2022-06-08 Nr. AB-15448-3-61-3-01819-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-249-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01819-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.2; 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Aleno Piesliako ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos prašymą atsakovei E. Ž. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir pareiškėjas, Ministerija) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės E. Ž. (toliau – ir atsakovė), (duomenys neskelbtini) Eur nepagrįstai įgytos išmokos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Atsakovė 2018 m. gruodžio 17 d. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Tarnyba) pateikė prašymą tarnybinio kaitumo būdu perkelti ją iš Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) (duomenys neskelbtini) karjeros valstybės tarnautojo pareigų į (duomenys neskelbtini) tarnybos tokio paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Atsakovė, nurodydama, kad Departamento veikla nutraukiama, ir dėl pareigybės panaikinimo 2018 m. gruodžio 31 d. ji bus atleista iš užimamų pareigų, likviduojamam Departamentui 2018 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą pervesti į jos banko sąskaitą išeitines išmokas.

2.2. Departamento likvidacinė komisija 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. P-107 „Dėl E. Ž. atleidimo iš pareigų“ nuo 2019 m. gruodžio 31 d. atleido atsakovę iš užimamų pareigų ir pavedė Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro (toliau – ir NBFC) Buhalterinės apskaitos departamentui įstatymų nustatyta tvarka išmokėti atsakovei priklausantį darbo užmokestį bei piniginę kompensaciją už 7,98 nepanaudotų kasmetinių atostogų kalendorines dienas iš valstybės biudžeto lėšų; taip pat pavedė Vidaus administravimo skyriui su šiuo sprendimu supažindinti atsakovę. Departamento likvidacinės komisijos sprendime nurodyta, kad atsakovei priklausanti trijų mėnesių jos gauto darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka bus mokama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta tvarka.

2.3. Tarnyba 2018 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. B6-(1.9)-3528 informavo Departamentą apie tai, jog sutiko patenkinti atsakovės 2018 m. gruodžio 17 d. gautą prašymą priimti ją į pareigas. Departamento likvidacinė komisija 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. P-124 „Dėl E. Ž. perkėlimo“ perkėlė atsakovę į naujas pareigas (duomenys neskelbtini) tarnyboje, nustatant, kad paskutinė jos darbo Departamente diena – 2018 m. gruodžio 31 d.

2.4. Departamento likvidacinės komisijos 2018 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. P-124 „Dėl E. Ž. perkėlimo“, skirtingai nuo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. P-107, nėra nurodyta atsakovei išmokėti trijų mėnesių gauto darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Vidaus administravimo skyriui su sprendimu pavesta supažindinti atsakovę.

2.5. Departamento likvidacinė komisija 2018 m. gruodžio 31 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. S-217 Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (nuo 2019 m. sausio 1 d. – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) perdavė informaciją apie likviduojamo Departamento atleidžiamus valstybės tarnautojus ir jiems pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 ir 3 dalis priklausančias išeitines išmokas bei duomenis, reikalingus konkrečių išmokų dydžių paskaičiavimui ir pervedimui. Akte nurodyta, kad atsakovei priklauso 3 mėnesių jos gauto darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, kurios mokėjimo pradžia – 2019 m. sausio 2 d. 2019 m. vasario 4 d. į atsakovės 2018 m. gruodžio 21 d. prašyme nurodytą banko sąskaitą buvo pervesta (duomenys neskelbtini) Eur.

2.6. 2019 m. kovo 14 d. raštu pareiškėjas informavo atsakovę, kad 2019 m. vasario 4 d. jai sumokėjo (duomenys neskelbtini) Eur išeitinę išmoką už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. vasario 27 d. duomenimis atsakovė nuo 2019 m. sausio 1 d. dirba biudžetinėje įstaigoje (duomenys neskelbtini) tarnyboje. Taip pat informavo atsakovę, kad nuo jos priėmimo į darbą šioje Tarnyboje pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 48 straipsnio 4 dalį jai nepriklauso išeitinė išmoka, todėl paprašė grąžinti 2019 m. vasario 4 d. pervestą (duomenys neskelbtini) Eur išeitinę išmoką į Ministerijos banko sąskaitą. Pareiškėjo 2019 m. kovo 14 d. raštas atsakovei buvo įteiktas 2019 m. kovo 16 d. Atsakovė 2019 m. kovo 19 d. raštu pranešė pareiškėjui, kad „tik Jums atlikus tarnybinį patikrinimą priimsiu sprendimą dėl permokos grąžinimo“.

2.7. Ministerija pakartotiniu 2019 m. balandžio 4 d. raštu pasiūlė atsakovei geranoriškai grąžinti lėšas, tačiau atsakovė 2019 m. balandžio 12 d. rašte vėl pakartojo, kad „sprendimą dėl permokos grąžinimo priimsiu tik Jums atlikus tarnybinį patikrinimą“.

2.8. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusiame 2019 m. spalio 10 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. 1-3575-595/2019, nustatė faktą, kad atsakovei „nuo pat pradžių buvo žinoma apie priimtus prieštaringus jos atžvilgiu sprendimus dėl išeitinės išmokos išmokėjimo, be to, ji žinojo, kad ir toliau dirbs valstybės tarnyboje (Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartis Nr. 3K-3-321/2006, 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-1355/2002).“ Taip pat teismas nustatė, kad aplinkybė, buvo ar nebuvo atlikti tarnybiniai patikrinimai, niekaip nedaro įtakos atsakovės materialinėms teisėms ir pareigoms.

3. Atsakovė E. Ž. atsiliepime nurodė, kad su prašymu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovė nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

4.1. Išmoka negali būti išreikalauta, nes pareiškėjas neįrodė ir šioje administracinėje byloje neįrodinėja, kad dėl atsakovės nesąžiningumo (veikimo, neveikimo) 2019 m. vasario 4 d. jai buvo išmokėta išeitinė išmoka, ar kad pareiškėjas padarė sąskaitybos klaidą, t. y. pareiškėjas neįrodė atsakovės nesąžiningų veiksmų, todėl jos sąžiningumas nepaneigtas ir neįrodytas.

4.2. Departamento likvidacinės komisijos 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. P-124 buvo pripažintas netekusiu galios Departamento likvidacinės komisijos 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. P-107, todėl pagrindo mokėti išeitinę išmoką nebeliko 2018 m. gruodžio 28 d., t. y. atsakovei dar tęsiant tarnybos santykius ir daugiau kaip prieš vieną mėnesį iki išmokos pervedimo. Pareiškėjui (jos darbuotojams) jau 2018 m. gruodžio 28 d. buvo žinoma apie išnykusią prievolę mokėti išmoką, tačiau, nepaisant to, pareiškėjas, praėjus daugiau nei vienam mėnesiui, išmoką vis dėlto išmokėjo.

4.3. Atsakovė nesutiko su Ministerijos pozicija, kad šiai bylai išimtinai taikytinos tik valstybės tarnybą reglamentuojančios teisės normos ir jokios kitos aplinkybės nėra reikšmingos.

4.4. Išeitinė išmoka išmokėta ne dėl atsakovės įtakos ar kokios nors sąskaitybos klaidos, o dėl pareiškėjo darbuotojų, atsakingų už piniginių lėšų valdymą ir šį procesą koordinuojančių darbuotojų aplaidžiai atliekamų pareigų, kontrolės mechanizmų institucijoje nebuvimo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės (duomenys neskelbtini) Eur nepagrįstai įgytos išmokos ir 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo naudai, kitoje dalyje prašymą atmetė.

6. Teismas byloje vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 41 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalių, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1, 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika, aiškinančia CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Ministerija 2019 m. vasario 4 d. bankiniu pavedimu pervedė atsakovei, kaip savo buvusiai darbuotojai, (duomenys neskelbtini) Eur išeitinės išmokos.

8. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad atsakovė buvo pateikusi prašymą Tarnybai dėl jos perkėlimo kaitumo būdu, tačiau dar iki atsakymo gavimo 2018 m. gruodžio 21 d. pateikė Departamentui prašymą pervesti į jos banko sąskaitą priklausančias išeitines išmokas, o Departamento likvidacinė komisija tą pačią dieną, priimdama sprendimą, atleido atsakovę nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iš užimamų pareigų. Minėto sprendimo 4.1 punkte buvo nurodyta E. Ž. sumokėti priklausančią trijų mėnesių jos gauto vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką. 2018 m. gruodžio 28 d. tiek Departamentas, tiek atsakovė gavo Tarnybos raštą dėl sutikimo perkelti atsakovę į Tarnybą kaitumo būdu, todėl tą pačią dieną Departamentas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, priėmė sprendimą, kuriuo perkėlė E. Ž. į (duomenys neskelbtini) tarnybą nuo 2019 m. sausio 1 d. Šiuo sprendimu Departamentas nustatė, kad paskutinė pareiškėjos darbo diena Departamente – 2018 m. gruodžio 31 d. Šio sprendimo 5 punktu buvo pripažintas netekusiu galios Departamento 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimas dėl E. Ž. atleidimo. Su abiem sprendimais atsakovė buvo supažindinta, dėl to ginčo nėra.

9. Teismas padarė išvadą, kad 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu atsakovei nebuvo pavesta išmokėti vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos, tačiau 2019 m. vasario 4 d. bankiniu pavedimu Ministerija pervedė jai (duomenys neskelbtini) Eur. Ministerija, iš VSDFV duomenų sužinojusi, kad atsakovė nuo 2019 m. sausio 1 d. dirba biudžetinėje įstaigoje, t. y. (duomenys neskelbtini) tarnyboje, informavo atsakovę, kad privalo grąžinti lėšas, tačiau ji atsisakė tai daryti.

10. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė veikė nesąžiningai. Teismas pabrėžė, kad atsakovė yra valstybės tarnautoja, ji kaitumo būdu perkelta į valstybės tarnautojos pareigas, todėl jos darbo veiklos pagrindinius principus, teises ir pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kuris jos atleidimo (perkėlimo) metu aiškiai įtvirtino, jog išeitinės išmokos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje; be to, šis įstatymas apskritai nenumatė išeitinės išmokos mokėjimo asmeniui, perkeltam tarnybinio kaitumo būdu į kitą įstaigą.

11. Teismas, įvertinęs atsakovės 2018 m. gruodžio 21 d. prašymą, pažymėjo, kad atsakovė jai priklausančią išeitinę išmoką prašė pervesti, kadangi nuo 2018 m. gruodžio 31 d. yra atleidžiama iš Departamento, jį likviduojant. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė įrodo, jog atsakovė suprato teisinį reglamentavimą dėl išmokų mokėjimo. Atsakovė buvo perkelta dirbti į kitą valstybinę įstaigą ir, 2019 m. vasario 4 d. gavusi iš Ministerijos lėšas, su paskirtimi „turizmo išeitinės“, į tai nesureagavo. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovė atsiliepime nurodė, kad lėšos jai buvo pervestos be pagrindo, nes jau 2018 m. gruodžio 28 d. buvo akivaizdu, kad ji dirbs Tarnyboje. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pagal savo pareigas žinojo (privalėjo žinoti), jog 2018 m. gruodžio 31 d., paskutinę dieną dirbant Departamente, o nuo 2019 m. sausio 1 d. pradedant dirbti Tarnyboje, išeitinės kompensacijos negalės būti mokamos.

12. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, pripažino, jog atsakovei buvo išmokėta ginčijama išeitinė išmoka nesant teisinio pagrindo, kadangi to nenumatė nei teisės aktai, nei Ministerijos sprendimai. Teismas vertino, kad atsakovės nesąžiningumas, gavus iš Ministerijos (duomenys neskelbtini) Eur išeitinę išmoką yra akivaizdus, todėl pareiškėjo prašymą tenkino ir iš atsakovės priteisė (duomenys neskelbtini) Eur nepagrįstai įgytos išmokos sumą. Teismas pareiškėjo naudai taip pat priteisė bylinėjimosi išlaidas – 22,50 Eur žyminio mokesčio už skundą.

III. 13. E. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį dėl (duomenys neskelbtini) Eur sumos priteisimo iš atsakovės ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dalyje dėl (duomenys neskelbtini) Eur sumos priteisimo iš atsakovės E. Ž. atmesti; priteisti iš pareiškėjo atsakovei visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, bylą nagrinėjant bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose, atlyginimą.

14. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo tokius argumentus:

14.1. Pareiškėjas nepagrįstai atleistas nuo pareigos įrodyti atsakovės nesąžiningumą, o teismo veiksmai tiriant atsakovės elgesį nesąžiningumo aspektu atlikti peržengus prašymo ribas.

14.2. Teismas be pareiškėjo valios ir sutikimo savo iniciatyva analizavo atsakovės nesąžiningumą, kuris byloje nustatytas neištyrus visų byloje esamų įrodymų. Teismas, vertindamas atsakovės elgesį, nesilaikė šalių lygiateisiškumo principo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išimtis, dėl kurių turtas negali būti išreikalautas, ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose.

14.3. Atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galėtų pasisakyti ne tik dėl įrodymų ištyrimą ir vertinimą reglamentuojančių normų taikymo, tačiau ir atsakyti, be kita ko, į tokius šiame skunde keliamus klausimus, kurių išsprendimas būtų aktualus visoms administracinėms byloms: ar teismas turi teisę be bylos šalies sutikimo ir valios nustatyti aplinkybę, kurios įrodinėjimo našta, remiantis teisės doktrina ir suformuota teismų praktika, tenka būtent tai šaliai (t. y. ar teismas turi teisę atleisti įrodinėjimo pareigą turinčią bylos šalį nuo šios pareigos ir šią funkciją prisiimti sau, kada tą galima daryti); kokiu būdu kitai šaliai būtų suteikiama galimybė pasisakyti dėl teismo savo iniciatyva nustatytinos aplinkybės.

14.4. Atsakovė pažymi, jog pareiškėjas, bylą nagrinėjant administraciniame teisme, teiktuose procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu aplinkybės dėl atsakovės nesąžiningumo neįrodinėjo, ir prašymą teismui grindė valstybės tarnybą reglamentuojančiomis teisės normomis.

14.5. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą, negali būti išreikalaujamos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Tiek teisės doktrina, tiek formuojama administracinių teismų praktika vienareikšmiai sako, kad sumų gavėjo nesąžiningumą kaip išreikalavimo pagrindą privalo įrodyti asmuo, norintis išreikalauti turtą.

14.6. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokiu būdu ir forma nenurodė faktų, kad dalyvaudama atleidimo iš pareigų ar perkėlimo į kitas pareigas procedūrose atsakovė pažeidė (nevykdė) kokias nors jai teisės aktais nustatytas pareigas ar bent prisidėjo (turėjo įtakos), kad kitas asmuo (institucija) pažeistų jam priskirtas pareigas. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ar net bendro pobūdžio atsakovės nesąžiningų veiksmų, kurių pagrindu jai buvo išmokėta išeitinė išmoka, o taip pat nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas visiškai ignoravo įrodinėjimo pareigos paskirstymą tokio pobūdžio bylose ir priėmė akivaizdžiai neteisėtą sprendimą.

14.7. Atsakovė atsiliepime į prašymą nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ginsis remdamasi, be kita ko, CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta išimtimi, pagal kurią ji neprivalo grąžinti turto, nes yra sąžininga gavėja, tačiau detaliau dėl to nepasisakė, nes pareiškėjas sąžiningumo klausimo prašyme teismui nekėlė. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė atsiliepime nurodė panaudosiantį gynybos argumentą, nereiškia, kad pareiškėjas neprivalo vykdyti įrodinėjimo pareigos dėl šio argumento. Pareiškėjas nepateikė jokių atsakovės nesąžiningumą patvirtinančių faktų, į kuriuos būtų galima atsikirsti.

14.8. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas pareiškėją nuo pareigos įrodyti atsakovės nesąžiningumą, paneigė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ir tokiu būdu nukrypo nuo teisės doktrinoje ir teismų suformuotos praktikos, kad ne bylą nagrinėjantis teismas ir ne lėšas gavęs asmuo turi įrodinėti savo sąžiningumą ar nesąžiningumą, o būtent ir išimtinai tas asmuo, kuris siekia susigrąžinti lėšas. Teismas, remiantis suformuota teismų praktika, gali nustatyti asmens nesąžiningumą tik tuo atveju, kai priešinga šalis pateikia konkrečius tai patvirtinančius faktus ir įrodinėja asmens nesąžiningumą, o nagrinėjamu atveju viso to nebuvo.

14.9. Pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nes pareiškėjo naudai nustatė tas aplinkybes, kurias išimtinai privalo įrodinėti pareiškėjas, ir kurių jis neįrodinėjo. Teismui savarankiškai nustatinėjant aplinkybę dėl sąžiningumo, atsakovė apie tai įspėta nebuvo ir jai nesuteikta galimybė šiuo klausimu pasisakyti bei apsiginti.

14.10. Atsakovė nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos leidžia administraciniams teismams peržengti nagrinėjamo prašymo (skundo) ribas ir tenkinti jį kitu teisiniu pagrindu negu suformulavo pareiškėjas, tačiau mano, kad apie tokį prašymo ribų peržengimą turi būti informuota priešinga šalis, nes priešingu atveju sukeliamas staigmenos efektas ir tuo pačiu paneigiama šalies teisė į teisminę gynybą. Atsakovė pažymi, jog tokios nuostatos laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje dėl teisės į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str.), nes Konvencijos požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais.

14.11. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nebuvo informuota apie teismo savo iniciatyva nustatinėjamas aplinkybes dėl jos nesąžiningumo. Atsakovės nuomone, teismas tokiu atveju turėjo apie prašymo ribų peržengimą informuoti bylos šalis, pagrįsti skundo ribų peržengimą, pasiūlyti pareiškėjui įvykdyti jam priklausančią įrodinėjimo pareigą dėl nesąžiningumo, pasiūlyti atsakovei pateikti savo paaiškinimus ir atsikirtimus dėl pirmosios pateiktų įrodymų ir faktų. To nepadarius, t. y. pareiškėjui nesiremiant nesąžiningumo aplinkybe ir jos jokiu būdu neįrodinėjant, teismo procesas atsakovės atžvilgiu vyko nesąžiningai, nes teismas nuslėpė nuo atsakovės prieš ją panaudotą argumentą ir neleido nuo jo apsiginti. Pasak atsakovės, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-357-822/2021).

14.12. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas pareigą ištirti visus byloje esančius įrodymus, netyrė atsakovės į bylą pateiktų ir išreikalautų įrodymų, nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo sužinojimo apie atsakovės įsidarbinimą kitoje biudžetinėje įstaigoje aplinkybes, apie atsakovės nesąžiningumą.

14.13. Atsakovė pažymi, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nustatytą aplinkybę dėl atsakovės nesąžiningumo grindė atsakovės žinojimu (privalėjimu žinoti), kad išeitinės kompensacijos jai negalės būti mokamos, ir atsakovės nesureagavimu į išmokos gavimą.

14.14. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovė suprato teisinį reglamentavimą dėl išmokų mokėjimo, nes 2018 m. gruodžio 21 d. likviduojamam Departamentui pateikė prašymą pervesti į jos nurodytą sąskaitą priklausančias išeitines išmokas, tačiau teismas netyrė, kokiomis aplinkybėmis atsakovė surašė 2018 m. gruodžio 21 d. prašymą, neįvertino visų byloje esančių įrodymų (pvz., atsakovės Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-832-852/2020 teikto apeliacinio skundo argumentų), todėl išvada dėl atsakovės supratimo apie teisinį reglamentavimą yra skubota ir nepagrįsta.

14.15. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl atsakovės privalėjimo žinoti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas pagal pareigas taip pat nepagrįsta, nes teismas netyrė: koks išsilavinimas ir darbo patirtis buvo reikalingi atsakovei užimant ir einant pareigas Departamente, koks atsakovės įgytas faktinis išsilavinimas ir kt. Byloje neįsitikinta, ar atsakovės pareigų pobūdis yra toks, kuris reikalauja iš jos žinių apie tarnautojų korpuso formavimą (priėmimą, atleidimą, kt.) ir atsiskaitymą jį atleidžiant ar perkeliant į kitas pareigas. Atsakovės teigimu, vien ta aplinkybė, kad ji galbūt kažką žino, nereiškia nesąžiningumo. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie liudytų, kad atsakovė tyčia ar dėl neatsargumo klaidingai įtakojo pareiškėją dėl išmokos mokėjimo.

14.16. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. P-124 pareiškėjui nebuvo pavesta išmokėti išeitinę išmoką atsakovei, tačiau nesutinka, kad pareiškėjas tik po 2019 m. vasario 4 d. atlikto bankinio pavedimo atsakovei ( kuriuo buvo pervesta ginčijama išmoka), iš VSDFV duomenų sužinojo, kad atsakovė nuo 2019 m. sausio 1 d. dirba biudžetinėje įstaigoje.

14.17. Atsakovė nurodo pateikusi teismui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą Nr. 839 „Dėl Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos likvidavimo“, kuriuo Vyriausybė nutarė nuo 2019 m. sausio 1 d. nutraukti Departamento veiklą ir įgaliojo pareiškėją mokėti atleistiems iš pareigų Departamento tarnautojams išeitines išmokas. Šiuo nutarimu taip pat buvo sudaryta Departamento likvidacinė komisija, kurioje buvo 4 pareiškėjo darbuotojai, kurie kartu su kitais šios komisijos nariais priiminėjo sprendimus ir dėl Departamento tarnautojų atleidimo ir perkėlimo į kitas pareigas kitose institucijose. Atsakovės teigimu, teismas šio įrodymo nevertino.

14.18. Atsakovė nurodo, kad teismas neįvertino Departamento likvidacinės komisijos 2018 m. gruodžio 28 d. posėdžio protokolo Nr. 24 išrašo, kuris patvirtina, jog tą dieną komisija svarstė atsakovės perkėlimą į Tarnybą, ir jam pritarė. Atsakovė pažymi, jog minėtame Departamento likvidacinės komisijos posėdyje dalyvavo dvi pareiškėjo tarnautojos, todėl pareiškėjui apie atsakovės perkėlimą į Tarnybą ir tuo pačiu apie negalimumą mokėti išmoką tapo žinoma dar 2018 m. gruodžio 28 d. Pareiškėjui žinant apie atsakovės perkėlimą į Tarnybą ir negalimumą mokėti išmoką, o byloje nesant jokių įrodymų apie atsakovės veiksmus, kuriais ji nuo šios dienos iki bankinio pervedimo 2019 m. vasario 4 d. klaidino pareiškėją, vien atsakovės galimas teisės aktų žinojimas nėra pakankamas argumentas laikyti atsakovę nesąžininga. Atsakovė pažymi, jog tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A438-98/2013, bei prašo ja vadovautis kaip precedentine byla.

14.19. Pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nes susikoncentravęs ties atsakovės elgesiu, pareiškėjo aplaidaus ir nerūpestingo elgesio ne tik kad neįžvelgė, bet ir apskritai nenagrinėjo. Pareiškėjas kaip politikos formuotojas ir teisės aktų projektų atitinkamoje srityje rengėjas, vienareikšmiškai žinojo ir pagal savo kompetenciją privalėjo žinoti apie teisės aktų nenumatytą galimybę mokėti išeitinę išmoką, ir ją išmokėdamas veikė savo rizika ir iniciatyva, todėl privalo prisiimti atitinkamas iš to išplaukiančias neigiamas pasekmes, kylančias išimtinai iš savo aplaidumo ir nerūpestingumo.

14.20. Atsakovė, nesutikdama, su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, jog ji nesureagavo į gautą ginčijamą išmoką, pažymi, jog toks neveikimas nėra susijęs su sąžiningumu. Atsakovė pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad, gavęs išmoką, darbuotojas jos negrąžina, niekaip neapibūdina jo kaip nesąžiningo; be to, pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas asmens sąžiningumas vertinamas iki gaunant galbūt nepagrįstas išmokas, o ne po jų gavimo. Nagrinėjamu atveju tam, kad atsakovę pripažinti nesąžininga, turi būti nustatytas jos veiksmų (elgesio) priežastinis ryšys su pareiškėjo apsisprendimu mokėti išmoką, o visi atsakovės veiksmai, atlikti po išmokos gavimo, nėra priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjo sprendimu ją mokėti.

14.21. Teismas nagrinėjamoje byloje padarė proceso teisės pažeidimus – nepagrįstai atleido pareiškėją nuo įrodinėjimo pareigos, peržengė prašymo ribas ir apie tai bylos šalių neįspėjo, priėmė siurprizinį sprendimą, pažeidė lygiateisiškumo principą, neištyrė visų į bylą pateiktų įrodymų. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išimtis, dėl kurių negalima išreikalauti turto, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

15. Pareiškėjas Ministerija atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

15.1. Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą). Faktų nurodymas administraciniame procese priklauso byloje dalyvaujančių asmenų diskrecijai.

15.2. Ministerija kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) Eur nepagrįstai įgytos išmokos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ministerija savo procesiniame dokumente (prašyme) teismui realizavo dispozityvumo principą, nurodė tiek faktines aplinkybes, tiek reikalavimo dalyką, o pirmosios isntancijos teismas neperžengė bylos nagrinėjimo dalyko.

15.3. Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses. Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie pagrįstų, kad buvo suvaržyta atsakovės (per atstovą) teisė būti išklausytai.

15.4. Pagal bylos nagrinėjimo betarpiškumo principą, taip pat laisvo įrodymų vertinimo principą jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios, vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl atsakovės nesąžiningumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos prašymo priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) Eur nepagrįstai įgytos išmokos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas konstatavo, jog atsakovė nebuvo sąžininga, nes žinodama, kad jos valstybės tarnybos santykiai po jos atleidimo iš Departamento toliau tęsiasi Tarnyboje, t. y. suprasdama, kad ji neturi teisės gauti išeitinės išmokos, šios išmokos negrąžino, priteisė (duomenys neskelbtini) Eur nepagrįstai įgytos išmokos pareiškėjui, o prašymo dalį dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo atmetė.

18. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės pažeidimus, t. y. nepagrįstai atleido pareiškėją nuo įrodinėjimo pareigos, peržengė prašymo ribas ir apie tai bylos šalių neįspėjo, priėmė siurprizinį sprendimą, pažeidė lygiateisiškumo principą, neištyrė visų į bylą pateiktų įrodymų, taip pat netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išimtis, dėl kurių negalima išreikalauti turto, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų.

20. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai šias nuostatas aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

21. Byloje nustatyta, kad atsakovė 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą perkelti ją iš likviduojamo Departamento į (duomenys neskelbtini) tarnybą. Taip pat E. Ž. 2018 m. gruodžio 21 d. likviduojamam Departamentui pateikė prašymą pervesti į jos banko sąskaitą išeitines išmokas.

22. Departamento sudaryta likvidacinė komisija 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. P-107 „Dėl E. Ž. atleidimo iš pareigų“ atsakovę nuo 2019 m. gruodžio 31 d. atleido iš užimamų pareigų bei pavedė NBFC Buhalterinės apskaitos departamentui įstatymų nustatyta tvarka atsiskaityti su atsakove, taip pat Departamento Vidaus administravimo skyriui su sprendimu supažindinti E. Ž.. Anksčiau minėtame Departamento likvidacinės komisijos sprendime nurodyta, kad atsakovei priklausanti išeitinė išmoka bus mokama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta tvarka.

23. (duomenys neskelbtini) tarnyba 2018 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. B6-(1.9)-3528 „Dėl E. Ž. perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu“ informavo Departamentą, kad sutiko patenkinti E. Ž. 2018 m. gruodžio 17 d. prašymą ir priimti ją į pareigas. Atsižvelgdama į gautą raštą, Departamento likvidacinė komisija 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. P-124 „Dėl E. Ž. perkėlimo“ perkėlė atsakovę į naujas pareigas (duomenys neskelbtini) tarnyboje ir nustatė, kad paskutinė jos darbo diena Departamente – 2018 m. gruodžio 31 d. Šio sprendimo 5 punktu buvo pripažintas netekusiu galios Departamento likvidacinės komisijos 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. P-107 „Dėl E. Ž. atleidimo iš pareigų“. Taigi E. Ž. iš buvusios darbovietės – Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos – tarnybnio kaitumo būdu nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo perkelta į (duomenys neskelbtini) tarnybą.

24. Departamento likvidacinė komisija 2018 m. gruodžio 31 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. S-217 Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai perdavė informaciją apie atleidžiamus valstybės tarnautojus ir jiems priklausančias išeitines išmokas bei duomenis, reikalingus konkrečių išmokų dydžių paskaičiavimui ir pervedimui. Šiame akte buvo nurodyta, kad atsakovei priklauso 3 mėnesių jos gauto darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, kurios mokėjimo pradžia – 2019 m. sausio 2 d. E. Ž. 2019 m. vasario 4 d. buvo pervesta (duomenys neskelbtini) Eur išeitinė išmoka už 2019 m. sausio mėn.

25. Aiškindama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. sausio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-98/2013 padarė išvadą, jog darbuotojo gauta išeitinė išmoka negali būti iš jo išreikalauta kaip be pagrindo įgyta, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba buvo padaryta sąskaitybos klaida. Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sąžiningumo kriterijus aiškinamas kaip vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės doktrinoje bei administracinių teismų praktikoje sąžiningumas taip pat suprantamas kaip bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, o sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai.

26. Analogiškai ši nuostata aiškinama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2006, 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2010 ir kt.).

27. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad atsakovė jau nuo 2018 m. gruodžio 17 d. žinojo, kad sieks ir toliau dirbti valstybės tarnyboje (tęsti tarnybą (duomenys neskelbtini) tarnyboje). Šiai įstaigai 2018 m. gruodžio 28 d. patenkinus atsakovės prašymą dėl perkėlimo ir priėmimo į pareigas, išnyko jos teisė ir į išeitinės išmokos gavimą. Atsakovė su visais sprendimais ir jų pakeitimais buvo supažindinta bei suprato, kad išeitinė kompensacija tarnybinio kaitumo būdu ją perkėlus į (duomenys neskelbtini) tarnybą jai nebepriklauso (be kita ko, šiame kontekste atmestini atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ji nesuprato teisinio reguliavimo dėl išmokų mokėjimo). Kita vertus, pasikeitus situacijai atsakovė nebandė atšaukti 2018 m. gruodžio 21 d. pateikto prašymo dėl išeitinės išmokos išmokėjimo, apskritai pasidomėti susiklosčiusia situacija ar kažkokiu kitu būdu informuoti apie tai pareiškėją. Net 2019 m. vasario 4 d. gavusi išeitinę išmoką atsakovė sąmoningai apie tai neinformavo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, nors pavedimo paskirties dalyje buvo nurodyta, kad tai „turizmo išeitinė“. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė teisingą išvadą, kad E. Ž. išmokėta išeitinė išmoka nesant teisinio pagrindo, nes to nenumatė nei teisės aktai, nei Ministerijos sprendimai, todėl atsakovės nesąžiningumas, gavus iš Ministerijos (duomenys neskelbtini) Eur išeitinę išmoką yra akivaizdus.

28. Įvertinusi objektyvųjį (asmens elgesio objektyviuosius požymius, patvirtinančius jo rūpestingumą, atidumą, apdairumą) ir subjektyvųjį (asmens vidinius motyvacinius veiksnius) kriterijus šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog E. Ž. nesąžiningumas gaunant iš Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (duomenys neskelbtini) Eur dydžio išeitinę išmoką yra įrodytas.

29. Įvertinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, akivaizdu, kad teismas, nagrinėdamas ginčą, taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, tinkamai motyvavo savo sprendimą, nurodė faktines aplinkybes bei vertino byloje pateiktus įrodymus. Pažymėtina, jog teismas nagrinėjo tik tas aplinkybes, kurios buvo glaudžiai susijusios su ginčo dalyku ir buvo svarbios teisingam bei objektyviam bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neišėjo už pareiškėjo skundo ribų.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrindė jį byloje surinktais duomenimis, o atsakovė nepateikė pareiškėjo argumentus paneigiančių duomenų.

31. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų žinojimo, dėl likvidacinės komisijos sudėties, šalių lygiateisiškumo ir kt.) pastebėtina, kad jie nėra reikšmingi šios bylos kontekste. Taigi, nors atsakovė apeliaciniame skunde išdėstė ir daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir nekeičia šiame teismo procesiniame dokumente padarytų išvadų. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovės pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

33. E. Ž. apeliaciniame skunde prašo iš pareiškėjo priteisti visų jos bylinėjimosi išlaidų, bylą nagrinėjant bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose, atlyginimą. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas ne atsakovės naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

34. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 ir 57 straipsniuose nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti E. Ž. apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė