2022-03-02 Nr. AB-4848-3-61-3-04048-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1298-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04048-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. S. H. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31968 (toliau – ir Sprendimas), Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 6K-1261 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai kilmės šalyje – (duomenys neskelbtini) – kilo pavojus dėl jos tautinės priklausomybės (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei. Dėl savo tautybės ji kilmės šalyje nuolat patyrė persekiojimą ir diskriminaciją, todėl negalėjo jaustis saugi. Nors formaliai (duomenys neskelbtini) vyriausybė deklaruoja, kad (duomenys neskelbtini) yra lygiaverčiai šalies piliečiai, realiai jų teisės nėra nei ginamos, nei saugomos, todėl ten pareiškėjai, kaip vienišai moteriai, visiškai nesaugu. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas nevertino asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėja yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturinti gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo, visa laiką buvusi priklausoma nuo kitų šeimos narių, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Padidintą individualią riziką vienareikšmiškai patvirtina tautinė pareiškėjos priklausomybė, nes apie (duomenys neskelbtini) visuomenėje vyraujantį neigiamą požiūrį į (duomenys neskelbtini) visuotinai žinoma. Nors po 2014 metų vykdytų genocido veiksmų, kuriuos atsakovas iš esmės pripažįsta, oficiali vyriausybės pozicija pasikeitė deklaruojant jų lygiateisiškumą, realiai visuomenė yra itin priešiška ir (duomenys neskelbtini) nuolat susiduria su diskriminacija bei persekiojimu iš nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų, kurie nebūtinai turi asmeninį konfliktą, tačiau nepakančiai ir neadekvačiai elgiasi (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Vienišai moteriai, neturinčiai vyriškų giminaičių, savarankiškai išgyventi tokioje aplinkoje visiškai neįmanoma, nes ir pačios visuomenės požiūris yra itin neigiamas. Pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Teigė, kad pareiškėjos deklaruojama grėsmė iš esmės siejama su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis, todėl jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga. Departamento atlikto tyrimo metu buvo imtasi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertinti jos paaiškinimus ir atsižvelgiant į juos, surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Komisija savo sprendime pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjos kilmės valstybėje ji būtų persekiojama. Atsakovo nuomone, pareiškėjos akcentuota aplinkybė, jog ji yra vieniša moteris, neturinti vyriškų giminaičių, yra nepagrįsta, nes kilmės šalyje ji gyveno su savo tėvu ir motina, taip pat broliu ir seserimis. Pati pareiškėja apklausų metu nenurodė, kad yra kitų priežasčių, be priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei, ekonominių ir bendros situacijos, dėl kurių jai grėstų persekiojimas. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai nuspręsta išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jai atvykti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos S. S. H. skundą, t. y. nusprendė pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31968 rezoliucinę dalį ir jos 3 punktą išdėstyti taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 4 punktą išdėstyti taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, bei atitinkamai pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 6K-1261 dalį.

6. Teismas nustatė, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendime nurodyta, kad, įvertinus asmens pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Pareiškėja teigia, kad patiria sunkumus savo kilmės valstybėje, kadangi yra (duomenys neskelbtini), savo prašymą grindžia bendra (duomenys neskelbtini) keliama grėsme (duomenys neskelbtini). Tačiau tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojai jos gyvenamojoje vietovėje grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Tai pat nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai tikimybės, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose. Be to, buvo nustatyta, kad užsienietė, kuriai nesuteiktas prieglobstis, gali pasislėpti, tad jai, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos; ji yra išsiunčiama. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją pasiekti kitą Europos Sąjungos šalį, pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvą, bei į C.SIS II įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

7. Komisija savo sprendimu atmetė pareiškėjos skundą dėl Sprendimo.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės grindžia tuo, kad (duomenys neskelbtini) paliko dėl (duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės situacijos (duomenys neskelbtini) ir bendros saugumo bei ekonominės padėties šalyje.

9. Sprendime nurodyta, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 30 d. pirminėje apklausoje papasakojo, kad ji yra (duomenys neskelbtini) ir bėga nuo (duomenys neskelbtini) žiaurumų. Ieško saugumo ir apsaugos. Su šeima (tėvais, broliu ir seserimis) gyveno (duomenys neskelbtini). Į Lietuvą išvyko 2021 m. liepos 2 d. Iš (duomenys neskelbtini) atskrido į (duomenys neskelbtini). Tada ėjo mišku, kol ją sustabdė pasieniečiai.

10. Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 27 d. apklausoje nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini), pasakojo apie piligrimines keliones į (duomenys neskelbtini), taip pat religines šventes, (duomenys neskelbtini). Gyvenimas (duomenys neskelbtini) yra labai sunkus, ekonomika žemame lygyje, žmonės negali patys savęs išlaikyti. Į Lietuvą atvyko, nes ieško geresnės ateities, nori būti laisva, lankyti mokyklą. Kilmės valstybėje nesaugu dėl (duomenys neskelbtini), ji matė, kaip jie grobė mergaites, moteris ir vyrus. Kilmės šalyje gyveno (duomenys neskelbtini). Kitoje vietoje gyventi nebandė, nes (duomenys neskelbtini) niekur nėra saugu, kur benuvyktų jiems grasina, jie turi problemų. (duomenys neskelbtini) 2014 metais atėjo į jų kaimą, todėl ji su šeima pabėgo į kalnus. Ji visada bijojo ir dabar bijo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) šiuo metu nėra, nėra ir (duomenys neskelbtini). Tačiau ji bijo, kad jie gali sugrįžti. Pareiškėjos tėvai nedirba, ji užsidirbdavo pinigų gamindama rankdarbius. (duomenys neskelbtini) ji gyveno su tėvais ir seserimi. Turi 4 seseris ir 2 brolius. Dvi seserys ir vienas brolis gyvena (duomenys neskelbtini).

11. Teismo vertinimu, iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas, įvertino bendrą situaciją (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) kaimas yra (duomenys neskelbtini) rajone. (duomenys neskelbtini) rajonas yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) dauguma istoriškai gyveno (duomenys neskelbtini) rajone. 2014 metais (duomenys neskelbtini) surengė ataką prieš (duomenys neskelbtini). Tūkstančiai žmonių žuvo, dingo be žinios, o šimtai tūkstančių buvo perkelti, daugelis gyveno pabėgėlių stovyklose (duomenys neskelbtini). 2020 m. (duomenys neskelbtini) vyriausybės pasirašė susitarimą dėl saugumo (duomenys neskelbtini). Šis susitarimas turi užtikrinti saugų gyvenimą (duomenys neskelbtini). Pagal susitarimą šioje teritorijoje turi veikti (duomenys neskelbtini) vyriausybių pajėgos. (duomenys neskelbtini) dislokavo tris (duomenys neskelbtini) brigadas. Jų paskirtis – kovoti prieš teroristus ir užtikrinti saugumą regione. 2021 m. kovo mėn. (duomenys neskelbtini) Parlamentas priėmė įstatymą, skirtą paremti kankinimus išgyvenusias (duomenys neskelbtini) moteris. Užsienio valstybės ir tarptautinės organizacijos sveikino (duomenys neskelbtini) parlamentą su svarbiu žingsniu, kuris, anot jų, užtikrins (duomenys neskelbtini) moterims apsaugą. Remiantis kilmės valstybės informacija, nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) aktyvumas (duomenys neskelbtini) sumažėjo, grupuotės strateginis pajėgumas yra ribotas. Prieglobsčio prašytojos gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) gubernija) nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pati pareiškėja asmeniškai nebuvo susidūrusi su (duomenys neskelbtini), nepatyrė tiesioginio smurto. Byloje nėra duomenų, kad jai asmeniškai grėstų realus persekiojimas ir smurtas ateityje. Oficialiais duomenimis (duomenys neskelbtini) nebevaldo teritorijų (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) nebėra persekiojami, jiems šiuo metu tiesioginės grėsmės nėra. Nors (duomenys neskelbtini) galimos diskriminacijos apraiškos (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, tačiau (duomenys neskelbtini) vyriausybė deda pastangas užtikrinti (duomenys neskelbtini) saugumą, tikėjimo laisvę, yra suteikiama teisė dalyvauti valstybės valdyme, atstovauti (duomenys neskelbtini) valdžios institucijose ir pan.

13. Teismas nesutiko su skundo argumentais, kad pareiškėjai nesaugu gyventi kilmės valstybėje, nes jis yra moteris. Nustatyta, kad pareiškėja nėra vieniša moteris, (duomenys neskelbtini) gyveno ne viena, o kartu su savo šeima (tėvais, broliu). Be to, pareiškėja (duomenys neskelbtini) dirbo, gamino rankdarbius, yra jauno, darbingo amžiaus, gerai susipažinusi su kilmės valstybės papročiais ir kultūra. Tad pareiškėja neįrodė individualių, su jos asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog ji, būdama (duomenys neskelbtini), savo kilmės šalyje susiduria su realia persekiojimo rizika. Bendro pobūdžio teiginiai apie blogą (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo spręsti palankiai pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad pareiškėjai būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad tyrimo metu nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojai jos gyvenamojoje vietovėje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, tautybės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti papildomi rašytiniai paaiškinimai, kurie yra bendro pobūdžio ir neindividualizuoti, niekaip negali paneigti ir nepaneigia šioje byloje nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjai individualios grėsmės būti persekiojamai nebuvimo.

14. Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš pareiškėjos pasakojimo, iš esmės pagrindinės jos išvykimo iš šalies priežastys buvo labiau ekonominės, sunkus gyvenimas, nedarbas. Tačiau šios pareiškėjos nurodytos priežastys, kaip ir noras gyventi saugesnėje valstybėje, turėti daugiau teisių ir pan., nėra pagrindas jai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes tai prieštarautų tiek nacionaliniams, tiek ir tarptautiniams teisės aktams dėl prieglobsčio suteikimo. Taigi, tiek Departamentas, tiek ir Komisija pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą.

15. Teismas taip pat pritarė atsakovo išvadai, kad nėra pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos prašyme pateiktus motyvus ir surinktą kilmės valstybės informaciją, įvertino gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes bei padarė išvadą, kad neegzistuoja individualios pareiškėjos savybės, dėl kurių galėtų būti pažeidžiamos pagrindinės jos teisės ir laisvės. Kitaip tariant, nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjos kilmės šalyje šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas; šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tad nėra ir sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

16. Teismas, vertindamas Sprendimo dalį dėl pareiškėjos išsiuntimo, akcentavo, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik tada kai buvo sulaikyta pareigūnų. Tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo į kilmės valstybę, ji gali pasislėpti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pagrįstai buvo taikyta Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata.

17. Teismas, spręsdamas dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus pagrįstumo, atsižvelgė į Sprendime išdėstytus argumentus, kad pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją pateikti į kitą Europos Sąjungos šalį. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėja taip pat neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad, įvertinus šių aplinkybių visumą, ypač pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi nustatytas maksimalus draudimo atvykti terminas laikytinas proporcingu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarė kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, jog pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, taip nėra duomenų, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Konstatuotina, kad nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Atitinkamai, teismas laikė netinkamu ir perspėjimo įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą terminą – 3 metai.

III. 18. Pareiškėja S. S. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėja iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus. Mano, kad Sprendimas priimtas remiantis tik subjektyviomis prielaidomis, nesivadovaujant teismų praktika, atsakovui pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas pareigas. Pareiškėja pabrėžia, kad ji nuoširdžiai papasakojo apie savo situaciją, nurodė visas aplinkybes, kurias laikė reikšmingomis. Jos nurodytos aplinkybės, jog ji, kaip vieniša moteris, neturinti vyriškos lyties giminaičių, negalėtų savarankiškai gyventi kilmės valstybėje dėl neadekvataus visuomenės elgesio prieš (duomenys neskelbtini), patvirtina tarptautinės apsaugos jai poreikį. Pareiškėja teigia, kad atsakovas nesurinko pakankamai duomenų jos prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti, neatsižvelgė į tikimybę, jog, pareiškėją išsiutus į kilmės valstybę, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

20. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

21. Atsakovas pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, paneigti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjos baimė patirti persekiojimą buvo grindžiama bendro pobūdžio teiginiais apie (duomenys neskelbtini) padėtį kilmės valstybėje, pareiškėjos baimės nepatvirtino surinkta aktuali kilmės valstybės informacija, kas leido pagrįstai spręsti, kad jos baimė patirti persekiojimą yra išimtinai hipotetinė. (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kaip religinė grupė, pripažinta įstatymu ir užregistruota (duomenys neskelbtini) vyriausybėje, todėl turi juridines teises. Nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių pareiškėjos persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę. Pareiškėjos nurodytos priežastys, tokios kaip noras gyventi saugesnėje valstybėje, turėti daugiau teisių ir pan., nėra pagrindas jai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes tai prieštarautų tiek nacionaliniams, tiek tarptautiniams teisės aktams dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos pretenzijomis dėl surinktos nepakankamos informacijos, pabrėžia, kad buvo įvertinta būtent pareiškėjos individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31968, taip pat Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 6K-1261 teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. sausio 14 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jos atstovės advokatės), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, netenkina šio prašymo.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjos nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendime atsakovo padarytos išvados atitinka byloje esančius duomenis. Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindama, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

29. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

30. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

31. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

32. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

33. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

34. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

35. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

36. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

37. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

38. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindžia sunkumais, kuriuos ji patiria kilmės valstybėje, nes išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą ir yra vieniša moteris. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ar konkrečių argumentų, paneigiančių atsakovo ir teismo nustatytą aplinkybę, jog pareiškėja kilmės valstybėje gyveno ne viena, o kartu su savo šeima (tėvais, broliu), ten taip pat turėjo darbą. Pareiškėja nenurodė individualių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog ji, būdama (duomenys neskelbtini), savo kilmės šalyje susiduria su realia persekiojimo rizika. Pareiškėja taip pat neįvardijo individualių priežasčių, didinančių jos persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bendro pobūdžio pareiškėjos teiginiai apie prastą (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) nepaneigia atsakovo vertinimo, jog pareiškėja neatitinka sąlygų prieglobsčiui ar papildomai apsaugai skirti, numatytų Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose.

41. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad atsakovo surinkta informacija neatitinka jai keliamų kriterijų ar nėra pakankamai pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisingai išnagrinėti. Pareiškėja nepateikė įrodymų ar konkrečių argumentų, paneigiančių EPPB 2021 m. gairėse nurodytą informaciją. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokios konkrečios, sprendžiamam klausimui reikšmingos informacijos ar jos šaltinių, kuri nebuvo surinkta ir įvertinta atsakovui priimant Sprendimą.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. S. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys