A-492-153-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-153/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00530-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja O. P. su skundu (b. l. 59–67), kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), atlyginti 7 000 Lt turtinę ir 30 000 Lt neturtinę žalą.

Paaiškino, kad pareiškėjai ir jos motinai (mirusi 1995 m. sausio 13 d.) buvo suteiktas 3 ha žemės sklypas asmeninio ūkio paskirčiai. Po motinos mirties pareiškėja žodžiu kreipėsi į Vidiškių agrarinę tarnybą dėl asmeninio ūkio įforminimo pareiškėjos vardu (asmeninį ūkį išsipirkti investiciniais čekiais). Nurodė, kad asmeninį ūkį paveldi šeimos nariai, todėl manė, jog galės ir toliau naudotis 3 ha žemės sklypu. Nepavykus išsiaiškinti žodžiu, pareiškėja kreipėsi raštu, į kurį jai buvo atsakyta, kad asmeninis ūkis pareiškėjai nepriklauso, nes ji turi 2,14 ha nuosavos žemės. Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriuje taip pat buvo paaiškinta, kad dėl turimos 2,14 ha žemės pareiškėja negali paveldėti asmeninio ūkio.

Nurodė, jog dėl žemės aiškinosi ir 1998 metais Vidiškių agrarinėje tarnyboje bei Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriuose. Pareiškėjai buvo įteiktas 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209 dėl motinos M. P. nuosavybės teisės atstatymo į turėtą žemę, tuo pačiu pareiškėjai paaiškinant, kad asmeninis ūkis turi būti tvarkomas per notarą. Notaras paveldėjimo liudijimą pareiškėjai išrašė tik į 1/3 motinos žemės. Vėliau pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ji privalo visai atsisakyti motinos žemės, nes pastarajai asmeninis ūkis nepriklauso, todėl pareiškėja paveldėjimo liudijimo neįregistravo.

Nurodė, jog 2011 m. gegužės mėnesį, norėdama sužinoti, ar teisingai buvo tvarkomi dokumentai dėl asmeninio ūkio privatizavimo Ukmergės žemėtvarkos skyriuje, kreipėsi į Tarnybą. Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1879 pareiškėjai buvo paaiškinta, jog asmeninis ūkis buvo privatizuotas mirusiosios M. P. vardu. Teigė, jog asmeninio ūkio neįforminus pareiškėjos vardu, ji prarado galimybę žemę išsipirkti investiciniais čekiais, todėl pareiškėjai buvo padaryta didelė turtinė (žemės nominali vertė – 6 085 Lt ir 1 061 Lt, viso – 7 146 Lt) ir neturtinė žala.

Akcentavo, kad M. P. nuosavybės teisės į žemę negalėjo būti atkurtos, nes ji sprendimo priėmimo metu jau buvo mirusi. Nurodė, kad, negalėdama naudotis asmeninio ūkio ir vėliau motinos nuosava žeme, negalėjo auginti pašarų gyvuliams, neturėjo kur ganyti karvės, plėsti ūkio, kiekvienais metais turėjo rūpintis, kur vasarą reikės ganyti karvę. Pažymėjo, kad dėl paminėtų išgyvenimų pablogėjo sveikata, ėmė svaigti galva, padidėjo kraujospūdis. Atsižvelgusi į patirtus didelius nepatogumus, pareiškėja prašė atlyginti 30 000 Lt neturtinę žalą.

Pažymėjo, kad skundas yra pareikštas dėl 2011 m. rugpjūčio 1 d. Tarnybos atsakymo Nr. 1SS-(7.5)-1879, todėl terminas nuo kada pareiškėja sužinojo apie savo teisių pažeidimą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti skaičiuojamas nuo 2011 m. rugpjūčio mėn.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos Ukmergės skyriaus, atsiliepimu (b. l. 89–95) į skundą prašė taikyti senaties terminą ir pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo atmesti.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju senaties termino pradžia laikytina diena, kai 1998 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjai buvo išduotas papildomas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, reg. Nr. 5955-6, nes pareiškėja apie 1996 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 81-6209 sužinojo 1998 metais, o į teismą kreipėsi tik 2011 m. kovo 17 d., pareiškėja yra praleidusi ne tik CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą terminą, tačiau ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą.

Dėl civilinės atsakomybės ir turtinės žalos atlyginimo nurodė, kad pagal Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 81-6209 priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 16 straipsnio 2 ir 3 dalis asmeninio ūkio žemės naudotojai galėjo žemę įsigyti privatinės nuosavybės teise, jų sklypus įtraukiant į susigrąžinamą natūra arba ekvivalentine natūra žemės plotą arba, jeigu šie asmenys neturėjo susigrąžintos žemės arba jos turėjo mažiau, negu naudoja asmeniniam ūkiui, parduodami.

Tuo tarpu asmenims, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) turėjo teisę susigrąžinti ne mažesnį kaip asmeniniam ūkiui suteiktos žemės plotą, tačiau pageidavo kompensacijos arba savo teisę susigrąžinti žemę perleido kitiems asmenims, arba atsisakė šios teisės kitų pretendentų naudai, asmeninio ūkio žemė negalėjo būti parduota. Būtent Vilniaus apskrities valdytojo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad mirusiems piliečiams, kurie nustatytu laiku ir tvarka buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės buvo atstatomos mirusiojo vardu, o sugrąžintas turtas paveldimas Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Pažymėjo, jog atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209, kuriuo M. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į P. V. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai 2,64 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, neprieštarauja nei sprendimo priėmimo metu galiojusių, nei šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimams. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjai 1998 m. rugpjūčio 4 d. ir buvo išduotas papildomas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, reg.

Nr. 5955-6, kuriame nurodyta, kad pareiškėja paveldi 1/3 ginčo žemės sklypo, tačiau pareiškėja šio paveldėjimo teisės liudijimo neįregistravo. Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog pareiškėja neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu (b. l. 126–132) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja apie Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 81-6209 M. P. grąžintą žemę tikrai žinojo iš 1998 m. rugpjūčio 4 d. Papildomo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo. Tačiau pareiškėja neįregistravo šio liudijimo Nekilnojamojo turto registre, nes siekė gauti visą 2,64 ha žemę (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės raj., o ne 1/3 šio turto. Be to, Tarnyba 2011 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1879 nurodė, jog tik pareiškėja nepaveldėjo 1/3 iš 2,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės raj., o likusią dalį paveldėjo V. I. R. ir J. R.. Vadinasi, nors pareiškėja dar 1998 m. rugpjūčio 4 d. žinojo apie Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 81-6209, apie M. P. grąžintą 2,64 ha žemę (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės raj., tačiau nesiekė ginčyti šio sprendimo ir jo neginčijo (ir ikiteismine tvarka). Teismas pažymėjo, kad ne kartą pareiškėjai aiškino, ką ji turėtų skųsti. Teismas negali būti tiek aktyvus, kad būtų pareiškėjos advokatas – taip būtų pažeistas konstitucinis teismo nešališkumo principas. Todėl konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, jog Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209 yra galiojantis, jo pareiškėja neginčija, todėl konstatuoti, kad jis yra neteisėtas, teismas neturi jokio teisinio pagrindo.

Teismas nustatė, kad pareiškėja turtinę žalą grindžia tuo, kad negavo visos 2,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės raj., įvertintos 6 085 Lt + 1 061 Lt ꞊ 7 146 Lt. Teismas pabrėžė, kad tai neatitinka tikrovės, nes pareiškėja dėl savo kaltės, neįsiregistravusi Nekilnojamojo turto registre Papildomo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, neįgijo 1/3 2,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės raj. Dar daugiau, pareiškėja nesiekė ginčyti ir neginčija Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 81-6209, todėl teigti, kad ji neteisėtai neįgijo visos 2,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės raj., o todėl patyrė 7 000 turtinę žalą, negalima. Teismas pabrėžė, kad asmeninio ūkio žemė (3 ha) buvo suteikta M. P. pagal Vidiškių apylinkės Tarybos sprendimą Nr. 20, o ne jos suaugusiai dukrai O. P. – dėl šios faktinės aplinkybės ginčo nėra. Todėl teismas vertino, kad visiškai teisėtai ir pagrįstai pagal M. P. prašymą būtent M. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės raj. pagal Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 81-6209, o pareiškėja, kaip M. P. įpėdinė, paveldėjo 1/3 minėtos žemės. Todėl teismas sprendė, jog konstatuoti, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209 yra neteisėtas, negalima.

Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209 yra neteisėtas, jog yra neteisėti Tarnybos 2011 m. birželio 23 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-1466 bei Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-1879, kurie tėra išvestiniai iš Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 81-6209, nes jais buvo įvertintas pirminis Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209, todėl nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Teismas akcentavo, kad 7 000 Lt turtinės žalos suma, pareiškėjai turint teisę į 1/3 M. P. žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės raj., nėra niekaip pagrįsta.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjos reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nes nėra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas vertino, kad pareiškėja neįrodė neturtinės žalos, juolab, kad pareiškėja dėl savo kaltės, neįsiregistravusi Nekilnojamojo turto registre Papildomo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, neįgijo 1/3 2,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., Vidiškių sen., Ukmergės raj. Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro pažyma teįrodo bendrą pareiškėjos sveikatos būklę, ji niekaip nesusijusi su šia administracine byla.

III. Pareiškėja O. P. padavė apeliacinį skundą (b. l. 136–141), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, leidžiant apskųsti 2011 m. rugpjūčio 1 d. Tarnybos sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1879 ir prašyti atnaujinti praleistą terminą, kad būtų išaiškinti padaryti pažeidimai, dėl kurių kilo žala.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo fakto, jog asmeninio ūkio žemės privatizavimas M. P. vardu pažeidžia CK 6.558 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodo, kad asmeninio ūkio žemė buvo skiriama vienai sodybai, vienai šeimai. Paaiškina, kad sodyba priklausė pareiškėjos mamai, todėl jai ir buvo skirta asmeninio ūkio žemė. Nurodo, kad žemėtvarkos darbuotojai su pareiškėja nebendravo, asmeninio ūkio žemę nusprendė privatizuoti mirusios pareiškėjos mamos vardu. Pareiškėja mano, kad iš pradžių turėjo būti paveldėtas ūkis ir tik tada privatizuotas. Nesutinka su teiginiu, jog turint nuosavos žemės negalima paveldėti asmeninio ūkio. Teigia, kad nebuvo informuota apie žemės matavimą, tik 2000 metais gavo planą, sprendimas dėl nuosavybės išduotas tik 2010 metais – tik tada pareiškėja galėjo atsidalinti dalį iš bendrosios nuosavybės. Teigia, kad 2011 m. rugpjūčio 1 d. Tarnybos sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-1879 yra susijęs su žalos atlyginimu, tačiau jis nėra apskųstas, nes šio sprendimo apskundimui jai nebuvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, todėl prašo leisti pateikti skundą dėl nurodyto Tarnybos sprendimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime pažymi, kad apeliacinis skundas neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų, jame keliami nauji reikalavimai, kurie nebuvo nagrinėjami bylą nagrinėjant pirmąja instancija. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo fakto, kad privatizuojant asmeninį ūkį M. P. vardu buvo padarytas pažeidimas. Atsakovas pažymi, kad ši aplinkybė išsamiai išanalizuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Paaiškina, kad pareiškėja ir jos mama turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę, todėl O. P. asmeninio ūkio žemė negalėjo būti parduota, nes 1996 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apskrities valdytojo sprendimu Nr. 81-6209 M. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į P. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai 2,64 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Ukmergės rajone, žemėje, kurią kartu su mama M. P. naudojo pareiškėja asmeniniam ūkiui. Pažymi, kad sugrąžintas turtas paveldimas CK nustatyta tvarka ir Tarnyba nesprendžia asmenų nuosavybės teise valdomo turto paveldėjimo klausimų. Mano, kad Vilniaus apskrities valdytojo sprendimas neprieštarauja nei sprendimo priėmimo metu galiojusių, nei šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Tarnybos veiksmai ar sprendimai yra (buvo) neteisėti. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad apeliantė dėl pažeistų teisių gynimo įstatymų nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, neginčijo įstatymų nustatyta tvarka priimtų sprendimų, o iš karto padavė teismui skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos teisės į turtinės bei neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš valstybinės valdžios institucijų veiksmų atkuriant M. P. nuosavybės teises į asmeninio ūkio žemę, atlyginimą.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad M. P. buvo suteiktas 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 105). Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad M. P. 1991 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos P. V. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 91). Nustatyta, kad M. P. 1995 m. sausio 13 d. mirė (b. l. 10). 1996 m. spalio 10 d. buvo surašyta išvada (b. l. 105), kad M. P. pretendavo atkurti nuosavybės teises į 3,66 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime Deltuvos valsčiuje Ukmergės rajone, iš kurio asmeninio ūkio žemės privatizavimui reikės 2,64 ha bendro 3,66 ha ploto. 1996 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimu Nr. 81-6209 „Dėl pil. M. P. nuosavybės teisės į žemę (mišką) atstatymo“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 16) buvo nuspręsta M. P. atkurti nuosavybės teises į 2,60 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime Pinavijos seniūnijoje Ukmergės rajone, ekvivalentine natūra perduodant 2,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime Vidiškių seniūnijoje Ukmergės rajone. Pareiškėja 1998 m. rugpjūčio 4 d. Paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo (b. l. 19) pagrindu paveldėjo 1/3 nurodyto žemės sklypo, kartu su kitomis įstatyminėmis paveldėtojomis V. I. R. bei J. R. (b. l. 27). Vadovaujantis 1989 m. balandžio 20 d. testamentu (b. l. 9) bei 1996 m. balandžio 24 d. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo (b. l. 15) pagrindu pareiškėja paveldėjo ½ M. P. nurodytame žemės sklype priklausiusių statinių. Byloje ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėja mano, kad jos mamai M. P. nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės ekvivalentine natūra perduodant asmeninio ūkio žemės sklypą, nes 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimo priėmimo metu M. P. jau buvo mirusi. Pareiškėja teigia, kad M. P. suteiktą asmeninio ūkio žemės sklypą turėjo būti leidžiama išsipirkti jai, nes ji vedė bendrą ūkį su mama. Apibendrinus pareiškėjos argumentus, darytina išvada, kad pareiškėja žalą kildina iš 1996 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimo Nr. 81-6209 „Dėl pil. M. P. nuosavybės teisės į žemę (mišką) atstatymo“.

Nors pirmosios instancijos teismas ir teisingai identifikavo valstybės valdžios institucijos aktą, iš kurio pareiškėja kildina turtinę bei neturtinę žalą, tačiau darydamas išvadą, kad neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog Sprendimo yra neteisėtas, nes pareiškėja jo neskundė, nukrypo nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad vertinimas, siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti atliekamas iškeliant reikalavimus dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala. Administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006 teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas. Kitoje administracinėje byloje Nr. A10-332/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad teisės į žalos atlyginimą atsiradimui, įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010).

Taip pat, pirmosios instancijos teismas, nors ir konstatavęs, kad nenuginčijus Sprendimo, negalima jo laikyti neteisėtu, padarė išvadą, kad asmeninio ūkio žemė buvo suteikta M. P., todėl teisėtai ir pagrįstai pagal jos prašymą Sprendimu būtent jos vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, o pareiškėja, kaip įpėdinė, paveldėjo 1/3 minėtos žemės. Tokios teismo išvados negalima laikyti nei teisėta, nei pagrįsta, nes teismas jos nepagrindė ginčui taikytinomis teisės normomis, todėl toks sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Byloje yra surinkti iš esmės visi reikšmingi sprendimui priimti įrodymai, šalys turėjo galimybę pateikti savo argumentus ir samprotavimus dėl visų byloje nagrinėtinų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo bei teisės taikymo.

Nagrinėjamoje byloje vertinant institucijos, atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimo proceso vykdymą, veiksmus, aktualūs 1996 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimo Nr. 81-6209 priėmimo metu galioję ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai – tai Žemės reformos įstatymas (1996 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. I-1606 redakcija) bei Atstatymo įstatymas (1996 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. I-1272 redakcija).

Šioje byloje nustatyta, kad M. P. buvo padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises, tačiau sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu (1996 m. gruodžio 31 d.) buvo mirusi (1995 m. sausio 13 d.). Vadovaujantis bendrąją teisės norma – mirus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžintinas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka (Atstatymo įstatymo 2 str. 3 d.). Tačiau atsižvelgus į tai, kad M. P. nuosavybės teisės buvo atkurtos ekvivalentine natūra perduodant asmeninio ūkio žemę, būtina atsižvelgti į tokį teisinį santykį reglamentuojančią specialiąją teisės normą – Atstatymo įstatymo 4 straipsnio 16 dalį, kurioje buvo nurodyta, kad į grąžinamą žemę įtraukiamas žemės plotas, pretendentui nustatyta tvarka skirtas asmeniniam ūkiui arba jo naudojamas (nuomos pagrindu) privačių namų valdai kaimo vietovėje; pretendentui mirus, teisę susigrąžinti ekvivalentine natūra jo naudotą asmeniniam ūkiui žemę įgyja toje vietovėje gyvenantys asmenys, paveldėję pretendento nekilnojamąjį turtą (jo dalį). Ginčo laikotarpiu galiojusioje Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies redakcijoje be kita ko buvo nustatyta, kad asmeninio ūkio žemės naudotojai gali šią žemę įsigyti privatinėn nuosavybėn, jei jos sklypai įtraukiami į susigrąžinamą natūra arba ekvivalentine natūra žemės plotą arba jeigu šie asmenys neturėjo susigrąžintinos žemės arba jos turėjo mažiau, negu naudoja asmeniniam ūkiui; šiais atvejais žemės sklypai jiems parduodami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus žemę, kuri buvo suteikta po 1993 m. liepos 1 d. ir skirta plote, kuris iki tol nebuvo naudotas gyventojų asmeninio ūkio poreikiams.

Aptarto teisinio reguliavimo visuma sudaro pagrindą išvadai, kad mirus pretendentui, siekusiam, kad nuosavybės teisės jam būtų grąžintos ekvivalentine natūra perduodant asmeniniam ūkiui jo naudotą žemę, teisę susigrąžinti ekvivalentine natūra jo naudotą asmeniniam ūkiui žemę įgyja toje vietovėje gyvenantys asmenys, paveldėję pretendento nekilnojamąjį turtą (jo dalį).

Kaip buvo pažymėta, pareiškėja 1996 m. balandžio 24 d. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu paveldėjo ½ pastatų, esančių ginčo žemės sklype. 1996 m. spalio 28 d. Ukmergės rajono Vidiškių seniūno išduotas pažymėjimas Nr. 688 (b. l. 11) patvirtina, kad nuo 1986 m. birželio 3 d. iki M. P. mirties pareiškėja gyveno kartu su ja ir vedė bendrą ūkį. Byloje nėra duomenų, kad be pareiškėjos ir M. P. kas nors kitas būtų naudojęsis ginčo asmeninio ūkio žeme. Todėl atsižvelgusi į ginčui aktualių teisės normų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atkuriant nuosavybės teises M. P., kuri sprendimo priėmimo metu buvo mirusi, perduodant ekvivalentine natūra asmeninio ūkio žemės sklypą, galėjo būti pažeistos pareiškėjos, kaip vienintelės pretendentės, teisės į asmeninio ūkio žemę. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą negali būti tenkinamas, nes pareiškėja yra praleidusi ieškinio senaties terminą.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos teisės galėjo būti pažeistos 1996 m. gruodžio 31 d. priėmus sprendimą Nr. 81-6209, tačiau skundą teismui pareiškėja pateikė (išsiuntė paštu) 2012 m. vasario 20 d. (b. l. 1–7). Nustatyta, kad 1998 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjai buvo išduotas Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, kuriuo nustatyta, jog pareiškėja paveldėjo tik 1/3 ginčo žemės sklypo. Akcentuotina, kad dar prieš Sprendimo priėmimą, po mamos mirties, pareiškėja kreipėsi į Ukmergės rajono Vidiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydama M. P. suteiktą asmeninio ūkio žemę „įforminti“ jos vardu, sudaryti žemės nuomos sutartį, nurodė, kad atsisakius su ja sudaryti žemės nuomos sutartį, ji bus priversta kreiptis į teismą ir taip ginti savo teises (b. l. 12). Tačiau tokį prašymą buvo atsisakyta patenkinti (b. l. 13). Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėja vėliausiai nuo 1998 m. rugpjūčio 4 d. (Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo išdavimo) žinojo arba turėjo žinoti apie jos atžvilgiu padarytus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei trylikai metų, taip praleisdama ne tik sutrumpintą trejų metų, bet ir dešimties metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Skaičiuoti ieškinio senaties terminą nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. Tarnybos Ukmergės žemėtvarkos skyriaus rašto nėra pagrindo, nes aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja apie galimus pažeidimus sužinojo gerokai ankščiau.

Nustatyta, kad atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 90). Taigi pareiškėjos reikalavimui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, priėmė teisingą sprendimą, tačiau nurodė netinkamus motyvus, kurie šia nutartimi keičiami. Konstatavus, kad teismas bylą išsprendė iš esmės teisingai, apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos O. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Virgilijus Valančius Virginija Volskienė