2020-09-30 Nr. AB-18074-3-61-3-01593-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2811-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01593-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis, prieštaraujančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms ir nacionaliniams teisės aktams. Lukiškių TI-K administracija, žinodama, kad pareiškėjas serga pavojingomis užkrečiamomis ligomis, kamerose jį laikė kartu su kitais sveikais asmenimis, todėl jam nebuvo užtikrintos saugios, sveikos ir orios kalinimo sąlygos. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus, t. y. 3,6 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas. Visą laikotarpį, kurį buvo laikomas Lukiškių TI-K, pareiškėjas buvo kalinamas su kitais asmenimis apie 7,5 kv. m ploto kamerose, kuriose į šį plotą yra įskaičiuotas ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kameroje buvo talpinamos lovos, sanitarinis mazgas, kiti buitinės paskirties daiktai, todėl pareiškėjui tenkantis kameros plotas, kuriame jis galėtų judėti, buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus plotas – 3,6 kv. m. Taip pat jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, nes Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl gamtinius reikalus turėjo atlikti kitų kamerose buvusių asmenų akivaizdoje. Dėl padarytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo pažeista jo teisė į privatumą, dėl ko jam atsirado teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Kamerose nebuvo įrengta ventiliacija, o grotos trukdė pasiekti langą, todėl buvo verčiamas kentėti nemalonius kvapus. Pareiškėjas, kaip ligonis, turi būti apgyvendinamas atsižvelgiant į jo specialiuosius poreikius. Dėl atsakovo padarytų pažeidimų buvo ne tik pažeidžiamas pareiškėjo orumas, tačiau jis negalėjo normaliai naudotis sanitariniu mazgu, patyrė fizinį skausmą dėl konfliktų su kitais kalinamais asmenimis. Taip pat dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, prarado konfidencialumą dėl savo sveikatos būklės. Tai atitinka neturtinės žalos kriterijus bei visas valstybės atsakomybės sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių TI-K 2019 m. balandžio 1 d. pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad teisės aktai nenustato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų asmenų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tarptautinio teisinio reglamentavimo kontekste asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Taip pat Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir SVĮ) nenustato, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys.

Gyvenamųjų kamerų Lukiškių TI-K įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymų Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nuo atvykimo į Lukiškių TI-K dienos pareiškėjas pastoviai buvo kviečiamas vidaus ligų ir šeimos gydytojų apžiūrai. 2017 m. liepos 12 d. pareiškėjas buvo iškviestas vidaus ligų gydytojo į priėmimą, kurio metu buvo supažindintas su gautu kraujo tyrimo atsakymu, t. y. buvo nustatytas (duomenys neskelbtini).

Todėl buvo skirtas medikamentinis gydymas, dietinis maitinimas (pritaikytas sergantiems (duomenys neskelbtini)) bei rekomenduota planinė gydytojo endokrinologo konsultacija. Pareiškėjui, būnant įstaigoje, buvo suteikta reikiama medicininė pagalba, buvo paskirti ir išduodami gydymui skirti vaistai, buvo tinkamai apžiūrimas medicinos darbuotojų.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 760 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas, akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, ginčui aktualius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus tokio pobūdžio bylose, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111 punkto 1 papunkčių, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, sprendė, kad pareiškėjui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko Taisyklių 111 punkte nurodytus minimalaus kameros ploto – 3,6 kv. m., reikalavimus. Teismas, įvertinęs sanitarinio mazgo patalpos užimamą plotą (0,56 kv. m), taip pat nenustatė ir Konvencijos 3 straipsnio, pagal kurį asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, pažeidimo.

8. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunkčiu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 16.5 papunkčiu, EŽTT išaiškinimais kalinamų asmenų privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimo aspektu, darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu 254 paras Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. buvo apgyvendintas kameroje, kurioje sanitarinis mazgas buvo atskirtas kabina su durimis, pažeidimo privatumo užtikrinimo aspektu už nurodytą laikotarpį nenustatė.

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktu bei įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento atliktų kontrolinių patikrinimų rezultatus, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas teiktų skundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose, atmetė pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos kamerose nebuvimo.

10. Teismas nurodė, kad SVĮ, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakyme Nr. 704 „Dėl Vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“ nėra nurodyta, kad asmenys, infekuoti ŽIV ir Hepatitu C, privalo būti laikomi izoliuotais nuo kitų kalinčių asmenų, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė teisės aktų reikalavimus, laikydama jį kamerose su sveikais asmenimis, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis su raštišku prašymu jį laikyti izoliuotai nuo kitų kalinamų asmenų. Teismas pareiškėjo teiginius aptartu aspektu atmetė.

11. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus dėl teisės į tinkamas apgyvendinimo sąlygas, tenkinančias pareiškėjo specialiuosius poreikius, bei pareiškėjo sveikatos istorijos išrašų turinį, sprendė, kad pareiškėjui, kaip ligoniui, buvo užtikrinta medicininė priežiūra, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentus vertino kaip nepagrįstus.

12. Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta medicinos duomenų išrašų, pagrindžiančių, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai. Be to, teismas nenustatė, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų.

13. Teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, darė išvadą, kad dėl padaryto pažeidimo (privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu 254 paras, kuomet pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu) patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 760 Eur.

III. 14. Pareiškėjas P. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą visiškai.

15. Pareiškėjo teigimu, teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, nesivadovavo EŽTT nustatytinais dydžiais ir neatsižvelgė į dėl nežmoniškų, kankinančių kalinimo sąlygų pareiškėjui atsiradusius sunkius negrįžtamus sveikatos sutrikimus, t. y. ligą – (duomenys neskelbtini), kuri kelia tiesioginį pavojų pareiškėjo gyvybei.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

17. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą cituoja CK nuostatas, nustatančias neturtinės žalos atlyginimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neturtinės žalos atlyginimo klausimais, atkreipdamas dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas P. M. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d., atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K 254 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 760 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu: teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo EŽTT nustatytinais dydžiais ir neatsižvelgė į dėl nežmoniškų, kankinančių kalinimo sąlygų pareiškėjui atsiradusius sunkius negrįžtamus sveikatos sutrikimus.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą, nesivadovavo EŽTT nustatytinais dydžiais, atkreipia dėmesį, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.). Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

23. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

24. Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010 ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

25. Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

26. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

27. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

28. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną 760 Eur sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti, įvertino pareiškėjo dėl 254 parų trukmės nustatyto pažeidimo patirtus nepatogumus, išgyvenimus papildomą diskomfortą. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliaciniame skunde pareiškėjas, byloje nėra duomenų, kad dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimų, padarytų nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d., jis būtų susirgęs (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) pareiškėjui, kaip matyti iš 2017 m. sausio 12 d. siuntimo, buvo nustatyta jaus anksčiau (II t., b. l.102).

29. Be to, skunde jam prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nesiejo su tokiu susirgimu, t. y. (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su ilgalaikiais sveikatos sutrikimais (susirgimu (duomenys neskelbtini)), apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

30. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus padarytam pažeidimui ir pareiškėjo patirtai žalai.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė