2020-05-13 Nr. AB-9759-3-61-3-01262-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2185-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01262-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.10; 59.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2019 m. kovo 1 d. sprendimą atsisakyti grąžinti teisę vairuoti „B“ kategorijos transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimą Nr. 0566303 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui priklausantį vairuotojo pažymėjimą bei grąžinti teisę vairuoti pažymėjime nustatytos kategorijos transporto priemones.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2019 m. kovo 1 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybą, prašydamas grąžinti teisę vairuoti transporto priemones, pasibaigus šios teisės atėmimo laikui. Atsakovas skundžiamu sprendimu vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 24 straipsnio 7 dalimi ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtinto Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 23 punktu, nustatęs, kad iš pareiškėjo teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus (2015 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apylinkės teismo nutarimu Nr. A2.6.-18216-295/2015 ir 2016 m. sausio 20 d. Vilniaus apylinkės teismo nutarimu Nr. A2.6.-807-807/2016 (toliau – ir 2016 m. sausio 20 d. Nutarimas) už tai, kad jis padarė teisės pažeidimus būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, nusprendė, kad teisinis pagrindas teisei vairuoti grąžinti jam atsiras ne anksčiau kaip po 10 metų nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti įsiteisėjimo, t. y. nuo 2026 m. vasario 10 d., ir vairuotojo pažymėjimo neišdavė.

3. Sprendimas naikintinas, nes atsakovas neteisingai taikė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas ir be pagrindo neišdavė vairuotojo pažymėjimo bei negrąžino teisės vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemones. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-18216-295/2015 pripažino jį kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje ir paskyrė jam 579 Eur baudą su teisės vairuoti atėmimu 2 (dvejiems) metams, kadangi nustatė, kad jis 2015 m. lapkričio 18 d. apie 20 val. 05 min. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį, būdamas neblaivus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 20 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-807-817/2016 pripažino jį kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje ir paskyrė jam 1 158 Eur baudą su teisės vairuoti atėmimu 3 (trejiems) metams, kadangi nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 14 d. apie 18 val. 42 min. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį būdamas neblaivus, sukdamas į kairę ne sankryžoje, nedavė kelio automobiliui, važiavusiam priešinga kryptimi, su juo susidūrė ir apgadino abi transporto priemones. Skirdamas nuobaudą už pastarąjį padarytą administracinį teisės pažeidimą, Vilniaus miesto apylinkės teismas atsižvelgė į aplinkybes ir nutarime pažymėjo, jog pareiškėjo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad pakartotinai per metus padarytas tos pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį jam buvo paskirta administracinė nuobauda“.

4. Abiem atvejais teismas, išnagrinėjęs administracinių teisės pažeidimų bylas, priėmė sprendimą vadovaudamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais ir nustatė teisės vairuoti transporto priemones atėmimą šių straipsnių atitinkamos dalies nustatytos sankcijos ribose. Teismas, priimdamas 2016 m. sausio 20 d. Nutarimą, netaikė ATPK 1302 straipsnio „Pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų“. Tačiau jei už pakartotinį pažeidimą teismas būtų taikęs šį straipsnį, sankcijoje numatyta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti atėmimas – negalėtų būti taikytas ilgesniam nei penkerių metų terminui.

5. Vadovaujantis priimtais Vilniaus miesto apylinkės nutarimais, dėl pažeidimų, padarytų esant neblaiviam, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas turėjo baigtis nuo paskutinio nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjimo praėjus trijų metų laikotarpiui, t. y. 2019 m. vasario 10 d. Būtent teismas, kuris taikė įstatymą ir jame numatytas sankcijas asmenims, pažeidusiems teisės aktų reikalavimus, dėl pareiškėjo priimdamas nutarimą, nesivadovavo galiojusia Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo redakcija ir nenustatė 10 metų teisės vairuoti netekimo termino, padarius antrą pažeidimą būnant neblaiviam, kaip tai numatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje. Galiojančiame Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 686 nustatyta specialiųjų teisių atėmimo vykdymo terminų skaičiavimo ir jų sugrąžinimo tvarka taip pat nenumato ilgesnio nei sankcijoje nustatytas ir teismo paskirtas specialiosios teisės atėmimo/negrąžinimo termino. Atsakovas ginčijamame sprendime nepateikė jokių motyvų ar argumentų, dėl kurių ėmėsi taikyti administracinio poveikio priemones ilgesniam terminui nei teismo paskirta sankcija už pareiškėjo padarytus nusižengimus.

6. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVPK Sprendimas jų neatitinka. Kad analogiški policijos įstaigų sprendimai neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, yra nusprendęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1486-426/2017 ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3892-279/2018.

7. Pareiškėjas atsakovui pateikė visus reikiamus dokumentus ir pažymėjimus, be to, valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Regitra“ 2019 m. vasario 28 d., pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui (2019 m. vasario 10 d.), pareiškėjui leido laikyti praktinio vairavimo egzaminą, vadovaudamasi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 8 dalimi. Išlaikius egzaminus, VĮ „Regitra“ atstovas tą pačią dieną būtų gražinęs jam vairuotojo pažymėjimą, tačiau kadangi teisės atėmimo momentu galiojo sena tvarka, kuomet policijos paimti vairuotojo pažymėjimai nebuvo siunčiami į VĮ „Regitra“, o paliekami saugoti policijos įstaigoje, policijos paimtą vairuotojo pažymėjimą jam pasiūlė pasiimti iš jį paėmusios policijos įstaigos – atsakovo. Nuvykus pas atsakovą ir pateikus visus privalomus pateikti dokumentus, atsakovas ignoravo Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. Nutarime paskirtą trijų metų teisės vairuoti atėmimo terminą ir įteikė skundžiamą Sprendimą negrąžinti teisės vairuoti ir neišduoti vairuotojo pažymėjimo iki 2026 m. vasario 10 d.

8. Pareiškėjo įsitikinimu, už savo padarytus teisės pažeidimus jis baudžiamas antrą kartą ir dar žymiai griežtesne nuobauda nei numatyta tuometiniame ATPK, o tai prieštarauja bendriems teisės principams ir nėra proporcinga ir sąžininga priemonė jo atžvilgiu. Nuostatos dėl dvigubo baudimo negalimumo (lot. k. non bis in idem) yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Dvigubo baudimo draudimo principas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnyje. Atsižvelgdamas į Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas neprieštarautų, jei teismas kreiptųsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijai.

9. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas paaiškino, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjui negrąžinta teisė vairuoti transporto priemones. Sprendimas negrąžinti teisės vairuoti priimtas vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo pagrindus. Šio įstatymo 24 straipsnio 7 dalis nustato, kad asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų. Teisė vairuoti transporto priemones grąžinama nustatyta tvarka, kuri detalizuota Apraše. Pagal Aprašo 15 punkto nuostatas, jei nustatoma, kad teisės vairuoti atėmimo terminas nepasibaigė, nepraėjo 10 metų nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti įsiteisėjimo (kai teisė vairuoti buvo atimta du kartus už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs, ar teisė vairuoti pagal įstatymus buvo atimta tris kartus), VĮ „Regitra“ ar traktorininko pažymėjimą išduodančios mokymo įstaigos įgaliotas darbuotojas priima sprendimą atsisakyti grąžinti teisę vairuoti. Pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimus būdamas neblaivus. Nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti įsiteisėjimo (2016 m. vasario 10 d.), kai pareiškėjas pateikė prašymą grąžinti teisę vairuoti, dešimt metų praėję nebuvo, todėl Vilniaus AVPK Kelių policijos valdyba teisėtai jam negrąžino teisės vairuoti transporto priemonių.

11. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi ANK nuostatomis, nes šiame kodekse nustatytas teisinis reguliavimas netaikomas, o teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo pagrindus reglamentuoja SEAKĮ. Pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui teisė vairuoti transporto priemones pareiškėjui skundžiamu sprendimu negrąžinta, vadovaujantis SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalimi.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, kad minėta SEAKĮ nuostata pažeidžia Konstituciją, atsakovas nurodė, kad teismų praktikoje Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatų atitikimas Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 1 daliai buvo aptartas Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. eI-2442-644/2017, kurioje bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija pasisakė, kad toks apribojimas nėra asmens nubaudimas, o tik vienas iš bendrųjų pagrindinių reikalavimų, nustatytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme.

13. Skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes asmeniui suprantamai pateiktas jo faktinis ir teisinis priėmimo pagrindas. Sprendimo turinio trūkumas (netikslus Aprašo nuostatų dalies nurodymas (vietoj 23 punkto turėjo būti įrašytas 15 punktas)) nėra esminis, sukliudęs pareiškėjui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu nustatytas pareigas ir apginti teisėtus interesus. Atsakovo nuomone, 2019 m. kovo 1 d. Sprendimas yra teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutarimu (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-18216-295/2015) pripažino pareiškėją kaltu padarius administracinį teisė pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir paskyrė jam 579 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 20 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-807-817/2016 pripažino pareiškėją kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje ir paskyrė jam 1 158 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams; pareiškėjas 2019 m. kovo 1 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybą, prašydamas grąžinti teisę vairuoti transporto priemones pasibaigus teisę vairuoti transporto priemones atėmimo laikui bei pateikė visus tam reikalingus dokumentus; atsakovas skundžiamu Sprendimu nurodė, kad, vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalimi bei Aprašu, asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatomis, kurios neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies bei konstitucinių teisėtų lūkesčių, teisingumo, teisinės valstybės principų, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtą administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. e2AT-20-222/2017, kurioje teismas, spręsdamas panašią nagrinėjamai bylai situaciją, pažymėjo, kad administracinė atsakomybė, realizuota nubaudžiant teisės pažeidėją ATPK straipsnyje numatyta sankcija – pinigine bauda, savo esme, prigimtimi, pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo apribojimo, taikyto įgyvendinant SEAK įstatyme nustatytus reikalavimus; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatomis įgyvendinama saugaus eismo politika nustatant, be kita ko, eismo dalyvių pagrindines teises ir pareigas.

17. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo argumentus apie tai, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalis, nustatanti savo esme savarankišką nuobaudą, laikytina dvigubu baudimu už tą patį teisės pažeidimą. Teismo vertinimu, pagal minėtą SEAKĮ teisė vairuoti transporto priemones gali būti grąžinta esant tam tikroms sąlygoms, viena iš jų – tuo atveju, jei asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus, ne anksčiau kaip po 10 metų. Kadangi įstatymų leidėjas SEAKĮ numatė atitinkamus apribojimus, šiomis nuostatomis privalėjo vadovautis ir Vilniaus AVPK, nagrinėjantis asmenų prašymus dėl teisių vairuoti transporto priemones grąžinimo. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad atsakovas nustatęs, jog pareiškėjui pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus, pagrįstai ir teisėtai, vykdydamas SEAK įstatymo bei Aprašo reikalavimus, atsakė, jog teisė vairuoti transporto priemones bus grąžinta ne anksčiau kaip po 10 metų. Pareiškėjui pritaikytas apribojimas nėra jo nubaudimas, o tik vienas iš bendrųjų pagrindinių reikalavimų, nustatytų SEAK įstatyme.

18. Teismo vertinimu, atsakovo Sprendimas buvo aiškus, išsamus, motyvuotas, t. y. atitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, o Sprendimo turinio trūkumas – netikslus Aprašo nuostatų dalies nurodymas (vietoje 23 punkto turi būti įrašyta 15 punktas) nebuvo esminis, sukliudęs pareiškėjui suprasti visuomeninių santykių esmę, identifikuoti jo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, jų pagrindus ir turinį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu nustatytas pareigas ir apginti teisėtus interesus.

19. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisingumo, teisinės valstybės principams. Pažymėdamas, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui ir nesiejama su proceso dalyvių prašymais, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, teismas darė išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių turi būti tenkinamas minėtas prašymas.

III. 20. Pareiškėjas G. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti – panaikinti Vilniaus AVPK 2019 m. kovo 1 d. Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui priklausantį vairuotojo pažymėjimą bei grąžinti teisę vairuoti pažymėjime nustatytos kategorijos transporto priemones.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes dėl padarytų administracinės teisės pažeidimų, pritaikytų nuobaudų, ANK nustatyto teisinio reguliavimo ir nesutikimo su skundžiamu Sprendimu argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

22. Nepagrįsta teismo išvada, kad skundžiamas Vilniaus AVPK sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes, kaip buvo nurodęs skunde, atsakovas nepateikė jokių motyvų, dėl kurių ėmėsi taikyti administracinio poveikio priemones ilgesniam terminui nei teismo paskirta sankcija už pareiškėjo padarytus pažeidimus. Taip pat pareiškėjas buvo nurodęs, kad analogiškas pareiškėjo situacijai bylas nagrinėję administraciniai teismai dėl motyvų trūkumų (atsakovui nurodžius tik vieną teisės normą – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalį) buvo pripažinti kaip neatitinkantys VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

23. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus AVPK 2019 m. kovo 1 d. Sprendime nurodomas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, tačiau nenurodoma teisės akto redakcija, kuria vadovaujamasi, Sprendimas pagrįstas vienu procedūriniu dokumentu – pareiškėjo prašymu, kuriame išdėstytas pats sprendimas dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo, tačiau neaišku, kuria Aprašo redakcija atsakovas vadovavosi. Vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtinto Aprašo redakcijoje nebuvo numatyta, kad teisė vairuoti galėtų būti negrąžinama dėl to, kad asmuo du kartus buvo baustas už tai, kad vairavo neblaivus arba apsvaigęs, ir kad teisę vairuoti transporto priemones galima grąžinti ne anksčiau kaip po 10 metų. Sprendime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Minėti Sprendimo trūkumai yra esminiai, o VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme šis administracinis aktas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjas akcentuoja, jog už padarytus pažeidimus numatytos poveikio priemonės akivaizdžiai neproporcingos.

24. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. kovo 1 d. sprendimo „Dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Vilniaus AVPK Kelių policijos valdyba ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui grąžinti teisę vairuoti „B“ kategorijos transporto priemones pasibaigus teismo paskirtam šios teisės atėmimo terminui, nes teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta iš jo du kartus už tai, kad pareiškėjas padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus. Priimdamas ginčijamą 2019 m. kovo 1d. Sprendimą, atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalimi ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtintu Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašu.

27. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalį, asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas sprendimo negaliojimo pagrindas – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl ginčo esmės, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

31. Specialioji teisėjų kolegija yra nurodžiusi (žr., pvz., 2019 m. liepos 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-50/2019; 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-60/2019), jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 681 straipsnį, asmeniui suteiktos specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones /.../) atėmimą vykdo specialiąją teisę suteikianti institucija. ANK 673 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolę atlieka ir su šio nutarimo vykdymu susijusius klausimus sprendžia nutarimą ne teismo tvarka priėmusi institucija (pareigūnas), o tais atvejais, kai nutarimą priėmė teismas, – institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą. Skundus dėl nutarimus skirti administracines nuobaudas vykdančių institucijų ir dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų veiksmų nagrinėja apylinkės teismai, laikydamiesi šio kodekso XXXIV ir XXVI skyriuose nustatytų reikalavimų (ANK 673 straipsnio 3 dalis). Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčai dėl policijos įgaliotų institucijų sprendimų dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo panaikinimo yra susiję su administracinių nuobaudų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimo vykdymo veiksmais ir jų patikrinimu, todėl nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (ANK 673 straipsnio 3 dalis). Tai nėra ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje, t. y. policijos, atitinkamais teisės aktuose numatytais atvejais veikiančios viešojo administravimo srityje, veiksmų (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Tokios praktikos nagrinėjamose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-528-261/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-794-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-602/2019).

32. Vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas pažeidžiant bylų rūšinio teismingumo kompetenciją, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pagal rūšinį teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui (ABTĮ 22 str. 1 d., 69 str. 1 d. 2 p.).

34. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas procesiniuose dokumentuose kėlė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalies konstitucingumo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme gautas 2019 m. birželio 4 d. Telšių apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-9/2019 ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalis (2013 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė