2017-01-25 Nr. AB-2230-3-61-3-01552-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-273-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01552-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija: 7.6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. V. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. kovo 4 d. pateikė teismui skundą, prašydama įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyrių (toliau – ir atsakovas, Vilniaus skyrius) priimti sprendimą dėl 2009 m. gruodžio 3 d. kelio Maskva-Minskas 225 kilometre, Rusijos Federacijoje, ties Viazmos miestu, įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu buvo mirtinai sužalotas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Girteka“ darbuotojas V. V. (V. V.), pripažinimo / nepripažinimo draudiminiu įvykiu.

Pareiškėja paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 3 d. nelaimingas atsitikimas darbe buvo ištirtas, atsakovo atstovė K. J. be jokių išlygų ar nesutikimų dėl nelaimingo atsitikimo tyrimo pasirašė Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus 2010 m. kovo 22 d. parengtą nelaimingo atsitikimo darbe aktą, tokiu būdu pripažindama, kad visi reikiami dokumentai buvo surinkti ir visapusiškai ištirti. Atsakovas neginčijo nei 2010 m. kovo 22 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto, nei visos tyrimo medžiagos. Nepaisant to, atsakovas pareiškėjai nurodė, kad sprendimas dėl įvykio pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu nepriimtas, nes nebuvo gauta teisėsaugos institucijų išvada dėl eismo įvykio aplinkybių. Esą atsakovas kreipėsi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas, prašydamas nurodyti eismo įvykio aplinkybes bei kaltininką, atsakymo į pateiktą paklausimą nesulaukė, tačiau jokių aktyvių veiksmų dėl to nesiėmė. Tik pareiškėjos atstovo iniciatyva 2012 m. liepos 4 d. Vilniaus skyriui buvo pateikti papildomi dokumentai, susiję su 2009 m. gruodžio 3 d. nelaimingu atsitikimu, o 2014 m. spalio 18 d. atsakovui buvo pateiktas prašymas dėl dokumentų prijungimo ir sprendimo priėmimo, kuriuo buvo paaiškinta, kad jokių kitų dokumentų ir informacijos atsakovas iš Rusijos Federacijos negaus, nes autoįvykio medžiaga buvo dingusi.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad, siekdamas nustatyti, ar žuvusiojo V. V. veikoje nelaimingo atsitikimo metu nebuvo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, jis 2010 m. gegužės 18 d. ir 2011 m. liepos 18 d. paklausimais kreipėsi į Rusijos vidaus reikalų ministerijos Smolensko apskrities Viazemsko rajono Vidaus reikalų skyrių, taip pat 2012 m. rugpjūčio 6 d., 2013 m. kovo 1 d. ir 2013 m. birželio 25 d. raštais kreipėsi į Smolensko srities prokuratūros Viazmos tarprajoninę prokuratūrą, o 2014 m. sausio 10 d. bei 2014 m. rugsėjo 8 d. raštais – į Rusijos vidaus reikalų ministerijos Viazemsko rajono Vidaus reikalų skyrių, tačiau jokio atsakymo negavo. Atsakovas į Rusijos Federacijos kompetentingas institucijas papildomai kreipėsi 2014 m. lapkričio 17 d. raštu per Baltarusijos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje. Atsakovas paaiškino, jog, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118, Valstybinei darbo inspekcijai užteko duomenų nelaimingo atsitikimo darbe aktui surašyti, todėl atsakovas nematė pagrindo šio akto nepasirašyti. Tačiau, atsakovo vertinimu, šis faktas neįpareigojo įvykį pripažinti draudiminiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, atsakovas ėmėsi būtiniausių veiksmų tam, kad iš Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų gautų informaciją, leidžiančią visapusiškai įvertinti V. V. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes. Pareiškėja atsakovo veiksmus nepriimant sprendimo dėl šio įvykio pripažinimo / nepripažinimo draudiminiu nepagrįstai įvertino kaip vilkinimą. Valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ikiteisminio tyrimo institucijoms suteiktų įgaliojimų ir negalėjo spręsti apie eismo įvykio aplinkybes bei kaltininką, todėl sprendimą galėjo priimti tik gavę oficialias teisėsaugos institucijų išvadas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjos N. V. skundą tenkino.

Teismas nustatė, kad Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius 2009 m. gruodžio 7 d. pranešimu Nr. SD-26607 informavo Valdybos Vilniaus skyrių apie tai, kad UAB „Girteka“ vairuotojui V. V. įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe, komandiruotės Rusijoje metu. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius 2010 m. kovo 22 d. surašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 1, kuriame nurodė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko 2009 m. gruodžio 3 d., 23.05 val., V. V. buvo partrenktas 224-ame kelio Maskva-Minskas kilometre, pagal šį faktą Smolensko srities Viazemsko rajono VRS Tardymo skyrius atliko ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjos atstovas advokatas A. B. 2010 m. birželio 4 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių ir prašė pripažinti V. V. 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą draudiminiu, pareiškėjai skirti ir išmokėti vienkartinę draudimo išmoką. Atsakovas 2010 m. birželio 30 d. raštu Nr. (10.17)3-42249 nurodė, kad sprendimas dėl mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu įvykiu nepriimtas, nes nebuvo gautos teisėsaugos institucijų išvados dėl eismo įvykio aplinkybių. Pareiškėjos atstovas 2014 m. spalio 18 d. vėl kreipėsi į atsakovą, nurodė, kad, jo žiniomis, eismo įvykio byla Viazemsko rajono Vidaus reikalų skyriuje pasimetė, todėl prašė nedelsiant priimti sprendimą dėl minėto įvykio pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu įvykiu. Atsakovas 2014 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. (9.24)3-139068 nurodė, kad sprendimas dėl mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu įvykiu bus priimtas gavus informaciją iš tyrimą Rusijos Federacijoje atliekančių institucijų.

Teismas taip pat nustatė, kad 2009 m. gruodžio 3 d. eismo įvykio metu Rusijos Federacijoje, kelyje Maskva-Baltarusija, vairuotojas S. S., vairuodamas automobilį Mercedes Benz (valst. Nr. 77-83 BB 2), užvažiavo ant pėsčiojo UAB „Girteka“ darbuotojo V. V., kuris šio įvykio metu buvo mirtinai sužalotas. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad V. V. mirė darbo metu, kad šio nelaimingo atsitikimo metu buvo asmuo, apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, ir kad įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe atitiko Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas įvykio pripažinimo draudiminiu sąlygas. Pareiškėja per savo atstovą 2010 m. birželio 4 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, tačiau pastarasis iki šiol nepriėmė sprendimo dėl minėto nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu. Tokius savo veiksmus Vilniaus skyrius grindė aplinkybe, kad iš Rusijos Federacijos kompetentingų teisėsaugos institucijų iki šiol nebuvo gauti reikiami galutiniai procesiniai dokumentai bei išvados, susiję su 2009 m. gruodžio 3 d. eismo įvykio tyrimu. Šie atsakovo argumentai vertinti kritiškai.

Teismas akcentavo, kad, priimant sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu, turi būti atsižvelgta į kompetentingos institucijos, kuriai įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus ištirti ir įvertinti įvykio darbe aplinkybes ir priežastis bei pateikti šiais klausimais išvadas (Valstybinės darbo inspekcijos), priimtą sprendimą. Akto priedai ir kiti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 (toliau – Nuostatai), 24 punkte išvardyti dokumentai, tarp jų teismo sprendimai, nuosprendžiai ir kiti dokumentai, gauti iš teisėsaugos institucijų ir administracinius teisės pažeidimus tiriančių institucijų, yra tik papildoma informacija, kurią priimdamas sprendimą turi vertinti Valdybos teritorinis skyrius.

Tam tikros ikiteisminio tyrimo institucijų išvados ir kiti procesiniai dokumentai įvykio pripažinimui draudiminiu yra reikšmingi tik tais atvejais, kai šiais dokumentais įforminami ikiteisminiai tyrimai dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų arba tyrimai dėl galbūt padarytų administracinių teisės pažeidimų, pradėti apdraustojo atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje nebuvo duomenų apie tai, kad dėl 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusio eismo įvykio Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos ir / ar administracinius teisės pažeidimus tiriančios institucijos būtų pradėjusios kokius nors tyrimus, kuriuose V.

V. būtų įtartas atlikęs veiksmus, turinčius nusikalstamos veikos požymių, ar veikas, susijusias su administraciniu teisės pažeidimu, kaip tai yra apibrėžta Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir Nuostatų 13.2 punkte. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Rusijos Federacijos Viazmos srities prokuratūroje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas siekiant nustatyti, ar automobilį Mercedes Benz (valst. Nr. 77-83 BB 2) vairavusio S. S. veiksmuose nebuvo Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 264 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties.

Todėl ir šio ikiteisminio tyrimo rezultatai (nusikaltimo sudėties nustatymas ar ikiteisminio tyrimo nutraukimas) savaime nebūtų pagrindas spręsti dėl V. V. kaltės 2009 m. gruodžio 3 d. eismo įvykio metu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad iš Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų gauti duomenys apie S. S. atžvilgiu atliktą ikiteisminį tyrimą negalėjo būti laikomi pagrindu 2009 m. gruodžio 3 d. nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu. Tokiu pagrindu, kaip minėta, galėtų būti tik V. V. atžvilgiu pradėtas tyrimas.

Teismas pažymėjo, kad teisės aktais yra nustatytas pakankamai trumpas terminas sprendimui dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu arba nedraudiminiu priimti – 20 darbo dienų nuo paskutinio reikiamo dokumento gavimo Valdybos teritoriniame skyriuje (Nuostatų 100 p.). Kaip minėta, reikiamais dokumentais šios normos prasme laikomas Valstybinės darbo inspekcijos surašytas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas ir prie jo pridėti dokumentai. Nuostatų 22 punkte įtvirtinta teise reikalauti papildomų dokumentų Valdybos teritorinis skyrius turėtų vadovautis tik išimtiniais atvejais, t. y. tik kilus neaiškumui ar esant būtinybei, kai Valstybinės darbo inspekcijos parengtas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas bei prie jo pridėti papildomi dokumentai tikrai nėra pakankami nelaimingo atsitikimo kvalifikavimui. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju duomenų, kurie galėtų kelti pagrįstų abejonių dėl Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir Nuostatų 13.2 punkte įtvirtintų aplinkybių egzistavimo, dėl kurių atsakovas Nuostatų 22 punkte nustatyta tvarka Rusijos Federacijos galėtų reikalauti papildomų dokumentų, byloje nebuvo. Todėl situacija, kai atsakovas vis dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl prašymo, pateikto 2010 m. birželio 4 d., vertintina kaip nepagrįstas delsimas ir teisės aktuose nustatytų funkcijų nevykdymas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas patenkintas.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad UAB „Girteka“ transporto vadybininkas P. K. (P. K.) 2009 m. gruodžio 4 d. pranešime nurodė, kad V. V. sustojo šalikelėje pailsėti ir, eidamas per kelią į parduotuvę, buvo partrenktas lengvojo automobilio. UAB „Girteka“ 2010 m. kovo 17 d. pateiktame nelaimingo atsitikimo akte ir Baltarusijos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje atsakyme nurodyta, kad dėl šio eismo įvykio pradėtas ikitardyminis patikrinimas. Pareiškėjos atstovas 2012 m. liepos 5 d. Vilniaus skyriui pateikė Smolensko srities prokuratūros Viazmos tarprajoninės prokuratūros 2012 m. kovo 22 d. rašto kopiją, kuriame paaiškinta, kad dėl eismo įvykio buvo priimtas sprendimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą. Šis sprendimas reiškė, kad V. V. partrenkęs vairuotojas nepažeidė kelių eismo taisyklių, o pėsčiasis V. V. pažeidė Rusijos Federacijos kelių eismo taisyklių 4.3 ir 4.5 punktus, kurių pažeidimas buvo priežastiniu ryšiu susijęs su įvykusiomis pasekmėmis. Minėtame rašte taip pat teigiama, kad dėl nepilnai atlikto tyrimo sprendimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą buvo atšauktas ir rengiamas papildomas patikrinimas, apie kurio rezultatus suinteresuoti asmenys (žuvusiojo žmona ir brolis) bus informuoti. Atsakovas 2015 m. spalio 5 d. gavo Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje atsakymą, kuriame teigiama, kad tardymas iki šiol nėra objektyviai nustatęs, dėl kurio asmens kaltės įvyko šis kelių eismo įvykis.

Atsakovas nesutiko su teismo pozicija, kad tam tikros ikiteisminio tyrimo institucijų išvados ar kiti procesiniai dokumentai įvykio pripažinimui draudiminiu yra reikšmingi tik tais atvejais, kai šiais dokumentais įforminami ikiteisminiai tyrimai, pradėti būtent apdraustojo atžvilgiu, kadangi tai neatitiko Nuostatų 24.9 ir 24.13 punktų, pagal kuriuos turi būti vertinami visi dokumentai, kuriuose yra duomenų apie nelaimingą atsitikimą darbe arba mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe priežastį. Rusijos Federacijos institucijų vykdomo tyrimo metu siekiama nustatyti, kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai tapo įvykio priežastimi, o informacija apie šias aplinkybes yra būtina priimant pagrįstą sprendimą dėl V. V. įvykusio nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu. Tuo tarpu Valstybinės darbo inspekcijos surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas niekaip nesaisto Valdybos teritorinių skyrių sprendžiant dėl įvykių pripažinimo draudiminiais. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo pakankamai duomenų tam, kad jam kiltų pagrįstų abejonių, jog V. V. veika nelaimingo atsitikimo metu galėjo turėti nusikalstamos veikos požymių ar būti susijusi su administraciniu teisės pažeidimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsakovo apeliacinio skundo argumentais. Trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai nurodo, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą ir siekiant nustatyti, ar asmuo, kurio atžvilgiu šis tyrimas pradėtas, yra kaltas dėl eismo įvykio, gali būti nustatyta, kad jis yra nekaltas, ir nustatyta kito eismo įvykio dalyvio kaltė dėl nelaimingo atsitikimo, šiuo atveju, nukentėjusiojo V. V., kuris neleistinoje vietoje, nedėvėdamas atšvaito, tamsiu paros metu kirto važiuojamąją kelio dalį ir buvo partrenktas S. S.. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju svarbu sulaukti Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų atliekamo procesinio patikrinimo rezultatų. Tuo tarpu teismas, atsakovo bandymus gauti visus būtinus dokumentus įvertinęs kaip nepagrįstą delsimą ir teisės aktuose nustatytų funkcijų nevykdymą, priėmė neteisėtą ir dėl to naikintiną sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas nagrinėjamas vadovaujantis 1999 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d., kadangi byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjos N. V. prašymo įpareigoti atsakovą Vilniaus skyrių priimti sprendimą dėl pareiškėjos vyrui V. V. įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu įvykiu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino konstatavęs, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė laukti Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų eismo įvykio tyrimo rezultatų, ir įpareigojo atsakovą priimti sprendimą.

Atsakovas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad Rusijos teisėsaugos institucijų tyrimo išvados yra būtinos nustatyti, ar V. V. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe gali būti pripažintas draudiminiu.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nelaimingų atsitikimų darbe tyrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (toliau – ir Saugos ir sveikatos įstatymas). Šio 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi nelaimingi atsitikimai darbe privalo būti ištirti, tyrimo rezultatai surašyti nustatytos formos dokumentuose ir užregistruoti Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad sunkius nelaimingus atsitikimus darbe tiria Valstybinė darbo inspekcija, dalyvaujant darbdavio atstovui ir darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai. Tirdama nelaimingą atsitikimą darbe, Valstybinė darbo inspekcija nustato nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes ir priežastis. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad darbo inspektoriaus surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas kartu su jo priedais Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų nustatyta tvarka išsiunčiamas atitinkamoms institucijoms ir nukentėjusiajam arba jo šeimai. Pagal Saugos ir sveikatos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį bei šio įstatymo nuostatas įgyvendinančių Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 53.4 punktą, tyręs nelaimingą atsitikimą darbe Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius sunkių ar mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe N-1 ar N-2 formos aktus ir tyrimo dokumentų patvirtintas kopijas ir tyrimo medžiagą turi įteikti (išsiųsti) draudimo įstaigai (įstaigoms), kurioje (kuriose) nukentėjusysis apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu.

Byloje nustatyta, kad dėl pareiškėjos vyrui V. V. įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo atsakovas gavo Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2010 m. kovo 22 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktą (forma N-1) (I t., b. l. 31-32). Šiame akte, ištyrus nelaimingo atsitikimo aplinkybes, pateiktos išvados, kad mirtinas nelaimingas atsitikimas įvyko 2009 m. gruodžio 3 d. 23 val. 30 min., kelyje Maskva - Baltarusija, V. V., vairuotojui, sustojus pailsėti komandiruotės metu; nelaimingo atsitikimo priežastis – eismo taisyklių pažeidimas, sauskeliuose V. V. buvo partrenktas automobilio; pagal šį faktą Smolensko srities Viazemsko rajono VRS Tardymo skyrius atlieka ikitardyminį patikrinimą.

Minėtas nelaimingo atsitikimo darbe aktas yra dokumentas, kuris Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje apibrėžtos nelaimingo atsitikimo darbe sąvokos prasme reiškia, jog buvo atlikta specialiuosiuose teisės aktuose, t. y. Saugos ir sveikatos įstatyme bei Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose, numatyta įvykio darbe tyrimo procedūra ir ištirtas įvykis pripažintas mirtinu nelaimingu atsitikimu darbe.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 6 straipsnis nustato nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais įvykiais sąlygas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudiminiais įvykiais pripažįstami nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustiems asmenims, nurodytiems 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, įvykę nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvyko esant visoms šioms sąlygoms: 1) dirbant draudėjo nustatytu darbo laiku, o jeigu darbuotojui darbo laikas draudėjo nėra nustatytas, tai draudėjo nustatytu darbo laiku, taip pat atskiru draudėjo nurodymu paskirtu dirbti laiku bei dirbant tarnybinių komandiruočių laiku; 2) dirbant darbo sutartyje sulygtą darbą (įskaitant ir darbo vietos parengimą bei sutvarkymą), taip pat atliekant kitus draudėjo pavestus su jo vykdoma veikla susijusius darbus draudėjo naudai arba atliekant viešojo administravimo funkcijas; 3) dirbant darbą, už kurį mokamas darbo užmokestis, nuo kurio mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos. Be to, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad draudiminiais įvykiais taip pat pripažįstami 4 straipsnyje nurodytiems apdraustiesiems įvykę nelaimingi atsitikimai, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvykę šiais atvejais: 1) papildomų, specialių pertraukų ar pertraukų pailsėti ir pavalgyti metu, kai darbuotojas yra darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje; 2) pakeliui į darbą ar iš darbo; 3) kai įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu (pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 130 straipsnio 3 dalį) darbuotojas ieško naujo darbo; 4) apdraustiesiems atliekant įstatymų nustatytas valstybines, visuomenines ar piliečio pareigas, kai už tą laiką mokamas darbo užmokestis arba atitinkama kompensacija, nuo kurių mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos.

Įstatymo 7 straipsnis nustato kokiais atvejais nelaimingi atsitikimai darbe nepripažįstami draudiminiais įvykiais. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie neatitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų. To paties straipsnio 2 dalis nustato atvejus, kad draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš aplinkybių, nurodytų Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2-6 punktuose. Taigi Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2-6 punktuose įstatymų leidėjas įtvirtino išimtis, kuriais atvejais nelaimingas atsitikimas darbe negali būti pripažintas draudiminiu įvykiu, nors ištyrus nustatoma, kad jis atitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta nelaimingo atsitikimu darbe, kuris atitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, pripažinimo draudiminiu įvykiu išimtis – apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba kad ši veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, išskyrus darbo saugos ar darbo higienos norminių teisės aktų pažeidimus.

Įstatymas sprendimų dėl nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais įvykiais procedūros nereglamentuoja, tik nustato bendrąsias taisykles. Šio įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima Valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo Įstatymu, Nuostatais ir kitais teisės aktais.

Nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu procedūrinius klausimus reglamentuoja Nuostatai. Nuostatų 22 punkte nustatyta, kad, nagrinėdamas nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais įvykiais klausimą, Valdybos teritorinis skyrius pagal nelaimingo atsitikimo darbe ir profesinės ligos patvirtinimo aktus ir kartu gautus dokumentus vertina įvykio aplinkybes, laiką, vietą, asmens kreipimosi į gydymo įstaigą laiką. Kilus neaiškumui ar esant būtinybei gali būti pareikalauta papildomų dokumentų. Nuostatų 24 punktas numato, kad, nagrinėjant nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, vadovaujamasi nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu (forma N-1 ar N-2) ar profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktu, taip pat vertinami prie aktų pridėti ar papildomai gauti kiti dokumentai, kurie išvardyti 24.1-24.13 papunkčiuose: darbo laiko apskaitos žiniaraštis; darbo sutartis ar įsakymas dėl priėmimo į valstybės tarnybą ir panašiai; pareiginė instrukcija (pareigybės aprašymas); įsakymas dėl komandiruotės; įvykio schema; liudytojų paaiškinimai apie nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos priežastis ir aplinkybes; pažyma apie traumos sunkumą; dokumentai (gydytojų išvados, tyrimų rezultatai, pažymos), kuriuose yra išvados dėl nukentėjusiojo neblaivumo, apsvaigimo nuo narkotinių ar kitų medžiagų; teismo sprendimai, nuosprendžiai ir kiti dokumentai, gauti iš teisėsaugos institucijų ir administracinius teisės pažeidimus tiriančių institucijų; darbo sąlygų higieninė charakteristika, darbo aplinkos kenksmingų veiksnių matavimo rezultatų ir darbo sąlygų higieninio įvertinimo dokumentai; Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos išvada; atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos darbo medicinos specialistų tyrimo ar ekspertizės išvada; kiti dokumentai, kuriose yra duomenų apie nelaimingą atsitikimą darbe, susirgimą profesine liga arba mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe priežastį.

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 6 dalies bei Nuostatų 22 ir 24 punktais nustatytą teisinį reguliavimą, nelaimingo atsitikimo darbe aktas yra išskirtas kaip dokumentas, kuriuo Valdybos teritorinis skyrius, atlikdamas nelaimingo atsitikimo tyrimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu procedūrą, turi vadovautis kiekvienu atveju. Tokiu teisiniu reguliavimu pabrėžta, kad priimant sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu turi būti atsižvelgta į kompetentingos institucijos, kuriai įstatymų leidėjo suteikti įgaliojimai ištirti ir įvertinti įvykio darbe aplinkybes ir priežastis bei pateikti išvadas šiais klausimais (Valstybinės darbo inspekcijos), priimtą sprendimą. Akto priedai ir kiti Nuostatų 24 punkte išvardyti dokumentai, tarp jų teismo sprendimai, nuosprendžiai ir kiti dokumentai, gauti iš teisėsaugos institucijų ir administracinius teisės pažeidimus tiriančių institucijų (Nuostatų 24.9 p.), yra papildoma informacija, kurią priimdamas sprendimą turi vertinti Valdybos teritorinis skyrius. Taigi, Valdybos teritorinis skyrius turi vertinti dokumentų visumą, o ne vadovautis vienu dokumentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1355/2014).

Teisėjų kolegija pastebi, kad Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. kovo 22 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte pažymėta, jog nelaimingo atsitikimo priežastis – eismo taisyklių pažeidimas, tačiau šio pažeidimo aplinkybės, įskaitant pažeidimą padariusį asmenį, nenurodytos pažymint, kad dėl jų Rusijos Federacijos institucijos atlieka ikitardyminį tyrimą. Taigi, atsakovui galėjo kilti pagrįstos abejonės, ar V. V. nukentėjo (žuvo) ne dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos požymius arba kad ši veika buvo susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, ypač atsižvelgiant į UAB „Girteka“ transporto vadybininko P. K. 2009 m. gruodžio 4 d. pranešime (I t., b. l. 62) nurodytas eismo įvykio aplinkybes, t. y. kad V. V. apie vidurnaktį sustojo šalikelėje ir, eidamas per kelią į parduotuvę, buvo partrenktas lengvuoju automobiliu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai sprendė, jog Valstybinės darbo inspekcijos pateiktas nelaimingo atsitikimo darbe aktas šiuo atveju nebuvo pakankamas priimti sprendimą dėl mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu įvykiu.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiu, kad jis aktyviai siekė išsiaiškinti V. V. įvykusio eismo įvykio aplinkybes, tai matyti iš Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijoms 2010 m. gegužės 18 d., 2011 m. liepos 18 d., 2012 m. rugpjūčio 6 d., 2013 m. kovo 1 d., 2013 m. birželio 25 d., 2014 m. sausio 10 d., 2014 m. rugsėjo 8 d., 2014 m. lapkričio 17 d. (I t., b. l. 159, 165, 176, 179, 183, 188-189, 194-195; II t., b. l. 19-20) ir Baltarusijos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje 2015 m. liepos 21 d. (II t., b. l. 42-43) teiktų prašymų pateikti informaciją. Iš 2012 m. kovo 22 d. Rusijos Federacijos prokuratūros atsakymo pareiškėjai (I t., b. l. 16-17) ir 2015 m. spalio 2 d. Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje atsakymo atsakovui (II t., b. l. 46-47) teisėjų kolegija nustatė, kad Viazemsko rajono VRS TS pareigūnai atliko tyrimą dėl 2009 m. gruodžio 3 d. eismo įvykio, 2010 m. sausio 2 d. buvo priimtas sprendimas S. S. atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą. Šis sprendimas buvo atšauktas dėl nepilnai atlikto tikrinimo, vėliau priimti analogiški sprendimai taip pat buvo atšaukti tuo pačiu pagrindu, juos priėmusiam pareigūnui galiausiai taikyta drausminė nuobauda. Nustatyta, kad, tiriant eismo įvykį, buvo padaryti įvairūs procedūriniai pažeidimai, pavyzdžiui, į tikrinimo medžiagą nebuvo įtraukta kelio dalies, kurioje įvyko eismo įvykis, schema, nurodant kelio ženklų išdėstymą, tinkamai neatlikta įvykio liudytojų paieška. Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. paskutinysis (2014 m. liepos 24 d.) sprendimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą S. S. taip pat buvo atšauktas kaip neteisėtas ir iki dabar nėra objektyviai nustatyta, kurio eismo įvykio dalyvio (vairuotojo ar pėsčiojo) veiksmai tapo šio įvykio priežastimi, bet atsakovui buvo pateikta informacija, kad V. V. eismo įvykio metu nebuvo neblaivus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad onus probandi (įrodinėjimo pareiga) dėl Įstatymo 7 straipsnio nuostatų taikymo tenka subjektui, kuriam suteikta kompetencija priimti sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu, t. y. atsakovui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Įstatymo paskirtis, išimtinis nedraudiminių įvykių pobūdis ir itin griežtos nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu pasekmės nukentėjusiajam (socialinių garantijų praradimas) lemia, kad nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimui nedraudiminiu įvykiu keliami itin aukšti įrodinėjimo standartai (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-999/2013). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant bylas dėl Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytų nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu sąlygų konstatavimo, Įstatymas nustato kelių esminių sąlygų būtinąją sutaptį tam, kad nelaimingas atsitikimas nebūtų pripažintas draudiminiu įvykiu: 1) nukentėjusiojo asmens veika turi būti priežastiniame ryšyje su įvykio pasekmėmis („nukentėjo dėl savo veikos“); 2) nukentėjusiojo asmens veika turi turėti nusikaltimo ar administracinio teisės pažeidimo požymių; 3) tokį teisinį veikos kvalifikavimą turi pagrįsti kompetentingų institucijų (teismo arba ikiteisminio tyrimo institucijos) sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-2215/2006, 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-676/2011, 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1924/2013). Taigi, Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymui nepakanka atsakovui konstatuoti, jog nukentėjusiojo veika yra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu, t. y. administracinio teisės pažeidimo požymiai (sudėtis) turi būti konstatuoti kompetentingos institucijos sprendime.

Nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimą atidėti sprendimo dėl pareiškėjos 2010 m. birželio 3 d. prašymo skirti draudimo išmoką apdraustajam mirus (I t., b. l. 136) priėmimą lėmė objektyvios priežastys – nelaimingo atsitikimo darbe akte neaiškiai nurodytos V. V. mirties priežastys, t. y. nebuvo aišku, ar nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl paties mirusiojo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo institucija arba teismas nustatė nusikalstamos veikos arba veikos, susijusios su administraciniu teisės pažeidimu, požymius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas iš esmės rėmėsi Rusijos Federacijos prokuratūros 2012 m. kovo 22 d. rašte pateiktu teoriniu paaiškinimu, jog sprendimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą S. S. reikštų, kad pėsčiasis pažeidė Rusijos Federacijos kelių eismo taisyklių 4.3 ir 4.5 punktus, tačiau teismui nepateikti jokie duomenys, kad V. V. atžvilgiu buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo byla ar jai prilygintinas tyrimas arba kad jis buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ikiteisminio tyrimo nutraukimas S. S. atžvilgiu savaime nebūtų pagrindas spręsti dėl V. V. kaltės eismo įvykio metu. Be to, akcentuotina, kad 2009 m. gruodžio 3 d. įvykusio eismo įvykio tyrimas tęsiasi jau daugiau nei septynerius metus, per visą šį laikotarpį V. V. nebuvo pateikti jokie oficialūs įtarimai padarius administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, todėl atsakovo nuomonė, kad V. V. veiksmuose eismo įvykio metu ateityje galbūt bus nustatyta administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos sudėtis, negali būti pripažinta pakankamai pagrįsta atsisakyti priimti sprendimą dėl nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu įvykiu. Įvertinusi šias aplinkybes ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybės, atsakovui trukdžiusios priimti sprendimą dėl V. V. mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu įvykiu, jau yra išnykusios ir atsakovas privalo priimti šį sprendimą nelaukdamas papildomos informacijos iš Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė