2K-44/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–44/2013

Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00392-2010-4 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.10.1; 2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. S. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžio.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. nuosprendžiu T. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant T. S. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms bei skirti BK 67 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – žalos atlyginimą, įpareigojant T. S. per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsitesėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą žalą: J. K. – 4000 Lt, O. K. – 4500 Lt. Iš T. S. priteista J. K. – 4020 Lt, o O. K. – 4500 Lt.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. nuosprendį: panaikino nuosprendžio dalį, kuria T. S. taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams bei nustatyti įpareigojimai. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą,

n u s t a t ė :

T. S. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2010 m. gegužės 26 d., apie 9.30 val., iš namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kambaryje buvusių kelnių kišenės slapta pagrobė J. K. piniginę, kurios vertė 20 Lt, su joje buvusiais pinigais – 4000 Lt, bei O. K. priklausiusius 4500 Lt, buvusius stiklainyje, ir taip padarė nukentėjusiajam J. K. 4020 Lt, o O. K. – 4500 Lt turtinės žalos.

Kasaciniu skundu nuteistoji T. S. prašo teismą panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorė teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, padarė klaidingą išvadą dėl parodymų patikimumo, nes pirminėje apklausoje, kuri vyko 2010 m. gegužės 26 d., J. K. teigė, kad iš jo buvo pagrobta 4000 Lt, tačiau papildomos apklausos, vykusios 2011 m. sausio 28 d., metu pakeitė parodymus ir nurodė, jog iš jo pavogta jau 6500 Lt. Nors pirmosios instancijos teismas tokį parodymų keitimą dėl patirtos žalos pripažino niekuo nepagrįstu, tačiau nevertino J. K. parodymų patikimumo ir kitais aspektais. Būtent tokios aplinkybės rodo, kad vadovautis vieninteliais J. K. parodymais negalima.

Taip pat 2011 m. sausio 28 d. atliekant T. S. atpažinimą pagal nuotrauką buvo pažeista BPK 192 straipsnio 5 dalyje nustatyta šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo tvarka, nes J. K. atpažino ją iš tokios pačios nuotraukos, kuri 2012 m. sausio 18 d. buvo įdėta į internetinį tinklalapį lrytas.lt. Be to, pats J. K. patikino, kad pirmą kartą kasatorės nuotrauką internetiniame puslapyje jam parodė duktė R. S. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad J. K. neturėjo galimybės įtikėti ar būti kieno įtikintas, jog būtent kasatorė pagrobė jo bei žmonos turtą, tačiau nepateikė tai patvirtinančių argumentų.

Be to, kasatorė mano, kad 2011 m. vasario 10 d., vykdant asmens parodymą atpažinti, buvo pažeistos BPK 192 straipsnio 1 dalies nuostatos, reikalaujančios, jog atpažintinas asmuo atpažįstančiajam būtų parodomas drauge su kitais pagal išorę kuo panašesniais asmenimis, nes dalyvavusių statisčių išvaizda gerokai skyrėsi nuo atpažintino asmens – T. S. Antai statistės atpažinimo metu buvo šviesių plaukų, smulkaus kūno sudėjimo, be to, lietuvių tautybės ir šviesaus gymio, o T. S. yra tamsių plaukų, stambaus kūno sudėjimo, romų tautybės ir tamsesnės kūno spalvos.

Kasatorė abejoja teismo išvada, kad nukentėjusiosios O. K. atpažinimo rezultatais nesiremiama todėl, kad jos blogas regėjimas, nors ji pirminėje apklausoje, vykusioje 2010 m. gegužės 26 d., moterį, kuri iš jos pagrobė 4000 Lt, apibūdino taip pat, kaip ir jos vyras J. K. (apie 165 cm ūgio ir 50 metų amžiaus, stambaus kūno sudėjimo, vilkėjo baltos spalvos švarką, tamsias kelnes, ant galvos buvo užsidėjusi baltos spalvos kepurę, nešiojo didelius akinius), tai reiškia, kad ji matė nusikaltimą padariusį asmenį. Skunde pažymima, kad teismas, vertindamas O. K. regėjimą, nesirėmė nei kvalifikuotų medicinos specialistų išvada, nei ta aplinkybe, jog abejonės, susijusios su O. K. regėjimu, kilo tik po to, kai ji 2012 m. vasario 10 d. vykusio asmens parodymo atpažinti metu negalėjo atpažinti T. S. Be to, nors J. K. yra panašaus amžiaus kaip ir jo sutuoktinė, tačiau niekas nesiaiškino, koks yra šio nukentėjusiojo regėjimas ir ar jis asmens parodymo atpažinti metu negalėjo suklysti kaip O. K. Kasatorė mano, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes teismas vadovavosi prieštaringais nukentėjusiųjų atpažinimo rezultatais, taip pat spaudoje paskelbta išankstine nuomone apie T. S. kaip apie nusikaltėlę.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas O. K. ir J. K. namuose, todėl ikiteisminio tyrimo metu buvo būtina surinkti kitus kaltinimą patvirtinančius įrodymus, t. y. pirštų antspaudus ir drabužių mikrodaleles, tačiau to nebuvo padaryta. Esant šioms aplinkybėms, nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad kasatorė padarė nusikalstamą veiką.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino jai taikytą bausmės vykdymo atidėjimą ir atkreipia dėmesį į tai, kad BK nepateikta baigtinio aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, sąrašo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kasatorei už nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą bausmės vykdymą atidėjo beveik maksimaliam atidėjimo terminui – dvejiems metams šešiems mėnesiams ir įpareigojo ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms bei per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 75 straipsnio taikymą, pažeidė humaniškumo principą. Be to, vykdant realią laisvės atėmimo bausmę, kasatorė prarastų bet kokias galimybes atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, todėl būtų pažeisti jų interesai. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad jos psichikos sutrikimas gali būti sėkmingai gydomas tik jai esant laisvei, taip užtikrinant tinkamas medicinos sąlygas, o ne izoliuojant nuo visuomenės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Nors kasatorė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, abejoja teismų sprendimais, nes šie neva pagrįsti vienintelio nukentėjusiojo J. K. parodymais, tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame išdėstyti visi ištirti įrodymai, t. y. tiek pačios kasatorės, tiek abiejų nukentėjusiųjų ir liudytojos R. S. parodymų, taip pat ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiūros, asmens parodymo atpažinti ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų) esmė ir pateikti išsamūs jų vertinimo motyvai. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą ir papildomai apklausęs liudytojas I. P. bei V. K., pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent kasatorė pagrobė nukentėjusiesiems priklausančias lėšas, yra pagrįsta išsamia bylos įrodymų analize. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistoji T. S. ir apeliaciniame, ir kasaciniame skunduose iš esmės neigia teismų nustatytas faktines aplinkybes, tvirtindama, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos, tačiau toks teismo nustatytų aplinkybių neigimas, kaip ir nesutikimas su bylos įrodymų vertinimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taip pat atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, patikrino ir pasisakė dėl kasaciniu skundu ginčijamų ikiteisminio tyrimo metu byloje atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų (asmens parodymo atpažinti) teisėtumo, šių bei kitų įrodymų pakankamumo, jų leistinumo, tinkamai įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą ir padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas.

Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, nes apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo, kodėl panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo taikytas BK 75 straipsnis. Iš apeliacinės instancijos teismo išvadų matyti, kad sprendimas panaikinti BK 75 straipsnio taikymą buvo tinkamai motyvuotas, atsižvelgta tiek į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek į nuteistosios asmenybę, jos psichinės sveikatos būklę, turimus neišnykusius teistumus, jos socialinį pavojingumą, polinkį nusikalsti patvirtinančias aplinkybes. Visi šie faktai rodo, kad byloje yra pakankamai daug nepalankių nuteistajai aplinkybių, neleidžiančių taikyti BK 75 straipsnio nuostatų, todėl nėra pagrindo nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu.

Nuteistosios T. S. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo, BPK 192 straipsnio 1, 5 dalių taikymo ir nekaltumo prezumpcijos principo

Kasaciniame skunde T. S. nesutinka ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu, inter alia mėgina sumenkinti nukentėjusiojo J. K. parodymų įrodomąją reikšmę bei nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai baudžiamojoje byloje esančius įrodymus įvertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir todėl nepagrįstai ją pripažino kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis ), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Taigi ir nagrinėjamoje byloje teismų sprendimai vertintini tuo aspektu, ar teismai, priimdami šiuos sprendimus, nepadarė BPK inter alia 20 straipsnio 5 dalies, 192 straipsnio 1, 5 dalių pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės arba kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2010; 2K-P-9/2012). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2012).

Būtent ir nagrinėjamoje byloje vien tai, kad kasatorės kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, teismų baigiamuosiuose aktuose didele dalimi buvo grindžiama nukentėjusiojo J. K. parodymais, savaime nereiškia, jog teismai pažeidė iš BPK 20 straipsnio, inter alia jo 5 dalies kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant teismų išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie nukentėjusiojo parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos nukentėjusiojo parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Antai, vertinant J. K. parodymus jų patikimumo aspektu, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis J. K. galėtų būti suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti kasatorę nebūto nusikaltimo padarymu, duoti apie ją melagingus parodymus. Tai, kad J. K. keitė savo parodymus dėl patirtos žalos dydžio, negali būti laikoma aplinkybe, keliančia rimtų abejonių dėl jo parodymų patikimumo. J. K. parodymų įrodomosios vertės nepaneigia ir tas faktas, kad nukentėjusioji O. K. asmens parodymo atpažinti metu, skirtingai nei J. K., neatpažino T. S. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl darant išvadą dėl kasatorės kaltės, padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, remiamasi nukentėjusiojo J. K., o ne nukentėjusiosios O. K. atpažinimo protokolu. Abejoti tokia teismo išvada nėra pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų ir dėl to, kad šie įrodymai būtų gauti padarius esminių BPK pažeidimų.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tai, jog nukentėjusysis J. K., atliekant T. S. atpažinimą pagal nuotrauką, kasatorę atpažino iš tokios pačios nuotraukos, kuri prieš tai buvo įdėta laikraščio internetiniame tinklalapyje, tai, jog, vykdant asmens parodymą atpažinti, dalyvavusių statisčių išvaizda tam tikru aspektu skyrėsi nuo atpažintino asmens – T. S., nereiškia tokio BPK 192 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimo, kuris būtų laikomas esminiu, t.y. sukliudžiusiu teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Antai nukentėjusysis kasatorę jau buvo atpažinęs iš nuotraukos, įdėtos laikraščio internetiniame tinklalapyje, ir paskesnis procesinis veiksmas tik patvirtino tą faktą. Be to, iš BPK 192 straipsnio 1 dalies nekyla reikalavimas, kad kartu su atpažintinu asmeniu būtų parodomi asmenys, kurie pagal išvaizdą yra labai panašūs į atpažintiną asmenį. Šiuo atveju svarbiausia, kad tokie asmenys neturėtų tokių požymių, kurie juos akivaizdžiai skirtų nuo atpažintino asmens (pvz., būtų skirtingų rasių, turėtų sužalotą veidą, labai skirtųsi savo ūgiu, svoriu).

Nepagrįsti kasatorės argumentai ir dėl to, kad nagrinėdami bylą teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Tai, kad, pripažindami kasatorę kalta padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, teismai motyvuotai rėmėsi nukentėjusiojo J. K., o ne nukentėjusiosios O. K. atpažinimo protokolu, negali būti vertinama kaip nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad teismų sprendimams įtakos turėjo spaudoje pasirodžiusios publikacijos, neigiamai apibūdinančios kasatorę.

Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog teismai, pripažindami T. S. kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, būtų nepaisę BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, esmingai pažeidę BPK 192 straipsnio nuostatas, nukrypę nuo nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis. Pagal BK 75 straipsnį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi įvertinti tiek nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes, tiek kaltininko asmenybę.

Taigi nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnį vien tai, jog asmuo padarė nesunkų nusikaltimą, dar nereiškia, kad asmeniui už šį nusikaltimą nuteistam laisvės atėmimu turi būti atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į nusikaltimo padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, turi įvertinti ir bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste. Būtent nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo taikytas BK 75 straipsnis, tai ir padarė. Antai iš apeliacinės instancijos teismo išvadų matyti, kad, priimant tokį sprendimą, buvo atsižvelgta tiek į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek į nuteistosios asmenybę, jos psichinės sveikatos būklę, turimus neišnykusius teistumus, jos socialinį pavojingumą, polinkį nusikalsti patvirtinančias aplinkybes ir konstatuota, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik nuteistajai realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę. Su tokia motyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.

Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo taikytas BK 75 straipsnis, BK nuostatų, inter alia reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios T. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Antanas Klimavičius

Armanas Abramavičius