2020-02-19 Nr. AB-3879-3-62-3-01709-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1339-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01709-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 3, 36).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. buvo kalinamas Alytaus PN 1-ame lokaliniame sektoriuje, kuriame yra bendrabutis Nr. 2, 5 būryje, 3 miegamajame. Teigė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas nei numatyta teisės aktuose minimali norma; gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės – langai išdužę, jų rėmai kiauri; patalpose būdavo šalta, nebuvo ventiliacijos, laikydavosi drėgmė, veisėsi pelėsis, grybelis, būdavo tamsu. Tualetų patalpoje neužtikrinamas privatumas, nes įrengti pisuarai neatitverti vienas nuo kito. Prausykloje buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Dėl neužtikrinamų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, sukrėtimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime prašė V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–14).

4. Nurodė, kad vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo nuo 3,74 kv. m iki 4,23 kv. m. Nurodė, kad visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga, atlikdama patikrinimus, higienos normų pažeidimų nėra nustačiusi. Teigė, kad Alytaus PN užtikrina nustatytų parametrų temperatūrą, drėgmę, oro judėjimą ir apšvietą. Tvirtino, kad sanitariniai mazgai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, jog 2-asis bendrabutis pripažintas blogos, o ne avarinės būklės, nuo 2018 m. pradėti šio bendrabučio rekonstrukcijos darbai, visi nuteistieji iš šio pastato iškelti. Tvirtino, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo V. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas 2016 m. lapkričio 8 d. – 2016 m. lapkričio 11 d., 2016 m. lapkričio 18 d. – 2016 m. lapkričio 29 d., 2016 m. gruodžio 7 d. – 2017 m. sausio 10 d. ir 2017 m. sausio 18 d. – 2018 m. gegužės 24 d. laikotarpiais. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 48–54).

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija), kuris nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismo vertinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato, kad tam tikrų baldų ar įrenginių užimamas plotas turi įtakos bendrabučių tipo ar kamerų tipo patalpų gyvenamojo ploto skaičiavimui. Atsižvelgus į tai, kad valstybės atstovas objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikęs, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo skaičiuojamas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje esančių miegamųjų vietų skaičiaus.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 8 d. – 2016 m. lapkričio 11 d. ir 2016 m. lapkričio 18 d. – 2016 m. lapkričio 29 d. laikotarpiais buvo paskirtas į 1 būrį, 4 miegamąjį (bendrabučio tipo), kurio plotas 33,86 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 4,23 kv. m ploto; 2016 m. gruodžio 7 d. – 2017 m. sausio 10 d. ir 2017 m. sausio 18 d. – 2018 m. gegužės 24 d. laikotarpiu – į 5 būrį, 3 miegamąjį (bendrabučio tipo), kurio plotas 44,98 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,74 kv. m ploto.

8. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu bausmę atliko Alytaus PN 3 miegamajame, 5 būryje, šie duomenys skyrėsi nuo Alytaus PN pateiktų duomenų apie patalpas, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Alytaus PN tvarkomų duomenų apie būrius ir miegamuosius, į kuriuos buvo paskirtas pareiškėjas, teisingumu, todėl į juos atsižvelgė darydamas išvadas.

9. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

10. Vertindamas pareiškėjo prašymą atsižvelgti į patalpose esančio inventoriaus užimamą plotą, teismas vadovavosi teismine praktika, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas gyvenamosios patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas. Taigi nebuvo pagrindo iš patalpos ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgus ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamosios patalpos ribų, jam nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 12 ir 13 punktais. Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės buvo vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto duomenys. Šio dokumento duomenimis, jau 2008 m. vasario mėn. buvo konstatuota, jog Alytaus PN 2-asis bendrabutis yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 irgi nurodyta, kad 2-ojo bendrabučio patalpoms būtinas kapitalinis remontas. Teismas sprendė, kad išvardinti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog bausmės atlikimo sąlygos buvo iš dalies netinkamos ir tai nulėmė bloga 2-ojo bendrabučio patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė.

12. Teismas vadovavosi HN 134:2015 17 ir 39 punktais. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad gyvenamosios patalpos Alytaus PN vėdinamos per atidaromus langus, toks vėdinimo būdas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Nurodytą aplinkybę patvirtino Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309. Byloje nenustatyta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, pašalinant patalpose susikaupusį drėgmės perteklių. Vertinant pareiškėjo argumentus apie pelėsio išplitimą, atkreiptas dėmesys ir į tai, kad HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valios. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 konstatavo, kad Alytaus PN nuteistieji valymo priemonėmis aprūpinami. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, reguliariai vėdinantys, prižiūrintys ir tvarkantys savo gyvenamąsias patalpas, efektyviai užkerta kelią kauptis perteklinei drėgmei ir veistis pelėsiui. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų vėdinimo, drėgmės ir besiveisiančio pelėsio, teismas darė išvadą, kad jie yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis, todėl atmetami.

13. Teismas vadovavosi HN 134:2015 16 punktu. Pažymėjo, jog atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie ginčo laikotarpiu buvusį gyvenamųjų patalpų apšvietimą ir oro temperatūrą. Be to, byloje nepateikta įrodymų, įskaitant ir visuomenės sveikatos priežiūros institucijų patikrinimo aktų, apie ginčo laikotarpiu atliktus Alytaus PN 1 ir 5 būrių, 3 ir 4 miegamųjų patalpų patikrinimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galbūt neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Be to, teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai apie neužtikrinamą oro temperatūrą ir netinkamą apšvietimą yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, V. P. apsiribojo itin trumpu ir apibendrintu apibūdinimu. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamų oro temperatūros ir apšvietimo sąlygų atmesti kaip nepagrįsti.

14. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog buvo priverstas naudotis pisuarais, kurie įrengti netinkamai, neužtikrinat privatumo. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpų, esančių ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Atsakovo atstovas duomenų apie sanitarinių mazgų įrengimą nepateikė. Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie sanitariniame mazge įrengtus pisuarus, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškinęs, jog aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) paprastai konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Pareiškėjo paaiškinimai patvirtino, kad jis naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai įrengtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

15. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad kalinimo sąlygos Alytaus PN vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apie netinkamas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas dėl blogos 2-ojo bendrabučio būklės, pažeidimo trukmę ir mastą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

16. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygas, nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas darė išvadą, kad nors pareiškėjas buvo kalinamas iš dalies netinkamomis kalinimo sąlygomis dėl blogos 2-ojo bendrabučio būklės, tačiau nesant įrodymų, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija vertinamas pripažinimas, kad buvo pažeista V. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 17. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 67).

18. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, kad Alytaus PN šiukščiai pažeidinėja įstatymus, bei priteisti jo prašomą sumą.

19. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo pateiktus įrodymus, kad atsakovo atstovas šiurkščiai pažeidinėjo įstatymų bei higienos normos reikalavimus. Alytaus PN 2 bendrabutis yra pripažintas blogos būklės, pastato susidėvėjimas yra 58 proc. 2 bendrabučio sienos buvo apipelijusios ir aptrupėjusios, dėl to Alytaus PN administracija šiukščiai pažeidinėjo įstatymus ir nesiėmė jokių veiksmų, jog užkirstų kelią neteisėtiems veiksmams. Taip pat 6 lokaliniame sektoriuje pareiškėjas negalėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu jam reikiamą laiką, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti (b. l. 72–74).

21. Atsakovas pažymi, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta žala, nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. gegužės 23 d., atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad bausmės atlikimo sąlygos buvo iš dalies netinkamos ir tai nulėmė bloga 2-ojo bendrabučio patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas, būklė, o kitus pareiškėjo skundo teiginius (dėl pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, patalpų vėdinimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros ir apšvietimo, privatumo naudojantis tualetu) atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija vertinamas pripažinimas, kad buvo pažeista V. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad nebuvo priteista jo prašoma suma (15 000 Eur), pabrėždamas, kad atsakovas šiurkščiai pažeidinėja teisės aktų reikalavimus ir nesiima veiksmų, jog būtų užkirstas kelias neteisėtiems veiksmams.

25. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad 6 lokaliniame sektoriuje jis negalėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu jam reikiamą laiką, tačiau šių teiginių savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nebuvo nurodęs. Šie pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nauji ir papildomi teiginiai nenagrinėtini: apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 str. 6 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtą nuostatą, nurodoma, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017 ir kt.).

26. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija, pirmiausiai, pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

27. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

28. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018; kt.).

29. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018). Pavyzdžiui, EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto skaičiavimo metodikos, be kita ko, atsižvelgęs į savo praktiką, nurodė ir tai, jog paprastai tik trumpas, atsitiktinis ir nedidelis (nežymus) reikalaujamos minimalios asmeninės erdvės sumažinimas gali paneigti griežtą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Pavyzdžiui, 2012 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fetisov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08) (134-138 p.), kai kalinys buvo laikomas maždaug 2 kv. m plote 19 dienų (žr. toliau 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 4265/06), 52-53 p.) arba 2013 m. spalio 17 d. sprendime byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06) (33–36 p.), kai kalinys buvo laikomas 2,95 kv. m plote 10 dienų, o vėliau ne iš eilės 2,65 kv. m plote 2 dienas ir 2,97 kv. m plote 26 dienas, taip pat 2013 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Kurkowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 36228/06) (66-67 p.), kai pareiškėjas buvo laikomas maždaug 2,1 kv. m plote 4 dienas ir vėliau 2,6 kv. m plote dar 4 dienas EŽTT nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

30. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Alytaus PN 2-ame bendrabutyje, kuris buvo pripažintas blogos būklės ir kuriam buvo reikalingas remontas. Kitų pažeidimų, susijusių su konkrečiomis pareiškėjo kalinimo Alytaus PN sąlygomis, nenustatyta. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Alytaus PN byloje taip pat nenustatyti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

31. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

32. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan