2013-05-15 Nr. AB-1828-3-61-3-00189-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-307/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00189-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.3; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. sausio 18 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM; Ministerija) 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 3IN-J-1747-1855-1294 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ bei su juo susijusius:

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA; Agentūra) 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. BR6-(10.31)-30067 „Dėl įgyvendinimo projekto priežiūros“;

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. BR6-(10.42)-15396 „Dėl nuomos pajamų grąžinimo“;

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. BR6-(14.4)-3637 „Dėl informacijos pateikimo“;

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 3IN-J-11-1409 „Dėl įgyvendinto projekto Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-01/0/0010“;

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. 3D-849 dalį, kuria pareiškėja įtraukta į skolininkų sąrašą.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2013 m. vasario 1 d. trūkumams pašalinti, t. y. pareiškėja buvo įpareigota pateikti teismui pareiškėjos 2012 m. spalio 26 d. prašymo dėl paaiškinimų pateikimo antrąjį lapą, taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja skundžia 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą, tačiau skundą dėl jo pateikė tik 2013 m. sausio 18 d., Ministerija iki 2013 m. vasario 1 d. buvo įpareigota pateikti duomenis, kokiu laišku šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai buvo išsiųstas skundžiamas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 3IN-J-1747-1855-1294.

Pareiškėja 2013 m. sausio 30 d. pateikė prašomus dokumentus.

Ministerija 2013 m. vasario 1 d. raštu Nr. 2D-579(3.1) (teisme gautas 2013 m. vasario 4 d.) informavo teismą, kad skundžiamas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 3IN-J-1747-1855-1294 (į 2012 m. spalio 26 d. prašymą) pareiškėjai buvo išsiųstas neregistruotu paštu.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi (b. l. 149 – 151) pareiškėjos skundą priimti atsisakė.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu bei pažymėjo, jog vertinant skunde išdėstytą ginčo situaciją, keliamų reikalavimų pobūdį, matyti, kad Ministerija 2012 m. gruodžio 4 d. raštu (į 2012 m. spalio 26 d. pareiškėjos prašyme suformuluotus prašymus paaiškinti tam tikras aplinkybes susijusias su reikalavimu grąžinti skolą) nuosekliai, paaiškinamuoju metodu išdėstė ginčo aplinkybių eigą, nurodydama grąžintinos skolos atsiradimo pagrindą (Paramos sutarties pažeidimas), taip pat situacijai pritaikytą teisinį reglamentavimą, tuo pačiu patvirtindama NMA 2008 m. gruodžio 17 d., 2009 m. spalio 30 d., 2010 m. birželio 16 d. sprendimų teisėtumą. Todėl teismas darė išvadą, jog Ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. rašte nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotų pareiškėjai privalomų elgesio taisyklių, teisių bei pareigų, dėl ko Ministerijos skundžiamas raštas pats savaime pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes šiuo atveju nebuvo priimtas konkretus pareiškėjos atžvilgiu neigiamas sprendimas, galintis sukelti atitinkamas pasekmes. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos reikalavimą dėl Ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. rašto (sprendimo) panaikinimo.

Pažymėjo ir tai, jog pareiškėja taip pat prašo panaikinti ir su Ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. raštu susijusius NMA 2008 m. gruodžio 17 d., 2009 m. spalio 30 d., 2010 m. birželio 16 d. sprendimus, taip pat Ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. raštą (sprendimą) bei 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymą. Nurodė, jog kaip matyti iš NMA 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimo, šis sprendimas galėtų būti skundžiamas per dešimt dienų nuo sprendimo gavimo Ministerijai, arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, ar administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos. Pažymėjo, jog pareiškėja 2009 m. sausio 6 d. raštu Ministerijai nors ir atsakė į Agentūros 2008 m. gruodžio 17 d. argumentus, tačiau tuo pagrindu priimto, taip pat prašomo panaikinti Ministerijos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo ABTĮ 28 straipsnio nustatyta tvarka neapskundė. Taip pat ABTĮ nustatyta tvarka (kaip pažymėta 2009 m. gruodžio 30 d. sprendime arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, arba administraciniam teismui) nebuvo apskųsti ir prašomi panaikinti Agentūros 2009 m. gruodžio 30 d., 2010 m. birželio 16 d. sprendimai bei 2010 m. rugsėjo 17 d. Ministerijos Įsakymo dalis dėl pareiškėjos įtraukimo į skolininkų sąrašą. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja prašydama panaikinti sprendimus bei įsakymą, nepateikė duomenų, kad dėl 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo yra tinkamai pasinaudojusi nustatyta privaloma išankstine ginčo išsprendimo ne per teismą tvarka, taip pat kitus prašomus panaikinti sprendimus būtų apskundusi ABTĮ nustatyta tvarka, pareiškėjos reikalavimą panaikinti ir su Ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. raštu (sprendimu) susijusius sprendimus priimti atsisakė.

Apibendrindamas teismas konstatavo, jog pareiškėjos skundą priimti atsisakytina ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 punkto ir 8 punkto pagrindais.

IV. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 156 – 163), kuriuo prašo ginčijamą teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjos skundą, arba perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi, nes, nors teismas ir konstatavo, jog ginčijamame ŽŪM 2012 m. gruodžio 4 d. sprendime nėra aiškiai ir imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, jis konkrečiai nenurodė, kuris iš pareiškėjos skųsto sprendimų daugeto yra sukeliantis jai teisines pasekmes. Pažymi, jog visuose skundžiamuose NMA sprendimuose, remiantis Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento (BPD) priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 (toliau – ir Administravimo taisyklės) 140 punktu, prašoma pareiškėjos grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo sodybos nuomos per vienerius metus po projekto įgyvendinimo pabaigos. Teigia, jog ŽŪM sprendimuose iš esmės tik patvirtinama, kad toks reikalavimas teisėtas. Mano, jog pats savaime toks reikalavimas nėra neteisėtas, bet tuo pačiu toks reikalavimas nesukelia ir negali sukelti jokių neigiamų teisinių padarinių pareiškėjai tuo atveju, jei pareiškėja prašomų grąžinti pajamų nėra gavusi, t. y. neįmanoma gražinti to, ko nesi gavęs. Atkreipia dėmesį, kad nei viename NMA sprendime nėra konstatuota, kad pareiškėja gavo Administravimo taisyklių 140 punkte nurodytų pajamų ir, jei gavo, tai kiek tiksliai jų gavo, t. y. nei viename sprendime nėra nurodyta tariamos skolos suma. Taip pat nei viename iki šiol pareiškėjai pateiktame dokumente, nėra paaiškinta, kokiais dokumentais remiantis apskaičiuota tariama 74 406,78 Lt skola. Tikina, jog tik toks sprendimas, kuriame būtų aiškiai nurodyta konkretus skolos dydis, konkretus skolos teisinis pagrindas, nurodytos skolos sumos apskaičiavimą pagrindžiantys dokumentai ir reikalavimas sumokėti skolą, galėtų būti laikomas galutiniu teisines pasekmes pareiškėjai sukeliančiu sprendimu. Tačiau nei viename iš skundu prašomų pripažinti negaliojančiais sprendimų nėra šios informacijos, todėl teismas galėtų atsisakyti priimti skundą tik tuo atveju, jei konstatuotų, kad nei vienas skundu prašomas panaikinti sprendimas nesukelia jokių teisinių pasekmių ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Pabrėžia, jog jeigu vis dėlto būtų pripažinta, kad nagrinėjamoje situacijoje jau yra priimtas galutinis teisines pasekmes pareiškėjai sukeliantis sprendimas, tokiu galėtų būti laikomas tik ŽŪM 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas, nes tik jame pareiškėjai paaiškinamas skolos atsiradimo pagrindas, nurodoma skolos suma ir pan., ko nebuvo pateikta iki tol pareiškėjai adresuotuose sprendimuose.

Taip pat remiasi Administravimo taisyklių 218 punktu, 221 punktu, 222 punktu bei 224-1 punktu, Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – ir Paramos grąžinimo taisyklės) 2 punktu bei Bendrojo programavimo dokumento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935, 6.1 punktu bei tikina, jog nagrinėjamu atveju administruojančioji institucija yra ne NMA, o ŽŪM ir tik ŽŪM turi teisę priimti sprendimą dėl išmokėtos paramos dalies grąžinimo. Todėl mano, jog NMA sprendimai negalėtų būti laikomi galutiniais ir teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais dėl išmokėtos paramos grąžinimo, dar ir dėl to, kad NMA nėra kompetentinga priimti sprendimus dėl jau išmokėtos paramos dalies grąžinimo. Be to, nei viename iš prašytų panaikinti sprendimų nėra Paramos grąžinimo taisyklių 9 punkte nurodytų rekvizitų.

Pabrėžia, jog NMA ir ŽŪM veiksmai taip pat patvirtina, kad iki ŽŪM 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo priėmimo nebuvo priimta galutinio sprendimo. Tai, pareiškėjo teigimu, įrodo ir ta aplinkybė, jog pareiškėja siekdama kuo greičiau išsiaiškinti ir taikiai išspręsti visus kilusius ginčus inicijavo susitikimą, kuris įvyko 2012 m. lapkričio 28 d. bei kuriame dalyvavo Finansų ministerijos, ŽŪM, NMA ir pareiškėjos atstovai. Būtent po susitikimo Finansų ministerija pateikė pareiškėjai 2012 m. lapkričio 30 d. raštą, kuriuo paprašė pareiškėjos iki 2012 m. gruodžio 7 d. pateikti papildomą informaciją ir dokumentus, reikalingus galutiniam sprendimui priimti, ką pareiškėja nustatytu terminu padarė. Mano, jog valstybinės institucijos neorganizuotų susitikimų su pareiškėja, jei galutinis sprendimas dėl susidariusios situacijos būtų priimtas. Todėl vertina, jog iki ŽŪM 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo buvo vykdyta administracinė procedūra, kuri baigėsi būtent pastaruoju sprendimu, kuris galėtų būti administracinės bylos objektu, vertinant jį su kitais, tarpiniais, sprendimais.

Pareiškėja taip pat argumentuoja, jog nors pirmosios instancijos teismas ir nurodo, kad skundas nepriimtinas ir ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. pareiškėjai nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos privalomos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas visiškai nepagrindė, kuo remiantis daro išvadą, kad ginčui dėl kurio nors iš skunde prašomų panaikinti sprendimų yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Tikina, jog atsižvelgiant į ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjama tvarka galėtų būti nustatyta tik įstatymu (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS8-424/2007), todėl teismo išvada nurodytuoju aspektu laikytina nemotyvuota ir nepagrįsta.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundo nepriėmimą taip pat grindžia ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, t. y. pareiškėjai praleidus skundo padavimo terminą ir neprašant jo atnaujinti. Tačiau šis teismo motyvas nėra visiškai pagrįstas, nes teismas nepaaiškino, ar skundo padavimo terminas yra praleistas, nenurodė termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžios, o jei terminas visgi buvo praleistas, tuomet nesprendė klausimo dėl termino atnaujinimo, kaip prašė pareiškėja. Pabrėžė, jog net tuo atveju, jei terminas skundui paduoti vis dėlto praleistas, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodė, kad pareiškėja neprašo jo atnaujinti, nes tokį savo prašymą ji aiškiai išreiškė skunde. Todėl teigia, jog teismas nuodugniai neatsakė į visus pareiškėjos reikštus reikalavimus, kas negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti nagrinėti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 punkto ir 8 punkto pagrindais.

Teisėjų kolegija patogumo dėlei dėl kiekvieno iš minėtųjų pagrindų taikymo pasisakys atskirai.

Dėl ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Tuo tarpu, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010).

Išanalizavusi pareiškėjos ginčijamą ŽŪM 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo turinį teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jame nėra aiškiai ir imperatyviai suformuluotų pareiškėjai privalomų elgesio taisyklių. Priešingai – jis yra informacinio pobūdžio bei juo tėra išdėstoma ginčo aplinkybių eiga bei situacijai taikytinas teisinis reguliavimas. Todėl pagrįstai spręsta, jog šiuo sprendimu nėra keičiama pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis bei remiantis tuo pagrindu atsisakyta sprendimą priimti kaip nenagrinėtiną administracinių teismų.

Teismo nuomone, konkrečius teisinius padarinius – pareiškėjai sukėlė kitas – NMA 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimas, nes jame pirmą kartą išreikštas valinio pobūdžio patvarkymas pareiškėjai – nurodymas, atsižvelgiant į Administravimo taisyklių 140 punkto reikalavimą, grąžinti pajamas, gautas iš kaimo turizmo nuomos, pervesti į ŽŪM sąskaitą. Būtent nesutikdama su pastaruoju viešojo administravimo sprendimu (reikalavimu grąžinti pajamas), kaip tokiu, pareiškėja ir siekė incijuoti administracinį ginčą.

Dėl ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, jog Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Pagal ABTĮ 22 straipsnio 3 dalį, įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir minėto įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Privalomos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias įstatyme nustatytas teisines pasekmes.

Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties suprastina, jog papildomus, su ŽŪM 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu susijusius, pareiškėjos ginčytus sprendimus (NMA 2008 m. gruodžio 17 d., 2009 m. spalio 30 d. ir 2010 m. birželio 16 d. sprendimus, ŽŪM 2009 m. rugsėjo 9 d. raštą bei 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymą) teismas atsisakė priimti, nes ji nesilaikė išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog kai įstatymas tam tikrai bylų kategorijai nenustato privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, pareiškėjas turi pasirinkimo teisę: jis gali, prieš kreipdamasis į teismą, pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka arba tiesiogiai paduoti skundą teismui. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog kuriam nors iš pareiškėjos ginčijamų NMA ir ŽŪM sprendimų būtų nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka, t. y. nebuvo išaiškinta koks įstatyminė nuostata įtvirtina privalomą minėtą ginčo ne teisme nagrinėjimo tvarką.

Priešingai – Administracinių taisyklių 261 punktas įtvirtina, jog pareiškėjas ar projekto vykdytojas, nesutikdamas su įgyvendinančiosios, tarpinės ar vadovaujančiosios institucijų sprendimais ar veiksmais, gali kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka, taigi neįtvirtina jokios specialios analizuojamų sprendimų apskundimo tvarkos. Be to, pirminiame NMA 2008 m. gruodžio 17 d. sprendime pareiškėjai taip pat buvo nurodyta alternatyvi, bet ne privaloma minėto sprendimo apskundimo tvarka, kas aiškiai matyti iš lingvistinės ir loginės tokios tvarkos formuluotės, t. y. buvo įtvirtinta, kad sprendimą apskųsti galima „arba ŽŪM <...>, arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai <...>, arba administraciniam teismui“.

Iš viso to darytina išvada, jog pareiškėja minėtus sprendimus pasirinktinai galėjo skųsti ir tiesiogiai teismui. Be to, pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismo motyvacija šioje bylos dalyje nėra visiškai aiški. Būtent – teismas pripažįsta, jog ŽŪM 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu išnagrinėjo NMA 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą, kas suponuoja pareiškėjos savanorišką pasinaudojimą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka beigi tuo pačiu nurodo, jog ŽŪM 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo pareiškėja ABTĮ 28 straipsnio tvarka neskundė.

Tačiau ABTĮ 28 straipsnis įtvirtina, jog skundas dėl individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis valstybinio administravimo subjektas, gali būti paduotas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Teisėjų kolegijai nėra aišku, kodėl, apygardos administracinio teismo vertinimu, minėtąjį aktą privalomai buvo būtina skųsti dar ir Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Tuo tarpu išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka likusių sprendimų atžvilgiu pirmosios instancijos teismas individualizuotai apskritai neanalizavo, apsiribodamas teiginiu, jog jų pareiškėja neskundė ABTĮ nustatyta tvarka.

Tokie apygardos administracinio teismo motyvai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto, sukeliančio neigiamas pasekmes pareiškėjai, plotmėje nėra pakankami, todėl atsižvelgus į nepakankamą motyvaciją bei aukščiau išvardytas priežastis spręstina, jog konkrečiu atveju analizuojamas ABTĮ punktas buvo pritaikytas netinkamai.

Dėl ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas analizuojama nutartimi pareiškėjo skundą priimti atsisakė ir minėtu pagrindu, tačiau visiškai nepagrindė, dėl kurių būtent sprendimų pareiškėja praleido pateikti skundą, neapibrėžė termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžios, nors, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Be to, kaip teisingai pastebi pareiškėja, teismas apskritai nesvarstė termino atnaujinimo klausimo, nors pareiškėja tokį prašymą buvo expressis verbis išreiškusi savo skunde (b. l. 10).

Dėl minėtų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos administracinis teismas šioje bylos dalyje neišpildė bendrosios pareigos motyvuoti savo išvadas bei nevisapusiškai išsprendė skundo priėmimo klausimą, netinkamai pritaikydamas ir ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Dėl kitų pareiškėjos atskirajame skunde keliamų argumentų

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat argumentuoja, jog sukeliančiu teisines pasekmes jai turi būti laikomas tik ŽŪM 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas, kaip galutinis beigi užbaigiantis administracinę procedūrą.

Šiuo aspektu nurodyta, jog minėtieji pareiškėjos paaiškinimai teismo nesaisto. Atkreiptinas dėmesys, jog šalys yra laisvos teismui pateikti savo teisės aiškinimą, tačiau taikyti teisę pirmiausia yra būtent teismo prerogatyva. Atsižvelgiant į tai bei į bendruosius iura novit curia (lot. – teismas išmano teisę) ir da mihi factum, dabo tibi ius (lot. – proceso šalys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (ir atitinkamai – teisės aiškinimą)) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P602-118/2012), teisėjų kolegija kritiškai, dėl aukščiau nurodytos teisinės argumentacijos, vertina pareiškėjos interpretaciją dėl ŽŪM 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo, kaip vienintelio sukeliančio pareiškėjai pasekmes.

Pridurtina, jog nereikšmingais skundo priėmimo klausimo išsprendimui laikytini ir pareiškėjos argumentai dėl netinkamo subjekto, priėmusio sprendimą grąžinti išmokėtos paramos dalį, t. y. teiginiai, kad NMA nebuvo kompetetinga priimti sprendimus dėl jau išmokėtos paramos dalies grąžinimo. Šiuo aspektu nurodytina, jog pagal bendrą principą skundo priėmimo stadijoje nėra vertinamos materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, bet tėra sprendžiami procesinio teisinio pobūdžio klausimai, t. y. sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl netinkamo subjekto priėmusio sprendimą jos atžvilgiu yra materialinio pobūdžio, nes aplinkybė, jog ginčijamą sprendimą priėmė nekompetetingas viešojo administravimo subjektas yra vienas iš pagrindų ginčijamą aktą panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p.), todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisakys.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė proceso teisės normas ir netinkamai išsprendė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, kas sudaro pagrindą grąžinti jam šį klausimą grąžinti nagrinėti iš naujo (ABTĮ 151 str. 1 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius