e4fbb1bf-1d12-4c64-8ebf-b82b849d9e65 · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Teisėja Eglė Žakevičiūtė Baudžiamoji byla Nr. 1A-157-417/2017Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01383-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.28.5.1.; 2.3.2.2.13.; 2.4.6.1. KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. birželio 15 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Pauliukėno, Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,dalyvaujant prokurorui Žilvinui Šiurnai,nukentėjusiajam I.

M.,iÅ¡teisintojo S. B. gynėjui advokatui R. S.,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo I. M. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. iÅ¡teisintas dėl jam pareikÅ¡to kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), BK 294 straipsnio 2 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios Å¡ių nusikalstamų veikų požymių. Paskirta kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti – panaikinta.Nukentėjusiojo V.

R. civilinis ieÅ¡kinys dėl 7095,69 EUR turtinės ir 120 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo bei nukentėjusiojo I. M. civilinis ieÅ¡kinys dėl 25319,88 EUR turtinės ir 5500 EUR neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti. Teisėjų kolegija nustatė: S. B. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas:pagal BK 294 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad atstovaudamas įmonės UAB (duomenys neskelbtini) (nuo 2015 m. spalio 5 d. – UAB (duomenys neskelbtini)) interesams, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ , bet nerealizuotÄ savo tikrÄ teisę ir padarė didelę žalÄ asmens teisėms ir teisėtiems interesams:

žinodamas, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena V. R., neturėdamas gyventojo sutikimo įeiti į patalpas, 2014 m. birželio 30 d., apie 12.00 val., pasinaudojant antstolės pagalba bei iÅ¡kvietęs avarinio spynų atrakinimo įmonės darbuotojÄ , pateko į gyvenamÄ sias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), savavaliÅ¡kai pakeitė laukinių durų spynÄ ir tokiu bÅ«du siekdamas iÅ¡keldinti V. R., 2014 m. liepos mėn. pradžioje, apie 12.00 val., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, atvyko, adresu (duomenys neskelbtini), iÅ¡laužė ir pakeitė 1448,10 eurų vertės namo laukines duris, dėl to padarė V.

R. didelę žalÄ jo teisėtiems interesams, nes pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio saugomÄ asmens teisę į bÅ«sto neliečiamumÄ .pagal BK 294 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad atstovaudamas įmonės UAB (duomenys neskelbtini) (nuo 2015 m. spalio 5 d. – UAB (duomenys neskelbtini)) interesams, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ , bet nerealizuotÄ savo tikrÄ teisę ir padarė didelę žalÄ asmens teisėms ir teisėtiems interesams:

žinodamas, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena V. R., kuris buvo nuo 2013 m. balandžio 2 d. sudaręs panaudos turto sutartį Nr. 01/2013 su I. M., pusrÅ«syje naudotis patalpomis veterinarijos gydyklai, neturėdamas teismo sprendimo iÅ¡kraustyti I. M. veterinarijos klinikos ir joje esančio I. M. priklausančio turto iÅ¡ patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), 2014 m. birželio 30 d., apie 14.30 val., pasinaudodamas antstolės pagalba bei iÅ¡kvietęs avarinio spynų atrakinimo įmonės darbuotojÄ , savavaliÅ¡kai pakeitė laukinių durų 24,61 eurų vertės spynÄ , užplombavo patalpas, taip apribojo galimybę I.

M. teisėtai patekti į patalpas, dėl to Å¡is negalėjo toliau vykdyti savo veiklos bei realizuoti savo teisę į daiktÄ , bei ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 18 d., trÅ«kus namo palėpėje rankÅ¡luosčių džiovintuvui, buvo užlietas namas, dėl to I. M. patyrė 14107,54 eurų turtinę, didelę žalÄ , dėl to padarė didelę žalÄ I. M. teisėtiems interesams, nes pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio saugomÄ asmens teisę į nuosavybę.pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad atstovaudamas įmonės UAB (duomenys neskelbtini) (nuo 2015 m. spalio 5 d.

– UAB (duomenys neskelbtini)) interesams, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavaliÅ¡kai vykdė tariamÄ teisę naudodami prieÅ¡ V. R. psichinę ir fizinę prievartÄ , t. y. 2014 m. rugpjūčio 28 d., apie 12.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad name gyvena V. R., ir norėdamas patekti į namo vidų bei pasitelkęs dviejų asmenų pagalbÄ , V. R. atidarius duris ir pasiprieÅ¡inus patekimui į jo namus, pagriebė V. R. už abiejų rankų ir kojų, ir tokiu bÅ«du jį laikydami, padarė kairio žastikaulio didžiosios Å¡iurkÅ¡tumo lūžį, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , po to V.

R., bijodamas dėl savo gyvybės, priverstinai iÅ¡sikraustė, taip padarė didelę žalÄ jo teisėtiems interesams, nes pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio saugomÄ asmens teisę į bÅ«sto neliečiamumÄ .Pirmosios instancijos teismas dėl jam pateiktų kaltinimų S. B. iÅ¡teisino, kadangi nepadarytos veikos, turinčios BK 294 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), 294 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Apeliaciniu skundu nukentėjusysis I.

M. praÅ¡o panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendį ir perduoti bylÄ prokurorui dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo ir netinkamai suraÅ¡yto kaltinamojo akto. Apelianto teigimu, S. B. buvo apkaltintas ne pagal visus BK straipsnius, taip pat nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn jo bendrininkai – antstolė S. S. ir advokatas R. B.. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendis turėtų bÅ«ti panaikintas dėl teisėjos Eglės ŽakevičiÅ«tės Å¡aliÅ¡kumo, nes tik pradėjus nagrinėti bylÄ teisme teisėja nepagrįstais motyvais atsisakė apriboti S. B. teisę į jam priklausanti turtÄ , nors nukentėjusysis V.

R. pareiÅ¡kė 127095,69 EUR civilinį ieÅ¡kinį, o apeliantas pareiÅ¡kė 30819,88 EUR ieÅ¡kinį. Mano, kad teisėja iÅ¡ anksto, dar neiÅ¡nagrinėjus bylos iÅ¡ esmės, žinojo, koks byloje bus priimtas procesinis sprendimas. Teisėja net neperkvalifikavo kaltinimo iÅ¡ savavaldžiavimo į įsibrovimÄ Ä¯ bÅ«stÄ pagal BK 165 straipsnį, nors faktinės aplinkybės nesikeičia ir minėto straipsnio sankcija Å¡velnesnė nei BK 294 straipsnio sankcija. Apelianto manymu, teisėja klaidingai suprato BK 294 straipsnio dispozicijÄ apie didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymÄ ir nepagrįstai neįžvelgė didelės žalos S. B. veikoje.

Kai pažeidžiama Konstitucija, AdvokatÅ«ros ir Teismo antstolių įstatymai, žala padaroma ne tik asmenims, bet ir valstybei, nes Å¡iuo atveju buvo sumenkintas advokato ir antstolio vardas, sugadinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Advokatų tarybos reputacija, buvo Å¡iurkščiai pažeistos Konstitucijos normos, o į gatvę be teisinio pagrindo iÅ¡mesti nukentėjusieji negalėjo ilgÄ laikÄ normaliai gyventi ir dirbti, jautė nuolatinę baimę. Anot apelianto, žala turėtų bÅ«ti matuojama ne tik pinigais, nors byloje ir pareikÅ¡ti dideli civiliniai ieÅ¡kiniai.

Be to, pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu paaiÅ¡kėjo, kad S. B. yra padaręs ir kitų nusikaltimų (neteisėtas įsibrovimas į bÅ«stÄ , turto sugadinimas dėl neatsargumo, medicininės-veterinarinės įrangos, veterinarinės-medicininės literatÅ«ros, specialios paskirties baldų, buhalterinės dokumentacijos, sÄ skaitos faktÅ«ros, veterinarinių-medicininių, iÅ¡ jų psichotropinių-narkotinių vaistų užgrobimas ir neteisėtas laikymas), bei tai, kad prie nusikalstamos veikos galėjo bÅ«ti prisidėję ir kiti asmenys (tai antstolė S. S. ir advokatas R.

B.), teismas motyvuota nutartimi turėjo apie tai praneÅ¡ti prokuratÅ«rai, tačiau to nepadarė. Apeliantas nurodo, kad jis nieko apie UAB (duomenys neskelbtini) egzistavimÄ nežinojo iki tol, kol buvo iÅ¡laužtos jo veterinarijos klinikos durys ir užgrobtas jo turtas, o jis pats iÅ¡mestas į gatvę, todėl jam yra nesuprantamas teismo įsitikinimas, jog tarp jų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad UAB (duomenys neskelbtini) atstovai su bendrininkais iÅ¡laužė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), duris, pakeitė durų spynas, išėmė 2-o aukÅ¡to langų rėmus, grasino apeliantui susidoroti, sulaužė V.

R. rankÄ , užvaldė apelianto turtÄ ir veterinarinę-medicininę įrangÄ , iÅ¡varė jį į gatvę, todėl neaiÅ¡kus teismo argumentas, kad tiek apeliantas, tiek nukentėjusysis V. R. patalpas apleido geranoriÅ¡kai, t. y. be jokios prievartos. Apeliantui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas akcentuoja, kad jis galėjo atsiimti savo turtÄ , ir tai vertina kaip baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiÄ aplinkybę. Jo teigimu, Konstitucija garantuoja, kad visi Lietuvos piliečiai prieÅ¡ įstatymÄ yra lygÅ«s, tačiau Å¡iuo atveju skundžiamu nuosprendžiu sukurtas pavojingas teisinis precedentas, kai solidÅ«s žmonės (verslininkas, advokatas, antstolis) savanaudiÅ¡kais tikslais veikia kaip nusikaltėliai.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas dirbtinai sukÅ«rė pavojingÄ teisinį precedentÄ â€“ neteisėtÄ Ä¯sibrovimÄ Ä¯ bÅ«stÄ , neteisėtÄ iÅ¡keldinimÄ , savavaldžiavimÄ , tyčinį turto sunaikinimÄ ir sugadinimÄ dėl neatsargumo, V. R. kairio žastikaulio lūžį, psichotropinių ir narkotinių medžiagų užgrobimÄ ir neteisėtÄ jų laikymÄ Ä¯vardijęs civiliniais santykiais.Nukentėjusysis I. M. nurodo, kad 2014 rugpjūčio mėn. buvo užpultas jo turtÄ užgrobusių piliečių, prieÅ¡ jį buvo pavartotas fizinis ir psichologinis smurtas, buvo prievartaujami pinigai už jo užgrobto turto laikymÄ , užpuolimas įvyko prie (duomenys neskelbtini) vieÅ¡bučio ir (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur yra vaizdo filmavimo kameros.

Todėl mano, kad prokurorai turėjo prie medžiagos pridėti vaizdo įraÅ¡Ä . Å is atvejis buvo vienintelis kartas, kai jis bendravo su UAB (duomenys neskelbtini) atstovais dėl jo turto grÄ Å¾inimo, nes tie asmenys į jo skambučius neatsakydavo, jokių raÅ¡tų jis negavo ir byloje nėra jokių įrodymų apie jam įteiktus raginimus iÅ¡sikraustyti iÅ¡ patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), iÅ¡skyrus 2014 m. gruodžio 10 d. iÅ¡ advokato R. B. gautÄ raÅ¡tÄ â€žDėl daiktų inventorizacijos ir iÅ¡gabenimo“.

Dėl to R. B. tvirtinimus, jog į raginimus pasiimti jam priklausančius daiktus apeliantas nereagavo, reikia vertinti kritiÅ¡kai, nes tai yra bandymas iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės už padarytus nusikaltimus. Apelianto teigimu, nors turtas – pastatas (duomenys neskelbtini), – 2013 m. gruodžio 13 d. ir 2014 m. birželio 11 d. turto perdavimo iÅ¡ieÅ¡kojimo akto pagrindu nuosavybės teise perėjo UAB (duomenys neskelbtini) (CPK 702 straipsnis), tačiau priverstinio iÅ¡keldinimo iÅ¡ gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų tvarkÄ reglamentuoja CPK 769 straipsnis.

Nei ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas, nei prokuroras, priimdami sprendimus, neatsižvelgė į Å¡ias civilinio proceso normas, jų sÄ sajų su sprendžiamomis problemomis neaptarė. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ iÅ¡teisintojo S. B. gynėjas advokatas R. S. praÅ¡o nukentėjusiojo I. M. apeliacinį skundÄ atmesti. Nurodo, kad apelianto pateikti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumo yra nepagrįsti, nes Å¡iuo atveju nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, apeliantas I. M. nuÅ¡alinimų teisėjai nereiÅ¡kė, todėl galima teigti, jog teisėjos Å¡aliÅ¡kumÄ I.

M. įžvelgia vien tik todėl, kad nuosprendyje padarytos iÅ¡vados jam nepriimtinos. Å ioje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuosavybės teisės apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, taikymo paskirtį bei esmę, visiÅ¡kai teisingai įvertino, jog apriboti nuosavybės teisę netikslinga ir tai negali bÅ«ti laikoma teisėjos Å¡aliÅ¡kumu. Be to, apeliantas I. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija neperkvalifikuoti kaltinimo iÅ¡ savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) į įsibrovimÄ Ä¯ bÅ«stÄ (BK 165 straipsnis).

Å iuo atveju S. B. pats yra bÅ«sto, į kurį, pasak nukentėjusiojo I. M., buvo įsibrauta, savininkas. Patekti į savo nuosavybę ir fiksuoti jos bÅ«klę, pasitelkiant antstolį, kuris fiksavo faktines aplinkybes vietoje, buvo teisėtas pagrindas. PraÅ¡ymo perkvalifikuoti nusikalstamÄ veikÄ nei apeliantas I. M., nei kitas nukentėjusysis, nei prokuroras bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nereiÅ¡kė, todėl kvalifikuoti veikÄ pagal BK 165 straipsnį Å¡iuo atveju tikrai nebuvo jokio pagrindo.Atsiliepime taip pat teigiama, kad nukentėjusysis I.

M. nepagrįstai abejoja teismo pozicija dėl didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams nustatymo. Pats apeliantas I. M. teisme ne tik pripažino, kad dėl daiktų atsiėmimo į pastato savininko atstovÄ nesikreipė sÄ moningai, nors tokiÄ galimybę turėjo ir buvo raginamas daiktus atsiimti, bet ir patvirtino, jog dar prieÅ¡ iÅ¡sikraustant iÅ¡ patalpų buvo pastebėjęs, kad per namo sienÄ laÅ¡a vanduo, matė, jog vidinės kiemo pusės siena drėksta. Byloje nustatyta, kad veterinarijos gydyklos patalpos buvo užlietos trÅ«kus rankÅ¡luosčio džiovintuvui, o dar iki vamzdyno avarijos I.

M. turėjo realiÄ galimybę pasiimti savo turtÄ , tačiau to nepadarė. Taigi pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai konstatavo, kad tarp kaltinime nurodytų S. B. veiksmų ir I. M. priklausančio turto sugadinimo nėra tiesioginio priežastinio ryÅ¡io, todėl nėra ir jokio pagrindo konstatuoti, jog S. B. kaltinime nurodytais veiksmais pažeidė I. M. teisę į nuosavybę ir tokiu bÅ«du padarė jam didelę žalÄ ir klausimas dėl didelės žalos buvimo ar nebuvimo Å¡iuo atveju teisiÅ¡kai neaktualus.Dėl apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad teismas turėjo praneÅ¡ti prokurorui apie galbÅ«t kaltinamojo padarytas kitas nusikalstamas veikas ar apie kitus asmenis, kurie galbÅ«t padarė nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡teisintojo gynėjas nurodo, kad Å¡iuo atveju nebuvo (ir nėra) jokio pagrindo konstatuoti, jog galėjo bÅ«ti padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnyje ar BK 188 straipsnyje, nes S. B. veiksmuose nėra Å¡ių nusikalstamų veikų požymių.

Apelianto teiginiai, kad prie nusikalstamos veikos galėjo prisidėti ir kiti asmenys, taip pat teisiÅ¡kai nepagrįsti, nes tiek antstolės S. S., tiek advokato R. B. veiksmai pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai iÅ¡nagrinėti, Å¡ie asmenys byloje apklausti kaip liudytojai, jų parodymai įvertinti, ir teismui neįžvelgus jokių nusikalstamų veikų požymių, nebuvo ir pagrindo kreiptis į prokurorÄ . IÅ¡teisintojo S. B. gynėjas pažymi, kad apelianto teiginiai apie neva pavojingo precedento sukÅ«rimÄ ir jo iÅ¡reikÅ¡ta asmeninė pozicija, kad S. B. veiksmai galbÅ«t atitinka daugybę nusikalstamų veikų požymių, niekuo nepagrįsti, nes iÅ¡teisinamasis nuosprendis priimtas iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjus bei įvertinus byloje esančius įrodymus ir laikantis bylų nagrinėjimo teisme ribų.

Apeliantas skunde bandydamas argumentuoti galimus lygiateisiÅ¡kumo principo pažeidimus, nenurodo jokių aiÅ¡kių aspektų, kaip konkrečiai Å¡is principas buvo pažeistas, o tiesiog reiÅ¡kia nieko bendro su Å¡ia baudžiamÄ ja byla neturinčius pasvarstymus, o skunde iÅ¡dėstyti teiginiai apie baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančias aplinkybes iÅ¡ viso yra nesuprantami. Skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo padarytos iÅ¡vados apie tai, kad tiek V. R., tiek I. M. patalpas apleido geranoriÅ¡kai, t. y. be jokios prievartos, nurodoma, kad prieÅ¡ apeliantÄ buvo pavartotas fizinis ir psichologinis smurtas, prievartaujami pinigai, tačiau tokie apelianto teiginiai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Pats nukentėjusysis I. M. teisme parodė, kad 2014 m. birželio 30 d. jam buvo leista pasiimti daiktus ir duotas telefono numeris, kuriuo turi paskambinti, kai norės pasiimti likusius daiktus, 2014 m. rugpjūčio 28 d. jis buvo paragintas greičiau pasiimti savo daiktus bei informuotas, kad to nepadarius už daiktų saugojimÄ gali bÅ«ti taikomas mokestis. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo prieÅ¡ I. M. bÅ«tų pavartotas fizinis ar psichologinis smurtas, o informavimas apie visiÅ¡kai teisėtÄ dalykÄ â€“ pinigų už daiktų saugojimÄ Ä—mimÄ â€“ tikrai negali bÅ«ti vertinamas kaip pinigų prievartavimas.

Dėl to pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai pripažino, kad I. M. patalpas apleido geranoriÅ¡kai, be jokios prievartos.Dėl nukentėjusiojo skunde pateikto praÅ¡ymo panaikinti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir perduoti bylÄ prokurorui, nes teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ir netinkamai suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas, atsikirtime nurodoma, kad nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo neÅ¡aliÅ¡kumu, o kaltinamojo akto turinys atitinka įstatyme jam keliamus reikalavimus. Pažymi, kad nukentėjusysis I.

M. savo apeliaciniame skunde aiÅ¡kiai nenurodo, kokie BPK 219 straipsnyje nustatyti reikalavimai, keliami kaltinamojo akto turiniui, Å¡iuo atveju buvo pažeisti, taip pat neįrodinėja, kad yra kitos bÅ«tinos sÄ lygos – kaltinamojo akto trÅ«kumų nebuvo galima iÅ¡taisyti teisme ir tai trukdė nagrinėti bylÄ . Todėl vertinti Å¡io apelianto reikalavimo pagrįstumÄ gana sudėtinga. Pagal BPK 256 straipsnį teismas, prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti raÅ¡ytinį praÅ¡ymÄ kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iÅ¡ esmės skirtingomis, taip pat praÅ¡yti pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimÄ .

Teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, apeliantas, nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, praÅ¡ymo kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iÅ¡ esmės skirtingomis ir / ar praÅ¡ymo pakeisti kaltinime nurodytÄ veikos kvalifikavimÄ neteikė, todėl Å¡ie jo skundo argumentai visiÅ¡kai nepagrįsti.Teismo posėdyje apeliantas prašė jo apeliacinį skundÄ tenkinti, iÅ¡teisintojo S. B. gynėjas advokatas R.

S. ir prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas atmestinas. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje nukentėjusiaisiais pripažinti I. M. ir V. R.. Pirmosios instancijos teisme S. B. buvo kaltinamas dėl BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytų dviejų nusikalstamų veikų padarymo, BK 294 straipsnio 2 dalyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Tiek iÅ¡ byloje esančio kaltinamojo akto, tiek iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad viena BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, BK 294 straipsnio 2 dalyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos susijusios su nukentėjusiuoju V. R. (kaltinimas dėl 2014 m. birželio 30 d. atvykimo į (duomenys neskelbtini), esantį namÄ ir jo laukinių durų iÅ¡laužimo ir pakeitimo ir didelės žalos V. R. bei jo teisėtiems interesams padarymo (BK 294 straipsnio 1 dalis) ir kaltinimas dėl 2014 m. rugpjūčio 28 d. bandymo patekti į (duomenys neskelbtini), esantį namÄ ir V.

R. nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 294 straipsnio 2 dalis ir BK 138 straipsnio 1 dalis)), ir nei pats nukentėjusysis V. R., nei prokuroras dėl S. B. iÅ¡teisinimo dėl Å¡ių nusikalstamų veikų apeliacinių skundų nepateikė, todėl kolegija dėl Å¡ių nusikalstamų veikų, kurios susijusios su nukentėjusiuoju V. R., nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡tyręs byloje esančiÄ medžiagÄ , priimtÄ nuosprendį, skundo argumentus, daro iÅ¡vadÄ , kad S. B. pagrįstai iÅ¡teisintas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai iÅ¡tirtus įrodymus, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas ir teisingai S. B. iÅ¡teisino dėl nusikalstamos veikos, nes padarė motyvuotas iÅ¡vadas, kad S. B. 2014 m. birželio 30 d. nesiekė iÅ¡kraustyti I. M. iÅ¡ pastato (duomenys neskelbtini), kur Å¡is vykdė veterinaro veiklÄ , o tik norėjo apžiÅ«rėti S. B. įmonei priklausantį turtÄ .

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad tarp I. M. priklausančio turto sugadinimo ir kaltinime nurodytų S. B. veiksmų nėra priežastinio ryÅ¡io, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog S. B. pažeidė I. M. teisę į nuosavybę ir tokiu bÅ«du padarė jam didelę 14 107,54 EUR dydžio turtinę žalÄ . Pirmosios instancijos teismas nurodė iÅ¡samius motyvus, kodėl mano, kad nebuvo padaryta BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, ir Å¡ių iÅ¡vadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.Analizuodamas skundžiamos nutarties teisėtumÄ , apeliantas skunde teigia, kad jo bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas, nes teisėja klaidingai suprato BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicijÄ dėl padarytos žalos dydžio, be to, apelianto manymu, teisėja jau pradėjus nagrinėti bylÄ Å¾inojo, koks bus priimtas sprendimas.

Tačiau su tokiu nepagrįstu skundo teiginiu nesutiktina. Aplinkybės, kada teismas Å¡aliÅ¡kas, ir nuÅ¡alinimo teisė įtvirtinta BPK 57–61 straipsnių normose. Nukentėjusysis I. M. skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, teikiančių pagrindÄ svarstyti klausimÄ apie teisėjos Å¡aliÅ¡kumÄ . IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pradėjus bylÄ nagrinėti pirmosios instancijos teisme proceso dalyviams, tarp jų ir I. M., buvo iÅ¡aiÅ¡kinta nuÅ¡alinimo teisė, tačiau niekas nuÅ¡alinimo nepareiÅ¡kė (t. 6, b. l. 67).

Be to, nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ , buvo surengti iÅ¡ viso 5 posėdžiai, kurių metu buvo apklausinėjami liudytojai, nukentėjusieji, kaltinamasis bei tiriama kita bylos medžiaga, nukentėjusysis I. M. visuose posėdžiuose dalyvavo, tačiau nė viename posėdyje neužsiminė, kad abejoja teismo Å¡aliÅ¡kumu, ir jokio nuÅ¡alinimo nepareiÅ¡kė (t. 6, b. l. 92–97, 115–120, 137–139, 150–155, 156–170). Pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumu nukentėjusysis pradėjo abejoti tik priėmus jam nepalankų iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, tačiau teismo neÅ¡aliÅ¡kumo principas negali bÅ«ti suvokiamas pernelyg plačiai, todėl nesant konkrečių bylÄ nagrinėjančio teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, Å¡aliÅ¡kumo konstatavimas neturėtų bÅ«ti siejamas su įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio suraÅ¡ymo trÅ«kumais.

Teismas sprendžia tik klausimÄ dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį iÅ¡teisinant, todėl vien tai, kad teismo iÅ¡dėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su I. M. įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Nukentėjusiojo skunde nurodytos aplinkybės, jog teisėja be pagrindo netenkino nukentėjusiųjų praÅ¡ymų skirti S. B. turtui laikinÄ nuosavybės teisių apribojimÄ , yra iÅ¡skirtinai procesinio pobÅ«džio.

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ pirmosios instancijos teisme visi proceso dalyvių pateikti praÅ¡ymai buvo apsvarstyti ir dėl jų buvo priimti teismo sprendimai, todėl vien tai, kad nebuvo patenkinti pareikÅ¡ti praÅ¡ymai, dar nereiÅ¡kia, kad teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ar buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas. I. M. siejant teismo Å¡aliÅ¡kumÄ su skundžiamo nuosprendžio priėmimo teisėtumu ir pagrįstumu ir įrodymų vertinimu, Å¡i jo pozicija nepagrįsta ir atmestina, kitokių duomenų, pagrindžiančių teismo Å¡aliÅ¡kumÄ Å¡iuo objektyviuoju aspektu, nėra ir skundÄ nagrinėjantis teismas tokių požymių nenustatė.

Teismo Å¡aliÅ¡kumÄ nukentėjusysis grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. B. nusikalstamos veikos neperkvalifikavo iÅ¡ BK 294 straipsnio 1 dalies į BK 165 straipsnio 1 dalį. Tačiau pažymėtina, kad pagrindinė nuostata, apibrėžianti bylos nagrinėjimo teisme ribas, įtvirtinta BPK 255 straipsnio 1 dalyje – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Å i imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Kaltinimo keitimo galimybė numatyta BPK 256 straipsnyje. Å io straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti raÅ¡ytinį praÅ¡ymÄ kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iÅ¡ esmės skirtingomis, o 2 dalyje įtvirtinta galimybė prokurorui, privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti raÅ¡ytinį praÅ¡ymÄ pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimÄ .

IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei prokuroras, nei nukentėjusieji nepateikė praÅ¡ymo dėl kaltinimo keitimo, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo S. B. nusikalstamÄ veikÄ kvalifikuoti pagal kitus BK straipsnius. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ir dėl to, kad neperdavė bylos prokurorui dėl netinkamai suraÅ¡yto kaltinamojo akto, nes S. B. buvo apkaltintas ne pagal visus BK straipsnius, pagal kuriuos turėjo bÅ«ti kvalifikuojama jo veika, nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenys, kurie kartu su S. B. padarė nusikalstamas veikas.

Tačiau Å¡ie apeliacinio skundo argumentai visiÅ¡kai nepagrįsti. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu suraÅ¡omas iÅ¡ esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamÄ jÄ bylÄ , pirmosios instancijos teismas jÄ perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylÄ prokurorui.

Tačiau vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu suraÅ¡omas iÅ¡ esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamÄ jÄ bylÄ . Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Ne bet koks kaltinamojo akto trÅ«kumas yra pagrindas grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui.

Teisę grÄ Å¾inti baudžiamÄ jÄ bylÄ prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylÄ teisme. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė esminių BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimų. Kaltinamajame akte yra aiÅ¡kiai nurodytos veikų padarymo vieta, laikas, bÅ«das, padariniai, nukentėjusieji, dėl kokių veikų padarymo yra kaltinamas asmuo, inkriminuojamos veikos detaliai apraÅ¡ytos, veikos kvalifikuotos tiksliai nurodant atitinkamÄ BK normÄ .

Vien tai, kad, nukentėjusiojo manymu, S. B. veikos turėjo bÅ«ti papildomai kvalifikuotos ir pagal kitus straipsnius, nesuponuoja, kad kaltinimas neaiÅ¡kus ar suraÅ¡ytas dėl trÅ«kumų. Be to, nukentėjusysis bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių pastabų dėl netinkamo kaltinamojo akto suraÅ¡ymo, todėl esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo tvirtinti, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo I.

M. praÅ¡ymas perduoti bylÄ prokurorui atmetamas kaip nepagrįstas.Nukentėjusysis I. M. nurodo, kad 2014 rugpjūčio mėn. buvo užpultas jo turtÄ užgrobusių piliečių, prieÅ¡ jį buvo pavartotas fizinis ir psichologinis smurtas, buvo prievartaujami pinigai už jo užgrobto turto laikymÄ , užpuolimas įvyko prie (duomenys neskelbtini) vieÅ¡bučio ir (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur yra vaizdo filmavimo kameros. Tačiau pažymėtina, kad S. B. nebuvo kaltinamas dėl jokių 2014 m. rugpjūčio mėnesį prieÅ¡ I.

M. atliktÄ veiksmų, todėl skundÄ nagrinėjantis teismas nevertina Å¡ių skundo argumentų. Å ios nukentėjusiojo skunde iÅ¡dėstytos aplinkybės jau yra iÅ¡nagrinėtos, nes pats I. M. dėl 2014 m. rugpjūčio 28 d. įvykio kreipėsi į teisėsaugos institucijas, dėl Å¡ių jo nurodytų aplinkybių buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimÄ , o I. M. skundas dėl Å¡io nutarimo buvo atmestas (t. 4, b. l. 88–92). Nors nukentėjusysis I. M. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktÄ Ä¯rodymų vertinimÄ ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, dar kartÄ Ä¯vertinusi byloje surinktus įrodymus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinusio byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visetÄ , padaryta iÅ¡vada, kad S. B. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantas, nors ir kritikuodamas pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas ir teigdamas, kad teismas įrodymus vertino netinkamai, jokių naujų esminių Å¡iai bylai aplinkybių, iÅ¡skyrus savo subjektyvų situacijos vertinimÄ , apeliaciniame skunde nepateikia. Todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nustatytų aplinkybių ir įrodymų visuma įrodo, jog S. B. veiksmuose nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.

BK 294 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas savavaldžiavimas – tai savavaliÅ¡kas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Asmuo gali bÅ«ti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimÄ , jei nustatyti visi bÅ«tinieji savavaldžiavimo sudėties objektyvieji požymiai – veika (veiksmai, pažeidžiantys konkrečiÄ Ä¯statymų nustatytÄ tvarkÄ , kuriais vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė), be to, veikai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį bÅ«tina nustatyti ir padarinius (didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymÄ ) bei priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma yra bÅ«tinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys bÅ«tų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra bÅ«tinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sÄ lygos. Inkriminuojant savavaldžiavimÄ bÅ«tina nustatyti ir subjektyviuosius požymius, t. y. kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtÄ ir savavaliÅ¡kÄ pobÅ«dį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir Å¡ių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai neįžvelgė didelės žalos S. B. veikoje. Anot I. M., žala turėtų bÅ«ti vertinama ne tik pinigais, bet turi bÅ«ti įvertinta ir tai, kad jis negalėjo ilgÄ laikÄ normaliai gyventi ir dirbti, jautė nuolatinę baimę. IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad I. M. žala buvo padaryta dėl to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), palėpėje įvyko vandentiekio avarija ir dėl buvo užlietos patalpos, kuriomis pagal panaudos sutartį naudojosi I.

M., tokiu bÅ«du buvo sugadintas I. M. priklausantis turtas. Anot I. M., dėl sugadinto turto jis patyrė 14107,54 eurų žalÄ . Tačiau iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, analizuodamas S. B. veiksmus BK 294 straipsnio 1 dalies kontekste ir nustatinėdamas Å¡io nusikaltimo sudėties požymius, nustatė, kad nėra jokio tiesioginio priežastinio ryÅ¡io tarp S. B. veiksmų ir I. M. padarytos žalos. Taigi Å¡iuo atveju nebuvo pagrindo analizuoti, ar I. M. nurodoma patirta žala turi bÅ«ti vertinama kaip didelė žala.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs byloje esančius įrodymus ir apklausęs įvykyje dalyvavusius asmenis, nustatė, kad S. B. 2016 m. birželio 30 d. jokio iÅ¡keldinimo nevykdė, o tik atvyko apžiÅ«rėti jo įmonei priklausantį namÄ bei nustatyti jo bÅ«klę, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad iÅ¡keldinimas iÅ¡ patalpų, kuriomis jis naudojosi, vyko pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nors skunde apeliantas nurodo, kad jis nieko apie UAB (duomenys neskelbtini) egzistavimÄ nežinojo iki tol, kol buvo iÅ¡laužtos jo veterinarijos klinikos durys ir užgrobtas jo turtas, o jis pats iÅ¡mestas į gatvę, tačiau iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apie tai, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso UAB (duomenys neskelbtini), I.

M. jau žinojo iki 2014 m. birželio 30 d., kai S. B. atvyko apžiÅ«rėti jo įmonei priklausantį pastatÄ . Tai patvirtino tiek S. B., tiek liudytojas R. B.. Å iÄ aplinkybę patvirtinto ir pats nukentėjusysis, kuris nurodė, kad 2014 m. birželio 20 d. į jo patalpas buvo atėjęs S. B. su advokatu R. B., taip pat buvo antstolė B. T.. R. B. iÅ¡ karto rodė Rimkevičiams adresuotus dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad turi atlaisvinti patalpas. I. M. buvo nurodyta, kad jis iki 2014 m. birželio 30 d. 12.00 val. atlaisvintų patalpas.

Be to, nukentėjusysis I. M. taip pat nurodė, kad jam buvo žinoma apie reikalavimÄ iÅ¡sikelti iÅ¡ pastato, tačiau jis pats Å¡io reikalavimo nevykdė, nes tikėjosi, kad teisminiai ginčai, vykstantys tarp V. R., kuriam anksčiau priklausė Å¡is pastatas, iÅ¡sispręs V. R. naudai (t. 6, b. l. 71–72). Taigi iÅ¡ aptartų duomenų aiÅ¡kiai matyti, kad I. M. žinojo, jog pastatas priklauso UAB (duomenys neskelbtini), žinojo, kad naujieji savininkai nori, kad patalpos bÅ«tų atlaisvintos, todėl visiÅ¡kai nepagrįsti skundo argumentai, kad I.

M. apie UAB (duomenys neskelbtini) nieko nežinojo iki 2014 m. birželio 30 d.Nukentėjusysis I. M. skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, jog jis patalpas apleido savo noru, teigia, kad patalpas jis buvo priverstas palikti, nes prieÅ¡ jį buvo vartota prievarta, spynos pakeistos prieÅ¡ jo valiÄ . Nors 2014 m. birželio 30 d. į pastato pusrÅ«sį, kuriame buvo veterinarijos gydykla, buvo patekta padedant raktininkui, kuris atrakino durų spynÄ , tačiau pažymėtina, kad tai buvo padaryta todėl, kad pats I.

M. atsisakė atrakinti duris ir taip bandė sutrukdyti teisėtiems namo savininkams apžiūrėti pastato patalpas, šiuo atveju patalpas, kuriose buvo įrengta I. M. veterinarijos klinika. Prie faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo esančiose kompaktinėse plokštelėse užfiksuotuose vaizdo įrašuose matyti, kad I. M. atsisako atrakinti veterinarijos gydyklos patalpas, jos atrakinamos raktininko, vėliau apžiūrimos dalyvaujant antstolei S. S., I. M., S. B. ir R. B.. I. M. matant patalpos buvo užrakintos, užplombuotos ir jam išaiškinta, kur jis turi kreiptis norėdamas patekti į patalpas.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad S. B. veiksmai, kai jis padedant raktininkui, kuris atrakino I. M. veterinarijos gydyklos duris, pateko į patalpas kartu su antstole ir kitais asmenimis, negali bÅ«ti vertinami kaip tikslingas veikimas prieÅ¡ I. M. interesus ar didelės žalos padarymas. Pažymėtina, kad inkriminuojant savavaldžiavimÄ , be kita ko, bÅ«tina nustatyti, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtÄ ir savavaliÅ¡kÄ pobÅ«dį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos asmenų teisėms bei teisėtiems interesams, ir Å¡ių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Tačiau, kaip matyti iÅ¡ anksčiau aptartų duomenų, aplinkybės, kad S. B., norėdamas apžiÅ«rėti jo įmonei priklausantį pastatÄ , norėjo padaryti didelės žalos kitiems asmenims ar jų turtui, nagrinėjamoje byloje nenustatytos. IÅ¡ nukentėjusiojo I. M. apeliacinio skundo argumentų ir jo parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jam padarytÄ Å¾alÄ jis sieja su tuo, kad pastate, kuriame buvo jo veterinarijos klinika, įvykus vandentiekio avarijai ir veterinarijos patalpas užliejus vandeniui, buvo sugadintas jam priklausantis 14107,54 eurų vertės turtas.

Tačiau šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. M. priklausantis turtas buvo sugadintas ne dėl S. B. veiksmų, o dėl vandentiekio avarijos. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pats I. M. po 2014 m. birželio 30 d., kai buvo pakeista jo veterinarijos klinikos laukinių durų spyna, savo daiktų iš ten nepasiėmė, nors tam turėjo visas galimybes, nes buvo informuotas, kad norėdamas pasiimti daiktus, turi susisiekti su S. B. ar jo advokatu R. B.. Teisme I. M. pripažino, jog R.

B. nurodė, jog likusius daiktus kada norės, jis galės pasiimti, nurodė telefono numerį, kuriuo gali paskambinti, tačiau pats I. M. daugiau negu penkis mėnesius (nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d.) nepasiėmė jam priklausančių daiktų, nors tai padaryti jis turėjo visas galimybes (juo labiau, kad apžiÅ«rinėdamas iÅ¡ iÅ¡orės pastatÄ , matė Å¡lapiÄ pastato sienÄ ir įtarė, kad kažkur laÅ¡a vanduo). Ä®vertinęs Å¡iuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad I.

M. priklausantis turtas buvo sugadintas dėl S. B. neteisėtų veiksmų. Asmens veika pagal BK 294 straipsnį gali bÅ«ti kvalifikuojama, tik jei nustatoma, kad asmuo vykdo savo ar kito asmens neįgyvendintÄ teisę, atlikdamas veiksmus, pažeidžiančius konkrečiÄ Ä¯statymų nustatytÄ tvarkÄ , taip veikdamas tarsi imasi pats vykdyti teisingumÄ . Nenustačius bÅ«tinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio (priežastinio ryÅ¡io tarp nusikalstamos veikos ir padarinių), baudžiamosios atsakomybės klausimas negali bÅ«ti sprendžiamas.

Padaręs iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytas privalomas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimÄ bÅ«tinasis objektyvusis požymis – priežastinis ryÅ¡ys tarp veikos ir padarinių – pirmosios instancijos teismas pagrįstai iÅ¡teisino S. B. dėl BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismo manymu, iÅ¡teisinamajame nuosprendyje pateiktos motyvuotos iÅ¡vados dėl visų bylai reikÅ¡mingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos apeliaciniame skunde, įrodytumo, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas. Kadangi baudžiamojoje byloje S. B. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iÅ¡teisino S. B., nes nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai nėra tokie svarÅ«s, kad dėl S. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų kolegija galėtų daryti prieÅ¡ingas iÅ¡vadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nukentėjusiojo I. M. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai                                                                  Eduardas MaÅ¡kevičius                                                                  Linas Pauliukėnas Remigijus PreikÅ¡aitis