2017-11-08 Nr. AB-20513-3-61-3-00089-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1593-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00089-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo ir deklaracijos panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (4.66)-46-MPD-15105 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 26 d. pateiktą metinę 2009 m. pajamų deklaraciją (toliau – ir Deklaracija).

2. A. D. paaiškino, kad 2014 m. balandžio mėnesį iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) gavo elektroninį laišką, kuriuo buvo informuotas, kad jis 2010 m. balandžio 27 d. pateikė netinkamai užpildytą 2009 m. mokestinio laikotarpio metinę pajamų deklaraciją – deklaravo per didelį papildomą metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį (toliau – MPNPD), nes nebuvo pateikti jokie dokumentai, patvirtinantys, kad vaikai auga su juo. Pareiškėjas elektroniniu paštu VMI paaiškino, kad jo skyrybos įvyko 1998 m., o tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nebuvo prievolės nustatyti vaikų gyvenamąją vietą, bei persiuntė teismo sprendimą, tačiau susisiekus su VMI darbuotoja telefonu, ji nurodė, kad neturint dokumentų, įrodančių, jog 2009 m. vaikai augo su A. D., jis privalo patikslinti deklaraciją, ir nurodė, kuriuose laukeliuose turi būti įrašytos konkrečios reikšmės.

3. Pareiškėjas pagal VMI darbuotojos pateiktas rekomendacijas elektroniniu būdu užpildė ir pateikė patikslintą 2009 m. metinę pajamų deklaraciją ir jokių pranešimų apie klaidas negavo, tačiau 2015 m. lapkričio 21 d. paštu gavo VMI 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-33906 iš turto išieškoti 421,16 Eur mokestinę nepriemoką. Nuvykęs į VMI Gyventojų aptarnavimo skyrių, A. D. sužinojo, kad Deklaracijoje yra klaidingai nurodyta mokėtino privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokos suma – 864 Lt. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jis šios įmokos neturi mokėti, kadangi tuo metu buvo statutinis valstybės tarnautojas. VMI darbuotoja nurodė, kad negali pataisyti duomenų Deklaracijoje, o norint ištaisyti klaidą, kad A. D. kartu su delspinigiais nebūtų skaičiuojama 372,82 Eur PSD įmoka, reikia panaikinti Deklaraciją. Tą pačią dieną pareiškėjas su prašymu kreipėsi į VMI ir prašė sustabdyti išieškojimo procedūrą. 2015 m. gruodžio 21 d. jis gavo Vilniaus apskrities VMI 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (4.66)-46-MPD-15105, kuriame nurodyta, kad Deklaracijoje buvo nustatyti neatitikimai, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais bei 68 straipsnio nuostatomis, klaidingai užpildyta deklaracija negali būti anuliuota.

4. A. D. pažymėjo, kad atsakovas, turėdamas galimybę visapusiškai patikrinti Deklaraciją, tinkamai to nepadarė, o suėjus senaties terminui, ją pataisyti ar panaikinti atsisakė, palikdamas pareiškėjui į biudžetą sumokėti mokestį su delspinigiais, kurio jis neprivalėjo mokėti. A. D. nuomone, Vilniaus apskrities VMI, priimdama Sprendimą, netinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatas ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad VMI 2014 m. atliko jo metinės 2009 m. pajamų deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Teigė, kad senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m. sausio 1 d.

5. Teismo posėdyje pareiškėjas A. D. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Jis taip pat prašė įpareigoti atsakovą priimti patikslintą deklaraciją.

6. Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas, aptaręs faktines aplinkybes bei vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti ir perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog A. D. per nustatytą terminą 2009 m. deklaracijos duomenų nepatikslino, nėra pagrindo anuliuoti Deklaraciją.

8. Vilniaus apskrities VMI pažymėjo, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė pažymą, kurioje nurodė, kad A. D. išskaičiavo 2 809 Lt PSD įmokų sumą ir pareiškėjas 2009 m. sausio–gruodžio mėnesiais valstybės lėšomis nebuvo draustas PSD.

9. Remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi ir 74 straipsniu, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 189 punktu, atsakovas teigė, kad informuodamas pareiškėją dėl negalimumo anuliuoti Deklaraciją, teisingai taikė teisės aktų nuostatas, ir pagrįstai atsisakė anuliuoti Deklaracijos duomenis.

10. Teismo posėdyje atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Papildomai paaiškino, kad negali panaikinti Deklaracijos, o duomenys gali būti pakeisti tik pateikus naują deklaraciją, tačiau ją priimti atsakovas galėtų tik teismui įpareigojus tai padaryti.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities VMI priimti naują patikslintą pareiškėjo 2009 m. deklaraciją, o likusią skundo dalį atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs faktines ginčo aplinkybes, pažymėjo, kad mokesčių administratoriui, kuriam įstatymų leidėjas pavedė apskaičiuoti konkretaus mokesčių mokėtojo mokėtino mokesčio dydį bei parengti ir pateikti šio mokesčio apskaičiavimo deklaracijas, taip pat tenka pareiga pastebėjus, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, jį perskaičiuoti (Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 ir 2 dalys).

13. Teismas akcentavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 ir 2 dalys, jas vertinant kartu su to paties įstatymo 68 straipsniu, patvirtina, jog pagal bendrąja taisyklę, aptariama mokesčių administratoriaus galimybė ir mokesčio mokėtojo pareiga apskaičiuoti ar pastebėjus (nustačius), kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, perskaičiuoti mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas paprastai išlieka per visą mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties laikotarpį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Įstatymų leidėjas minėtų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo nesieja su reikalavimu, jog anksčiau mokesčių administratorius nebūtų priėmęs jokio sprendimo dėl atitinkamų mokesčio mokėtojo mokestinių prievolių ar jų dalies, išskyrus šiame bei kituose įstatymuose numatytas konkrečias išimtis (pvz., draudimas (ribojimas) atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, įsiteisėjusio sprendimo, priimto išnagrinėjus mokestinį ginčą, buvimas ir kt.), kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos.

14. Teismas pažymėjo, kad A. D. prašymą anuliuoti Deklaraciją pateikė tik 2015 m. lapkričio 24 d., kai susipažino su VMI 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-33906, kuriame buvo nuspręsta iš jo turto išieškoti 421,16 Eur, t. y. ženkliai praėjus Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui. Remiantis susiformavusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas laikytinas naikinamuoju, kuriam pasibaigus, jis negali būti nei atnaujintas, nei prailgintas, o aptariama taisyklė taikytina ir mokesčių mokėtojui, ir mokesčių administratoriui.

15. Teismas sprendė, kad nurodytą terminą pareiškėjas skaičiuoja neteisingai, kadangi jo pradžią sieja su Deklaracijos pateikimu, o Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis termino pradžią sieja su pradėjimu mokestį apskaičiuoti (perskaičiuoti), t. y. deklaruoti duomenis galima tik už praėjusius penkerius metus, o šiam terminui praėjus – duomenų tikslinti nebegalima. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities VMI pagrįstai atsisakė tenkinti A. D. prašymą anuliuoti Deklaraciją.

16. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nekelia ginčo dėl deklaracijos tikslinimo ir neprieštarauja įpareigojimui priimti naują patikslintą deklaraciją. Pažymi, kad A. D. 2014 m. pateikus Deklaraciją, nebuvo nustatyti jokie jos trūkumai ir ji buvo priimta. Byloje nėra duomenų, kodėl sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo buvo priimtas praėjus senaties terminui, t. y. A. D. nesudarius galimybių ištaisyti Deklaracijoje padarytas klaidas. Taip pat, nėra duomenų, kad iki senaties termino pabaigos VMI būtų siuntusi pareiškėjui pranešimus apie mokestinę nepriemoką.

17. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepaisant to, jog senaties terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas, yra tikslinga įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo naują patikslintą deklaraciją. Kitoks teismo sprendimas galėtų būti vertinamas kaip pažeidžiantis protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principus, o Mokesčių administravimo įstatymo normas pritaikius vien formaliai ir neatsižvelgus į individualią situaciją, pareiškėjo pažeistos teisės negalėtų būti apgintos. VMI būtų sudarytos galimybės formaliai taikant įstatymo nuostatas išieškoti iš A. D. mokestinę nepriemoką, kurios jis neprivalo mokėti. Be to, kitoks teismo sprendimas sudarytų galimybę VMI piktnaudžiauti Mokesčių administravimo įstatyme nustatytu senaties terminu ir kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, nes nepaisant to, jog ji pati galbūt elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, atsakomybė bet kuriuo atveju kiltų mokesčių mokėtojui.

III. 18. Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas buvo įpareigotas priimti patikslintą deklaraciją.

19. Vilniaus apskrities VMI paaiškina, kad VMI duomenimis, A. D. 2009 m. dirbo Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos, todėl jam buvo prievolė deklaruoti turtą ir pajamas, kaip valstybės tarnautojui. Pareiškėjui buvo prievolė teikti Metinę šeimos (gyventojo) turto FR0001 ir Metinę pajamų GPM308 deklaracijas. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo anuliuoti Deklaraciją.

20. Atsakovas pažymi, kad 2010 m. balandžio 27 d. pateiktoje 2009 m. pajamų deklaracijoje A. D. deklaravo 46 812,62 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą, išskaičiuotą 6 794 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumą, taikytiną 1 500 LT MPNPD sumą, 0 mėnesių, kuriais nedirbo ir nebuvo draustas valstybės lėšomis, mokėtiną 3 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 0 Lt PSD įmokų. Pirminėje deklaracijoje pareiškėjas teisingai deklaravo, kad PSD įmokų mokėti neprivalo. Atsakovas nustatė, kad šioje deklaracijoje A. D. deklaravo per didelį MPNPD, kuris lėmė netinkamą gyventojų pajamų mokesčio dydį, todėl jam buvo išsiųsti pranešimai pateikti tinkamai užpildytą dokumentą.

21. 2014 m. rugsėjo 26 d. pateiktoje patikslintoje deklaracijoje pareiškėjas deklaravo tokias pačias apmokestinamųjų pajamų ir išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio sumas, taikytiną 0 Lt MPNPD sumą, 12 mėnesių, kuriais nedirbo ir nebuvo draustas valstybės lėšomis, mokėtiną 228 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumą ir 864 Lt PSD įmokų sumą. Įvertinus Deklaraciją, buvo nustatyta, kad A. D. teisingai deklaravo 0 MPNPD, o Deklaracijos 35A laukelyje neteisingai deklaravo 12 mėnesių, kuriais asmuo nedirbo ir nebuvo draustas valstybės lėšomis, skaičių, nes turėjo deklaruoti 0. Deklaracijoje buvo deklaruota teisinga mokėtina 228 Lt gyventojų pajamų mokesčio suma ir neteisinga mokėtina 864 Lt PSD įmokų suma. Taigi, pareiškėjas Deklaracijoje neteisingai deklaravo mokėtiną 864 Lt PSD įmokų sumą.

22. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas teigė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas laikytinas naikinamuoju, kuriam pasibaigus, jis negali būti nei atnaujintas, nei prailgintas. Vilniaus apskrities VMI nuomone, šios Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos turinys ir Mokesčių administravimo įstatymo komentaras patvirtina, kad deklaruoti duomenis galima tik už praėjusius penkerius metus, o šiam terminui praėjus – duomenų tikslinti nebegalima. Deklaracija įgyja teisinį stabilumą ir negali būti nuneigta. Kadangi A. D. per Mokesčių administravimo įstatyme nustatytą terminą 2009 m. metinės pajamų deklaracijos duomenų nepatikslino, terminui pasibaigus, nėra teisinio pagrindo patikslinti 2009 m. deklaraciją bei perskaičiuoti mokestį. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti jį priimti patikslintą 2009 m. deklaraciją nėra pagrįstas teisės aktais ir neatitinka teismų praktikos.

23. Pareiškėjas A. D. atsiliepime į Vilniaus apskrities VMI apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Pareiškėjas paaiškina, kad apeliantas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taikant Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas, kaip pavyzdį netinkamai pasirinko nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-757/2015, kadangi šioje byloje nagrinėjamas pakartotinio patikrinimo atlikimas, o ne mokesčių apskaičiavimo senaties terminai. Priešingai atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai, šioje byloje buvo konstatuota, kad Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, jog šio įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, to paties straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos.

25. A. D. nuomone, aiškinat Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas, reiktų remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-442-1431-09. Pažymi, kad mokestinis patikrinimas savo esme yra mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo vykdomo mokesčių apskaičiavimo patikrinimas, o visa mokestinio patikrinimo procedūra yra nukreipta būtent į mokesčių apskaičiavimą ar perskaičiavimą, todėl, pradėjus mokestinį patikrinimą, kartu prasideda ir mokesčių administratoriaus vykdomas mokesčių apskaičiavimas ar perskaičiavimas. Pareiškėjo nuomone, senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. nuo tada, kai mokesčių administratorius patikrino A. D. 2009 m. pajamų ir turto deklaracijas.

26. Pareiškėjas pažymėjo, kad priėmus ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, jam tapo žinoma, jog ir kitiems statutiniams pareigūnams, kurie 2014 m. tikslino metines pajamų deklaracijas, kilo nesklandumų. VMI Elektroninio deklaravimo sistemoje tikslinant duomenis, sistema pati automatiškai pakeisdavo tikslinamos deklaracijos 35A laukelio duomenis iš 0 į 12. Dėl šios klaidos vyksta keletas teisminių ginčų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

28. Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.

29. Teisėtu galima pripažinti tik tokį teismo sprendimą, kuris yra priimtas nepažeidžiant procesinės ir materialiosios teisės normų, t.y. jas tinkamai taikant ir aiškinant.

30. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (4.66)-46-MPD-15105; panaikinti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 26 d. pateiktą metinę 2009 m. pajamų deklaraciją (b. l. 9–10).

31. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartimi šį skundą priėmė (b. l. 12).

32. Administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-17-217/2007).

33. Taigi pareiškėjo skunde suformuluoti reikalavimai, kuriuos teismas priėmė, ir apibrėžia nagrinėjamos bylos ribas. Šie pareiškėjo skundo reikalavimai yra nurodyti, taip pat ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje (b. l. 40–43).

34. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino skundo reikalavimus ir taip pat prašė įpareigoti atsakovą priimti patikslintą deklaraciją.

35. ABTĮ 52 straipsnyje yra numatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį.

36. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teisminių ginčų stadijoje pasakė, jog sutiktų su tuo, kad mokesčių inspekcija priimtų jo patikslintą deklaraciją už 2009 metus.

37. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokią teisminių ginčų metu išsakytą poziciją pripažino skundo patikslinimu.

38. Pareiškėjas, norėdamas pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką, tai privalo padaryti pateikdamas teismui rašytinį patikslintą skundą (prašymą), kuris atitiktų ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus.

39. Pirmosios instancijos teismas, gavęs patikslintą pareiškėjo skundą (prašymą), turėtų nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio nuostatomis, išspręsti jo priėmimo klausimą.

40. Tik tokia procesinio įstatymo nustatyta tvarka paduotas ir priimtas patikslintas skundas (prašymas) gali būti teisminio nagrinėjimo dalyku.

41. ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

42. Jeigu nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas pareiškė pageidavimą pakeisti skundo dalyką ar pagrindą, tuomet teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, privalėjo paaiškinti pareiškėjui tvarką, pagal kurią jis galėtų tinkamai įgyvendinti savo procesinę teisę keisti skundo dalyką ir pagrindą.

43. Kita vertus, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu išsprendus papildomą pareiškėjo reikalavimą, kuris buvo pareikštas nesilaikant procesinio įstatymo reikalavimų, buvo pažeistas procesinių staigmenų negalimumo principas bei atsakovo procesinės teisės Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka išdėstyti savo poziciją dėl pareiškėjo patikslinto skundo priimtinumo bei jo pagrįstumo.

44. Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Dainius Raižys