2016-06-13 Nr. AB-12728-3-62-3-00563-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1651-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00563-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 4–8, 75–76).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Jose buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų. Kadangi kamerose gyvenamojo ploto teko mažiau nei numatyta teisės aktuose, neturėjo galimybės judėti, turėjo nuolat gulėti lovoje arba sėdėti. Dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas (tamsinti stiklai), rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas sienele, tačiau neturi atskiros ventiliacijos, todėl kamerose tam tikru metu buvo nemalonūs kvapai, dėl ko jautėsi ypatingai pažemintas. Patalpose veisiasi tarakonai, vabzdžiai ir kiti parazitai. Asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pažymėjo, kad pareigūnai netinkamai elgėsi, provokuodavo nuteistuosius. Kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo regėjimas. Gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios pareiškėjo orumą, akivaizdžiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 14–17) su pareiškėjo skundu nesutiko.

Pripažino, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kurios neatitiko reikalavimų dėl vienam asmeniui ploto turinčio tekti ploto. Tačiau pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, jis buvo vedamas į dušą, galėjo naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase, todėl kalinimas mažesnio ploto patalpose negali būti traktuojamas kaip Konvencijos 3 pažeidimas. Pažymėjo, jog ploto normatyvo pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimų užtikrinimu, t. y. atsirado dėl objektyvių aplinkybių, kurios nuo Kauno tardymo izoliatorius nepriklauso. Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Pabrėžė, jog pareiškėjas dėl skunde keliamų pretenzijų į Kauno TI administraciją nesikreipė, nereiškė nusiskundimų dėl sveikatos būklės, higienos sąlygų. Asmenys, raštu pareiškę nerūkantys, laikomi kartu su nerūkančiais. Tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas periodiškai, su pertraukomis. Patalpose, kuriose vykdoma atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų krata, atitinka higienos normos reikalavimus, jos yra reguliariai valomos, drabužiai dedami ant stalų. Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose buvo šalta, neatitinka tikrovės, nes Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas šiltuoju metų laiku. Pareiškėjo reikalavimo tikslas yra ne patirtos neturtinės žalos atlyginimas, o noras užsidirbti. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių laikymo sąlygų Kauno TI neigiamą įtaką jo sveikatai. Kauno TI pareigūnų veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (I t., b. l. 156–163) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo, dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė. Prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei tenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, į valstybės biudžetą 20,00 Eur išlaidų, dėl kitos dalies reikalavimų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį. Pareiškėjas pateikė prašymą, kuriuo prašė netaikyti senaties termino. Jo nuomone, dėl nežmoniškų sąlygų, kurios prilygo kankinimui, teisės aktai nenustato senaties termino. Pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, nuo 2009 m. spalio 10 d. buvo suimtas ir neturėjo galimybės kreiptis į teismą, nes jo teisės buvo suvaržytos. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 24 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pareikšti už skunde nurodytą laikotarpį nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. Teismas taip pat rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalies norma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, todėl įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI prašymas dėl ieškinio senaties taikymo tenkintas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. tuo pagrindu atmestas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Taigi, nagrinėjamu atveju ginčui aktualus laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. balandžio 24 d.

Teismas apžvelgė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas A. ir kt. prieš Rusiją). Vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.271, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjui kalint Kauno tardymo izoliatoriuje ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 46 paras. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Daryta išvada, jog 46 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindė aplinkybėmis, jog buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, vykdant asmens ir jo daiktų apžiūras buvo nesilaikoma higienos normos reikalavimų, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, patalpose veisėsi tarakonai ir kiti parazitai. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau –ir HN 76:2010) 6, 14 punktais. Akivaizdu, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, turi būti užtikrinta, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo, be to, į bylą nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs perkelti jį kamerą su nerūkančiais asmenimis, taigi pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis atmesti kaip nepagrįsti.

Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kalėjo Kauno TI kamerose Nr. 167, Nr. 139, Nr. 203, Nr. 157. Atsakovo atstovas į bylą pateikė eilę Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie patvirtino, kad Kauno TI nuolat vykdoma gyvenamųjų patalpų atitikties nustatytiems sveikatos ir saugos reikalavimams priežiūra. Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų, kurie patvirtintų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, atitiktį nustatytiems sveikatos ir saugos reikalavimams. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų apie kamerų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, natūralią apšvietą, santykinę oro drėgmę, oro temperatūrą, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos kamerų natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės, temperatūros liko nepaneigtos.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą taip pat siejo su sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu. Teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5. punktu. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti pakankamai aukšta siena, jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, taip pat jame įrengta atskira ventiliacija, sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis, o tai atitinka Taisyklių 14.5. punkto ir HN 76:2010 21 punkto reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas nežemino pareiškėjo, nepažeidė jo garbės ir orumo.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose veisėsi tarakonai, vabzdžiai ir kiti parazitai. Teismas rėmėsi HN 76:2010 60 punktu. Atsakovo atstovas į bylą pateikė su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2013 m. lapkričio 12 d. sudarytą sutartį Nr. 20-42/A-1178 dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo. Minėta sutartis, teismo nuomone, patvirtino, kad atsakovas ginčo laikotarpiu ėmėsi tinkamų priemonių kenkėjų profilaktikai ir naikinimui. Teismui nepateikta duomenų apie tai, kad šalys nesilaikė sutarties sąlygų arba naudojo gautas priemones ne pagal paskirtį, todėl įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjo šio pobūdžio argumentai atmesti kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (patalpoje šalta, purvina ir pan.), nurodė, jog esant žemai oro temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo atstovas į bylą pateikė kratų patalpos nuotraukas, iš kurių spręsta, jog kratų kambario patalpos yra tvarkingos, uždaros. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių šio pobūdžio atvejų, siejamų su subjektinių jo teisių pažeidimu, o pagal abstrakčiai išdėstytas aplinkybes nebuvo pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimų, susijusių su kratų patalpomis, atmesti kaip deklaratyvūs pobūdžio, neįrodyti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (provokacijų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio provokuojant nuteistuosius, yra atmestini.

Į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis A. K. ginčui aktualiu laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą yra kreipęsis dėl dantų gydymo, peršalimo, raumens patempimo, galvos skausmo, alergijos ir pan. Dėl psichinio psichologinio pobūdžio problemų pareiškėjas į medikus kreipėsi 2009–2010 metais. Įvertinus minėtus duomenis, spręsta, kad byloje ginčo laikotarpiu nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. A. K. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 46 pilnas paras buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo 2,38 kv. m, 2,54 kv. m ploto, taip pat byloje esant nepaneigtiems pareiškėjo teiginiams dėl kamerų neatitikimo nustatytiems natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės, temperatūros reikalavimams, įvertinus tai, Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga ir asmens judėjimo laisvė čia yra griežtai reglamentuota, yra pagrindas neturtinės žalos priteisimui pinigais.

Tačiau atsižvelgus tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė į Kauno TI administraciją, kad pareiškėjo sveikatos būklė, jam būnant Kauno TI ginčui aktualiu laikotarpiu nepablogėjo, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis bei atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 250 eurų ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas. Nors teismas pripažino, kad dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo atlikimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau įvertinus pažeidimo mastą ir trukmę, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

2015 m. rugpjūčio 24 d. Kauno apygardos administraciniame teisme gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš atsakovo 110,86 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų. Teismas vadovavosi ABTĮ 451 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 6 ir 2 dalimis. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-T-2555-2886 A. K. nusprendė teikti 100 proc. antrinę teisinę pagalbą ir paskyrė advokatą R. L.. Bylos duomenys patvirtino, kad advokatas R. L. dalyvavo 2015 m. rugpjūčio 24 d. teismo posėdyje. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje Nr. TP-7-(2.10)-3120 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ nurodyta, kad valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą sudaro advokato užmokestis – 100,75 Eur ir kitos išlaidos – 10,11 Eur, iš viso – 110,86 Eur. Atsižvelgiant į pateiktus duomenis ir teisinį reglamentavimą, prašoma priteisti 110,86 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma pagrįsta, tačiau 110,86 Eur suma galėtų būti priteista, jeigu pareiškėjo skundas būtų buvęs patenkintas visiškai. Konkrečiu atveju skundas tenkintas iš dalies, todėl minėta suma mažinta ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai iš atsakovo priteista 20 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde ir papildomuose paaiškinimuose prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą (I t., b. l. 167–171, 177–185; II t., b. l. 2–10). Taip pat prašo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Nurodo, kad neturėjo būti taikomas senaties terminas, nes pažeidimas yra tęstinio pobūdžio. Pareiškėjas neturėjo galimybių kreiptis į teismą, jo teisės buvo suvaržytos. Pareiškėjui iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies neaišku, ar teismas priteisė 250 Eur, ar – 2050 Eur. Teismas dėl neaiškių priežasčių atsakovo į bylą pateiktus abejotinus įrodymus vertino kaip pagrįstus ir jais vadovavosi priimdamas sprendimą, tuo tarpu pareiškėjo nurodytas aplinkybes traktavo kaip teiginius, kurie yra deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodyti. Fotonuotraukose užfiksuotos kameros, tačiau nuotraukos darytos pareiškėjui jau kalint kitoje įkalinimo įstaigoje. Sutarties su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ neįrodo, kad kamerose pareiškėjo kalinimo metu nebuvo parazitų. Mano, kad teismas nustatė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų neatitinkantį, ypatingai mažą žalos atlyginimo dydį.

Teigia, kad teismas negalėjo apskritai atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą už tam tikrą laikotarpį, formaliai remdamasis tariamai suėjusiu senaties laikotarpiu. Vadovaujasi CK 1.134 straipsnio 1 dalimi, kuri, pareiškėjo teigimu, yra specialioji CK 1.124–1.133 straipsnių atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo 2,38, 2,54 kv. m ploto, kas vienareikšmiškai privalo būti vertinama kaip Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio pažeidimas.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas tik vizualiai, metaline sienele, kuri nesiekia patalpos lubų maždaug metru, o ventiliacija yra bendra ir sanitariniam mazgui ir gyvenamajai patalpai.

Pirmosios instancijos teismas prieštarauja sau, nurodydamas, kad pareiškėjas dėl psichologinio pobūdžio problemų kreipėsi į medikus 2009–2010 m., bei darydamas išvadą, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra diskriminacinis, nes priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ženkliai mažesnė už žinomus precedentus.

Teismas klaidingai skaičiavo kamerų plotus, kadangi, pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo užimamas plotas, taip pat perteklinių baldų plotas negali būti įskaitomi į gyvenamąjį plotą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri pareiškėjui, jo teigimu, padaryta jį laikant Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. taikė ieškinio senatį, o dėl likusio laikotarpio nustatė, kad pareiškėjas 46 paras buvo kalinamas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto normos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos kamerų apšvietos, drėgmės, temperatūros liko nepaneigtos. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 dalimi, nepagrįsti: kaip jau buvo minėta, CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Tuo tarpu CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis netaikoma: 1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas; 3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams. Iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tuo tarpu reiškiamam turtiniam reikalavimui, tame tarpe – atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. K. prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikant jį Kauno TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas su pertraukomis – nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2011 m. lapkričio 15 d., o vėliau – nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. Skundą pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. balandžio 24 d. (b. l. 12), atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 14–17), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. gegužės 27 d. būtų laikomas Kauno TI, todėl pareiškėjo teiginiai apie pažeidimų tęstinumą nėra pagrįsti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d., kada pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI, padarytos neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su tuo, kad, jo teigimu, kamerose plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, sanitarinis mazgas nebuvo atskiroje patalpoje ir neturėjo atskiros ventiliacijos, patalpose veisiasi tarakonai, asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, pareigūnai elgėsi netinkamai.

Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Remiantis į bylą pateiktais duomenimis (Kauno TI 2015 m. gegužės 22 d. pažyma apie A. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje Nr. 11-3112, b. l. 21–38), pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas 46 paras buvo laikomas Kauno TI kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas nei nustatytas teisės aktu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, dėl ko pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Atkreiptinas dėmesys, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas.

Pasisakant dėl kitų pareiškėjo teiginių, kuriais remdamasis jis prašė atlyginti neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Šiuo atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo patalpintas, buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas. Nors atsakovas į bylą ir pateikė Kauno visuomenės centro patikrinimo aktų, tačiau nei šie patikrinimo aktai, nei kiti bylos duomenys nepatvirtino sąlygų konkrečiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų šiuos pareiškėjo teiginius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamos kamerų natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės bei temperatūros nepaneigtomis.

Tačiau kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į byloje surinktų duomenų visumą, buvo paneigtos: dėl pareiškėjo teiginio, kad rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, pažymėtina, jog pats pareiškėjas pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, kad yra rūkantis (I t., b. l. 8). Duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas neberūkė, būtų skundęsis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ar prašęs perkelti į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys, byloje nėra, to neteigia ir pats pareiškėjas.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, pažymėtina, jog HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad: pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Byloje esančios atsakovo pateiktos fotonuotraukos (I t., b. l. 39–43) patvirtina, kad Kauno TI kamerose sanitarinis mazgas, nors nėra atskiras, tačiau atitvertas nuo gyvenamosios patalpos siena, užtikrinančia pakankamą privatumą. Be to, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde patvirtina, kad sanitarinis mazgas atitvertas metaline sienele. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad ši sienelė nesiekia lubų, minėta Taisyklių 14.5 punkto nuostata tokio reikalavimo ir imperatyviai nenumato, numatytas tik sienelės minimalus aukštis – 1,5 m. Taip pat iš fotonuotraukų matyti, kad sanitariniame mazge įrengta ventiliacija, kameros patalpos taip pat gali būti vėdinamos per langus. HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas neneigia, kad Kauno TI kamerose yra įrengti langai, per juos ir yra vėdinamos gyvenamosios patalpos.

Atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (I t., b. l. 143) taip pat patvirtina, kad kratų kambarys yra tvarkingas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, nepagrįsti.

Byloje pateikta 2013 m. lapkričio 12 d. sutartis Nr. 20-42/A-1178 tarp Kauno TI ir UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“, pagal kurią ši bendrovė įsipareigoja profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais bei savo medžiagomis atlikti jų naikinimo darbus. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, kad šios sutarties šalys nesilaiko. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir teigia, kad ši sutartis neįrodo, kad nebuvo parazitų, tačiau jis pats jokių šios sutarties vykdymą paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl tarakonų kamerose pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti kaip neįrodyti.

Pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų netinkamo elgesio taip pat nebuvo pakankamai detalizuoti, todėl negali būti laikomi pagrįstais. Pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pareigūnų netinkamas elgesys jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas 46 paras buvo kalinamas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto normos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos kamerų apšvietos, drėgmės, temperatūros yra nepaneigtos. Kiti pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl konstatuoti kitų, pareiškėjo teigimu, buvusių pažeidimų nebuvo pagrindo.

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas;

į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Kauno tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 4 iki 7 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr. 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1992-624/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-811-442/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atsižvelgdama į minėtas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui pirmosios instancijos teismo nustatyta 250 Eur suma yra pagrįsta ir adekvati, pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 20 000 Eur. Pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad į medikus dėl psichologinių problemų kreipėsi 2009–2010 metais, duomenų, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas būtų kreipęsis dėl tokio pobūdžio problemų, byloje nepateikta.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies neaišku, kokią sumą teismas priteisė: teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisiama 250 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjo A. K. advokatas prašo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. ABTĮ 451 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyręs bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius