2013-08-29 Nr. AB-4491-3-61-3-02468-2011-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2374/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02468-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 59. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

2013 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio, Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Corpus A“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Corpus A“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą (I t., b. l. 1–4), kuriuo prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 30-809 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo prašymą (I t., b. l. 22–28) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ atsiliepime į prašymą (I t., b. l. 34–35) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu (I t., b. l. 57–64) pareiškėjo prašymą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 30-809 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde (I t., b. l. 69–77) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (I t., b. l. 90–98) prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (I t., b. l. 88–89) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2012 m. spalio 8 d. sprendimu (I t., b. l. 107–118) apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (I t., b. l. 120–121, 125), prašydamas priteisti jam iš pareiškėjo 1 996,50 Lt atstovavimo išlaidų, iš kurių 1 089 Lt išlaidos buvo patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime į prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (I t., b. l. 142–146) prašė trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. nutartimi (I t., b. l. 176–178) trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Corpus A“ prašymą tenkino iš dalies ir priteisė trečiojo suinteresuoto asmens naudai iš pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 400 Lt su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusių bylinėjimosi išlaidų. Teismas perdavė trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Corpus A“ prašymo dalį dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Corpus A“ prašymas dėl išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimo pateiktas teismui per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsniu ir nurodė, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, taip pat kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų, tarp jų ir atstovavimo išlaidų, atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 buvo patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Teismas nurodė, jog iš administracinės bylos dokumentų matyti, kad nagrinėjant bylą iš esmės trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ palaikė atsakovo poziciją ir prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012, 2013 m. sausio 4 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė ir proceso šioje administracinėje byloje neatnaujino. Tokiu būdu galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje buvo priimtas atsakovo naudai, taip apginant ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Corpus A“ teises ir įstatymų saugomus interesus. Todėl teismas sprendė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nagrinėjamu atveju turi teisę į ABTĮ 44 straipsnyje numatytą savo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Teismas pažymėjo, jog išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, o prašymus dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sprendžia pirmosios instancijos teismas. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė jam priteisti iš pareiškėjo 1 996,50 Lt atstovavimo išlaidų, iš kurių tik dalis išlaidų, t. y. 1 089 Lt, buvo patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, o likusi dalis – pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, teismas trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dalį dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, perdavė spręsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pabrėžė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 1 089 Lt išlaidų apeliacinės instancijos teisme jis patyrė sumokėdamas advokatui už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Byloje esantis 2010 m. rugpjūčio 2 d. atstovavimo sutarties nuorašas patvirtino, kad šioje byloje UAB „Corpus A“ interesams atstovavo, be kita ko, advokatė J. B., kuri, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, suteikė UAB „Corpus A“ teisinę paslaugą – parengė ir 2012 m. birželio 13 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui trečiojo suinteresuoto asmens vardu atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Kartu su prašymu dėl išlaidų atlyginimo teismui buvo pateikti įrodymai – 2012 m. birželio 14 d. PVM sąskaita faktūra DV Nr. 0649/12 ir 2012 m. birželio 15 d. advokatų kontoros banko sąskaitos išrašas – patvirtino trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodytą aplinkybę, kad jis faktiškai patyrė 1 089 Lt išlaidų, sumokėdamas už minėtą advokatės suteiktą teisinę paslaugą. Teismas pažymėjo, kad prašoma atlyginti išlaidų suma (1 089 Lt) neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (1,5 × 800 Lt minimali mėnesinė alga = 1 200 Lt).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo sprendžiama naujų teisinių klausimų, nes beveik tuo pačiu metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjamos ir kitos analogiškos bylos, kuriose pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašė teismo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą kituose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ta pati advokatė atstovavo UAB „Corpus A“ interesams nagrinėjant šią bylą ir pirmosios instancijos teisme, bei į parengto atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, sprendė, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašomas atlyginti apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų dydis turi būti mažinamas. Atitinkamai, teismas trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteisė 400 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 (II t., b. l. 1–7).

Pareiškėjas procesą administracinėje byloje atnaujinti prašė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu pareiškėjas motyvavo tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį. Pabrėžė, jog aiškinant ABTĮ 44 straipsnį nauda suprastina kaip asmens teisių patenkinimas ir apgynimas. Nurodė, kad iš teismo sprendimo akivaizdu, kad pareiškėjo prašymas jo pateikimo metu buvo pagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas pareiškėjo naudai, buvo teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas pareiškėjo reikalavimą įvykdė tik apeliacinio skundo nagrinėjimo metu ir tuo paneigė savo apeliacinio skundo argumentus, nors apeliacinio skundo ir neatsiėmė. Atsižvelgiant į tai, negalima laikyti, kad ginčas buvo išspręstas atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens naudai.

Teigė, kad atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2007 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS17-280/2007, 2012 m. birželio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-388/2012, 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011, atsakovui geruoju nustačius administravimo mokestį administravimo akte tik apeliacijos nagrinėjimo metu, atsakovas bei jo pusę palaikantis trečiasis asmuo prarado teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu pareiškėjas grindė tuo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2486/2013, kurioje faktinė situacija buvo analogiška, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nebuvo tenkintas, nurodžius, kad nepaisant to, jog atsakovo apeliacinis skundas buvo tenkintas, negalima teigti, kad šiuo atveju sprendimas buvo priimtas atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens naudai ir atitinkamai pastarasis teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi (II t., b. l. 18–24) atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012, kurioje buvo priimta 2013 m. vasario 6 d. nutartis dėl 400 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Corpus A“ atlyginimo iš pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kiek tai susiję su proceso administracinėje byloje atnaujinimu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimo klausimas, kurį reglamentuoja procesinės ABTĮ normos. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas galimybę atnaujinti procesą sieja ne su procesinės teisės normų, o su materialinės teisės normų pažeidimu, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas.

Kiek tai susiję su proceso administracinėje byloje atnaujinimu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, teismas pažymėjo, jog nustačius, kad administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011). Nurodė, jog tiek administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012, tiek administracinėje byloje Nr. A444-2486/2012 buvo nagrinėjamas Vyriausybės atstovo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą atitinkamuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, šios bylos buvo analogiškos. Iš bylos matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“, priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą, kreipėsi dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 išsprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisė 400 Lt. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2486/2012, kurioje trečiasis suinteresuotas asmuo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas tokio reikalavimo netenkino.

Teismas pažymėjo, jog nors teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-40/2012), nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, siekiant suvienodinti teismų praktiką bei užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos tapačiai, yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu ir bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu, žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, p. 271–294, ir joje nurodytą praktiką, 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, 2012 m. spalio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-722/2012).

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi procesą administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 atnaujino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. siekdamas užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Ši išvada padaryta atsižvelgus į nagrinėjamą administracinę bylą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2486/2012, kuriose buvo sprendžiami bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam suinteresuotam asmeniui klausimai. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria buvo atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje, turinį bei nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, administracinės bylos dalį, dėl kurios kilo ginčas, siekdama suvienodinti administracinių teismų praktiką, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalyje, ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje spręstina, ar nagrinėjamu atveju buvo tinkamai aiškintos ir taikytos teisės normos dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam suinteresuotam asmeniui.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog prieš pasisakant dėl administracinės bylos esmės, svarbu yra apžvelgti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su bylinėjimosi išlaidų priteisimu ir sąlygomis, kurioms esant tokios išlaidos yra priteisiamos atitinkamai proceso šaliai. Kita vertus, pažymėtina, jog šioje nutartyje bus pasisakoma tik dėl subjektų, turinčių teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir nebus apžvelgiamos sąlygos ir teismų praktika, susijusi su terminais kreiptis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44–45 str.).

Pasisakydama pirmiau nurodytu aspektu, išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma nurodo, jog kreipimasis į teismą siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises, teisėtus interesus ar įstatymų saugomus interesus yra subjektyvi tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų garantuota asmens teisė, kuri yra laikoma viena iš fundamentalių žmogaus teisių (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.). Nors bylos inicijavimas yra tik vienas iš teisės į teisminę gynybą aspektų, tačiau pats kreipimasis į teismą savaime nėra savitikslis dalykas, t. y. tokiu kreipimusi yra siekiama atkurti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba apginti įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę), be kita ko, gauti teismo sprendimo sprendimą, kuriuo kilęs ginčas būtų išsprendžiamas galutinai (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumărescu prieš Rumuniją, 60–65 p.). Atitinkamai, tai lemia, kad teisė į teisminę gynybą nėra vien procesinio pobūdžio teisė, kuri galėtų būti tapatinama su teise kreiptis į teismą. Teisė į teisminę gynybą apima ir byloje dalyvaujančių asmenų teisę, kad teismas priimtų procesinį sprendimą, atitinkantį tarp šalių susiklosčiusius materialinius teisinius santykius ir procesinę padėtį byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008). Kita vertus, taip pat pažymėtina, jog teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą ir galimybėmis pagrįstas, racionalias išlaidas susigrąžinti. Manytina, jog šiuo tikslu įstatymų leidėjas administracinėje teisenoje yra įtvirtinęs bylinėjimosi išlaidų institutą, kuris reglamentuojamas ABTĮ VI skirsnio nuostatų.

Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinė byla nėra sprendžiama iš esmės. Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai taip pat nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, kita vertus, šie klausimai yra glaudžiai susiję, nes administracinės bylos baigtis dėl tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo nulemia bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir jų paskirstymą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis konkrečiai numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p.). Taigi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556- 503/2008, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-264/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).

Toks įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia, kad administracinę bylą laimėjusioji šalis faktiškai atgauna visas turėtas išlaidas ar patirtus nuostolius, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, išskyrus tam tikrus atvejus, kai išlaidos neatitinka teisės aktų numatytų reikalavimų, yra nebūtinos, nepagrįstos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013). Tokia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė užtikrina, kad laimėjusiai bylą šaliai bus kompensuotos jos teisių gynybai išleistos lėšos. Be to, taisyklė, pagal kurią pralaimėjusi bylą šalis turi padengti ne tik savo, bet ir kitos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas, saugo nuo nepagrįstų skundų ar atsikirtimų į skundus pareiškimo ir skatina siekti atkurti taiką tarp šalių alternatyviais neteisminiais būdais.

Pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis expressis verbis taip pat numato, kad tretieji suinteresuoti asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, t. y. trečiasis suinteresuotas asmuo tokiais atvejais, kaip ir pareiškėjas, turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (ABTĮ 44 str. 2 d.). Be to, remiantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, jis taip pat turi teisę reikalauti atlyginti ir patirtas atstovavimo išlaidas.

Pabrėžtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nesutariama, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje numatytą teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taigi byloje keliamas procesinio pobūdžio klausimas dėl teisės į bylinėjimosi išlaidas įgyvendinimo ABTĮ 44 straipsnio 5 dalies pagrindu, todėl šiuo atveju aktualus yra šios nurodytos teisės normos aiškinimas.

Pasisakydama dėl ABTĮ 44 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos normos įtvirtinimas iš esmės yra siejamas su trečiojo suinteresuoto asmens statusu administracinėje byloje. ABTĮ trečiąjį suinteresuotą asmenį apibrėžia kaip administracinės bylos proceso šalį, t. y. asmenį, kurio teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 48 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog ABTĮ įpareigoja asmenį, teikiantį skundą (prašymą) administraciniam teismui, nurodyti ir trečiuosius suinteresuotus asmenis (ABTĮ 23 str. 1 d. 4 p.). Be to, ir patys asmenys savo iniciatyva gali prašyti teismo juos įtraukti į prasidėjusį administracinį procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tačiau galutinai dėl tokio prašymo tenkinimo sprendžiama atsižvelgus į konkretaus kilusio ginčo esmę, byloje pateiktus reikalavimus. Kita vertus, ir administracinis teismas turi veikti aktyviai ir įvertindamas situaciją turi nustatyti potencialius administracinio proceso dalyvius, jų teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi buvimą ar nebuvimą ir nuspręsti, ar ateityje tam tikrų asmenų materialiosioms teisėms ir pareigoms teismo sprendimas gali turėti kokios nors reikšmės, ar ne ir atitinkamai juos įtraukti į administracinį procesą (ABTĮ 37 str. 4 d.). Tai nustatytina atsižvelgus į trečiojo suinteresuoto asmens santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, taip pat į faktinį skundo pagrindą. Pažymėtina, jog tokių asmenų nenustatymas ir neįtraukimas į procesą, kai pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, yra pripažįstamas teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.).

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog trečiojo asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas sąlygoja jo dalyvavimas administraciniame procese, nes jis dalyvaudamas procese teikia savo nuomonę, argumentus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, kurie iš esmės yra susiję su jo teisėmis, teisėtais interesais ar pareigomis. Todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų pripažinimas subjektais, kuriems gali būti skirstomos bylinėjimosi išlaidos, atitinka trečiųjų suinteresuotų asmenų instituto paskirtį – sudaryti sąlygas nurodytiems asmenims ginti savo teises ir interesus.

Kita vertus, pažymėtina, jog trečiojo suinteresuoto asmens teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą expressis verbis riboja ABTĮ. Iš ABTĮ 44 straipsnio 5 dalies normos konstrukcijos matyti, jog teisinė prielaida trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisti bylinėjimosi išlaidas yra nustatymas, kad išnagrinėjus bylą buvo patenkintos ar apgintos jo teisės baigiamuoju teismo procesiniu sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1223/2012, 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012).

Sąvoka „galutiniu teismo sprendimu yra patenkinamos ar apginamos jo teisės” yra vertinamoji ir kiekvieną kartą atsižvelgus į konkrečios administracinės bylos kontekstą turi būti sprendžiama dėl teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą buvimo ABTĮ 44 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. įvertinama priimto teismo sprendimo reikšmė ir poveikis trečiojo suinteresuoto asmens teisėms ir konstatuojama, ar priimtu teismo sprendimu yra patenkintos ar apgintos jo teisės. Iš esmės toks teismo vertinimas atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1458/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011, 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-89/2013, 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1341/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-747/2012). Pažymėtina, jog kitais atvejais teisinių prielaidų priteisti bylinėjimosi išlaidas trečiajam suinteresuotam asmeniui ABTĮ nenumato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-104/2011).

Manytina, jog ginčo santykio ir trečiojo suinteresuoto asmens vaidmens (suinteresuotumo) procese įvertinimas yra svarbus, nes situacija, kai dėl visiškai nepagrįsto pareiškėjo kreipimosi į teismą trečiojo suinteresuoto asmens faktiškai patirtos išlaidos, kai priimtu teismo sprendimu būtų patenkintos ar apgintos jo teisės, nebūtų atlyginamos, nepateisinama teisingumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo požiūriu. Ir priešingai – situacija, kada trečiajam suinteresuotam asmeniui būtų priteisiamos išlaidos iš pareiškėjo net ir tada, kai suinteresuotas asmuo į bylą buvo įtrauktas paties suinteresuoto asmens prašymu ar teismo iniciatyva ir bylos baigtis niekaip nepaveikė trečiojo suinteresuoto asmens teisių ir pareigų, neatitiktų teisingumo kriterijaus, pažeistų procesinę pusiausvyrą ir sudarytų prielaidas teisę į teisminę gynybą ribojančiam poveikiui.

Apibendrindama nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt. Tik įvertinus visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, galima nustatyti, ar priimtu galutiniu res judicata galią turinčiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės. Pabrėžtina, kad aplinkybė, jog teismo priimtu baigiamuoju aktu yra patenkintos arba apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, negali būti išimtinai siejama vien tik su faktu, kad buvo priimtas atsakovui, kurio interesus ir poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo byloje palaikė, formaliai palankus teismo sprendimas, t. y. pareiškėjo skundas buvo atmestas. Pareiškėjo reikalavimas teismo sprendimu gali būti atmestas dėl labai įvairių tiek proceso, tiek materialios teisės priežasčių (pvz., pareiškėjas pasirinko netinkamą, administracinių bylų teisenos reikalavimų neatitinkantį pažeistų teisių gynybos būdą; nustatoma, kad kreipimosi į teismą metu buvusi pažeista teisė, teismo sprendimo priėmimo metu nebėra pažeidžiama, nes pats atsakovas nutraukė ar pašalino teisės pažeidimą, tačiau pareiškėjas savo reikalavimo neatsisakė; ir kt.), tačiau tai nereiškia, kad skundo atmetimas pats savaime apgina ar patenkina trečiojo suinteresuoto asmens teises, kai jo interesai byloje sutampa su atsakovo pozicija. Būtina vertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes.

VI. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog nustatant, ar UAB „Corpus A“ įgijo teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, būtina įvertinti, ar galutiniu teismo sprendimu buvo patenkintos arba apgintos jo teisės. Kaip minėta, šio klausimo sprendimui būtina įvertinti kilusio ginčo pobūdį ir nustatyti, kokiu būdu pareiškėjo administracinėje byloje reikšti reikalavimai buvo susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis.

Išplėstinė teisėjų kolegija pasisakydama šiuo aspektu nurodo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo 2011 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 30-809 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pareiškėjo teigimu, nurodytas įsakymas neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto. Administracinės bylos nagrinėjamo metu trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ palaikė atsakovo poziciją ir nesutiko su pareiškėjo administracinėje byloje pateiktu įpareigojimu, t. y. nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. priimtame sprendime (I t., b. l. 107–118) nurodė, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą atsakovas jau buvo patvirtinęs naujos redakcijos (2012 m. vasario 29 d. įsakymas Nr. 30-454) Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Šis norminis teisės aktas buvo priimtas po to, kai Vyriausybės atstovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti 2011 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų teisėtumą (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 30-637). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-2029-580/2012 Vyriausybės atstovui atsisakius savo pareiškimo, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (žr. www.vilnius.lt) pakeitė 2005 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (2001 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 30-637 redakcija) ir juos suderino su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 nuostatomis. 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių <...>“. Teismas pabrėžė, jog atsakovas minėtais 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas prašymo teismui pateikimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti skundžiamą įsakymą Nr. 30-809, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo prašymą, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, tačiau atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-117, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių įsakyme Nr. 30-809, kuriuo papildytas 2008 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. 30-117, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą. Atitinkamai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtoje byloje susiklosčiusią situaciją, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Iš administracinės bylos medžiagos taip pat matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 4 d. nutartimi (I t., b. l. 157–172) administracinėje byloje Nr. P520-244/2012 atsisakė atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimas ir jame pateikti išaiškinimai nebuvo pakeisti.

Vertindama priimtą teismo sprendimą išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pastebi, jog teismo sprendimas – tai Lietuvos Respublikos vardu teisminės valdžios priimtas motyvuotas individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo aiškinant ir taikant teisės normas konkretiems šalių santykiams, iš esmės ir galutinai išsprendžiamas kilęs ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog galutinis teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimus). Vadovaujantis teismo sprendimo vientisumo principu, teismo sprendimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į jo visumą, o ne į atskiras jo dalis (ABTĮ 87 str.). Pastebėtina, jog šiuo principu inter alia reikia vadovautis ir sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir paskirstymo klausimą.

Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo (kaip vientiso akto) turinį, darytina išvada, jog trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ šioje administracinėje byloje palaikė atsakovo reikalavimus ir nesutiko su pareiškėjo pateiktu įpareigojimu – nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, todėl atsižvelgiant į tai, jog iš esmės atsakovas patenkino pareiškėjo reikalavimus jau po pareiškėjo kreipimosi į teismą ir pareiškėjo tikslas – nustatyti administravimo mokestį – buvo įgyvendintas, negalima teigti, kad šiuo atveju galutinis teismo sprendimas buvo priimtas atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens naudai. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas labiausiai nulėmė atsakovo neteisėti sprendimai, kurie vėliau (jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo) buvo paties atsakovo ištaisyti. Byloje nėra duomenų, kad priimtas teismo sprendimas buvo realiai naudingas trečiajam suinteresuotam asmeniui jo teisių ir pareigų visumos (pokyčio) požiūriu, nes, kaip minėta, administravimo mokestis, su kurio nustatymu trečiasis suinteresuotas asmuo byloje nesutiko, faktiškai buvo nustatytas po to, kai pareiškėjas dėl to inicijavo bylą. Vadinasi, šiuo atveju negalima teigti, kad priimtu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, nes iš esmės atsakovas pats geruoju nustatė mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Taigi administracinės bylos nagrinėjimo metu trečiojo suinteresuoto asmens išreikštas interesas nebuvo patenkintas. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra teisinio pagrindo teigti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 5 dalimi, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pastebėtina, jog priešingas situacijos vertinimas sudarytų prielaidas formaliai traktuoti priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą. Šiuo atveju, nors rezoliucinėje nurodyto teismo sprendimo dalyje yra nurodyta, jog pareiškėjo skundas atmestas, tokia rezoliucinė dalis suformuluota dėl to, kad teismo sprendimo priėmimo dieną nebegaliojo teisės aktas, kurį įpareigoti koreguoti prašė pareiškėjas. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog vien tik formalistinis požiūris į teisę neatitinka šių dienų teisės, teisingumo sampratos. Konstitucinis Teismas savo doktrinoje taip pat ne kartą yra akcentavęs, jog formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimus, 2013 m. liepos 3 d. sprendimą). Vadinasi, šioje nutartyje suformuotos išvados, be kita ko, atitinka nurodytą Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, jog administracinėje byloje galutiniu teismo sprendimu buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Corpus A“ teisės ir įstatymų saugomi interesai ir jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atitinkamai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties dalis, kuria teismas trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Corpus A“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė UAB „Corpus A“ iš pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 400 Lt su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusių išlaidų atlyginimą, naikintina, ir šioje dalyje trečiojo suinteresuoto asmens prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Likusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties dalį, kuria teismas trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Corpus A“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Corpus A“ iš pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje (kodas 188742632) 400 Lt (keturis šimtus litų) su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, panaikinti ir šią trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Corpus A“ prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Likusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė