. Teismo paklausus, iš kur pareiškėjas šią informaciją gauną, jis atsakė, kad šią informaciją girdi iš savo mamos ir tėvo mamos, kuri gyvena (duomenys neskelbtini), bendravimo telefonu.

Paklausus, ar apklausa su atsakovu vyko telefonu ar „gyvai“, D. S. paaiškino, kad apklausa vyko asmeniškai, jis buvo atvykęs į Migracijos departamentą, kur specialistas uždavinėjo klausimus, taip pat buvo daromas vaizdo įrašas.

7. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas paaiškino, kad D. S. yra suteikta laikinoji apsauga. Jis teigė, kad situacija nėra tapati, kuri būtų, jeigu pareiškėjas Lietuvoje gyventų leidimo gyventi pagrindu, tačiau į tai atsakovas, priimdamas Sprendimus, neatsižvelgė. Sprendime I, kaip jo priėmimo pagrindas, yra nurodytas Įstatymo 35 straipsnis, tačiau jis nėra susijęs su laikinosios apsaugos suteikimu, nesuteikimu ar panaikinimu, todėl šis sprendimas buvo priimtas netinkamu teisiniu pagrindu. D. S. atstovas pažymėjo, kad apklausa įvyko 2024 m. gegužės mėnesį, tačiau sprendimas buvo priimtas tik 2024 m. spalio mėnesį, o Valstybės saugumo departamento informacija, kuria formaliai rėmėsi Migracijos departamentas, buvo pateikta 2024 m. balandžio mėnesį.

Pareiškėjo atstovo nuomone, negalima teigti, kad grėsmę trečiasis suinteresuotas asmuo vertino Sprendimų priėmimo metu. Atstovas nurodė, kad, vertinant grėsmę, kurią kelia D. S., sprendžiant dėl laikinosios apsaugos panaikinimo ar nesuteikimo, privalo būti vertinamas grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. grėsmės galimybė turi būti objektyvi ir egzistuoti, tačiau atsakovas vertinimą atliko formaliai, nenustatęs individualių, su D. S. susijusių, aplinkybių. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas yra tiesiogiai nuo karo veiksmų nukentėjęs asmuo.

D. S. atstovas akcentavo, kad tokią jo poziciją nulėmė asmeninis sukrėtimas ir kategoriškas karo pasmerkimas. Atstovas teigė, kad (duomenys neskelbtini) būsena, kuri buvo nustatyta pareiškėjui, negali būti savaimine priežastimi, jog jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. D. S. atstovas pabrėžė, jog, būdamas Ukrainos piliečiu, pareiškėjas negali kelti grėsmės, kadangi jis yra tiesiogiai pavaldus Ukrainos jurisdikcijai, už paramą Rusijos Federacijai jam būtų taikoma atsakomybė už valstybės išdavimą. Atstovas paaiškino, kad D.

S. neturėjo jokių ryšių su Rusijos Federacija, nuo karo pasitraukė į Lietuvą, savo veiksmais niekaip neparodė palankumo Kremliaus režimui. Pabrėžė, kad pareiškėjo asmeninė pozicija dėl Krymo referendumo, sprendžiant dėl asmens pavojaus, turi būti vertinama kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti ar galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias D. S. galimybes bei jo ryšius su kitais asmenimis. Atstovas nurodė, kad pareiškėjui jau yra suteikta laikinoji apsauga, leidimo laikinai pakeitimui laikinosios apsaugos pagrindu Įstatymas papildomų sąlygų nenumato, o klausimyne nurodyti klausimai, atsakymai ir atsakovo sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą gyventi laikinosios apsaugos pagrindu turėtų būti laikomi laikinosios apsaugos naikinimu.

D. S. atstovas paaiškino, kad pareiškėjas taip pat ginčija Sprendimą III, kuriuo jis yra išsiunčiamas į Ukrainą, akcentavo, kad šiame sprendime yra įsivėlusi klaida dėl išsiuntimo į Baltarusiją. Atstovas pažymėjo, kad Sprendime III nėra analizuojamos nei išsiuntimo galimybės, nei D. S. grąžinimo į jo gyvenamąją vietą, t. y. (duomenys neskelbtini) sritį, galimybė, nėra numatoma konkreti galimo vidaus perkėlimo vieta, nėra nagrinėjamas pareiškėjo saugumas ir kitos aplinkybės. Baigiamojoje kalboje D. S. atstovas palaikė skunde bei teismo posėdyje išsakytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

8. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su Sprendimų priėmimu, Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

9.1. Priimdamas Sprendimus, atsakovas vadovavosi Valstybės saugumo departamento 2024 m. balandžio 12 d. išvada Nr. 18-3956 „Dėl klausimyno vertinimo“ (toliau – Išvada). Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas; Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl šios institucijos galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Priimdamas Sprendimus, atsakovas Valstybės saugumo departamento išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

9.2. D. S. teiginys, kad nebuvo atliktas jo individualus vertinimas, yra nepagrįstas. Iš Sprendimų matosi, kad buvo vertinama aplinkybių visuma, o ne tik Išvada. Iš bylos duomenų matosi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė Išvadą, pareiškėjas ne tik pateikė 2024 m. kovo 21 d. rašytinius paaiškinimus, bet ir 2024 m. gegužės 31 d. buvo atlikta jo apklausa, t. y. buvo atliktas individualus tyrimas dėl D. S. pateiktų duomenų. Tai, kad šie duomenys buvo pateikti praėjus penkiems mėnesiams iki Sprendimų priėmimo, juose esančių duomenų, kurie buvo vertinami, priimant Sprendimus, pagrįstumo nekeičia.

9.3. Pildydamas klausimyną, D. S. nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, ir į klausimą, ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karo veiksmams Ukrainos teritorijoje, nurodė – „Taip“. 2024 m. kovo 21 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kad Krymas tikrai priklauso Rusijai po jo prijungimo prie Rusijos Federacijos. Esant minėtiems atsakymams, Migracijos departamentas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir gavo Išvadą. 2024 m. gegužės 31 d. buvo atlikta D. S. apklausa, kurios metu, be kitų aplinkybių, pareiškėjas, pildydamas anketą, nurodė, kad, jo nuomone, Krymas buvo teisėtai prijungtas prie Rusijos, kadangi turi su kuo palyginti, t. y. jis Kryme lankėsi ne vieną kartą.

D. S. teigimu, (duomenys neskelbtini) vyko kažkokių grupuočių karo veiksmai dėl kažkokių konfliktų, o, būdamas Kryme, jis jautė, kad viskas buvo atlikta kitaip, oficialiai. Pareiškėjo buvo paprašyta patikslinti, ne kaip jis jautėsi Kryme, o ar, jo nuomone, Krymas legitimiai priklauso Rusijai. D. S. atsakė, kad jis teigiamai žiūri į Rusijos veiksmus dėl referendumo, kadangi referendumo metu Krymo žmonių buvo paklausta, ar jie nori gyventi tokiame Kryme, kurio sostinė yra Kijevas, kur yra tokia netvarka, ar nori, kad viskas pasikeistų ir Krymas būtų prijungtas prie Rusijos.

Pareiškėjas teigė, kad referendumo metu žmonės išreiškė savo nuomonę ir Krymas buvo prijungtas prie Rusijos, referendumas vyko labai organizuotai, Krymo gyventojai pasirinko taip, kaip norėjo toliau gyventi. D. S. buvo paklausta, koks yra jo požiūris į karą Ukrainoje, kas turėtų laimėti, ir jis atsakė, kad konflikto pradžioje buvo kažkokios asmenų grupės, kurios norėjo kariauti, ir tai, kas vyksta tarp Rusijos ir Ukrainos, iš tikrųjų vyksta tarp tų asmenų grupių ir jis nepalaiko nė vienos iš tų grupių pusės. Pareiškėjo dar kartą buvo paklausta, ar Krymas legitimiai priklauso Rusijai, ir jis atsakė, kad labai nekreipia dėmesio į šį faktą, kuris jau praėjo, kadangi D.

S. nebuvo vienas iš tų, kurie dalyvavo referendume. Jo, kaip asmens, nesusijusio su šiuo faktu (referendumu), bet kaip asmens, buvusio Kryme, nuomonė yra tokia, kad žmonės, kurie ten gyvena, patys turi priimti sprendimus, o jis tokiam žmonių pasirinkimui pritaria. Pakartotinai pareiškėjo paklausus, kam faktiškai ir teisiškai priklauso Krymas, jis atsakė, kad nėra teisininkas, tačiau, jo nuomone, Krymas teisėtai priklauso Rusijai.

9.4. Sprendimuose atsakovas įvertino visas aplinkybes ir padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą, kad D. S. nėra linkęs smerkti Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Taip pat buvo įvertinti ir asmens ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Tokių ryšių nebuvo nustatyta, pareiškėjas Lietuvoje niekada nedirbo ir nedirba, jis yra pilnametis, todėl aplinkybė, kad Lietuvoje gyvena D. S. tėvai, asmens grįžimui į Ukrainą įtakos nedaro, tačiau yra vertinami, nustatant uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

9.5. Pareiškėjo skundo teiginiai apie jo (duomenys neskelbtini) traumas ir iš to kilusias pasekmes yra grindžiami tik jo paties ir jo motinos teiginiais. Nėra pateikta tokius jų teiginius pagrindžiančių įrodymų apie tai, kad D. S. yra būtinas gydymas. (duomenys neskelbtini) yra sunkus (duomenys neskelbtini), kuris paveikia ne tik žmogaus (duomenys neskelbtini), bet ir fizinę būklę, t. y. minėtas (duomenys neskelbtini) sutrikimas neturi jokios įtakos žmogaus supratimui apie savo veiksmų esmę ar jų valdymui. Tokie teiginiai turi būti grindžiami medicininėmis išvadomis ir teismo sprendimu, o ne subjektyviais pareiškėjo teiginiais. D. S. prie skundo pateikta jo motinos ištrauka apie žuvusius tėvus niekaip nepaneigia pareiškėjo išsakytų aplinkybių, kadangi, visų pirma, ištraukoje pasisako ne D. S., o jo motina. Antra, negalima daryti pagrįstos išvados, kad motinos ištraukoje išsakyti teiginiai sutampa su pareiškėjo nuomone, kadangi iš jo apklausos matosi visiškai priešinga D. S. pozicija. Trečia, aplinkybė, kad pareiškėjas iki šiol gyvena su tėvais, nereiškia, jog jis dėl (duomenys neskelbtini) ir elgesio sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės. Ketvirta, aplinkybė, kad D. S. yra Ukrainos pilietis ir atvyko iš Ukrainos, yra svarbi ir buvo vertinta Sprendimuose, tačiau vien ji nėra pagrindas priimtus Sprendimus naikinti.

9.6. Atsakovas su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimai buvo priimti nesilaikant Europos Sąjungos teisės aktų, nesutiko. Migracijos departamentas laikosi ne tik nacionalinių, bet ir tarptautinių teisė aktų reikalavimų. Atsakovas D. S. prašymą dėl laikinosios apsaugos suteikimo priėmė ir įvertino visas su tuo susijusias aplinkybes. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), 29.7 ir 10.3 papunkčius.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Nors D. S. ir buvo išduotas leidimas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, tačiau tai nereiškia, kad užsieniečiui iš naujo teikiant prašymą išduoti tuo pačiu pagrindu, neturi būti atliekamas jo individualių duomenų vertinimas, sprendžiant dėl jo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Užsienietis, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, turi pateikti visus Aprašo 8 punkte nurodytus dokumentus, o ne Aprašo 29.7 papunktyje nurodytą dokumentą, t. y. šis dokumentas nurodo leidimo laikinai gyventi gavimo pagrindą – Vyriausybės nutarimas dėl laikinosios apsaugos suteikimo, dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis turi teisę gauti laikinąją apsaugą.

D. S. nepagrįstai teigė, kad Aprašo 10.31 papunktyje nurodytas klausimynas negali būti teikiamas Ukrainos piliečiams, kadangi tokio draudimo nėra. Pagal Įstatymo 141 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ar priimdamas sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, turi teisę reikalauti ir gauti iš užsieniečio, jo sutuoktinio, įmonės arba kitų asmenų duomenis, dokumentus (jų nuorašus, išrašus), paaiškinimus, įrodymus, kviesti pokalbio užsienietį, įmonės atstovą, užsieniečio sutuoktinį arba kitą asmenį į Migracijos departamento tarnybines patalpas, fotografuoti, daryti vaizdo ir garso įrašus, taip pat tvarkyti šiuos duomenis.

Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad yra pažeidžiamas SESV 80 straipsnis, toks jo teiginys yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas, t. y. nėra nurodyta, kaip konkrečiai šis straipsnis yra pažeidžiamas. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai. Įstatymo nuostatos nenustato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į užsieniečio turėtus dokumentus, suteikiančius teisę būti Lietuvos Respublikoje, užsieniečio teisėto buvimo, darbo šalyje laikotarpį ar kitas aplinkybes, o šiuo atveju kai yra nustatyta galima grėsmė valstybės saugumui.

9.7. Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimti nešališkai ir objektyviai, jie yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjui nustatytas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

9.8. D. S. prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas. Raštiškame pranešime užsieniečiui yra nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka. Asmuo buvo informuotas apie priimtą Sprendimą III ir, jeigu pageidavo susipažinti su jo turiniu, turėjo galimybę kreiptis į Migracijos departamentą dėl pranešime nurodyto sprendimo pateikimo. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas į atsakovą dėl minėto sprendimo pateikimo nesikreipė, kaip matyti iš skundo, jis pasinaudojo savo teise apskųsti ir pranešime nurodytą sprendimą, o tai paneigia kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir bylos nagrinėjimo sustabdymo būtinybę.

10. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išsakytus argumentus ir prašė šį skundą atmesti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Valstybės saugumo departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

12.1. Sprendimai buvo priimtas pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, jie yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, Sprendimai buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimais yra prisidedama prie rizikos veiksnių bei pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

12.2. Valstybės saugumo departamentas 2023 m. balandžio 12 d. pateikė Išvadą, kurioje nurodė, kad užsieniečiai, deklaruodami, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karo agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Pildydamas Migracijos departamento parengtą klausimyną ir atsakydamas į klausimą, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas, D. S. pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijai. 2024 m. kovo 21 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kad Krymas tikrai priklauso Rusijai po jo prijungimo prie Rusijos. Atsakovas, siekdamas išsiaiškinti visas aplinkybes, 2024 m. gegužės 31 d. atliko žodinę D. S. apklausą, kurios metu jis dar kelis kartus patvirtino klausimyne nurodytą savo įsitikinimą dėl Krymo priklausymo Rusijai.

12.3. Pareiškėjas Migracijos departamentui teikė išsamius paaiškinimus, aiškiai nurodė kaip, per kur ir kodėl atvyko į Lietuvos Respubliką. Priešingai nei nurodyta skunde, D. S. apklausos metu nenurodė jokių patirtų traumų, išgyvenimų dėl karo metu žuvusių senelių ir panašiai. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų gydymosi išlaidas ir (duomenys neskelbtini) konsultacijas, o pridėti dokumentai, susiję su šeima, ar jo mamos, bet ne jo paties socialiniuose tinkluose skelbiama informacija, niekaip nepaneigia nei Valstybės saugumo departamento atlikto vertinimo, nei Sprendimų teisėtumo.

12.4. Migracijos departamento atlikta D. S. žodinė apklausa patvirtina, kad jis pritaria Rusijos Federacijos vykdytų referendumų Kryme, Luhansko ir Donecko srityse rezultatams, turi dokumentą, patvirtinantį, kad yra registruotas (duomenys neskelbtini), juo naudojasi, kirsdamas priešiškų valstybių sienas, karo veiksmus (duomenys neskelbtini) įvardijo kaip kažkokių grupuočių veiksmus dėl kažkokių konfliktų, o tai parodo pareiškėjo požiūrį į Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią politiką kitų valstybių atžvilgiu, t. y. atskleidžia jo sąmoningą poziciją, teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją ir vykdomus agresyvius veiksmus, kuri suteikia pakankamą pagrindą išvadai apie D. S. keliamą grėsmę valstybės saugumui.

12.5. Kaip matyti iš Sprendimų turinio, Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų kompleksinį pareiškėją charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimą. Atsakovas taip pat įvertino pareiškėjo šeiminę ir socialinę padėtį, jo integravimąsi, gyvenimo Lietuvoje trukmę, socialinius ryšius ir kita.

12.6. Priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos; Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos D. S. teisės bei laisvės. Valstybės saugumo departamentui pareiškėją pripažinus keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti svarbesni už Lietuvos valstybės saugumą.

II. 13. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

14. Teismas nustatė kad pareiškėjas yra Ukrainos pilietis. Jis 2022 m. rugsėjo 13 d. asmeniškai per Migracijos departamento elektroninių paslaugų portalą MIGRIS (toliau – MIGRIS) pateikė prašymą Nr. 2209-LLG-3976 išduoti leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindu, jog jis negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad yra persekiojamas nedemokratinio režimo. Prašyme D. S. paaiškino, kad į Ukrainą negali grįžti dėl karo, ir nurodė, kad jo faktinės gyvenamosios vietos per pastaruosius 10 metų buvo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo suteikta laikinoji apsauga – Migracijos departamento 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, galiojęs iki 2024 m. kovo 4 d. Pareiškėjo mamai S. S., gimusiai (duomenys neskelbtini), buvo suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje – jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, galiojantis iki 2025 m. kovo 4 d.

16. Teismas taip pat nustatė, kad D. S. 2024 m. kovo 13 d. asmeniškai per MIGRIS pateikė prašymą Nr. 2403-ALLG-0823 išduoti jam leidimą laikinai gyventi (prašė suteikti laikinąją apsaugą), kuriame nurodė, kad „neturi sveikatos nusiskundimų“. Jis taip pat nurodė, kad į Lietuvą atvyko dėl karo konflikto tarp Ukrainos ir Rusijos, kirtęs Rusijos Federacijos sieną 2022 m. rugpjūčio 25 d., kad Ukrainoje gyveno (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) srityse. 2024 m. kovo 13 d. pareiškėjas užpildė Migracijos departamento pateiktą klausimyną. Atsakydamas į klausimyno 10 klausimą: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karo veiksmams Ukrainos teritorijoje?“, D. S. atsakė „Taip“. Atsakydamas į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ pareiškėjas nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. 2024 m. kovo 21 d. D. S. atsakovui pateikė rašytinį paaiškinimą, kad nuo 2021 m. balandžio mėnesio iki šios dienos nedirba; galvoja, kad Krymas iš tikrųjų priklauso Rusijai, siejant su pareiškėjo buvimu Krymo pusiasalio teritorijoje po jo prijungimo prie Rusijos Federacijos; karo veiksmų nepalaiko.

17. Išsamiai aptaręs 2024 m. gegužės 31 d. vykusiosios apklausos metu D. S. pateiktus paaiškinimus, Išvados ir Sprendimų turinį, pareiškėjo teismui kartu su papildomais paaiškinimais pateiktų įrodymų: uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) Žvėryno klinikos ambulatorinio apsilankymo aprašymus, Klinikinio (duomenys neskelbtini) vertinimo išrašo, D. S. mamos S. S. laiško, adresuoto teismui, turinį, taip pat pareiškėjo teismui pateiktus kitus įrodymus: D. S. mamos ir močiutės santuokų liudijimus, pareiškėjo ir jo mamos gimimo liudijimus, D. S. ir jo močiutės bendras fotografijas, pažymą apie pareiškėjo močiutės mirties priežastį, D. S. mamos įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, pareiškėjo močiutės vyro mirties liudijimą bei pažymą apie jo mirties priežastį ir juose nurodytą informaciją, taip pat aptaręs Įstatymo 4 straipsnio 4, 5 ir 7 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 93 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 127 straipsnio 5 dalies, 133 straipsnio 5, 7 ir 8 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

18. Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su Migracijos departamento atliekamo vertinimo, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, specifika, bei valstybių teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia, teismas pažymėjo, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje (14 p.). Teismas nurodė, kad yra visuotinai žinoma aplinkybė, jog Rusija ne tik yra priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir Sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos karo agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – NATO) valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

19. Teismas pažymėjo, kad byloje buvo nustatyta, jog, priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas kaip visumą vertino Išvadą, pareiškėjo pildytame klausimyne pateiktą informaciją, jo 2024 m. kovo 12 d. rašytinį paaiškinimą, D. S. 2024 m. gegužės 31 d. vykusios apklausos metu pateiktus paaiškinimus. Teismas akcentavo, kad visi šie įrodymai yra pateikti į nagrinėjamą bylą.

20. Teismas nurodė, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) svarbūs yra ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus, kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai. Visais šiais atvejais Europos Žmogaus Teisių Teismas reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros buvo išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas. Šie kriterijai yra svarbūs aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir nagrinėjamu atveju.

21. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje yra ypač svarbi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2023 m. birželio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, kurioje buvo vertinamos aplinkybės, susijusios su Rusijos Federacijos piliečio atsakymu į klausimyno 11 klausimą ir atsakymo paaiškinimu labai panašiu kaip nagrinėjamoje administracinėje byloje. Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes, nenustatė pagrindo nukrypti nuo minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime suformuotos praktikos.

22. Įvertinęs surinktų įrodymų ir proceso šalių teismui pateiktų paaiškinimų turinį, teismas sprendė, kad pareiškėjas aiškiai suprato klausimyno 11 klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“. Akivaizdžiai žinodamas susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, D. S. 2024 m. gegužės 31 d. apklausos metu laisvai (byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo galimybės 2024 m. gegužės 31 d. apklausos metu laisvai išdėstyti savo požiūrį ar mintys būtų buvę apribotos) išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją, savo požiūrį į karą. Nepaisant to, kad D. S. yra privatus asmuo, kuris išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Nors ir nėra tikslios sąvokos „palaikymas, demonstruojamas Rusijos vyriausybės veiksmams ir politikai“ apibrėžties, ji gali būti suprantama, kaip apimanti ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas, atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas paaiškino, jog, 2022 m. gegužės 17 d. Rusijos okupacinei kariuomenei puolant (duomenys neskelbtini), bombardavimo metu savo namuose žuvo jo senelė iš motinos pusės ir jos sutuoktinis I. G., su kuriais D. S. siejo itin artimas ryšys; nuo minėto įvykio jį yra apėmusi (duomenys neskelbtini); pareiškėjo individualią poziciją nulėmė asmeninis sukrėtimas ir jo nulemtas kategoriško karo pasmerkimas. Teismas akcentavo, kad D. S. taip pat prieš pat posėdį, t. y. likus vienai dienai iki teismo posėdžio, ir posėdžio dieną teismui pateikė nurodytus medicininius dokumentus, kuriais remdamasis, pareiškėjo atstovas teigė, jog D. S. (duomenys neskelbtini) būsena yra tokia, kad pagrindžia, jog pareiškėjas negali kelti grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad D. S. 2024 m. kovo 13 d. asmeniškai per MIGRIS pateikė prašymą Nr. 2403-ALLG-0823 išduoti jam leidimą laikinai gyventi (prašė suteikti laikinąją apsaugą), kuriame nurodė, kad „neturi sveikatos nusiskundimų“, o 2024 m. gegužės 31 d. vykusios apklausos metu jis paaiškino, kad pas gydytoją nė karto nebuvo.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra pilnametis, gimęs (duomenys neskelbtini), taigi jam yra 29 metai. D. S. nėra pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu. Atsižvelgęs į pareiškėjo prieš pat teismo posėdį ir teismo posėdžio dieną pateiktus medicininius dokumentus, teismas pažymėjo, kad D. S. klinikinio (duomenys neskelbtini) vertinimo apibendrinime yra nurodyta, jog jis gerai orientuojasi realybėje, pareiškėjo mąstymas yra aukšto apibendrinimo ir abstrahavimo lygio, medicininiuose dokumentuose yra nurodyti (duomenys neskelbtini) D. S. sutrikimai – (duomenys neskelbtini). UAB Žvėryno klinikos ambulatorinio apsilankymo aprašyme apie 2024 m. spalio 24 d. pareiškėjui suteiktas ambulatorinio gydymo paslaugas yra nurodyta, kad jis yra sąmoningas, teisingai orientuojasi savyje, vietoje, laike, tačiau ne visiškai adekvačiai įvertina situaciją; D. S. atmintis yra gera.

25. Atsižvelgęs į pareiškėjo į bylą pateiktus medicininius dokumentus, teismas pažymėjo, kad, remiantis juose nustatytu D. S. būklės įvertinimu ir jam skirtu gydymu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo aptarta pozicija, požiūris į Rusijos ir Ukrainos karą bei Krymo aneksiją gali būti pateisinamas jo (duomenys neskelbtini) būkle, nesiorientavimu vietoje, laike ir realybėje. Teismas akcentavo, kad medicininiuose dokumentuose kaip tik yra nurodyta, jog D. S. teisingai orientuojasi savyje, vietoje, laike, jis yra gerai orientuotas realybėje, turi gerą atmintį.

26. Atsižvelgęs į byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, taip pat atsižvelgęs į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažino visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.), vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teismas nenustatė jokių priežasčių nesutikti su Migracijos departamento atliktu pareiškėjo aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“, vertinimu. Teismo nuomone, D. S. sąmoninga pozicija dėl įvykdytos neteisėtos Ukrainos teritorijos aneksijos ir požiūrio į Rusijos ir Ukrainos karą sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui.

27. Teismas akcentavo, kad išvados, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui nekeičia ir tai, kad jis yra Ukrainos pilietis. Aplinkybė, kad asmuo yra Ukrainos pilietis, savaime nereiškia, jog jo buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia ir negali kelti grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 4 punktą, laikinoji apsauga užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

28. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas Sprendimu I teisėtai ir pagrįstai D. S. atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, Migracijos departamento pateikti motyvai yra aiškūs, suprantami ir pakankami, o pareiškėjo prašymas panaikinti Sprendimą I turėtų būti atmestas, kaip nepagrįstas; taip pat kaip nepagrįstas turėtų būti atmestas ir išvestinis D. S. prašymas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

29. Pacitavęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37, 38 ir 39 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į teismo motyvus, kuriais remiantis buvo padaryta išvada, jog Sprendimas I iš esmės yra pagrįstas, į tai, kad Sprendimas I ir Sprendimas II yra grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, į tai, jog Valstybės saugumo departamentas prašo uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, ir tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pilnamečio D. S. tėvai, atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatas, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 39 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo naikinti ir Sprendimą II, nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises ir kad Sprendime II nustatytas 30 mėnesių uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas.

30. Pacitavęs Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 128 straipsnio 1 dalies, 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismas nurodė, kad nors Ukrainoje vyksta karo veiksmai, tačiau jie nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje. Be kita ko, Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatyme Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“. Šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kita. Įvertinęs tai, teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėjas Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu.

31. Teismas akcentavo, kad buvo įvertinti ir asmens ekonominiai, socialiniai bei šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. D. S. Lietuvoje niekada nedirbo ir nedirba, jis yra pilnametis, nėra pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, pareiškėjui nėra nustatyta jo gyvybei pavojinga liga, nėra paskirtas toks gydymas, kuris būtų specifinis, išskirtinis, kurio jis negalėtų gauti kilmės valstybėje (D. S. tokius motyvus paneigiančių duomenų nepateikė). Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjo tėvai, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis yra pilnametis asmuo, įgijęs išsilavinimą, nesant byloje duomenų, jog D. S. negali dirbti, grįžimui į Ukrainą įtakos nedaro.

32. Sprendimo III konstatuojamoje dalyje nurodytą teiginį, jog yra pagrindas pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, teismas vertino kaip techninę klaidą, kadangi iš Sprendimo III turinio (jo rezoliucinės dalies šio sprendimo pradžioje) galima aiškiai suvokti, jog Sprendimo III esmė yra susijusi su D. S. išsiuntimu į Ukrainą, o ne Baltarusiją.

33. Atsižvelgęs į tai, kad Sprendimas I ir Sprendimas II yra pagrįsti, bei įvertinęs tai, jog nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją išsiųsti į jo kilmės valstybę, teismas sprendė, kad Sprendimas III yra teisėtas ir pagrįstas. Teismo nuomone, Migracijos departamentas, remdamasis duomenimis, kuriuos turėjo prašymo suteikti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu, priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, o D. S. prieš pat teismo posėdį ir teismo posėdžio dieną pateikti medicininiai dokumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti Sprendimus bei daryti išvadą, kad jie yra nepagrįsti.

34. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Atsižvelgęs į tai, kad neaptarti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, teismas motyvų dėl jų neteikė.

35. Remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei įvertinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentus, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į byloje ginčijamo Sprendimo II pagrindą ir dalyką, nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi nagrinėjamoje byloje Vyriausybės nutarimo nuostatos, dėl kurios D. S. prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas netaiko. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo informuotas apie Sprendimo II priėmimą, jis šį sprendimą apskundė teismui, Sprendimas II yra byloje, jo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nagrinėjamoje byloje buvo išnagrinėtas, o kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl D. S. nurodytos Vyriausybės nutarimo nuostatos neturi ir neturėtų jokios įtakos nagrinėjamai bylai. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

36. Atsižvelgęs į tai, kad D. S. skundas buvo atmestas, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėjui priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

37. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi ir 49 straipsnio 2 dalimi, teismas D. S. su 2024 m. lapkričio 15 d. bei 2024 m. lapkričio 18 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktus medicininius dokumentus pripažino nevieša medžiaga ir neteiktina susipažinti kitiems asmenims, išskyrus D. S., jo įgaliotą atstovą, atsakovo įgaliotą atstovą, trečiojo suinteresuoto asmens įgaliotą atstovą, kitus asmenis, kuriems teisę susipažinti su minėtais dokumentais suteikia įstatymai.

III. 38. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba pareiškėjo skundą tenkinti: Sprendimus panaikinti ir atsakovą įpareigoti iš naujo išnagrinėti D. S. prašymą. Pareiškėjas taip pat prašo jam iš Migracijos departamento priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

39. Aptaręs pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę, pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Savo poziciją D. S. grindžia šiais argumentais:

39.1. Teismas ignoravo pareiškėjo nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, todėl pažeidė jo teisę būti išklausytu ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, nepagrįstai ir neteisėtai apribojo D. S. teisę į laikinąją apsaugą Europos Sąjungos lygmeniu. Teismo sprendime yra deklaratyviai nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes, neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023 suformuotos praktikos, susijusios su Rusijos Federacijos piliečio keliama potencialia grėsme ignoruodamas pareiškėjo pilietybę ir jo individualias aplinkybes.

39.2. Teismas deklaratyviai sprendė, kad pareiškėjas yra privatus asmuo, kuris išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Nors ir nėra tikslios sąvokos palaikymas, demonstruojamas Rusijos vyriausybės veiksmams ir politikai, apibrėžties, ji gali būti suprantama, kaip apimanti ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis.

39.3. Teismas visiškai nevertino D. S. argumentų, susijusių su prašomo leidimo gyventi rūšimi, pareiškėjui jau suteikta laikinąja apsauga, taip pat argumentų, susijusių su Europos Sąjungos bendrosios migracijos ir prieglobsčio policijos taikymu. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad Spendime I nurodytas jo teisinis pagrindas ignoruoja faktą, jog pareiškėjui leidimas gyventi buvo išduotas laikinosios apsaugos pagrindu.

39.4. Teismas pažeidė D. S. teisę būti išklausytu, visiškai nevertindamas jo nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjo patirtomis netektimis ir emocinėmis traumomis, susijusiomis su Rusijos agresija Ukrainoje – perkėlimu iš (duomenys neskelbtini) srities, vėliau iš (duomenys neskelbtini) ir iš (duomenys neskelbtini) bei močiutės žūties (duomenys neskelbtini).

39.5. Teismas visiškai nevertino D. S. pateiktų argumentų, paneigiančių jo persikėlimo Ukrainos viduje galimybę, ir argumentų dėl Europos Sąjungos teisės normų, taikomų panaikinus laikinąją apsaugą.

39.6. Teismas, spręsdamas dėl išsiuntimo ir uždraudimo atvykti proporcingumo, visiškai nevertino pareiškėjo nurodytų individualių aplinkybių, pirmiausiai priklausomumo nuo tėvų ir galimos žalos jo (duomenys neskelbtini) sveikatai. Teismas nepagrįstai apribojo D. S. teisę būti išklausytu, atsisakydamas į bylą liudytoju įtraukti jo sveikata besirūpinančią mamą, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas yra ekonomiškai ir socialiai priklausomas nuo tėvų. Nei vieno iš šių argumentų pirmosios instancijos teismas nevertino.

39.7. Atsisakydamas tenkinti D. S. prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra taikoma ginčytina teisės norma. Akivaizdu, kad prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą gali būti pateiktas tik pateikus teismui skundą. Pareiškėjo teisė kreiptis į teismą buvo apribota, iki atsakovo atsiliepimo į skundą gavimo D. S. nebuvo žinomi Sprendimo II argumentai. Atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas pažeidė pareiškėjo konstitucinę teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, įtvirtintą ir Konvencijos 13 straipsnyje.

39.8. Pirmosios instancijos teisme neišnagrinėjus D. S. nurodytų faktinių aplinkybių, nėra galima spręsti, ar iš tiesų jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, tuo labiau – ar taikyti apribojimai – leidimo laikinai gyventi neišdavimas, draudimas atvykti į šalį ir išsiuntimas – yra būtini, siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes (valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika), konstituciškai svarbius tikslus, taip pat yra proporcingi individualioje situacijoje, todėl negalima atsakyti, ar, priimant Sprendimus, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

39.9. Teismas nevertino skunde nurodytų pareiškėjo argumentų, taip pat ir argumentų apie jo prašomo pakeisti leidimo gyventi pobūdį, laikinosios apsaugos turinį ir jos santykį su valstybių narių teisės normomis ginamais interesais, susijusiais su potencialia grėsme valstybės saugumui, o taip pat šiuo aspektu apie taikomų apribojimų proporcingumą, socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius, taip pat D. S. pateiktus argumentus, atmetančius vidaus persikėlimo Ukrainoje galimybes. Teismas nenurodė, kodėl nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo skundo argumentus, ypač argumentus, susijusius su jam suteiktos tarptautinės apsaugos panaikinimui taikomais ypatingais reikalavimais, vienoda Europos Sąjungos valstybių narių praktika, aplinkybėmis, reikalaujančiomis individualaus vertinimo, ypač susijusiomis su D. S., Ukrainos piliečio, nukentėjusio nuo Rusijos agresijos, lojalumo Rusijos Federacijai realumu, pareiškėjo (duomenys neskelbtini) būsena, jo ekonomine ir socialine priklausomybe nuo Lietuvoje gyvenančių tėvų, ir ypač, vidinio persikėlimo Ukrainoje praktine galimybe. Teismas apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą, o likę neaptarti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl teismas jų nevertina. Nemotyvuotas pirmosios instancijos teismo spendimas turėtų būti panaikintas ir teismas turėtų būti įpareigotas bylą išnagrinėti iš naujo.

40. Savo poziciją dėl Ukrainos piliečio potencialios nelojalumo grėsmės D. S. iš esmės grindžia tais pačiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo spendimais bei argumentais, kuriuos buvo nurodęs savo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių faktų, jokių asmens veiksmų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie galimą grėsmę, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra grindžiamas teisiškai ir logiškai nepagrįstu teiginiu: „nors ir nėra tikslios sąvokos palaikymas, demonstruojamas Rusijos vyriausybės veiksmams ir politikai, apibrėžties, ji gali būti suprantama, kaip apimanti ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis“. D. S. akcentuoja, kad, vertinant jo keliamą grėsmę, nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas nuo gimimo ir šiuo metu yra Ukrainos pilietis. Sprendimas grindžiamas galimybe, kad yra reali tikimybė, jos asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus; skunde pareiškėjas tokią galimybę argumentuotai atmetė, tačiau jo argumentai nebuvo nagrinėti. Pareiškėjas pažymi, kad jis neturi ir niekada neturėjo visiškai jokių ryšių su Rusijos Federacija bei jos struktūromis; D. S. neturi Rusijos Federacijos pilietybės, giminių ir visiškai jokių ryšių Rusijos Federacijoje.

41. Pateikdamas argumentus dėl Europos Sąjungos teisės normų taikymo, pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. D. S. teigia, kad teismas visiškai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų Europos Sąjungos teisės normų, reglamentuojančių laikinosios apsaugos suteikimą ir panaikinimą, taikymo. Jis pažymi, kad skundžiamame sprendime yra nurodytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis bendrą atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (darbo, šeimos, studijų tikslais) pagrindą, tačiau, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, tarptautinės apsaugos suteikimui ir panaikinimui taikomi griežtesni atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindų kriterijai, nustatyti Įstatymo 93 straipsnyje ir 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

D. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo pateikta ginčijamo sprendimo dėl laikinosios apsaugos panaikinimo interpretacija, kad „pareiškėjas yra privatus asmuo, kuris išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones“ nėra pakankama, jog būtų konstatuota grėsmė nacionaliniam saugumui. Remdamasis aktualiu teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, D.

S. prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, klausdamas, ar Laikinosios apsaugos direktyvos 28 straipsnio nuostatos dėl laikinosios apsaugos panaikinimo taikymo ryšyje su SESV 80 straipsnio ir Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, gali būti aiškinamas taip, kad pagal jį leidžiama nacionalinių institucijų praktika, kai laikinoji apsauga šalyje panaikinama arba atsisakomas išduoti leidimas laikinai gyventi pagal anksčiau priimtą sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo trečiosios šalies piliečiui remiantis vien už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos priimta nuomone, grindžiama išimtinai atsakymu į priimtą klausimyno klausimą.

Jis taip pat prašo Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikti klausimą, ar laikinosios apsaugos panaikinimui gali būti taikomi bendri leidimo gyventi panaikinimo kriterijai. Pareiškėjas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prašo prejudicinio sprendimo, ar asmens, kuriam panaikina laikinoji apsauga, grąžinimas į Ukrainą, motyvuojant vidinio persekiojimo galimybe, yra suderinamas su Laikinosios apsaugos direktyvos, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Grąžinimo direktyva) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatomis.

Remdamasis Europos Teisingumo Teismo išaiškinimais, D. S. teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo pateikti prejudicinį klausimą dėl jo iškelto klausimo. Pareiškėjas nurodo, kad nesikreipus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, esant akivaizdžiam Europos Sąjungos teisės vienodo aiškinimo nesilaikymui, būtų pažeista jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

42. Pateikdamas argumentus dėl Sprendimų proporcingumo vertinimo, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, D. S. pažymi, kad šioje byloje itin atidžiai turi būti vertinamos galimos pasekmės pareiškėjui ir siekiamų apribojimų proporcingumas. D. S. teigia, kad jam yra nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas. Pareiškėjas akcentuoja, kad, spręsdamas dėl jo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti proporcingumo, teismas visiškai nevertino D. S. nurodytų individualių aplinkybių, pirmiausiai priklausomumo nuo tėvų ir galimos žalos jo (duomenys neskelbtini) sveikatai. Teismas nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę būti išklausytu, atsisakydamas į bylą liudytoju įtraukti jo sveikata besirūpinančią jo mamą, atsižvelgiant ir į tai, kad D. S. yra ekonomiškai ir socialiai priklausomas nuo tėvų. Priimdami sprendimus, išskiriančius šeimą, nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotasis asmuo neatliko kompetentingo šeimos narių, Lietuvos Respublikos piliečių interesų vertinimo ir jų vertinimo santykyje su ginamu interesu; Sprendimai pažeidžia Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą privataus gyvenimo apsaugą, jai nustatyti apribojimai nėra būtini demokratinėje visuomenėje. Pareiškėjas pažymi, kad teismas atsisakė vertinti individualias su juo susijusias aplinkybes, taip pat ir jo patirtį kilmės valstybėje, sveikatos būklę, socialinę ir ekonominę priklausomybę nuo Lietuvoje gyvenančių tėvų; teismui pateiktus specialistų įrodymus, patvirtinančius (duomenys neskelbtini) sutrikimą ir gydymą, jis juos atmetė argumentu, kad D. S. veiksnumas nėra apribotas. Pareiškėjo sveikatos būklė bei darbingumas nebuvo vertinti ir priimant sprendimą dėl jo išsiuntimo.

43. Pateikdamas argumentus dėl vidinio perkėlimo galimybės Ukrainoje, D. S. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo jo argumentų, susijusių su vidinio perkėlimo galimybe Ukrainoje, deklaratyviai pakartodamas atsakovo pateiktą informaciją apie 2014 m. priimtą teisės aktą, visiškai nesiaiškindamas jo taikymo galimybių esamomis sąlygomis, neanalizavo kilmės valstybės informacijos, pažeisdamas, Laikinosios apsaugos direktyvos ir Grąžinimo direktyvos nuostatas. Pareiškėjo nuomone, informacija, kad, vadovaujantis Ukrainos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ jis gali būti grąžintas į kitą Ukrainos teritoriją, nėra aktuali, o atsakovas tinkamai neišnagrinėjo aktualios humanitarinės situacijos Ukrainoje ir tokio perkėlimo šalies viduje galimybės. D. S. akcentuoja, kad jis nėra padaręs labai sunkaus nusikaltimo, jo išsiuntimo galimybė turėtų būti vertinama atsižvelgiant į visą prieinamą kilmės valstybės informacija, o 2014 m. buvusi teorinė perkėlimo galimybė negali būti laikoma tinkamu Sprendimų motyvavimu. Kaip patvirtina viešai prieinama apeliaciniame skunde nurodyta kilmės valstybės informacija, valstybė nesugeba susitvarkyti su didėjančiu perkeltųjų asmenų skaičiumi, ypač aktyvių karo veiksmų fone, ir paprasčiausiai neturi išteklių suteikti jiems būstą bei finansinę paramą. Tai, kad ukrainiečiai, pabėgę iš karo veiksmų zonos, negali grįžti į kilmės valstybę, pakartotinai patvirtino Europos Sąjungos Taryba sprendimais dėl Laikinosios apsaugos direktyvos galiojimo pratęsimo. Pareiškėjas nurodo, kad jo kilmės valstybės informacija patvirtina, jog Ukrainoje nėra sąlygų saugiai jį perkelti, be to, atsakovas net nevertino nei tokio perkėlimo vietų, nei būdų. Teismas šių aplinkybių nevertino.

44. Savo poziciją dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir įstatymams, D. S. grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjas akcentuoja, kad, aiškindami atsisakymą pateikti Sprendimą II, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nurodo, kad, priėmus sprendimą uždrausti atvykti, užsieniečiui siunčiamas tik pranešimas (Taisyklių 20 p.). D. S. prašo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Taisyklių 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, įtvirtinančias motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą.

45. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

46. Atsakovo nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Savo poziciją Migracijos departamentas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į D. S. pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Atsakovas akcentuoja tokius argumentus:

46.1. Nesutiktina su D. S. teiginiais, kad yra būtina kreiptis tiek į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, tiek ir į Konstitucinį Teismą. Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pareiškėjas nenurodė jokių motyvų ir argumentų. D. S. prašymas, stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas. Vadovaujantis Taisyklių 20 punkto nuostatomis, pareiškėjas yra informuojamas apie priimtą sprendimą ir, jeigu pageidauja susipažinti su jo turiniu, turi galimybę kreiptis į Migracijos departamentą dėl pranešime nurodyto sprendimo pateikimo. Nei D. S., nei jo atstovas į atsakovą dėl minėto sprendimo pateikimo nesikreipė, o, kaip matyti iš skundo, pasinaudojo savo teise apskųsti ir pranešime nurodytą sprendimą; tai paneigia kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir bylos nagrinėjimo sustabdymo būtinybę.

46.2. Nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir tinkamai neįvertino visų su D. S. susijusių aplinkybių visumos. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismo sprendime buvo atliktas išsamus visų byloje esančių duomenų ir įrodymų tyrimas. Pagal suformuotą teismų praktiką, kiekvienoje atskiroje byloje teismo dėstomų motyvų kiekis gali būti skirtingas ir priklausyti nuo sprendžiamų klausimų svarbos. Tai, kad D. S. nesutinka su teismo sprendimo motyvais ar jų išsamumu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai; jeigu teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindu vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matosi, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nurodė aktualias teisės normas, kuriomis remdamasis, padarė išvadas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas. D. S. skundo argumentas, kad nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, yra deklaratyvus, kadangi, priešingai nei teigia pareiškėjas, teismo sprendime buvo atliktas tinkamas vertinimas.

46.3. Nesutiktina su D. S. argumentais dėl Ukrainos piliečio potencialios nelojalumo grėsmės. Migracijos departamentas ir teismas vertino aplinkybių visumą, o ne tik Valstybės saugumo departamento pateiktą išvadą. Iš surinktų duomenų buvo padaryta pagrįsta išvada, kad asmuo nėra linkęs smerkti Rusijos pradėto karo Ukrainoje.

46.4. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, teismas įvertino jo pateiktus medicininius dokumentus ir nurodė, kad, remiantis juose nustatytu D. S. būklės įvertinimu bei jam skirtu gydymu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo aptarta pozicija, požiūris į Rusijos ir Ukrainos karą bei Krymo aneksiją gali būti pateisinami jo (duomenys neskelbtini) būkle, nesiorientavimu vietoje, laike ir realybėje. Medicininiuose dokumentuose yra nurodyta, kad D. S. teisingai orientuojasi savyje, vietoje, laike, jis yra gerai orientuotas realybėje, turi gerą atmintį. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas iki šiol gyvena su tėvais ir yra Ukrainos pilietis, nereiškia, jog jo galima grėsmė valstybės saugumui buvo paneigta.

46.5. Nesutiktina, kad Sprendimai buvo priimti nesilaikant Europos Sąjungos teisės aktų. Migracijos departamentas laikosi ne tik nacionalinių, bet ir tarptautinių teisė aktų reikalavimų. Atsakovas D. S. prašymą dėl laikinosios apsaugos suteikimo priėmė ir įvertino visas su tuo susijusias aplinkybes. Įstatymų leidėjas yra numatęs ir tokio leidimo neišdavimo pagrindus, nustatytus Įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kuriame yra nurodyta, kad laikinoji apsauga užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, jog jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

46.6. Sprendimai buvo priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus (jo pateiktus paaiškinimus ir atsakymus į klausimus), iš atliktų veiksmų (pateiktų paaiškinimų ir atsakymų) galima spręsti dėl D. S. grėsmės valstybės saugumui ateityje, jie leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjo pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimant Sprendimus, buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nustatyti), socialiniai ir ekonominiai (nenustatyti). Tokio pobūdžio ryšiai nenusveria D. S. grėsmės valstybės saugumui, ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Pareiškėjo skunde pateikti dokumentai jo grėsmės valstybės saugumui nepaneigia. Nepagrįstas yra D. S. prašymas kaip liudytoją apklausti jo motiną, kadangi jos parodymai niekaip nepakeistų pareiškėjo jau nurodytų paaiškinimų ir atsakymų į klausimus, o tai, kad D. S. galbūt serga (duomenys neskelbtini), nepaneigtų jo paaiškinimų ir atsakymų ar / ir tai, kad jis buvo veiksnus.

46.7. Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karo veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo.

46.8. Įvertinus tai, kad Valstybės saugumo departamentas prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, o šio užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nebuvo nustatyta, esami ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikiai ir negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 39 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, D. S. buvo nustatytas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos saugumo departamentas prašo pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

48. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra pateikta naujų argumentų, kurie nebuvo įvertinti teismo ir kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą, o teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Valstybės saugumo departamentas teigia, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jis buvo priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, atidžiai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti bei teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat buvo atsižvelgta į aktualią teismų praktiką. Tai, kad teismas kitaip, o ne taip, kaip to norėjo D. S., vertino bylos duomenis ir jo skunde išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė neteisingas išvadas. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia šiais argumentais:

48.1. Teismas tinkamai laikėsi Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

48.2. D. S. nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento vertinime nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjas, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui ir turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

48.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad į klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui, užsieniečio sąmoninga pozicija, teisinant valstybės įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su Rusija kovojančios Ukrainos piliečiui negali būti taikomas klausimyno klausimas dėl Krymo priklausomumo, susijusio su bendrąja prevencija dėl asmenų įsitikinimų išviešinimo, tačiau nepateikė argumentų, kodėl Ukrainos pilietis, reiškiantis palankumą Rusijos vykdomai agresyviai politikai, negali būti išnaudotas atitinkamų Rusijos tarnybų.

48.4. D. S. požiūris į Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią politiką kitų valstybių atžvilgiu, t. y. sąmoninga pozicija, teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, suteikia pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo pažeidžiamumą ir dėl to keliamą grėsmę valstybės saugumui. D. S. tiek pildydamas klausimyną, tiek žodžiu teikdamas paaiškinimus Migracijos departamentui, tiek teismo posėdyje išreiškė aiškų savo požiūrį į Rusijos vykdomus karo veiksmus Ukrainoje. Pareiškėjas, vykstant karo veiksmams, savo noru grįždavo gyventi į (duomenys neskelbtini), laisvai judėjo po Rusijos okupuotas dalis, t. y. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). D. S. nurodė, kad gyvendamas Kryme, kuris jau buvo okupuotas Rusijos, jis jautėsi saugus, bei teigė, jog visi veiksmai, susiję su referendumu, buvo teisėti ir legalūs, kadangi toks buvo žmonių pasirinkimas. Pareiškėjas su tėvais, būdami Ukrainos piliečiai, gyvendami (duomenys neskelbtini), vykimą į Lietuvos Respubliką sąmoningai pasirinko per Rusiją, Maskvą, o ne per Europos Sąjungos šalis. Sąmoninga D. S. pozicija, teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, ir jo teigiamas požiūris į Rusiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o jis, reikšdamas palankumą nusikalstamam prokremliškam režimui, yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ir kitoms užduotims atlikti.

48.5. Nors tiek skundas, tiek ir apeliacinis skundas grindžiami tuo, jog karo agresijos metu žuvo pareiškėjo brangiausias žmogus – močiutė, kurios laidotuvėse jis nedalyvavo, tačiau D. S. nei Migracijos departamentui teikdamas paaiškinimus žodžiu, nei teismo posėdyje neakcentavo, kad būtent dėl neteisėtų Rusijos karo veiksmų jis neteko močiutės. D. S. apeliacinio skundo argumentas, kad jis nuoskauda nesidalijo net su artimais žmonėmis, turėtų būti atmestas, tuo labiau, kad teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, jog tokį gyvenimo būdą pasirinko seniai, t. y. bendravimą su aplinka nutraukė dar iki močiutės mirties.

48.6. D. S. nepagrįstai teigia, kad jo atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas grėsmės tyrimas bei ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nėra būtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais atsakovo sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi ir leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galbūt atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Teismas šiuo aspektu Sprendimus įvertino pagrįstai ir tinkamai.

48.7. Rusijos Federacija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir akivaizdžiai grasina neva prieš Rusiją veikiantiems Vakarams. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. Leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi taip būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

48.8. Teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuotą praktiką, kuri patvirtina, kad pareiškėjo sąmoninga pozicija, teisinant ne tik Rusijos įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, bet ir neišprovokuotą karo agresiją prieš Ukrainą, sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Remdamosi tarptautine teise ir atsižvelgdamos į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia.

48.9. Konstitucijoje ar Konvencijoje nėra ginamos vertybės, kurios sukurtų pareigą valstybei prisiimti su imigracija susijusią riziką, o teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Buvo įvertintos visos su D. S. susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o leidimo gyventi nepakeitimas (neišdavimas) ir uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, pažymėjo, kad grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinimas, yra mažiausią represinį, o daugiau prevencinį elementą turinti priemonė, todėl siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga.

49. Papildomuose paaiškinimuose raštu D. S. paaiškina, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog pareiškėjas nepateikė kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą argumentų, kadangi tam buvo skirta reikšminga apeliacinio skundo dalis (34–48 p., apeliacinio skundo 8–11 psl.). Atsiliepime Migracijos departamentas nepateikia jokių argumentų, paneigiančių poreikį užtikrinti vieningą Europos Sąjungos teisės aktų, nustatančių laikinosios apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką, bendrojo solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principo taikymą, įgyvendinant bendrąją Europos Sąjungos sienų kontrolės, imigracijos ir prieglobsčio politiką.

D. S. nurodo, kad reguliavimas, pagal kurį asmuo yra informuojamas apie priimtą sprendimą, ir, jeigu pageidauja susipažinti su jo turiniu, turi galimybę kreiptis į Migracijos departamentą dėl pranešime nurodyto sprendimo pateikimo, neatitinka Konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų, nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios neleistų užsieniečiui, kuriam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, pateikti visų tokio sprendimų motyvų. Be to, teisinės valstybės principas atsakovui neleidžia remtis tuo, kad pareiškėjas vis tik kreipėsi į teismą, gindamas savo teisę;

Sprendimas II buvo pateiktas tik teismui. D. S. nesutinka su Migracijos departamento argumentais, jog atsakymas į klausimyno klausimą automatiškai reiškia, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; individuali pareiškėjo nuomonė remiasi kitais individualiais argumentais ir aplinkybėmis, kurie turėjo būti išnagrinėti, priimant sprendimą. D. S. palaiko savo dėstomus argumentus apie tai, kad Ukrainos piliečiams negali būti taikomas interpretavimas, taikomas Rusijos ir Baltarusijos piliečiams.

Absurdiškas yra atsakovo interpretavimas, kad pareiškėjas nėra linkęs smerkti Rusijos pradėto karo. D. S. pažymi, kad Migracijos departamentas nepaneigė, jog, priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo vertinamas pareiškėjo ekonominis priklausomumas nuo tėvų ir jo sveikatos būklė, kurią patvirtina byloje pateikta medikų išvada. (duomenys neskelbtini) sergančio asmens gražinimas į karo veiksmų zoną negali būti pateisinamas skundžiamo sprendimo argumentais, atskirai turi būti vertinamos esamos pagalbos galimybės kilmės valstybėje ir atkyrimo nuo tėvų poveikis ligai.

D. S. akcentuoja, kad atsakovas atsiliepime nepateikia jokių duomenų, galinčių pagrįsti kilmės valstybės informacijos patvirtintą faktą, jog kilmės valstybėje nėra veiksmingos vidaus perkėlimo galimybės; Migracijos departamentas tinkamai neišnagrinėjo aktualios humanitarinės situacijos Ukrainoje ir tokio perkėlimo šalies viduje galimybės, aptariamos, be kita ko, Europos Sąjungos Tarybos sprendimuose dėl Laikinosios direktyvos aktyvavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra padaręs labai sunkaus nusikaltimo, jo išsiuntimo galimybė turėtų būti vertinama atsižvelgiant į visą prieinamą kilmės valstybės informaciją, o 2014 m. buvusi teorinė perkėlimo galimybė negali būti laikoma tinkamu sprendimo motyvavimu.

Viešai prieinama kilmės valstybės informacija patvirtina, kad valstybė nesugeba susitvarkyti su didėjančiu perkeltųjų asmenų skaičiumi, ypač aktyvių karo veiksmų fone, ir paprasčiausiai neturi išteklių suteikti jiems būstą bei finansinę paramą; ukrainiečiai, pabėgę iš karo veiksmų zonos, negali grįžti į kilmės valstybę. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad Ukrainoje nėra sąlygų saugiai perkelti D. S., be to, atsakovas net nevertino nei tokio perkėlimo vietų, nei būdų; neturėtų būti remiamasi persikėlimo šalies viduje alternatyvos sąvoka taip, kad būtų pažeisti svarbūs žmogaus teisių principai, kuriais yra grindžiamas tarptautinės apsaugos režimas.

D. S. nuomone, atsižvelgus į tai, kad teismas neišnagrinėjo jo argumentų dėl perkėlimo galimybės ir jo reikalavimą atmetė, nesurinkęs tam būtinų įrodymų, skundas turėtų būti grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis nereiškia ir niekada nėra reiškęs palankumo prokremliškam režimui, o vykimą į Lietuvos Respubliką per Rusiją pasirinko dėl karinio konflikto keliamų grėsmių. (duomenys neskelbtini) gyventojams Ukrainoje buvo suteikta galimybė išvykti per Rusijos Federacijos teritoriją, kuria pasinaudojo pareiškėjo šeima ir tūkstančiai kitų ukrainiečių, Laikinosios apsaugos direktyvos nuostatos yra taikomos ir jiems.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 50. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 24S218352, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, 2024 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 24S221750, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti D. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, kadangi jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ir 2024 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 24S233069, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą, kadangi jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

51. Regionų apygardos administracinis teismas 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė, nurodydamas, kad skundas yra nepagrįstas, o ginčijamais Migracijos departamento sprendimais buvo konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

52. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas ignoravo pareiškėjo pateiktus įrodymus ir išdėstytus argumentus. Teismas deklaratyviai pasisakė dėl faktinių bylos aplinkybių, neindividualizavo jų, taip pat pažeidė teisę į veiksmingą teisinę gynybą, atsisakydamas išklausyti liudytojų bei nemotyvuotai atmesdamas prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Atsižvelgęs į tai, D. S. prašo panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti Migracijos departamento sprendimus ir atsakovą įpareigoti pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

53. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d). Pažymėtina, kad tai nėra naujas bylos nagrinėjimas.

54. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 13 d. per MIGRIS Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2209-LLG-3976 išduoti jam leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindu, jog jis negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad yra persekiojamas nedemokratinio režimo. Pareiškėjui buvo suteikta laikinoji apsauga – Migracijos departamentas 2022m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, kuris galiojo iki 2024 m. kovo 4 d. 2024 m. kovo 13 d. pareiškėjas per MIGRIS pateikė naują prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi dėl karinio konflikto tarp Ukrainos ir Rusijos. Atsakovas Sprendimu I atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą, kadangi pareiškėjas neteisėtai okupuotą suverenios Ukrainos valstybės teritorijos dalį – Krymo pusiasalį – priskiria kaip legitimiai priklausančią Rusijos Federacijai, tokiu būdu išreikšdamas palaikymą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 1, 12 p.). 2024 m. spalio 2 d. sprendimu dėl draudimo atvykti atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metus) nuo sprendimo priėmimo, kadangi pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

55. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, be kita ko, nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

57. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

58. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi, vadovavosi Valstybės saugumo departamento išvada, kurioje buvo įvertintas pareiškėjo pasisakymas dėl Krymo pusiasalio priklausymo Rusijai. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai Valstybės saugumo departamento išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam yra žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir, tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi aiškinti visas svarbias aplinkybes, susijusias su pareiškėjo individualiomis aplinkybėmis, įvertinti ir motyvuotai pasisakyti dėl jų įrodomosios reikšmės byloje.

59. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo cituojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Nr. eA-1770-968/2023 nėra tinkamas šioje byloje, kadangi ginčo byloje pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, pagal faktines byloje esančias aplinkybes, niekada neturėjęs ryšių su Rusijos federacija ir jos struktūromis ar atskirais asmenimis, šias aplinkybes teismas turėjo aiškintis, todėl neapklausus prašomos liudytojos, pareiškėjo motinos, kuriai buvo suteikta laikinoji apsauga ir ji gyvena Lietuvoje, nebuvo išsiaiškintos ir išsamiai nebuvo analizuotos individualios pareiškėjo aplinkybės ir jų visuma, galinčios turėti įtakos, sprendžiant dėl pareiškėjo palankios pozicijos Kremliaus režimui, ne tik jo pažiūroms, bet ir veiklai. Teismas nevertino šeimos požiūriu jo santykio su Lietuvoje gyvenančia motina, nurodydamas vienintelį argumentą, kad pareiškėjas yra pilnametis. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino aplinkybių dėl pareiškėjo ir jo motinos santykio bei ryšio, jiems būnant Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė daugiau bendro pobūdžio informaciją ir nepakankamai individualizavo pareiškėjo situaciją.

60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad sprendimas uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008, 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018, kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju, Sprendimo dėl draudimo atvykti teisėtumas ir pagrįstumas taip pat turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į Sprendime dėl leidimo nustatytų aplinkybių visumą.

61. Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).

62. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjo prašymo apklausti liudytoja pareiškėjo motiną, nepasisakydamas dėl procesinių prašymų byloje kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą bei Konstitucinį Teismą dėl teisės taikymo klausimų, nebuvo pakankamai aktyvus (ABTĮ 80 str. 1 d.), nesiėmė priemonių visoms bylos aplinkybėms išsiaiškinti bei pareiškėjo nurodytiems prieštaravimams pašalinti, ir tai galėjo apsunkinti pareiškėjo teisę į tinkamą teisminę gynybą bei į teisingą bylos išsprendimą. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad kompetentinga institucija privalo individualiai išnagrinėti atitinkamo užsienio piliečio ir jo šeimos situaciją, proporcingai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus. Šioje byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės, nebuvo išklausyta pareiškėjo motina, taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Migracijos departamento Sprendimo dėl leidimo, kuris savo ruožtu buvo pagrindas atsakovui priimti ir Sprendimą dėl draudimo atvykti, buvo priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą pirmosios instancijos teisme, dėl ko negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Aptarti procesinės teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti visą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi: dėl šių pažeidimų byla galėjo būti neteisingai išspręsta, bylos aplinkybėms išaiškinti yra būtina surinkti daug naujų įrodymų, todėl byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d.); tik įvertinus Sprendimo dėl leidimo teisėtumą, galima tinkamai išspręsti ir Sprendimo dėl draudimo atvykti teisėtumą.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendime nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti, jei buvo pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

64. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė