2020-11-11 Nr. AB-21291-3-61-3-00452-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2164-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00452-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. I. (K. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. I. (K. I.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. spalio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. buvo laikomas kamerose, neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, nes jis nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m sienele ir užuolaida, taip pat neužtikrinant vienam asmeniui tenkančios minimalaus gyvenamojo ploto kameroje normos, neįskaitant kameroje buvusių baldų ir sanitarinio mazgo ploto. Lukiškių TI-K administracija nesuteikė pareiškėjui 8 val. užimtumo, kaip tai numato Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (toliau – ir CPT) ataskaitos (CPT/Inf (92) 3) 47 punktas, tokiu būdu stengdamasi kompensuoti blogas kalinimo sąlygas. Vasarą sumažėja užimtumo programų, t. y. nebevyksta kompiuterinio raštingumo programa, nėra šachmatų būrelio, Biblijos valandėlės, nebevyksta jokie renginiai. Pasitaiko atvejų, kai tuo pat metu siūlo pasinaudoti dvejomis užimtumo programomis, neleidžiant jomis pasinaudoti skirtingu laiku. Todėl jo gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K absoliučiai visą laisvės atėmimo laikotarpį buvo nežmoniškos ir pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Taip pat buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tinkamai nuo gyvenamosios kameros neatskirtu sanitariniu mazgu, nes naudojantis juo buvo stebimas ne tik pareigūnų, bet ir pareigūnių. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą oro šalinimo sistemą, kurios Lukiškių TI-K sanitariniuose mazguose nėra įrengta. Nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 17 d. ir nuo 2018 m. birželio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 23 d. kameroje Nr. 87, kurios plotas 7,90 kv. m, buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Atėmus sanitarinio mazgo ir kameroje buvusių baldų užimamą plotą, pareiškėjui tekęs laisvas plotas sudarė 2,90 kv. m. Nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2017 m. spalio 26 d., nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. kovo 18 d. ir nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. buvo laikomas kameroje, kurioje santykinė oro drėgmė buvo 72 proc., t. y. viršijo teisės aktais nustatytą ribą, ir tai kenkė jo sveikatai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas, jo keliamo ginčo laikotarpiu, buvo laikomas kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Kamerose nuolat yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.6 punktu, pagal kurį kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m).

Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų Taisyklių reikalavimus. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, kurie sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Nuo atvykimo į Lukiškių TI-K iki perkėlimo į Marijampolės pataisos namus pareiškėjas dalyvavo šiose socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programoje, ŽIV / AIDS ir narkomanijos prevencijos priemonėje, pozityvaus užimtumo priemonėse; kompiuterinio raštingumo programoje, kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programoje.

Buvo išvedamas žaisti stalo tenisą, į lauką žaisti krepšinį bei tinklinį. Darbo, poilsio ir švenčių dienomis buvo išvedamas į laisvalaikio užimtumo patalpas. Dalyvavo užsiėmime „Biblijos valanda“, Šv. Mišiose, koncertuose, renginiuose. Nuteistasis mokėsi Vilniaus mokymo centre, turėjo teisę į pasimatymą su artimaisiais, paskambinti telefonu, susitikti su advokatais, nueiti pas gydytojus, kiekvieną dieną turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, tai vyko už kameros ribų. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms.

Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. spalio 24 d., išvyko 2018 m. birželio 18 d., atvyko 2018 m. birželio 20 d. ir buvo laikomas iki 2018 m. gruodžio 31 d.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl per mažo kameros ploto, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir sprendė, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K teko nuo 3,95 kv. m iki 7,94 kv. m, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

8. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis ir pareiškėjo nusiskundimą, kad Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrino užimtumo programų įgyvendinimą, nepakako renginių, konstatavo, jog pats pripažįsta, kad dalyvavo užimtumo programose, Lukiškių TI-K organizuojamuose sporto užsiėmimuose, renginiuose, kartais per dieną buvo siūloma dalyvauti ne viename užsiėmime. Nustatytos aplinkybės, įvertinus tai, jog teisės aktai nereglamentuoja užimtumo programų skaičiaus per dieną, nepatvirtina pareiškėjo teisių pažeidimo, todėl konstatuoti neteisėtų Lukiškių TIK veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu nėra pagrindo.

9. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad gyvenamojoje kameroje įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino jo privatumo, jame nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, teismas atsižvelgė į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, kad kai kuriose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Lukiškių TI-K įrengė užuolaidas, uždengiančias sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareiškėjas neginčijo, kad kamerose esančiame sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad kamerose santykinė oro drėgmė viršijo teisės aktais nustatytą ribą, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kad pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2017 m. spalio 26 d. buvo laikomas kameroje Nr. 112A, o nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. kovo 18 d. ir nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. – kameroje Nr. 208; į NVSC Vilniaus departamento 2018 m. liepos 27 d. rašto Nr. (10-12 4.80) 2-32363 turinį, taip pat atsakovo atstovo pateikto NVSC Vilniaus departamento 2018 m. liepos 30 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-5017 turinį, konstatavo, jog NVSC Vilniaus departamentas 2018 m. liepos 23 d. atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu, išmatavęs santykinę oro drėgmę kamerose Nr. 112A ir Nr. 208, nustatė, kad santykinė oro drėgmė neatitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimo, pagal kurį gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc.; Lukiškių TI-K administracijai buvo nurodyta nustatytą pažeidimą pašalinti iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. NVSC, 2018 m. rugpjūčio 24 d. atlikus grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nustatyta, kad kamerose Nr. 112A ir Nr. 208 santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad NVSC Vilniaus departamento atlikto patikrinimo kamerose Nr. 112A ir Nr. 208 laikotarpis, kuriuo buvo konstatuotas HN 134:2015 16 punkto pažeidimas, nesutapo su pareiškėjo buvimo šiose kamerose laikotarpiu, įvertinęs tai, kad skunde teismui pareiškėjas motyvų dėl netinkamos santykinės oro drėgmės kamerose Nr. 112A ir Nr. 208 nepateikė, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamos santykinės oro drėgmės kamerose Nr. 112A ir Nr. 208 kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, būklės ištyrimo, sprendė, jog objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Lukiškių TI-K administraciją dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių kamerų, pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių reikalavimų kamerose nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės, neindividualizavus dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

12. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas 2017 m. spalio 24 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Lukiškių TI-K tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė.

III. 13. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo 3 000 Eur neturtinę žalą.

14. Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeista jo teisė į minimalų kameros plotą, kurį mažino baldai ir kitas inventorius. Nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu ir dušu. Pareiškėjas argumentus grindžia teismų praktika ir teisiniu reguliavimu.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Vilniaus PN nurodo, kad apelianto nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Apelianto nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, jis tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2017 m. spalio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (išskyrus 2018 m. birželio 18 d. – 2018 m. birželio 20 d. laikotarpį), atlyginimo.

18. Teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovo atstovas 2017 m. spalio 24 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Lukiškių TI-K tinkamomis sąlygomis.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priteistos žalos dydžiu.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

22. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

23. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais buvo paneigtos minėtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (išskyrus 2018 m. birželio 18 d. – 2018 m. birželio 20 d. laikotarpį) kamerose Nr. 87, 97, 112A, 118, 201, 208, 210, 218. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,95 kv. m iki 7,94 kv. m ploto. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Padarytas išvadas patvirtina byloje esanti medžiaga (b. l. 26–27). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, jog vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas baldų užimamas plotas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo nusiskundimais dėl renginių nepakankamumo (neužtikrinto užimtumo programų įgyvendinimo), netinkamos santykinės oro drėgmės kamerose Nr. 112A ir Nr. 208, nes ginčui aktualiu laikotarpiu bylos duomenimis šių pažeidimų pagrįstai nenustatyta (b. l. 69–71, 73–74, 87–88). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, o savo apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamai buvo įvertinti jo nusiskundimai minėtais aspektais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, t. y. nesutiko su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl minėtų nusiskundimų.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis tualetu pažeidimu, taip pat byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo teises į privatumą naudojantis tualetu.

27. Pažymėtina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele bei užuolaidomis neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal Europos Žmogaus teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – ir LVAT). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu kamerose buvo užtikrinta, nes bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista dėl netinkamo sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusio kameros.

28. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020).

29. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (išskyrus 2018 m. birželio 18 d. – 2018 m. birželio 20 d. laikotarpį, kai jis buvo išvykęs) šiose kamerose: 87, 97, 112A, 118, 201, 208, 210, 218 (b. l. 26–27). Pareiškėjas per nurodytą laikotarpį kamerose buvo laikomas tiek vienas, tiek ir su kitais asmenimis iš viso 431 dienas kamerose, kurių sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele bei užuolaidomis (b. l. 26–27, 32–33, 41–42). Pažymėtina, kad bylos duomenimis pareiškėjas nebuvo laikomas gyvenamosiose kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos būtų įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 41–42). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 431 dieną, kadangi naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose byloje aktualiu laikotarpiu galėjo būti matomas kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų, o priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų atsakovo atstovas nepateikė. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K byloje aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida užtikrina asmeniui privatumą ir nepagrįstai nepripažino šio pažeidimo, t. y. kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja taip pat ir pažeistą privatumą naudojantis nepakankamai atskirtu dušu, tačiau argumentų dėl šio nusiskundimo jis neteikė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šis naujai pareikštas nusiskundimas negali būti vertinamas ir nagrinėjamas.

31. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

32. Šioje byloje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (išskyrus 2018 m. birželio 18 d. – 2018 m. birželio 20 d. laikotarpį) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu kamerose, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, trukmę (431 dienos) ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo.

33. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 1 300 Eur suma. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Taigi nors pareiškėjas prašo priteisti jam 3 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas priteisiant pareiškėjui K. I. iš atsakovo 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo K. I. (K. I.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. I. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 1 300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė