2018-05-09 Nr. AB-9374-3-61-3-03935-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3896-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03935-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriuo prašė: panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2017 m. spalio 25 d. įsakymą Nr.P1-139 „Dėl (duomenys neskelbtini) regioninio parko direktoriaus V. P. atleidimo iš pareigų“; įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos grąžinti V. P. į eitas valstybės tarnautojo pareigas; priteisti iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos V. P. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotoja R. L. 2017 m. spalio 25 d. priėmė įsakymą Nr. P-139 “Dėl (duomenys neskelbtini) regioninio parko direktoriaus V. P. atleidimo iš pareigų”. 2017 m. spalio 27 d. paštu V. P. gavo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos raštą Nr. (5)-V3-1526(2.9) “Dėl atleidimo iš pareigų”, prie kurio taip pat buvo pridėta skundžiamo įsakymo kopija. Su skundžiamu įsakymu pareiškėjas nesutiko, tvirtino, kad jis yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas skubotai, neįvertinus visų faktinių aplinkybių.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad prieš jį buvo vykdoma akivaizdi J. Č. susidorojimo akcija, kuris Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-5-424/2013) buvo įpareigotas savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti lentų pastatą ir nuo tos dienos pradėjęs rašyti nepagrįstus skundus pareiškėjo ir jo šeimos narių atžvilgiu, dangstydamasis „Visuomeninės kraštotvarkos draugija“ bei trikdydamas įprastą valstybės tarnybų darbą. Dėl šios priežasties atsakovas, neįsigilinęs į objektyvias faktines aplinkybes, ėmė taikyti įvairias sankcijas pareiškėjo atžvilgiu, tapdamas J. Č. keršto įrankiu. Dėl nepagristo persekiojimo, neobjektyvaus ir šališko įstaigos požiūrio, siekio kuo greičiau pareiškėju „atsikratyti“ ir išvengti minėto piliečio skundų, nuolat patiriamo spaudinio ir streso, susilpnėjo pareiškėjo sveikata, kuo ir buvo pasinaudota, net nesulaukus kompetentingų specialistų išvadų dėl pareiškėjo tinkamumo toliau eiti pareigas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodyta norma jo atžvilgiu buvo taikoma formaliai, tikslu kuo greičiau jį atleisti, nes jis tapo „nepatogiu“ tarnybai dėl nuolat vieno asmens rašomų skundų. Nurodė, jog šias aplinkybes patvirtino akivaizdūs tarnybos veiksmai: visiškai nepagrįstai buvo atliktas tarnybinis patikrinimas bei paskirta tarnybinė nuobauda, net griežtesnė nei buvo siūloma komisijos išvadose, jam informavus tarnybą, jog yra nukreiptas į kompetentingą medicinos įstaigą dėl jo darbingumo įvertinimo ir tinkamumo pareigoms, iš karto gavo raštą, kuriuo buvo informuotas, jog yra atleistas iš pareigų. Pareiškėjas tvirtino, jog visos šios aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad skundžiamas įsakymas yra neteisėtas, priimtas paskubomis, tikslu „atsikratyti“ „nepatogaus“ darbuotojo. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos darbingumui bei įsidarbinimo galimybėms, 2017 m. spalio 31 d. pareiškėjui buvo atliktas darbingumo lygio vertinimas ir nustatytas 65 procentų darbingumo lygis. Dėl vykusios komisijos darbingumui bei jo lygiui nustatyti, negalėjo išeiti į darbą, tad VTĮ nustatytą 140 dienų terminą buvo priverstas viršyti ir viršijo vos kelias dienas, šios aplinkybės buvo žinomos ir darbdaviui, tačiau į jas nebuvo atsižvelgta, priimant skundžiamą įsakymą.

5. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Tarnyba gauna daug įvairios informacijos, skundų iš organizacijų ar pavienių asmenų, kuriuos nagrinėja nustatyta tvarka ir privalo atitinkamai reaguoti, imtis priemonių, jeigu raštuose nurodyta informacija pasitvirtina.

6. Nurodė, jog J. Č., atstovaujantis asociacijai „Visuomeninė kraštotvarkos draugija“ 2017 m. kovo 24 d. pateikė Tarnybai raštą „Dėl jūsų pavaldume esančio parko direktoriaus nuolatinių įstatymų pažeidimų“. Nagrinėdamas šį raštą, atsakovas nustatė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pareiškėjui, kuris nuo 1994 m. eina saugomos teritorijos direktoriaus pareigas, 2017 m. vasario 8 d. surašė savavališkos statybos aktą dėl savavališkai rekonstruoto nuosavo gyvenamojo namo ir privalomąjį nurodymą nugriauti / išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis. Šios informacijos pagrindu Tarnybos direktorius pradėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, kadangi, jo nuomone, regioninio parko direktoriui, atsakingam už statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų saugomoje teritorijoje laikymąsi ir turinčiam toje teritorijoje savo gyvenamąjį namą su priklausiniais, neleistina pačiam daryti tokio pobūdžio pažeidimus. 2017 m. balandžio 5 d. pareiškėjui buvo surašytas Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas tuo metu atostogavo, o nuo balandžio 14 d. prasidėjo jo laikino nedarbingumo laikotarpis, kuris buvo daug kartų tęsiamas ilgiau kaip 6 mėnesius (iki spalio 26 d.).

7. Tarnybos įsitikinimu, pareiškėjas tokiu būdu galimai vengė tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros ir galimos tarnybinės nuobaudos, todėl tokiu būdu, vilkino laiką. Pranešimas pareiškėjui buvo įteiktas tik rugsėjo 1 d., kai jis sugrįžo iš laikinojo nedarbingumo ir atvyko į Tarnybą pas Direktorių pokalbiui. Tarnybos direktorius 2017 m. rugsėjo 29 d. priėmė įsakymą Nr. Pl-125 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo (duomenys neskelbtini) regiono parko direktoriui V. P.“, kuriuo paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Pareiškėjas šią nuobaudą yra apskundęs teismui, bylos nagrinėjimas dar nepradėtas. Atsakovas 2015-2017 metais yra gavęs daugiau negu 20 įvairių J. Č. skundų, pranešimų, paklausimų ir kitokių raštų, kuriuose skundžiami įvairūs (duomenys neskelbtini) regioninio parko direktoriaus – pareiškėjo veiksmai. Visi raštai buvo išnagrinėti ir J. Č. atsakyta nustatyta tvarka.

8. Atsakovas nurodė, jog jis buvo paskyręs pareiškėjui tarnybinę nuobaudą papeikimą už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus (tarnybinio transporto naudojimas ne tarnybos reikmėms), kuriuos nustatė atlikusi tarnybinį tyrimą 2015 metais, pagal J. Č. pateiktą informaciją. Tarnyba 2016 m. birželio mėnesį gavo Lietuvos Respublikos Seimo narės D. K. raštą atlikti patikrinimą dėl pareiškėjo žemės sklype esančių statinių teisėtumo. Atlikusi tyrimą Tarnyba nustatė, kad pareiškėjas savavališkai ir nepaisydamas galiojusių teisės aktų, pastatė namo terasą, t. y. padarė tarnybinį nusižengimą. Tarnybinė nuobauda jam nebuvo skirta dėl senaties termino.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atleidimas iš pareigų negali būti traktuojamas kaip J. Č. „susidorojimas“ ar „kerštas“. Akivaizdu, kad pareiškėjo veikloje 2015-2017 m. tam tikrais laikotarpiais buvo nustatyti pažeidimai, skirtos drausminės nuobaudos, tačiau nė vienu atveju nebuvo taikytos kraštutinės priemonės – atleidimas iš pareigų.

10. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta dispozityvi norma, todėl pasibaigus normoje nurodytam darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpiui, darbdavys įgyja diskrecijos teisę apsispręsti, ar atleisti tokį darbuotoją iš darbo, ar palikti jį dirbti. VTĮ nedraudžia atleisti iš pareigų valstybės tarnautojo, kuris nedirba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesiu ir jo laikinojo nedarbingumo metu. VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta papildomų sąlygų, vertinant kurias darbuotojas, viršijęs nedarbingumo laiką daugiau nei 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, turėtų būti atleidžiamas. Vienintelė sąlyga, kurią įgyvendinus gali būti svarstomas darbuotojo atleidimas, vadovaujantis VTI 44 straipsnio 2 punktą, yra viršytas įstatyme nustatytas nedarbingumo laikas.

11. Tarnyba nurodė, jog pastaruoju metu (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos darbas nebuvo tinkamai ir efektyviai planuojamas, organizuojamas ir kontroliuojamas. Direktoriui sergant daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės (su trumpomis pertraukomis, nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki spalio 26 d.) ir negalint vykdyti savo funkcijų, buvo sutrikdyta ne tik direkcijos veikla, bet ir atskirų jos darbuotojų veikla, nes jų darbo krūvis padidėjo dvigubai, nebeliko veiklos koordinavimo, planavimo, kontrolės. Laikinai pavadavusiam direktorių B. S. teko dviguba atsakomybė ir darbo krūvis.

12. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas visą laikino nedarbingumo laikotarpį Tarnybai neteikė jokios informacijos apie savo sveikatos būklę, o Tarnyba šios informacijos neturėjo galimybės gauti, nes tai yra asmens duomenys, kurie gali būti renkami tik asmens sutikimu. Paaiškino, jog pareiškėjas klaidina teismą, kad „nuolat bendravo telefonu“ su Tarnyba. Pareiškėjas buvo atvykęs į Tarnybą pas direktorių A. Stanislovaitį rugsėjo 1 d., tačiau tuo metu jis buvo darbingas ir neinformavo direktoriaus apie savo sveikatos būklę. Tarnybos direktoriaus įsakymu pareiškėjui buvo suteiktos atostogos nuo 2017 m. spalio 2 iki 20 d., bet nuo spalio 16 d. pareiškėjas vėl turėjo laikino nedarbingumo pažymėjimą. Apie tai, kad yra nukreiptas į Komisiją darbingumui nustatyti, pareiškėjas pranešė telefonu Tarnybos direktoriaus pavaduotojai R. L. spalio 25 dieną, kai jau buvo suėjęs daugiau kaip 140 dienų laikino nedarbingumo laikotarpis ir Tarnybos direktoriaus pavaduotoja R. L. jau buvo pasirašiusi skundžiamą sprendimą. Tarnyba vertino, kad Tarnybos direktorius, priimdamas skundžiama sprendimą, nepažeidė VTĮ nuostatų ir teisėtai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise nuspręsti dėl pareiškėjo atleidimo, neperžengdamas šios teisės ribų.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2017 m. spalio 25 d. įsakymo Nr.P1-139 teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Iš byloje esančių duomenų nustatė, kad 2017 m. spalio 25 d. Tarnyba priėmė įsakymą Nr.P1-139 “Dėl (duomenys neskelbtini) regioninio parko direktoriaus V. P. atleidimo iš pareigų“. Šiuo įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) regioninio parko direktoriaus pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį.

16. Teismui atsakovas pateikė skundus, kuriuos parašė J. Č., kaip Asociacijos „Visuomeninė kraštotvarkos draugija“ įgaliotas asmuo, tačiau tik 2017 m. spalio 19 d. skunde iš esmės pasisakoma dėl pareiškėjo tarnybos, jam paskirtos tarnybinės nuobaudos. Kiti skundai buvo nesusiję su pareiškėju bei pateikti, kai pareiškėjas jau buvo atleistas iš pareigų ir iš esmės su pareiškėjo asmeniu nesusiję.

17. Teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl sprendė, kad nebuvo pagrindo laikyti, jog jis buvo atleistas iš pareigų, su juo „susidorojant“ ar „kerštaujant“ bei atsižvelgiant į J. Č. skundus bei raštus.

18. Teismas atkreipė dėmesį, jog VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Teismas paaiškino, jog nurodytas nedarbingumo laikas iš vienos pusės yra pagrindas atleisti pareigūną iš einamų pareigų, o iš kitos pusės – atlieka garantijos, kad sergantis pareigūnas šiuo laikotarpiu negali būti atleistas iš pareigų, funkciją. Ši teisės norma turi dvejopą reikšmę (atleidimo iš pareigų pagrindo ir socialinės garantijos). Tokiu būdu garantija darbuotojui, kad jis nebus atleistas iš einamų pareigų galioja iki sueinant 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių laikotarpiui arba 120 dienų iš eilės laikotarpiui. Pasibaigus normoje nurodytam darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpiui, darbdavys įgyja diskrecijos teisę nuspręsti, ar atleisti tokį darbuotoją iš darbo, ar jį palikti dirbti. Vienintelė sąlyga, kurią įgyvendinus gali būti svarstomas darbuotojo atleidimas, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 2 dalimi yra viršytas įstatyme nustatytas nedarbingumo laikas.

19. Vertindamas pareiškėjo atleidimo iš darbo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas vertino ir tas aplinkybes, jog pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos vadovas, jo funkcijos ir kompetencija apibrėžta (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijos nuostatuose, patvirtintuose Tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu, bei (duomenys neskelbtini) regioninio parko direktoriaus pareigybės aprašyme, patvirtintame Tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 16 d. įsakymu. Teismas atkreipė dėmesį, jog Tarnybos direktoriaus pareigos yra vadovauti Direkcijai, organizuoti aplinkosauginę ir aplinkotvarkinę, mokslinę, pažintinę, rekreacinę, švietėjišką-propagandinę ir kitą direkcijos veiklą, siekiant išsaugoti vertingiausius gamtinius ir kultūrinius kompleksus ir objektus, juos tvarkyti ir racionaliai naudoti.

20. Teismas iš Sodros duomenų bazės nustatė, kad pareiškėjas sirgo daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės (su trumpomis pertraukomis). Nustatė, jog apklausta teisme liudytoja D. B., dirbanti (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijoje finansininke ir kartu atliekanti personalo specialisto pareigas, paaiškino, kad pareiškėjas ją telefonu informuodavo apie nedarbingumo laikotarpius, be to jai duomenis apie pareiškėjo nedarbingumą teikė ir Sodra. Liudytoja nurodė, kad ir pati ji telefonu informavo atsakovą apie pareiškėjo nedarbingumą. Pareiškėjas 2017 m. spalio 26 d. SMS žinute informavo atsakovo darbuotoją R. L. apie tai, kad pradėjo procedūrą nedarbingumo vertinimui. Teismas atkreipė dėmesį, jog siuntimas į neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie SADM pareiškėjui buvo išrašytas 2017 m. spalio 30 d., t. y. jau po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pas atsakovą 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr.P1-139 „Dėl (duomenys neskelbtini) regioninio parko direktoriaus V. P. atleidimo iš pareigų“.

21. Teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad pareiškėjui negalint vykdyti savo funkcijų, direkcijos veikla buvo sutrikdyta, padidėjo darbo krūvis, veikla nebuvo tinkamai koordinuojama bei kontroliuojama. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog vadovo nebuvimas šešis mėnesius iš esmės apsunkino Direkcijos veiklą. Teismas vertino, kad Tarnybos direktorius, turėdamas diskrecijos teisę nuspręsti, priėmė tinkamą sprendimą atleisti pareiškėją iš direkcijos vadovo pareigų. Pareiškėjas apie savo sveikatos būklę laikinojo nedarbingumo laikotarpiu teikė informaciją darbdaviui, be to duomenys apie laikinojo nedarbingumo laikotarpį atsispindi Sodros duomenų bazėje. Tarnybos direktoriaus įsakymu pareiškėjui buvo suteiktos atostogos nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 20 d., tačiau nuo spalio 16 d. pareiškėjas vėl turėjo laikino nedarbingumo pažymėjimą. Suėjus daugiau kaip 140 dienų laikino nedarbingumo laikotarpiui, 2017 m. spalio 25 d. buvo priimtas skundžiamas įsakymas. 2017 m. spalio 31 d. pareiškėjui buvo atliktas darbingumo lygio vertinimas ir nustatytas 65 proc. darbingumo lygis.

22. Teismas, vertindamas visus įrodymus, darė išvadą, jog Tarnyba, priimdama skundžiamą įsakymą, nepažeidė VTĮ nuostatų, teisėtai pasinaudojo suteikta diskrecijos teise nuspręsti dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos. Pareiškėjo reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo netenkino. Atitinkamai, teismas netenkino ir išvestinių reikalavimų įpareigoti grąžinti pareiškėją į valstybės tarnautojo pareigas bei priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pasisakė, jog atmetęs skundą, pareiškėjui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

III. 23. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

24. Mano, kad jis neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, buvo priimtas pirmos instancijos teismui neįvertinus visų bylos faktinių aplinkybių ir iš esmės neatsakius į pareiškėjo keliama klausimą, todėl yra naikintinas.

25. Pareiškėjas nurodo, jog jis akcentavo ir prašė pirmosios instancijos teismo įvertinti, ar darbdavio diskrecinė teisė priimti sprendimą dėl sirgusio darbuotojo darbo teisinių santykių tęsimo ar nutraukimo, suėjus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje nustatytam nedarbingumo terminui, tampa prievole. Pareiškėjas teigia, kad priimant skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės nevertino, kaip ir nevertino aplinkybės, jog darbdavys buvo informuotas iš anksto apie pareiškėjo planuojamą siuntimą darbingumo lygiui nustatyti (žodžiu, o vėliau ir sms žinute). Tvirtina, jog priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmos instancijos teismas visiškai nevertino ir nenagrinėjo tos aplinkybės, kad darbdavys buvo iš anksto informuotas apie tai, kad planuojama nukreipti pareiškėją į neįgalumo ir darbingumo nustatymo komisiją, kad yra rengiami dokumentai bei atliekami būtini tyrimai, tačiau nesulaukęs rezultato ir komisijos išvadų nepagrįstai priėmė sprendimą pareiškėją atleisti iš užimamų pareigų. Tokiu būdu pareiškėjo skundas liko iš esmės neišnagrinėtas, o darbdavio veiksmai, žinant apie planuojamų siuntimą nedarbingumo lygiui nustatyti bei priimant sprendimą asmenį atleisti iš pareigų, liko teismo neįvertinti proporcingumo ir teisėtumo aspektais.

26. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog skundžiamame sprendime teismas nenurodė nei vieno fakto, leidžiančio daryti prielaidą, kad Direkcijos veikla būtų sutrikdyta. Kuo pasireiškė Direkcijos veiklos sutrikdymas teismo posėdžio metu nesugebėjo įvardinti ir atsakovo atstovė. Pareiškėjo įsitikinimu byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Direkcijos saugomose teritorijose nebūtų vykdomos ūkinės priežiūros ir kontrolės funkcijos, nebūtų teikiamos ar teikiamos nekokybiškai paslaugos gyventojams ir pan.

27. Pareiškėjo vertinimu teismas neįvertino liudytojos D. B. parodymų, jog pareiškėjo atleidimo klausimas buvo iš anksto apspręstas, tačiau nebuvo įvykęs. Liudytojai nurodžius darbdaviui jo klaidą priimant skundžiamą sprendimą visiškai bei konstatuojant tariamą Direkcijos veiklos sutrikdymą, nebuvo vertinama ir tai, jog maksimalus įstatyme nustatytas terminas buvo viršytas vos kelias dienas. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą terminą pareiškėjas buvo priverstas viršyti dėl vykusios komisijos darbingumui bei jo lygiui nustatyti.

28. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą įsakymą, nepažeidė Valstybės tarnybos nuostatų ir teisėtai pasinaudojo jai suteikta diskrecijos teise.

29. Tarnyba pabrėžia, kad diskrecijos teisė nėra prievolė. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnis leidžia darbdaviui šia teise pasinaudoti, ką Tarnyba nagrinėjamu atveju ir padarė. Paaiškina, jog diskrecijos teisė reiškia veiksmų laisvę. Esminis diskrecijos elementas yra pasirinkimas, t. y. Tarnybos direktoriaus galimybė pasirinkti elgesio variantą tais atvejais, kai įgyvendinant jo turimus įgaliojimus turi būti priimtas administracinis sprendimas, kuris įforminamas individualaus pobūdžio teisės aktu (šiuo atveju – įsakymu dėl atleidimo iš pareigų). Bylos atveju iš dviejų teisiškai galimų variantų, kurie įtvirtinti Valstybės tarnybos įstatyme, įvertinus visas aplinkybes, buvo pasirinktas pareiškėjo atleidimas iš pareigų.

30. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo laikino nedarbingumo metu Tarnyba neturėjo jokios informacijos apie pareiškėjo sveikatos būklę, laukiamą darbingumo nustatymo komisijos posėdį, galimybę eiti užimamas pareigas toliau ir kitas aplinkybes, be to darbdavys pats neturėjo teisės rinkti šią informaciją. Atsakovo nuomone pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad darbdavys buvo informuotas iš anksto apie pareiškėjo planuojamą siuntimą darbingumo lygiui nustatyti. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai konstatavo, kad siuntimas i Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie SADM pareiškėjui buvo išrašytas 2017 m. spalio 30 d., t. y. jau po pareiškėjo atleidimo, kuris buvo įformintas 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. Pl-139, SMS žinutė buvo atsiusta 2017 m. spalio 26 d.

31. Atsakovas nurodo, jog darbdavys iki pat 140 dienų termino pabaigos neturėjo jokios informacijos iš pareiškėjo apie situaciją dėl tolesnio gydymo ir pan., todėl atsižvelgdamas į pablogėjusią situaciją pareiškėjo vadovaujamoje (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcijoje (ilgą laiką nesant vadovo), jis priėmė skundžiamą sprendimą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. Tarnyba pažymi, kad pareiškėjo kvestionuojama aplinkybė, jog maksimalus įstatyme nustatytas terminas buvo viršytas „vos kelias dienas“ neturi jokios reikšmės. Įstatymo leidėjai nustatė pakankamai ilgą laikinojo nedarbingumo terminą – 120 kalendorinių dienų iš eilės arba 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, taigi susirgę asmenys turi pakankamai laiko informuoti darbdavį apie savo gydymo eigą ir kitas aplinkybes, kadangi darbdavys pats neturi teisės rinkti tokio pobūdžio asmens duomenis.

32. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė keletą pavyzdžių – asmenų nusiskundimų, kurie patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija jau kurį laiką tvarkėsi neefektyviai, o nesant direktoriaus kelis mėnesius iš eilės, spręstinos problemos dar labiau įsisenėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje keliamas ginčas dėl Tarnybos 2017 m. spalio 25 d. įsakymo Nr.P1-139 teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 2 dalies pagrindu.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Pareiškėjas siekia panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 25 d. įsakymą Nr.P1-139, būti sugrąžintas į atleistas pareigas. Pareiškėjas prašo teismą priteisti iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

36. VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Į šiuos laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo. Valstybės tarnautojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas darbingumo lygis.

37. VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nustatytas atleidimo pagrindas nėra imperatyvaus taikymo. Jis suteikia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui teisę atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, tačiau nenustato tokios pareigos. Įstatymas nenustato ir pareigos pagrįsti šios teisės įgyvendinimo kokiais nors objektyviais poreikiais, pvz., įrodyti institucijos veiklos sutrikdymą ar galimas neigiamas pasekmes.

38. Šiame kontekste vertinant pirmosios instancijos teismo argumentus dėl neigiamų padarinių, galinčių kilti/kylančių, kai ilgą laiką dėl ligos nedirba įstaigos vadovas (Nutarties 19, 21 punktai), pažymėtina, kad tokios aplinkybės byloje atskleistinos tik į pareigas valstybės tarnautoją priėmusio pareigūno motyvacijos, kodėl pasinaudota teise, pagrindimo aspektu, tačiau ne priimto teisės akto dėl valstybės tarnautojo atleidimo teisėtumo/neteisėtumo vertinimo prasme.

39. Taigi konstatuotina, kad faktas, jog pareiškėjas per paskutinius 12 mėnesių dėl laikinojo nedarbingumo nedirbo ilgiau kaip ilgiau kaip 140 dienų, suponavo į pareigas valstybės tarnautoją priėmusio pareigūno teisę pareiškėją atlesti iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nustatytu atleidimo pagrindu ir tai padaryta teisėtai.

40. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nurodytus Nutarties 25 punkte, kad atleidimas neteisėtas, nes darbdavys buvo informuotas iš anksto apie pareiškėjo planuojamą siuntimą darbingumo lygiui nustatyti. Vien aplinkybė, kad siuntimas į neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie SADM pareiškėjui buvo išrašytas 2017 m. spalio 30 d., t. y. jau po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr.P1-139 „Dėl (duomenys neskelbtini) regioninio parko direktoriaus V. P. atleidimo iš pareigų“, leidžia pripažinti, kad atsakovas pareiškėjo atleidimo metu neturėjo jokių teisinių pagrindų atsižvelgti į pareiškėjo ketinimus tikrintis sveikatą darbingumo lygiui nustatyti.

41. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys